Eilės Tau…

“Neprotingoms būtybėms duota viena siela,protingoms duota viena mąstančioji siela” (Markas Aurelijus).

Medžio šakos kaip mano gyslos pritvinkusios kraujo

Mano gyslos kaip medžio šaknys maitinančios kūną

Dangaus ir žemės grumtynėse susuka lizdą

Pavargusios ieško draugo ir mylimo

Gyslotos  rankos laiko apglėbusios žemę.

Mėnesienos sonata

Saldžiausios uogos sudžiūvusioj vynuogėj

Mėnesienoje tvenkiasi ašaros – geriausias sielos valiklis

Sidabrinėj taurėj  matuojamas laikas- palaima dar būti

Saldųjį skonį  atskiedžiu aistra – muzika apkabina mane.

Akistata

Pavargau šokinėt nuo šakos ant šakos

(voverės nelinksmas gyvenimas)

Mano pirštai pakibę erdvėj-prarajoj

(nebejaučia svorio)

Mano žodžiai kaip rėtis- kiauri

(prastas laimikis)

Išminties gelmėse- vien tik likus smulkmė

(juokis,pajace,laimėjai)

Kreivam veidrody-tiesus atspindys.

xxx

Atsistojus ant akmens pajusiu žemės trauką

Dangun  įsikibus už siūlo

bijosiu sušukti:

amžinybės prasmė-dabartis.

..

Aistra

Žvilgsnis

Lūpos

Rankos

Širdžių vienodas ritmas

Atplaukiantis karštis

Žodžiai greitkelio ruože

Jau nieko nereiškiantys

Ritmas lyg rimas poeto

Šlovę kūrėjui iškėlęs į saulę

Nustebę karaliai spokso į žemę,-

Kaip Čiurlionio paveiksle.

Buvo laikas

kai siuvo sermėga vorai

buvo laikas

kai saulėje tilpom abudu

buvo laikas

būti laiku

Buvo linksma

pašėlusiai linksma

nuo aukšto varpinės stogo

spjauti žemyn

ir veidrodis

buvo tavo draugu

Buvo linsksma

pašėlusiai linksma

būti laiku

Dabar,-

skaitau Dostojevskį.

Nuotrauka

mudu du

prieš tūkstantį metų

atrodėme taip, kaip šiandieną

du kūnai

ant sienos baltos ar gėlėtos

nesvarbu

kokios spalvos ar faktūros

buvo mudviejų meilė.

Kaip gerai

po tūkstančio metų

mudu du

ant sienos

pakabino mūsų vaikai.

Kai ateina vakaras

Bedūgzdamos bitės ant šono nuvirto

Šuo Margis būdoj užkasė kaulą

Šeimininkė pamazgas ant rūtų išpylė

Surūdyjęs kablys vakarą užrakino

Vaikus-pyragus į lentynas sustatė

Kitką kojom paspyrė

rankom apklostė

šnervėm sušluostė

atsisegė ir atsisegiojo

moteriai

dar knarkiančiam vyrui.

Arklio metuose gimusiems

Arklys- ne kumelė,-sako poetas

Tempti vežimą- ne briką

Į kalną -žmogui lengviau

Pakalnėn-abiem rizikinga

Taigi :

Jei gimei būti arkliu-  nesispyriok, isiręžęs temk savo naštą

Iš vežimo iškritusiam – menka laimė  po pasagom tavo !

Kiek daug metų praėjo kol mane pamilai

Kiek daug vandens prabėgo pro šalį

Nusinešę jaunystės dienas ir aistras

Šiandieną skini rožės žiedą prisigėrusį naktinių saulės lašelių

Laimingas kaip Judas

Užmiršęs nuimti erškėčių vainiką nuo mano galvos.

Kaip gaila kiek daug metų prabėgo pro šalį padalinę žemę ir dangų perpus…

///

Rožė šypsosi apkabinusi bučinį tavo.

Motinos sparnai

skiriu anytai

Motina savo vaiką neša ant sparnų

Ji tiki sparno galia

apsaugos jos vaiką

nuo vėjo ir šalčio ,nuo žaibo ir griausmo , o laikui atėjus

apglėbus kiekvieną pakilės ligi saulės parodys žemę ir dangų namus upes gatves ir dar žmones…

vėliau užrakinusi maldą namuos ji tyliai išeis,-

Dievulėlio glėbyn…

-Mamyt, Tu namuos sparnus pamiršai.

Keturi krantai

Ilgoje kelionėje ieškojau aš savojo kranto

trumpam prisiglaudus priglusdavau atoslūgių jūrose

audrai užkilus ilgai gelmėse gyvenau

ten saulės mažoka ten pinklių daugiau nei planktonų

kovoj žūtbūtinėj laimėti…

bet štai

saulės blyksnis iškėlė mane viršum kranto tikėti

po tūkstančio tūkstančių metų pakylėta viršum debesies

stebėsiu ar stebėsiuos kaip šviečia ant kranto

keturi žiburiai-keturi meilės uostai.

Teighmout, 2014 m.

Melodija

skiriu visoms mamoms (išėjusioms ir esančioms)

u…hjū…

uu…hjū…uu…

hjū… ū…

Rytas plėšo lango užuolaidą

nenoriu aš jo  įsileisti vidun

nenoriu aš keltis dar

Mama

neiškepsi tu man blynų gardžių ir tavo virtos obuolienės seniai nebėra

u…hjū…

uu…hjū…uu…

hjū… ū…

Vėjas vis beldžias ir beldžias į langą…

Mama

kaip aš skubėjau kalėdoms į pasakiškus tavo namus

kvepėjo eglėm saldainiais  žaislais  vanile…

galvą padėjus ant tavo širdies

klausiausi pūgos

u…hjū…

uu… hjū…uu…

hjū…ū…

Vėjas palangėm nušliuožęs jau drąsko duris

Mama

kaip ilgai aš ėjau pas tave

kaip ilgai aš ieškojau savęs

susipynę tinkluos gyvenimo savo

nebežinom kaip prarastą laiką grąžint

Nuvilnijęs

žilų plaukų sruogom

pasiliko kalnelyje laukti savo vaikų…

ū…hjū…ū…ū..ū…

vėjas

pūga

dusinantis skausmas

plėšia krūtinę

xxx

Staiga

kažkur kieme už kampo

pasigirdo tyli aimana

ji panaši į tą

kai namai kvepėjo eglėm,žaislais,vanile

kai galvą galėjau padėti ant tavo širdies

Mes laukėm Kalėdų.

 

xxx

Kelsiuosi

Mama

Juk aš Kalėdoms namo sugrįžau.

 

 

 

Į RANKAS PAĖMIAU TAVO ROŽANČIŲ

ILGAI JAUČIAU ŠALTĮ SAVO DELNE

MANO LŪPOS BEPROTĖS MALDAVO:

ATEIK, PASIILGAU TAVĘS

BE TAVĘS  MAN KVĖPUOTI SUNKU

IR MEILĖS PRISTINGA KAI ATLEIST NEGALIU

///

IR TU ATĖJAI ROŽINIU TILTU

PASILEIDAU BĖGT PAS TAVE ….

Kalbėk myliu

Užmirštoms motinoms

Kalbėk myliu

Žaibo atskirtiems vaikams

Kalbėk myliu

Žuvėdrai,nutūpusiai ant bažnyčios stogo kryžiaus

Kalbėk myliu

Aklam,kurčiam,išeinančiam…

Kalbėk myliu

Kūdikiui motinos įsčiose

Kalbėk myliu

Man,išsivilkusiai iš Žemės marškinių.

Metamorfozės

Bijau vėžio, slogos, galvos skausmo

Bijau ramentų

Bijau ne darbo

Bijau šalčio, sąnarių skausmo

Motinos balso.

Visko bijau, kas primintų

Tėviškės kvapą

Inkilą prie mano namų

Bijau tėvo kapo

Bijau sustingusių pirštų

Užrakintos širdies.

Esu be namų

Lyg medis be savo šaknų…

Keliuosi, einu

Pro svetimus langus

Nepažįstamus žmones

Gatves, namus, mašinas

Vėjas kedena tuščią man galvą

Keistai dunksinčią širdį

Bijau išgirsti poezijos balsą.

Mergaitę,

Užaugintą jūros, svaiginančio pušų aromato, karšto kopų smėlio

Uždarau į kalėjimą.

Bijau

Bijau Lietuvos!

Benamis bedvasis pilnaties bijojo

Krūpčiojo nuo menkiausio jos garso

Cypiančią galvą, lyg dviratį seną

Šuns būdoj paslėpti sumanė.

Pasenęs išdrįso benamis bedvasis

Išlysti ir atsigulti  ant mėnulio tako…

Benamis bedvasis šypsojos

be dantų,plaukų,be kūno

tysojo kaip vaiduoklis pakartas

pilnaty-pilnatvėje savo.

seseriai Reginai

Sidabro ašaros

Velykų rytą

Lelijomis snigo.

Švelnus žemės grumstas rankoje mano:

– Su Diev, mano sese, su Diev…

Už sienos, lovoje,

Vietos neranda sena mūsų motina

Rytas gimtinėje užuolaidą plėšo…

Rašau įsispraudus į kampą

Eilėraštį Tau, mano sese.

Eilėraštis mano

Iš aukso nulietas

Mano žodžiai beverčiai šiame spindesy

Geriau paimsiu seną tėvo valtį

Susodinsiu juos…

Ir…

Paleisiu pas Tave, mano sese!

Sidabro ašaros

Lelijomis snigo

Kai Tu išėjai…

2012 m.balandžio 14 d.

Kaip ten, danguj ?

Ar čiulba pauksčiai?

Ar teka upės?

Ar žydi gėlės?

Kaip Tau,sese,vienai

Be manęs

Mamos

Artimų, namų

Savo vaikų?..

Gyvybės ir mirties siūlas kaip  aitvaras

Paleidai…

Bandai dar sugauti… sušukti…

Bangos atsimuša

Į mano kojas

Ir sudužta krante

Gal yra kitas krantas,

Kuriame stovi Tu?..

Svetimi

išsigandau aš laiko švytuoklės

rodos  ne tiksi

o šoka

reveransas

dar ir dar kartą…

nejuokas

apvirsi

susižeisi į mano gyvenimo atplyšusią briauną

palūkėk

žadu ją sulopyt..

.

Sėdi poetas ir klausosi laiko lyg muzikos

savo širdies

mintys strimgalviais lekia greičiau

nei šešiasdešimt dūžių ant sienos

tuksi

kam skauda

kam reikia šią naktį paguodos

gero žodžio

tiesaus  žvilgsnio lemčiai atėjus…

yra būdų

sakysite

ponai

galim paskambint

brūkštelt žinutę

ar pasimelsti plastmasinei dėžutei

Gal… Kada…Ryte…Vakare…Ar… Po… Metų…Kas… Nors…

Paskaitys… Netyčia…Ar… Šiaip…Be… Didelio… Reikalo… Kaip… Įpratę…

Žmogui…Kuriam… Jau… Seniai… Nieko… Nereikia…

Žinutę:

Gal  reikia manęs?

///

Šelmis šypsosi į ūsą

pasisukęs  grakščia balerinos koja

dar kartą.

Mama

Tavo akys-du šuliniai

Viename-mano lopšys

kryželiu išsiūvinėtas

Kitame-ilgesys

kuriuo į mane tarpdury pažiūrėjai.

J.Meškiui

Gruody , kai žmonės skubėjo į šventę

kelionmaišin įsimetei dažus (gal prireiks)

vaikų nuotraukas, Eriką Claptoną ir mylimosios portretą.

Kitame krante nupiešei ŠVYTURĮ.

Broniui Uogintui

Atleisk,aš nežinojau

vaikystė baigiasi kada paauga kojos?..

Atleisk,aš nežinojau

gali išeit nežinant?..

Atleisk,aš nežinojau

vijoklių labirinte kabintis už žvaigždės?..

Atleisk,aš nežinojau

sudėtos rankos-MEILEI.

Vėlinės

Kapai nubarstyti aerodromų ugnelėm

ar sugrįšit šįvakar namo vakarienės

pas mama pas tėvą pas žmoną pas vyrą pas sūnų pas dukrą pas brolį pas sesę pas dėdę

pas tetą pas šunį pas gėlę…

už langų žmonės maldą kalbės

gers arbatą gal vyną gal verks o gal juoksis…

prie slenksčio droviai stovėsit

susiglaudę sielų karoliais ant tvorų ant langų ant lizdų ant obels ant brydės ant kraigo

ant šuns būdos ant krintančios snaigės delnų ant degančios žvakės gėlės…

///

Rytą

ištirpę saulės lašeliais išeisite vaivorykštės tiltu.

///

Jei sieloje plaka širdis-

ji tūkstantį metų skraidys ieškodama tavo širdies.

Sena atmintis

kerta akmeniu į širdį

tavo mylinčios rankos

barchatinių akių spinduliai

laimingos dienos ir datos

senoj atminty

lyg auksinėj taurėj

vyno nė lašo tik indo vertė.

Tiesa netiesoj gyvenimo savo

kai dvi mylinčios širdys

krinta pauksčiais pašautais auksinės kulkos.

Kodėl neleidi man tave mylėti?..

Staiga trenkė perkūnas iš giedro dangaus

pamačiau tavo veidą iš tūkstančio veidų mano gatvėje

gulbės sparnu palietei  ranką,-

antspaudas kurio nėra nė vienam pasaulio pašte

pamačiau tavo akis,-

upes išsiliejusias iš krantų…

Pakeltiems tiltams laikas nubusti.

 

Lietus

stiklo karoliais padabinęs mane išviliojo į sodą

grėbiau lapus ir jutau pasaulį telpantį mano delne

lietus lijo ir lijo

o aš svaigau

nuo jo pūvančio

troškaus

ilgesingo

iki skausmo pažįstamo

kvapo

sudužęs

į tūkstančius jaunystės

laiko mylėti

šėlti

svajoti

stiklo karolius

įkalino mane

savo kalinę

iki šalčių,-

ledo karolių.

Žiema

Žiemos liūdesy

Pilkam debesy

Šoka saulė geltona

Baltam patale

Šalto lango stikle

Ir ašaroj mano

Bet tu nuskridai

Nuogų medžių viršūnėm

Pilkam debesy

Prarėžusį dangų.

Žvakelė

Žvakelė blyksi lange

pasišokinėdama

žvaigždele žybsi

Greit Kalėdos

džiaukis žmogau

džiaukis širdie

tu gimsi iš naujo

svajosi

mylės

nekęsi

pyksi

kvatosies

iš naujo…

Žvakelė blyksi lange

pasišokinėdama

žvaigždele žybsi mano širdy.

Skiriu Sniegai

Branginkim akimirką

ašaroj savo

tai laikas-

kai tampame auksu.

Iš upės pakilę

šimtus metų gulėję,dulėję

staiga-saulę išvystam.

Sunku patikėti

akli ar apakę

suklupę ar parklupdyti

nuvargę ar patys išsekę

nusivylę ar nuvilti

mes tiesiame galvas į saulę

ir ašaroj savo pamatom save.

Branginkim akimirką

laimingą ir šventą

kai akmenys sužiba auksu.

mano kriauklei

mažo vaiko kojos užmina kriauklę lyg šukę

didelio vaiko kojos spiria į kriauklę-rytdieną savo

užaugusios kojos ieško jūros išmylėtos kriauklės.

Joninių naktį

nakties švenčiausia žvaigžde

išburk man meilę-aistrą tą nematomą

uždėk devynių gėlių vainiką ant pavargusios mano galvos…

///

Paryčiais prisirpęs paparčio žiedas smagiai nubildėjo žemyn

įkrito į žolę

paukštis tai pastebėjo

gardžiai užkando

O žmonės?

pramigo

O paukštis?

nuskrido

O meilė?

saulėtekis liko.

Banga

pašėlusioj jūros gelmėj

paslapties labirinte

ruošias koncertui banga

baikščios žuvys sprunka į šalį

(nevalia trukdyt muzikantės)

ilgus plaukus  paleidus į tankmę

ji švelniai priglūsta prie vėjo

(nedrąsu prieš koncertą)

vėjo rankos suspaudžia  glėby

(nuramina kaip moka)

tėvo bučiniu iškelia bangą į dangų

(didžiuojasi vėjas savo vaiku)

sušukęs pasauliui jis trenkias į uolą-

(salą jūros garsų)

arfos stygomis nuvilnyja banga…

..

Išvirto vyno taurė

ištiško raudonos  uogos ant mano krūtinės

ašara ritas

ne dėl vyno

dėl to

jog išvirto tik mano taurė

viena

be antros

be tavęs

be žodžių- tai niekis.

Viena

viena gyvenu

vienas kitas praeina pro šalį

(nebėra orentyro kas tikra, kas ne)

rudenį

šermūkšnio šauksmą girdžiu

///

Nuodėme prisidengus

aistrą paleisiu į  glėbį

degsiu kaip medis

sušildęs svetimus veidus

atrišiu rankas

apglėbsiu dar niekad  neapglėbtą

sieloje sielą surasiu

nors menką sekundės dalelę

gimsiu iš naujo

 

nakčia

paslapties skraiste apsigaubęs  braunasi

nepažįstamas svečias

ateina

švelniai paliečia

ir greitai  pradingsta,-

pervėręs širdį perpus.

///

Durklas be ašmenų

skauda tik randą palietus

nuo pirmojo klyksmo iki paskutinio atodūsio

būti kartu

Mama, tai tu?..

Nereikėjo man naujo grotuvo

man reikėjo tavęs ir tavo žodžių-myliu

Senos mados sugrįžta  gražiais pažadais sublizgėti iš naujo

Pasikvietę Daseną ir Gloriją Geinor mes norim prikelti prabėgusį laiką

dar kartą

Plokštelės galia, kaip nubėgusios ašaros vingis

išdrįsęs  prabilti

dar kartą

Man nereikėjo naujo grotuvo

Man rekėjo tavęs ir tavo žodžių- MYLIU.

..

Prie upės

Mano krioklio akys žalios

Tekėk,vandenėli,tekėk…

Te saulė veda už rankos

Ir upė  saugiai pasiekia namus

Mano krioklio balti plaukai

Pink,vandenėli,supink

Gulbių plunksnom kasas padabink

Te širdis krykščia iš laimės

Pasaulį jausti iš naujo

Mano krioklio balsas  -sidabro verpstė

Ausk,vandenėli, nuausk

Šilko juosta perrišk Žemę ir  Dangų perpus.

Pailsau nuo tavo glamonių

Mudu du,kaip išdykę vakėzai

nepaklausę mamos brėžiam degtuką

Koks kvepiantis šienas jaunystės palėpėj

ir lietus -monotoniškas, ilgas

kaip gyvenimo vingis,-

nesvarbu kada pasibaigs…

Aido garsas kaip ryto rasa

gėlės žiedu  nuriedėjęs žemyn  krinta į žolę

Nuodėmėj savo nebeieškom kaltų

(senatis-kaip rakštis-neskauda,tik sopa)

Karuselės sparnais perrėžę dangų

Svaiginančiam aukštyje rėkiam

(juk galime žūti)

Suglaudę  žiūrime vienas į kitą

nesuprantam

(dar būti?)

Laiko upė drumsčia krantus

blaškosi paukštis-ar bus vietos nutūpti?

pienės pūko kelionė ilga  ,-

skristi tol,kol gimsi iš naujo.

 

Pasiguodimas

vakaras

dvi moterys

ir “Brendžiukas”ant stalo

vyras

vaikas

sūnus

išdavystė

juokas

ašaros

besiplakstantis žvakės galiukas…

dvi moterys ir “Brendžiukas”

tvirtai apsikabina

dėkoja

slenkstis

trinkteli  durys

naktis

dvi moterys  vartosi lovoje

užmigti negali

prieš akis taikinys,-

šauta daug kartų

ach, vėlgi pro šalį…

..

Man patinka

daryti klaidas

džiaugtis nuodėme

tiesą sakyt iki galo

būt savimi.

———————————-

Aš tau sakau

Prie namo kampo stovi irklas

Dovanoju tau jį iš visos širdies

Į kitą krantą irkis

Te vėjai valtį stums ir palydės .

Atgal negrįžk namo, nereikia

Smiltelės baigia užpustyt duris

Šaltam guoly  lai laumės miega

Prie tuščio stalo sės nakties svečiai.

 

Žinau

Galia medinio irklo kote:

Sutrypt, pažemint, užnuodyt  švelnią upės vagą paverst kančia…

Skenduolė stveriasi už irklo

Didi tikėjimo dvasia.

 

Aš tau sakau

Lelijų grožis trumpas

Nuvys, nulenks gležnus sparnus, panirs  į gelmę

Nepabaigtas dainas dainuos

Neverks, atgaus jėgas, ramybę šlovins

Numezgusios pavasarinę skraistę kils į saulę

Vėl džiugins jaunus ir senus

 

Prie namo kampo stovi irklas

Dovanoju tau jį iš visos širdies

 

2018 m.

 

 

 

 

 

WP_000009

į saulę…

Irena Valuė      2004- 2015 m.m.

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: