Mamos išpažintis

Raimonda Žiaurytė,viena auginanti Julių,džiaugėsi,jog visai neseniai jis pirmą kartą jai pasakęs:”Mama,kaip aš tave myliu”.Moteris nežino,ar sąmoningai sūnus juos ištarė,tačiau jaučia,kaip tai užpildė jau šešioliką metų besitęsiančią jos vienatvę.

Po trejų metų

Palangoje, mažame buvusio bendrabučio kambarėlyje 21 metus gyvenanti ponia Raimonda prisimena tas skaudžias minutes, kai suprato, jog jos sūnus turi negalią. Anksčiau pas tėvus Rietave  mažylį auginusiai moteriai taip neatrodė. Julius buvo guvus vaikas, tik vėliau, po trejų metų, ji suprato, jog yra sutrikusi sūnaus kalbos ir judesių koordinacija. Darželį teko palikti, nes Juliaus auklėtoja parašė pareiškimą, jog atsisakanti su šiuo vaiku dirbti,”kadangi jis nemoka piešti ir bendrauti su kitais vaikais”. Moteris kreipėsi į gydytojus. Jie nukreipė Julių į specialųjį darželį, skirtą šiems sutrikimams koreguoti.

Kodėl likimas skriaudžia?

Ponia Raimonda,baigusi Klaipėdos konditerių mokyklą, į Palangą atvažiavo gavusi paskyrimą dirbti konditerijos ceche. Kol cechas veikė, ji jame 17 metų ir darbavosi. Dabar su siaubu prisiminusi tą laiką moteris pasakojo, kaip būdavę sunku išeiti į darbą, palikti mažąjį Juliuką vieną namuose. Braukdama ašaras prisipažino, jog per septynerius tokios įtampos metus pašliję ir jos nervai. Kartais ji atsigulusi naktį mąstydavo, kodėl likimas taip skaudžiai ją baudė? “Taip, mano vaikas gimė ne santuokoje, bet jis gimė iš meilės”,-sakė Raimonda. Juliaus tėvas buvo vedęs ir turėjo šeimą. Tačiau moteris iš jo niekada nieko nereikalavo ir dabar  nieko nereikalauja, bet širdyje jaučia apmaudą. Per 16 metų žinodamas,kur jie gyvena, jis nė karto neaplankė sūnaus, nepasidomėjo jo gyvenimu.Ne kartą Raimonda tiesė ranką prie telefono ragelio, bet taip ir neišdrįso paskambinti. Tais metais, kai gimė sūnus, pasaulį sudrebino atominės elektrinės sprogimas Černobilyje. Gal ši priežastis, sunkus jos darbas ar nuolatinė kova už būvį neleido mažyliui ateiti į pasaulį sveikam. Vienatvė ir dabar dažnas svečias šios moters namuose, tačiau ji jau įgavo truputį šviesesnių spalvų: gera matyti, kaip sūnus užaugo.

Paliko klūpėti

Pasak ponios Raimondos, žmogus nėra apsaugotas nuo nelaimių, todėl jai yra didžiausias rūpestis išlikti pačiai sveikai.Kol buvo gyvi tėvai, šios problemos nebuvo, o dabar neramu, kad neišsektų kantrybė. Juk tokiam vaikui reikia skirti ypač didelį dėmesį. Juliui labai patinka kieme ,tačiau sveiki vaikai dažnai tokius vaikus ignoruoja. Ji prisiminė atvejį, kai sūnų atidavė į savaitinę specialiąją mokyklą Klaipėdoje. Visą mėnesį verkusi-taip nerimavo dėl Juliaus. Šiandieną moteris dėkinga tiems žmonėms,kurie yra pasišventę neįgaliems vaikams. Ji geru žodžiu minėjo Juliaus mokytojus: Ž.Žemgulį, A.Tylenienę, G.Vaškienę, auklėtoją T.Michejevą. Jie mylėjo ir globojo jos vaiką.Tačiau šioje mokykloje yra buvę ir skaudžių dalykų.Su kartėliu širdyje ji prisiminė atvejį, kai labai smalsus Julius kartą paėmė iš vienos mokytojos rankinės mobilųjį telefoną ir pyragėlį.Telefoną paėmė todėl, kad jis visada domėjosi technika,o pyragaitį suvalgė.”Už tai mokytoja nubaudė Julių: sudavė jam per veidą ir paliko tris valandas klūpėti. Išsigandusį Julių ištiko priepuolis.Vaikas trumpam buvo praradęs sąmonę”-pasakojo R.Žiaurytė. Tada mama atsiėmė sūnų iš šios mokyklos. Nubaudusi jos vaiką mokytoją išėjo nėštumo atostogų.Taip šios moterys daugiau nebesusitiko.

Močiutė Juzefa

Dabar Julius Žiaurys lanko Palangos Baltijos vidurinės mokyklos neįgaliųjų centro lavinamąją klasę, gerai sutaria su draugais. Ir mamai ramu:vakare autobusiukas parveža sūnų į namus.Ponia Raimonda džiaugiasi, jog mokykloje, kur Julius mokosi, draugiška atmosfera. Ji bendrauja su negalią turinčių vaikų mamomis.Jai padeda “Vilties’ bendrijos pirmininkė I.Gačionienė ir jos sesuo, gyvenanti su šeima Klaipėdoje. Bet labiausiai Juliaus mama džiaugiasi viena savo kaimyne. Pats likimas leido joms susitikti.Tai aštuoniasdešimtmetė Juzefa Balšaitienė. Juliukas ją vadina močiute, labai ją myli.O kaip vaikas jos nemylės, jei jau septyneri metai,kai viena į kitą pasiremdamos dalijasi tuo, ką turi. Pasak ponios Raimondos, tai-kilnios širdies moteris,vienintelis žmogus, kuris ją suprato ir padėjo tiek materialiai, tiek ir dvasiškai.”Kiek naktų praverkta. Jaučiu , jog gyvenimas mane užgrūdino”. Juliaus svajonė-išlošti loterijoje visureigį. O mamai rūpi, kad Juliaus koja kasmet vis didėja, kelnes taip pat greitai išauga…Rūpesčių užtenka, tačiau juodu laisvesnę minutę dažnai mėgsta būti gamtoje, sekmadieniais žiūri per televizorių sveikinimų koncertą. Klausydamasis savo mėgiamų dainininkų, Julius dainuoja pats.

Pabaigai

Šią  skausmingą mamos išpažintį parašiau prieš daugelį metų.Manau , tokioms išgyventoms istorijoms senaties terminas netaikomas. O mums, “sveikiesiems”,  dažniau reikėtų nusiimti rožinius akinius ,kad suvoktume gyvenimo realybę tokią,kokia ji yra iš tikrųjų. Taip pat, šį straipsnį įtraukiau į savo dienoraštį  išgirdusi vieno aktoriaus pasakojimą,kada šis “dirbdavęs” Seneliu Šalčiu. Taigi, Senis Šaltis, apsilankęs vienuose vaikų namuose ir norėdamas prisistatyti mažųjų ,į eglutės šventę susirinkusių vaikų paklausęs:”Ar žinote ,kas aš esu?”.Visi vienu balsu atsakę: “Žinome, tėvelis”.

New Doc 2_2

Raimonda Žiaurytė su sūnumi Juliumi ir kaimyne Juzefa Balšaitiene 2002m.

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: