A.Kancevičius:”Visi esame likimo vaikai”

Ant Rąžės tilto galima buvo perskaityti  širdžiai mielų poeto Antano Kancevičiaus poezijos žodžių.Šis garbaus amžiaus sulaukęs žmogus šešis metus palangiškiams ir į kurortą atvykusiems poilsiautojams pristatė savo kūrybą, pardavinėdamas poezijos tomelius judriausioje Palangos gatvėje.

Gyvenimas nelepino

Poeto nelepino gyvenimas. 27 metus dirbęs valdiškame darbe, iškentęs sunkią širdies operaciją, namie turintis nuo traumos nukentėjusį sūnų, dabar yra vienintelis šeimos maitintojas.”Ką padarysi,mes visi esame likimo vaikai, todėl reikia gyvenimą priimti tokį, kokį duoda aukštesnės, mums kartais sunkiai suvokiamos visatos galios”,- sakė Palangos gatvėse laimės ieškantis poetas. Jis prisiminė atvejį,kai dėl šeimos narių sveikatos kreipėsi į paprastą kaimo moterėlę, kuri stipriu savo bioenergetiniu lauku padėjo ne vienam, bėdos ištiktam žmogui. Poetas, kuriam pačiam, atrodytų, yra labai gerai suprantamas žmogaus dvasinė būsena, buvo priblokštas to, ką jis pamatė ir išgyveno apsilankęs pas žiniuonę Dusetose.

Laiškas poetui

“Protu sunku suvokti, kad žmogus gali susikalbėti su visata, o ši atsiųsti informaciją konkrečiam asmeniui. Bet taip yra, ir mes nieko negalime pakeisti”-mąstė Antanas Kancevičius. Poetas “gavo” laišką iš labiausiai mylimo ir seniai anapilin išėjusio poeto Pauliaus Širvio dvasios. Ji jam liepusi tęsti “jo darbą”.

A.Kancevičius pasakojo,kad Palangoje savo knygomis prekiaująs tik tris vasaros mėnesius, o likusįjį laiką leidžia namelyje prie Sartų ežero, kur rašo eilėraščius savo naujiems poezijos rinkiniams. Nepaisant to,kad finansiškai labai sunku išsilaikyti verčiantis šiuo savotišku verslu, bet nebendrauti su žmonėmis Antanas Kancevičius negali. Poetas džiaugiasi, kad jo eilių tekstais yra sukurta daug  dainų, kad prie jo prekystalio sustoja inteligentai arba šiaip praeiviai. Ne visi nuperka poezijos tomelį, bet mielai klausosi poeto skaitomų eilių. Prakalbus apie dabartinį jaunimą, poetas su širdgėla veide kalbėjo, kad jauniems žmonėms reikia tik materialinių vertybių. Jei mamos sustoja nusipirkti kokią patikusią poeto knygelę, tai jų atžalos dažnai brutaliai išrėžia:”Kam tas šlamštas reikalingas, geriau 10 litų išleisti kavinėje”.

Pabaigai

Po mūsų susitikimo prabėgo  ne viena vasara. A.Kancevičiaus niekada daugiau nesu mačiusi kurorto gatvėse. Nežinau kokios priežastys poetui nebeleido tai daryti, tačiau dažnai atvažiavusi atostogoms į namus prisimenu šį kuklų,  mielo veido ir jautrios sielos žmogų. Tada, kai dauguma lygiavosi į tuos, kurie vilki raudonus švarkus ir ant kaklo nešioja pasikabinę storas aukso grandines, jis, poetas, gatvės praeiviams ,atverdamas  savo sielos duris, skaitė savo eiles primindamas,jog mūsų visų likimai panašūs  kol ,anot kito poeto Vladislovo Blinstrubo,”bergždžiai ieškosime ramybei šaltinio tol, kol visų kankinimų dalios neišmėginsime, kol slėpsim nuo visų netobulumą savo, kol egoizmas liks pašaukimu, kol meilė neapglėbs tarytum amžinybė, kol tobuli ir nepataisomi vis būsime…”(V.Blinstrubas  kn.”Kur edeno sodas”).

New Doc 2_3

Poetas A.Kancevičius Palangoje 1999 m.vasarą

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: