Gražus fasadinis vaizdas

1975 m.UNESCO paskelbė spalio 1-ąją Tarptautine muzikos diena. Spalio pradžioje ir mano mieste  buvo prisiminti du iškilūs muzikos korifėjai : kompozitoriai,  kaimynai, vasaromis gyvenę Palangoje, kūrę, bendravę ir palikę ženklų pėdsaką muzikos istorijoje.Tai: kompozitoriai  J.Bendorius ir B. Dvarionas.

Atmintis

Apie savo kaimyną B.Dvarioną ir jo šeimą esu rašiusi  (str. “Panteonas amžinybei“) tada,  kada Dvarionų šeimos panteonas priglaudė  Aldonos ir Balio dukterį Aldoną Dvarionaitę. Skulptoriaus R.Midvikio suprojektuotame  paminkliniame akmenyje – šių iškilių žmonių gyvenimo kūrybinį palikimą ženklinanti atmintis. Kuo  bus įprasmintas žymios pianistės, pedagogės profesorės Aldonos Dvarionaitės amžino poilsio vieta- tada dar nežinojau. Šiandieną man į pagalbą atskubėjo, kaip ir prieš 13 metų, ilgametė Dvarionų šeimos draugė Konstancija Strikienė: “Iš to paties paminklo, su penkline žyminčioj plokštėj ,tarp tėvų, pačiam vidury“,-vardijo  ponia Konstancija. Ant B.Dvariono namo sienos, (Birutės al.Nr.6) to paties skulptoriaus R.Midvikio granitinėje steloje su iškaltu B.Dvariono bareljefu užrašyta, jog 1958-1972 m. čia gyveno ir kūrė TSRS liaudies artistas kompozitorius B.Dvarionas. Lietuvos kultūros ir vertybių registre-namui suteiktas valstybės saugomo objekto statusas. Sodyba priklauso dirigentui, pianistui, pedagogui B.Dvarionui (1904-06-19-1972-08-23). Po B.Dvariono mirties namas priklauso jo šeimai. Šią informaciją gali sužinoti kiekvienas, sustojęs namo fasadinėje pusėje.

Kaukės

Kai Dvarionų kieme klestėjo „renesansas“ buvau dar vaikas. Šiandieną mano atmintyje pasiliko tik patys gražiausi ir tauriausi prisiminimai, kurie užsifiksavo mano atmintyje ir aš juos saugau kaip brangiausią savo vaikystės bei jaunystės prisiminimą (gyvenimas už tvoros buvo žymiai įdomesnis, nei šiapus).Prabėgus virtinei metų galvoju, jog mano tėvai (tėvas-žvejys, mama-namų šeimininkė) visada tarp šių žymių žmonių gerai jautėsi. Žmonių santykiai turėjo labai gražų statusą: esi kaimynas. Kiekvienas gyvenome savo gyvenimus, netrukdydami vienas kitam, o tarpusavio santykiai buvo  paprasti ir nuoširdūs. Šiandieną, žvelgdama į fasadinę Dvarionų namo pusę svarstau, kodėl taip greitai visi užmiršo kitą namo pusę. Kodėl mes bijome parodyti tikrą Balio Dvariono ,legendinio Lietuvos muzikos mecenato buveinę, kurioje (lyg peiliu supjaustyta)  matosi mūsų gyvenimo realybė. Užsidėjus kaukes, patogiau gyventi?

Sodas

Pamenu, vieną rudenį mūsų kiemo bernai įsisuko į Dvarionų obelis (kitame kieme-vaisiai skanesni).Matomai, neblogai obelis pakratė, kad sugebėjo dar ir medžio šaką nulaužti. Labai gerai atsimenu ponios Aldonos skundą (galėję obuoliauti į valias, bet kuo kaltas medis?).  Ir kompozitorius mėgo vaikštinėti po sodą, žiūrėti į obelis (retai kokį vaisių nusiskindavo). Vėliau tame sode visiškai nuogi peteliškes vaikydamiesi lakstė Jurgio Dvariono vaikai. Šiandieną išpjautų obelų vietoje stovi “nemenkas” namelis,  aplink jį vaikšto nepažįstami žmonės, o visų kaimynų pastangos (Uogintų, Dvarionų, Gudaičių) neleisti, kad būtų suniokotas tautos paveldas-nuėjo šuniui ant uodegos (ministerijose sėdi galingesni dėdės).

Lakinis rankinukas

Mano viešnagės Lietuvoje metu mano vyriausioji sesuo Laima Mikuckienė, prisiminusi Dvarionus sakė, kad šie buvę labai geri mums,vaikams. Iš sesers atsiminimų išplaukė atsitikimas, kada ji  su tėvu, genėdama  rąstus Uogintų kieme,  įsikirto į koją. Mama ją įsisodino į vaikišką vežimėlį ir nuvežė į polikliniką.”Buvo baisu.Vežimas mažas,kojos velkasi,bet viskas gerai baigėsi. Kirtį kojoj susiuvo. Sužinojusi apie nelaimę,  Dvarionienė  atnešė man ir padovanojo rudą lakinį rankinuką (su zuikelio sagtim) prikrautą pilną saldainių. Praėjo daugiau nei 50 metų, o, atrodo, kaip šiandien‘,-braukdama ašarą kalbėjo sesuo. Pasak L.Mikuckienės,Balys Dvarionas buvo didelis pokštininkas. Pamatęs mano tėvą per tvorą šaukdavęs:”Einam pas mergų,kaimyne”.

Aplankiusi savo tėvų namų kiemą, nusijuokiau (taip juokiasi pajacai). Nei mokykloje, nei studijų metais nesimokiau A.Baranausko poemos „Anyksčių šilelis“(nepatiko, nors ir dvejetus gaudavau). Dabar teks išmokti. Buvusiame menininkų Mekos gyventojų miške dygsta dar vienas „bildingas“,  ir tik viena pušelė “apykreivė likus…” Ji- pagrindinė liūdininkė. Žvelgdama į iškirstą mišką, tvora aptvertą namo statybą mąstau, kažin, koks bus šio namo fasadas? Kažkas man kužda į ausį: toks pat .

WP_001092

mano miškas…

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: