Šauksmas

  • (esė)

skiriu savo kiemo kaimynų atminimui

Klevas išdygo visai netikėtai. Matyt, Žemė Motina  pasodino jį mūsų kieme. Augo jis sparčiai. Buvo visų mylimas: dailininko, kuris dar visai laibą jį vieną rudenį nuspalvino Rojaus spalva, muzikanto,  vieną vakarą įkėlusio į medžio viršūnę  Žvaigždę-dainą savo. Po daugelio metų, kai klevas ruošės vestuvėms, vargšelį  nukirto. Vienu mostu- taip kerta galvą prityręs žudikas. Nebėra poeto,  dailininko ir  muzikanto. Nebėra nieko, kas klevą užtartų. Viena tik Žvaigždutė, kažkada užkabinta, suspėjo, mažutė, stryktelt į dangų…

Miręs klevas dar labai ilgai buvo gyvas. Kaip vaiduoklis  jis stovėjo tylut tylutėliai. Jį prausė lietūs , degino saulė, o jis, tik kartkartėm girgžtelėdamas savo senais kaulais pakeldavo  akis į dangų, ir, lyg kažko ieškodamas, dairėsi…Gal jis ieškojo vietos savo neišsakytoms mintims, nebeišsipildysiančioms svajonėms, maldai, artimo meilei? Kas dabar pasakys.  Medis stovėjo ir laukė. O  kai paskutiniai syvai   šaknyse išseko – jis skilo pusiau (taip skyla dangus, užkluptas  baisaus uragano). Išleidęs paskutinįjį kvapą vilties, jis tyliai suriko. Žmogus neišgirdo jo šauksmo (  negirdime vienas kito audringoj nakty). Viena tik Žvaigždutė, kažkada užkabinta, klevo  šerdį (gal širdį?)  neregio daina apkabinusi,  ji  kilo ir kilo į dangų, kol pasislėpė už debesies.

WP_000299

vargonai

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: