S.Šilgalienė:”Gyvenimas pralekia kaip vėjas”

Staselė Šilgalienė, žymaus Lietuvos botaniko ir sodininko duktė, savo atsiminimuose apie tėvą rašė: “Mano tėvas, Pranas Martinaitis, tarpukariu buvo žinomas dekoratyvinės sodininkystės specialistas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis baigė Berlyno sodininkystės mokyklą,  nuo 1927 m.-Kauno miesto Sodininkystės skyriaus vedėjas. P.Martinaitis sodino Ąžuolyną, kitus miesto parkus, rūpinosi laisvės alėja, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Pažaislio  vienuolyno, įvairiais Lietuvos dvarų želdiniais. Nuo 1957-1961 m.- Palangos botanikos parko direktorius“. Prieš 13 metų, apsilankiusi S.Šilgalienės namuose , kalbėjausi ne apie jos tėvą, o apie ją pačią (S.Šilgalienė buvo neseniai atšventusi 80 metų jubiliejų). Žymaus sodininko dukra įsitikinusi , kad gyvenimas pralekia kaip vėjas. Vyresnieji šitai gerai žino, todėl taip dažnai susimąsto apie amžinybę, nes jie baigia praeiti Didžiąją Gyvenimo Mokyklą. Anot jos, reikia skubėti semtis jų sukauptomis žiniomis, kadangi paskui būsią per vėlu. Iš tiesų, šiandieną šių iškilių žmonių jau nebėra. Jie iškeliavo amžinybėn, palikę mums atmintį.

Bemiegės naktys

Ponia Stasė gyveno ramioje, pavadinimą atitinkančioje “Ramybės” gatvelėje,  didžiuliame name, kur tik vasaros atostogoms prasidėjus į jį suskrisdavo  trys dukros su keturiais anūkais ir keturiais proanūkiais. Puikiai atrodanti žilagalvė moteris pasakojo, kad vaikai kiek beįmanydami stengėsi jai padėti. Per  jubiliejų suvažiavę namiškiai  dovanoję jai “nešiojamą” telefoną, kad būtų  patogiau kalbėtis, kai jie pasiilgę skambina jai. Bet gyvenimo, kaip ir senatvės, negalima nuspėti. Ji, ta nenuorama, žiūrėk, ima ir iškrečia visokių netikėtumų. Anksčiau, kai būdavo labai liūdna, ilgu ar šiap ko širdis nerimdavo, ji keldavosi ir naktimis  vis rašydavo ir rašydavo. Tos užmigti neleidžiančios mintys,  susikaupę  jausmai išsiliedavo poezijos posmais, prozos kūrinėliais,  atsiminimais apie vaikystę, jaunystės metus, ar apie tai, kas metų tėkmėje pačios išgyventa ir subrandinta.

Iš atsiminimų kraitės

Kaip pasakojo S.Šilgalienė,ji  savo gyvenimą praleido įdomiai ir turiningai. Turėjusi puikią šeimą. Tėvas  buvęs gana griežtas, bet labai teisingas, o  mama- nepaprstai švelni ir miela moteris. Jiedu įskiepijo jos gyvenime pačias svarbiausias – žmogiškąsias vertybes. Ji didžiuojasi savo tėvais. Staselė, jausdama pareigą apie tai atsiminti, dažnai vietinėje spaudoje ir kituose leidiniuose yra ne kartą apie tai rašiusi  (Lietuvai brangius ir žymius žmones negalima neatsiminti) . Jie paliko gilų pėdsaką  Lietuvos kultūrai, mokslui. Iškęsdami Sibiro kančias, vargus ir valdžios persekiojimus, jie mylėjo Tėvynę visa širdimi ir įrodė tai savo darbais,-prisiminimais dalinosi S.Martinaitytė-Šilgalienė. Sėdėdama  jaukiuose S.Šilgalienės namuose klausiausi jos pasakojimų apie Lietuvos lakštingalą B.Grincevičiūtę, T. Ivanauską, S.Kymantaitę, A.Zmuidzinavičių,  Vyskupą Stankevičių, Rimaitę, K.Petrausko bei V.Lansbergių šeimas.  Šios moters atmintyje, lyg kraičių skrynioje,   sudėta gyvenimo atmintis, kurią ji norinti išsaugoti ateinančioms kartoms. Ji pergyveno, kad dar ne viskas josios  pasakyta:“ Atmintis nebe ta. Atidaviau tėvo rankraščius „Vakarinei Palangai“ , tai taip ir guli jų stalčiuose“,-skundėsi moteris.

Širdyje vienuma

Ponia Stasė pasakojo, kad štai jau trys metai, kaip jos širdyje vienuma. Kaip pati sakė, gyvenime turėjusi du mylimus vyrus. Vienas buvo jos vaikų tėvas, o kitą suvedė likimas, kai abu gedėjo netekę mylimų žmonių. Tokio puikaus, suprantančio ir intelektualaus žmogaus, kaip buvo jos Pranas, retai kada galima gyvenime sutikti,-sakė ji. Ji prisiminė puikius vakarus praleistus drauge, kai abu  eidavę prie jūros, ant tilto. Iš atminties vienas kitam padėdavę deklamuoti eilėraščius, vienu žodžiu, kaip pati sakė, vienas kitą atitikę „religinėm ir tautinėm pažiūrom“.  Dėl medikų kaltės netikėtai praradus mylimą žmogų- netektis žymiai skaudesnė. Todėl jau kuris laikas ji nebenorinti niekur eiti, sėdinti viena ir žiūrinti pro langą. Nors širdyje ir jaučia vienumą, tačiau ji viena nebūna. Ją aplanko jos seni pažįstami, draugai. Iš Palangos  išvažiuoti pas savo vaikus gyventi ji nenorinti. Juk čia jos namai, čia jos mylimų žmonių kapinės, čia jai ramiau laukti gyvenimo saulėlydžio.

Kad nebūtų „žulikysčių‘

Jei žmonės žinotų ir mokytųsi iš tų, kurie Lietuvai darė gerus darbus, šiandieniniame gyvenime būtų mažiau”žulikystės”,- sakė mano pašnekovė. Juk jauni žmonės galėtų pratęsti patriotines lietuvių tautos tradicijas. Jos tėvelis, kuris tiek meilės ir sumanumo įdėjo tvarkydamas parko augmeniją,  jo takelius, o dabar, mano moteris, galėtų tai perimti parko direktorius A.Sebeckis, įkurdamas gamtos būrelį. Vaikai  išmoktų globoti gamtą, nešiukšlintų ir kitus sudrausmintų, juk senieji žmonės išmirs, o jaunieji liks nieko neišmokę,- sakė S.Šilgalienė.

Nuo mažų dienų ponia Stasė buvo apsupta dėmesio. Į tėvų namus rinkdavosi  pasiturintys ir paprasti žmonės. Jos tėvelio gražios pažiūros ir gera širdis suprasdavo kiekvieną ( puikus bendravimas, labdaringa veikla vargstantiems). Tėvai buvę tikintys žmonės, todėl ir ji save laiko tikinčia. Kol leisdavo sveikata, eidavo į bažnyčią, niekada nepraleisdavusi sekmadienininių mišių. Gal tikėjimas, ar Angelo Sargas ne kartą poniai Stasei yra ištiesęs pagalbos ranką. Ji prisiminė, kaip daug kartų yra skendusi, o ir dabar, visai neseniai, savo namuose vienut vienutėlė nugriuvo , ir kaip pati sakė: laimingai.

Palikti atmintį

Sklaidydama storus atsiminimų ir savos kūrybos sąsiuvinius ponia Stasė,  pasakodama apie tėvus, apie sutiktus jos gyvenime žmones, su širdgėla balse kartojo, jog  ne kiekviename mažame provincijos miestelyje yra duota turėti tokius intelektualius ir šviesius žmones, kurie į gyvenimą atsineša savo tėvų sukauptą gyvenimo palikimą, o turėdama pati Dievo dovaną kūrybai ir sugebėjusi ją realizuoti ,- „įgavo naują kvėpavimą  čia, šioje Žemėje“. Sugrįždama mintimis apie savo tėvą Praną Martinaitį galvojanti, kad jos tėvelis  užmirštas . Dirbdamas Palangos botanikos parko direktoriumi, domėjosi jurginais, išvedė daugybę jos rūšių,  augino rožes. Jos noras, kad tėvo darbai būtų išspausdinti, o rankraščiai-  saugomi Gintaro muziejuje. Anot ponios Stasės, dirbdamas ir gyvendamas Palangoje, tėvas daugiausiai meilės , šilumos čia ir  palikęs .

Pabaigai

Šią vasarą man teko dar kartą apsilankyti  „Ramybės“ gatvėje, kai ieškojau savo klasiokės Jūratės Šilgalytės (ji-velionės  dukra).Prabėgus virtinei metų namo beveik nebeatpažinau (jis paaugo į viršų). Jį dabar saugo labai tvirta geležinė tvora su užrakintais varteliais. Kaimynai minėjo,jog  retkarčiais matantys žmones, išvedančius šunį palakstyti.

55555555555

S. Martinaitytė-Šilgalienė 2009 m.

Irena Valužė

1 Comment (+add yours?)

  1. Anonymous
    Jan 21, 2014 @ 17:58:03

    Tikra…

    Like

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: