Knyga – armonika popierinėmis dumplėmis

Kiekvienas žmogus savo gyvenimo knygoje įrašo ne tik savo gimimo datą. Joje, kaip veidrodyje,  atsispindi mūsų kasdienybė su savo šviesesnėmis ar tamsesnėmis pusėmis. Mes traukiame savo gyvenimo, atrodytų,visai lengvai grojantį instrumentą (verkiame, juokiamės,mylime, pykstame, neapkenčiame, esame sentimentalūs, demoniški,sarkastiški,nusivylę) ir, tik atsitikus nelaimei ,suprantame, kad mūsų armonikos dumplės – popierinės. Išsigandę bandome padėtį taisyti.

Kas yra liga?

Liga yra STOP ženklas tavo gyvenimo gatvėje. Ėjai, skubėjai, ar lėkei kaip išprotėjęs, kol vieną dieną prieš nosį išniro ženklas lyg siena. Nebėra kur eiti. Tu privalai sustoti ir gydytis. Žinoma,visų pirma tu pradedi ryti saujomis piliules ,tikėdamas greito poveikio savo sveikatai.Tu manai, kad, jos, piliulės, kaip aliejus suteps tavo girgždantį organizmą ir jis tau tarnaus dar tūkstantį metų. Ir, štai, tu kemši tas piliules, o tavo organizmas kaip ožys ,stovi vietoje. Kyla panika. Tu bandai kaltinti visus, tik ne save. Ir tik tuomet, kai liga šiek tiek  atsitraukia- atsidūsti su palengvėjimu: štai, pagaliau, esu laisvas kaip paukštis. Mano gyvenimo erdvė priklauso man. Aš esu jos šeimininkas. Galvoji iki to momento, kai eidamas , ar lėkdamas savo gyvenimo gatvėje kaktomuša neatsimuši į ženklą STOP. Jis gali būti ir paskutinis.

Kas yra jausmai?

Kas yra mūsų jausmai? Ar jie priklauso tik mums? Nemanau, kad teisinga galvoti apie juos, kaip apie visumą kažko, ko mes patys dažnai nesuprantame. Gal reikėtų paprasčiausiai pasėdėti tyloje, kai esame ypač dirglūs ir suirzę, ar pasimėgauti ta palaiminga minute, kai mūsų mintys išveda mus už tos matematinės skaičiuotės;du kart du-keturi. Protas, palikdamas mus, diktuoja savo tiesas, ir jei atsispirsime jo diktatūrai-padarysime daug klaidų, o minčių jausmai- visada teisūs. Reikėtų manyti, jog mūsų mintys-lyg prieskoniai mūsų kūnui? Be jų būtume bejausmiai ? Taip tai taip, jeigu nebūtų vieno BET. Visada reikia žiūrėti, ką beri į savo gyvenimo puodą. Jei įbersi karčiųjų pipirų-jausies vienaip, jei kvapniųjų gvazdikėlių-kitaip. Šefais esame gimę mes patys.

Mes patys

Radijas, televizija , kas tik netingi, kalba ir rodo mums, mirtingiesiems, apie neišvengiamą mūsų planetos katastrofą- pasaulio pabaigą. Mokslininkai įsigudrino dar ir vaizdžiai tai pailiustruoti. Pasak jų, mus susiurbs saulės planeta, arba gigantiškas meteoritas išmuš Žemės ašį ir visi vienu metu atsidursime vienoje “baloje”. Dar galime sulaukti branduolinės žiemos, kuri užšaldys viską; gyvą ir negyvą. Bauginimų daug, o ar mes nepagalvojome, kad jau seniai pas mus yra atkeliavusi ta nepageidaujama viešnia-katastrofa. Ji seniai gyvena mūsų namuose, gatvėse, ištaiginguose rūmuose, baruose, restoranuose, kalėjimuose, mokyklose ,širdyse , jausmuose… Mes praeiname pro ją nepastebėję ir jai ataskaitos nedavę:apie ką mes kalbame, darome, valgome, svajojame, sergame ,mirštame. Katastrafa- tai mes patys, seniai užmiršę 10  Dievo įsakymų (o gal ne mums jie buvo surašyti?).  Jei Žemę pavertėme šiukšlių kalnu- su jomis ir išskrisime.

Pabaigai

“Jeigu šiais metais perskaitysite tik vieną knygą, tai ji turėtų būti  V.Franklio knyga”. Tokią   žymaus austrų psichiatro, profesoriaus knygos “Žmogus ieško prasmės”anotaciją perskaičiau  tituliniame leidinio puslapyje.  Su tuo visiškai sutinku. Ištvėrus koncentracijos stovyklos baisumus,  žmogus nežino kaip elgtis laisvėje (neretai ir mes nežinome kaip gyventi toliau):”Ir vis dėlto nelaimei pasiruošta nebuvo.Šiaip ar taip, kiekvienam  paleistajam ateina diena, kai jį apima keistas jausmas : žvelgdamas atgal į visą stovyklos patirtį, jis pats negali suprasti, kaip sugebėjo ištverti viską, ko reikalavo tenykštis gyvenimas. Ir jei buvo diena-jo laisvės diena,-kai viskas atrodė kaip gražus sapnas, ilgainiui ateina ir tokia diena, kai visa, ką jis patyrė stovykloje, veikiau primena sapno košmarą. O tada kelią namop atrandančio žmogaus išgyvenimai pasiekia viršūnę, tą nuostabų jausmą, kad tiek iškentėjus šiame pasaulyje nieko neverta bijoti-išskyrus savąjį Dievą”.

Šį vakarą ir aš jums “pagrojau” popierinėmis dumplėmis iš savo gyvenimo knygos.

WP_000384

užmirštas…

Irena Valužė

1 Comment (+add yours?)

  1. Anonymous
    Jan 21, 2014 @ 23:41:21

    Geros mintys

    Like

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: