R.Dzimidas: “Kiekviename-sava bažnyčia”

Praėjusiais metais palangiškiai išleido miesto literatų kūrybos rinktinę “Takai per kopas”. Trisdešimt trijų, iš mokyklos suolo išaugusių literatų kūryba patalpinta gražiai apipavidalintame leidinyje. Palanga visais laikais didžiavosi ir didžiuojasi meną kuriančiais žmonėmis. Aš taip pat nudžiugau suradusi Senosios gimnazijos kūno kultūros mokytojo metodininko Ramūno Dzimido pavardę. Mano atmintyje iškilo mudviejų susitikimas prieš daugelį metų jo namuose,vieną šaltą žiemos vakarą. Tuokart prie kaitrios židinio ugnies  buvau sušilusi ne tik kūnu…

Savastis

Ramūnas Dzimidas- ne palangiškis. Gimęs ir augęs Gargžduose, tačiau 1989 metais baigęs Vilniaus pedagoginį institutą ir gavęs paskyrimą dirbti Palangoje iki šiol dirba fizinio lavinimo mokytoju. Kaip pats prisipažino, iš pradžių buvo truputį liūdnoka iškeisti sostinės šurmulį į ramų miestelį, tačiau dabar  jis nebekeistų Palangos, nes jo jau nebežavi didmiesčio triukšmas ir grūstys. Palanga jam tapo dėkingu miestu gyventi, bendrauti su draugais ir ieškoti savęs. Savęs ieškojimas kiekvienam žmogui prasideda tik jam užgimus. Ir kam kitam, jei ne eiles rašančiam žmogui lemta suprasti, jog savęs ieškojimo kelias yra gana skausmingas.  Ramūnas galvoja,jog žmogus yra tarsi kiaurymė ar aklas, jei nepažįsta savęs. R.Dzimidas- Palangos Grubiojo teatro aktorius. Nuo pat pirmųjų teatro įkūrimo dienų jis dirba šiame teatre.Yra suvaidinęs daugelį jam patikėtų personažų. Su teatro aktoriais aplankė daugelį  miestų, sutiko daug nuostabių žmonių. Aktorius prisiminė tą jaunystės polėkiu pulsavusią pradžių pradžią, kai gyveno mokytojų bendrabutyje ir kaip buvę smagu vakarais kartu su teatro režisieriumi Virginijumi Miliniu, mokytoja Rozita gyventi teatro dvasia.

Dvasiniai dalykai

Darbas ir pinigai netenkina R.Dzimido. Jis  nuolat savyje išgyvena tą nerimastingą būseną ,kai ‘nugalėjus baimę išeini į sceną”. Bet tai  tik vienas momentas, kuriame jis realizuoja savo susikaupusią energiją, jaučia savo augimą, tačiau, anot jo, neįmanoma iki galo atrasti save: “Tai iliuzija ar paukštis, kurio tu niekados nepagausi. Nėra nei pradžios , nei pabaigos.Yra kiekvienos, kokia ji bebūtų – dovanotos dienos džiaugsmas”. Kaip pats prisipažino, mokykloje lietuvių kalba jam nesisekė. Kiekviename rašinyje pridarydavęs gramatinių klaidų, tačiau vieną rašinį, kuris galbūt ir įkvėpė jį pradėti domėtis literatūra, jis labai gerai prisimena. Tai buvęs A.Baranausko “Anykščių šilelis’. Vėliau, studijų metais, su kurso draugais susitikdavę su aktoriais, klausydavęsi eilėraščių, gitaros garsų. Dėka tokių vakarų ir pats pradėjo rašyti progines humoreskas draugams, o atvažiavus į Palangą-kurti eiles. “Palanga užpildė ilgų dienų ir naktų tarpą.Poezija, kūryba, gimdama iš skausmo, neveda į depresiją, nes išgyvendamas tą būseną jauti ir džiaugsmą”,-sakė poetas.

Namų šiluma

Ramūnas save laiko praktišku žmogumi. Iš tiesų, pasižvalgiusi po beveik jo rankomis įrengtus namus, neabejodama galėjau pati tai pamatyti. Kažkada prie Baltijos mokyklos pastatytas mokytojų bendrabutis, išradingo meistro rankomis gali pavirsti jaukiais ir gražiais namais. Nežiūrint į tai, kad tai atima nemažai laiko, meistrauti  Ramūnui patinka. Pasak jo, savo būsto įrengimo etapas turi savotiško žavesio: lauki,kada bus kitas etapas. Besišnekučiuojant prie kaitrios židinio liepsnos, į namus po vakarinio pasivaiksčiojimo su Dzimidų šeimos numylėtine spaniele sugrįžo Ramūno žmona Audronė. Ponia Audronė yra pradinių klasių mokytoja, tad, kaip pajuokavo Ramūnas, žmonos ilgai ieškoti nereikėjo: meilė buvo čia pat, mokykloje. Prakalbus meilės tema, Ramūnas ją priskiria prie neaiškių temų, kurias “įsiminsime tada, kai iškeliaudami užmerksime akis”. Abu sutuoktiniai dažnai lankosi Kretingos bažnyčioje. Bažnyčia kiekvienam yra dvasios atgaiva, o tikėjimas, kaip ir gyvenimo lūžiai: per nuodėmes – pažinti save. Ramūnas Dzimidas anaiptol ne kaip bažnyčioje, kurioje žmonėms linkima ramybės, linki “ne ramybės”.Jis mano,kad žmoguje turi pulsuoti gyvenimo aistra. Jis turi augti savyje, nes  kiekviename iš mūsų yra sava bažnyčia.

Pabaigai

Uždariusi šių mielų žmonių namus išėjau į pūgą. Kaip ne keista, ji manęs visai nebaugino. Mano  palto kišenėje gulėjo Ramūno Dzimido padovanota “Kibirkštėlė”.

Ilgai ir kantriai

tėvas laukė,

kada nustosiu

aš klaidas daryti,

bet slinko dienos,

mano batai dilo

tarytum nieko naujo

pasakyti negali.

Bet sykį mažą kibirkštėlę

pastebėjau tavo paaky,

kuri lyg ta

Bengalijos ugnelė,

nerūpestingą džiaugsmą

skleidė per Naujus metus

ir vienąkart po to pavyko

sudegint man klaidas

literatūros rašiny…

(R.Dzimidas eil.”Kibirkštėlė”)

IMG_20140124_000433

R.Dzimidas 2002 m. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: