Kai stokojame “grynojo proto”

Imanuelis Kantas -“Grynojo proto” Prūsijos filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas sakė:”Du dalykai pripildo mano protą nuolat didėjančios nuostabos ir pagarbios baimės…žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsniai manyje”. Nuo šio iškilaus pasaulio mąstytojo mus skiria tik tris šimtai metų. Kodėl rašau “tik”? Todėl ,jog susidurdama su absurdiškais mūsų dienų “mąstytojų’ protais, nori ar nenori-šaukiesi amžių nugludintos išminties.

Sensacijų mėgėjams

Šiandieną sužinojau, jog žmogui (mano giminaitei), kurią neseniai ištiko insultas,vietinis laikraštis “Vakarinė Palanga” paviešinęs šią informaciją parašė ne tik apie moters laurus, nuskintus darbuojantis kelis dešimtmečius kurorto gerovei, bet dar neužmiršo  paaiškinti, kad jos paralyžuota visa dešinė pusė ir ji beveik nekalbanti. Redakcijos darbuotojai taip pat neužmiršo įdėti nukentėjusiosios nuotrauką (trūksta tik kaspino), kad visi gerai įsižiūrėję galėtų prisiminti, pagailėti, arba pasidžiaugti (pasaulis margas). Ir vėl klausiu Imanuelio, kuriam tėvai  suteikė neeilinį vardą  (išvertus Imanuelis reiškia-“Dievas su mumis”),ar sveiko proto žmogus gali tyčiotis iš nelaimės ištikto žmogaus?”Gudrumas-labai ribotų žmonių mąstymo būdas. Jis labai skiriasi nuo proto. Į kurį iš išorės panašus.”Tad išeitų, jeigu  bepročiui duosi valią- jis savo pasieks? Sveikinu visą “Vakarinės Palangos “kolektyvą. Šią savaitę jūsų laikraštis turės aukštą reitingą (  man  ir į Angliją skambina draugai ir pažįstami).

Kur dingo moralė

Dar viena istorija , kurią išgirdau  iš kito Palangos laikraščio “Palangos tiltas” publikacijų (Livijos Grajauskienės str.”Verdiktas:pasodintus medžius ir krūmus B.Dvariono artimiesiems teks šalinti”) supykdė mane ne juokais. Palangos miesto Liaudies teismas patenkino ieškovės S.G.Bitvinskienės ir A.Bitvinsko skundą dėl pažeidimų jiems priklausiančioje žemėje. Teks dabar mano kaimynui Jurgiui Dvarionui su savo vaikaičiais vienu metru nuo su ponais Bitvinskais besiribojančios žemės atitraukti į savo pusę dar tėvų sodintus medžius ir krūmus, o taip pat trijų metrų atstumu perkelti klevus, šermukšnį, kaukazinę alyvaitę, kriaušės medį ir riešutmedį. Taip pat skunde buvo nurodyta, kad ponų Bitvinskų namas atsidūręs žemesnėje pusėje, todėl į jų žemę suplaukia viskas, kas neatitinka standartų (kaimynų tvoros akutės per didelės,kieme daug vandens ir šiukšlių). Berašydama šias eilutes pagalvojau  vieną vienintelį dalyką:kur mūsų geležinės šakės, kuriomis mūsų tėvai ir seneliai mėžė iš tvartų mėšlą.

Akistata

Yra gyvenime du dalykai: arba tu susitaikai su tuo, kas aplink tave vyksta, arba ne. Anot baltų šaknis turinčio filosofo I.Kanto:”Teisingumas turi nugalėti, net jei dėlto turėtų žūti visi pasaulio nenaudėliai”. Labai gerai pamenu, kaip mano mama pasakojo, kad buvo atėjusi kaimynė (ta pati S.G.Bitvinskienė) ir prašė,kad ši duotų (pasirašytų) sutikimą, kuriuo ji galėtų savo “mažą namelį” priartinti prie mūsų namo tvoros. Už tai mamai padovanojo “Valokardino” bonkutę. Negaila. Sakė, esanti provizorė vaistinėje. Namas išdygo “nemenkas”(dabar mums užstoja saulę).Vėliau jai nepatiko mūsų kieme esanti “būda”(vasarinio tipo geležinis namelis). Atitraukėme. Anot jos, prie namelio esanti žemė irgi jai priklausė. Atsiėmė. Toliau nerimstanti kaimynė konstatavo, kad jai turi būti duotas išėjimas į gatvę mišku. “Privatizavo” miško taką išklojusi jį medinėm plokštėm. Dabar eilė atėjo Dvarionų medžiams. Kas toliau?..Bijau, kad “didelė garbėtroška nuo seno daugelį žmonių paversdavo bepročiais”(I.Kantas).

Pabaigai

Imanuelio Kanto  auksinės mintys surašytos protingose knygose protingiems žmonėms. Palikdamas šį pasaulį “grynojo proto”filosofas palinkėjo mums sakydamas:”Būk panašus į uolą- bangos be paliovos dūžta į ją, o ji stovi tvirtai, ir, atsimušęs į ją, nurimsta putojantis vanduo”. Šiuos žodžius norėčiau šiandieną ištarti savo brolienei, kuri ryžtingai grumiasi už gyvenimą, savo kaimynui profesoriui Jurgiui Dvarionui, kad jis nenuleistų rankų, saugodamas šventą savo tėvų atmintį. O visiems, kam nereikia sensacijų, o tik grynojo proto ir nemeluotų jausmų- eiti savo sąžinės keliu, nes “Būti yra daryti”(I.Kantas).

WP_000006

ilgesys…

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: