O.Meškauskienė:”Didžiausia nauda-būtent Jums !”

Ne vienas palangiškis buvo nustebintas,kai į jo namus atėjusios Marijos legiono seserys kvietė įsitraukti į jų gretas, kalbėti maldą už ligonius, invalidus ar tuos, kurie yra pasiklydę savo gyvenime,-toli nuo Dievo.

Legiono veikla

Palangos “Šv. Mergelės Marijos į Dangų Ėmimo”parapijos “Ligonių sveikatos” prezidiumo pirmininkė Ona Meškauskienė, pasakodama apie prezidiumo veiklą sakė:”Jeigu nors vienas legiono globojamas žmogus atsiverčia-verkiame džiaugsmo ašaromis”. Pasak O.Meškauskienės, Marijos legionas yra tarptautinė katalikų vyrų ir moterų draugija. Jos nariai su vyskupo ir parapijos klebono leidimu dirba gailestingumo darbus parapijose. Kunigų vadovaudami jie padeda žmonėms pažinti tikėjimo mokslą ir darytis geresniais katalikais. Legionas buvo įkurtas 1921 m.Dubline, Airijoje. Šiuo metu jame yra beveik milijonas aktyvių narių ir dar didesnis skaičius-maldos talkininkų. Tokia yra tos tarptautinės organizacijos veikla pasaulio tikinčiųjų kontekste, o kokia yra jos pačios,tik prieš dvejus metus atvykusios kartu su šeima gyventi į Palangą ,veikla?-paklausiau ponios Onos.

Dievo pagalba

Poniai Onutei-62 metai, anksčiau su šeima gyveno Kaune. Kaip jai pačiai atrodo, jog tai buvęs Dievo vedimas. Ji lankė bažnyčią, skaitė religines knygas, turėjo draugių, kurios padėdavo susivokti vienais ar kitais tikėjimo klausimais. Kaune susipažino su Marijos legiono įkūrėja Lietuvoje- lietuvaite, atvykusia iš Čikagos. Ši ne kartą ją kvietė tapti aktyvia legiono nare, tačiau ponia Onutė vis nesiryždavusi.Vėliau, kai jos šeima išvažiavo gyventi į Šakius, ji įvykdė duotą lietuvaitei iš Amerikos pažadą.  Sutikus klebonui, Onutė penkerius metus aktyviai dalyvavo įkurtoje Marijos legiono veikloje Šakiuose.”Eidavome pas ligonius, prikalbindavome, kad žmonės eitų išpažinties.Vienas netikintis senyvo amžiaus ligonis prieš mirtį, susitaikė su Dievu. Per pamokslą išgirdusios apie tai  iš kunigo, buvome labai laimingos”,- prisiminė Ona Meškauskienė”.

Maldos galia

Susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, kai ponia Onutė apsigyveno Palangoje, sutikus klebonui, įkūrė Palangos Marijos legiono “Ligonių sveikatos” prezidiumą. Šiuo metu Palangos Marijos legione yra 370 maldos rėmėjų, aktyviųjų narių- septyni. Apsilankydamos palangiškių namuose pastebėjo, jog daug kas nemoka maldų, yra nepakrikštyti,visai netikintys, nepriėmę Pirmos Komunijos ar Santuokos Sakramento. Pasak Marijos legiono pirmininkės, malda kiekvieną šeimą įtraukia į trejybės slėpinį, nes šeimoje, kuri meldžiasi, yra Jėzus, o Evengelijoje pasakyta:”Kur du ar trys susirenka mano vardu, aš esu tarp jų”.”Iš visos širdies daliname stebuklinguosius medalius su aprašymu.Tai- didžiausia dovana mažiau tikintiems, atšalusiems nuo Dievo jaunuoliams. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus panorėjo per savo Motiną Mariją pavojui atsidūrusiai žmonijai padėti tikėjime surasti visiško pasitikėjimo kelią”,-pasakojo O.Meškauskienė.

Malonė

Palangiškės legionierės lanko ligonius ligoninėse, senelių namuose. Prieš daug metų O.Meškauskienė pati patikėjo Dievo Motinos malone. Pirmajai jos mokytojai, lietuvaitei iš Čikagos, buvo diaagnozuotas vėžys, ir per maldą, anot O.Meškauskienės, įvykęs stebuklas. Šiandieną pas šią legionierę vėžio ląstelių nerasta. Marijos legiono pavadinimas “Ligonių sveikata”- neatsitiktinis .Onutė visą gyvenimą dirbo medicinos sesele, tad jai šis darbas labai gerai žinomas.Visoje Lietuvoje yra susikūrusių nemažai tokių legionų. Didžiausi yra Marijampolėje, Telšiuose, Kretingoje. Marijos legiono centras- Kaune. “Šventoji Motina Marija laukia mūsų maldų. Jei galvojate: kam iš to kokia nauda, atsakymas toks: didžiausia nauda – būtent Jums!”,-sakė Palangos Marijos legiono “Ligonių sveikata”prezidiumo pirmininkė Onutė Meškauskienė.

Pabaigai

Šis mudviejų pokalbis įvyko prieš dešimtį metų, kai Onutė su kitomis Marijos legionierėmis, Palangoje šventė pirmąsias legiono įkūrimo metines. Mačiau aš šios moters žibančias akis, kai ši pasakodama nuoširdžiai džiaugėsi tuo, kuo ji pati šventai tikėjo. Šiandieną, apmąstydama prabėgusius metus galvoju, jog Dievo malonė ne kartą ir man, bei mano šeimos nariams, buvo ištiesusi pagalbos ranką. Žinau, jog viena legionierė Romoje meldėsi už mano seserį, žinau, jog paskutinę gyvenimo minutę jos buvo ligoninėje šalia mano anytos. Išvažiavusi gyventi į kitą, man visai svetimą šalį, išsivežiau ir Onutės padovanotą medalioną su aprašymu . Ką žinosi, gal ir jie suteikė jėgų ir tikėjimo išgyventi ir nepaklysti ( ne kartą esu juos laikiusi savo rankose), nes pasak puikaus sielovados ir įvairių kitų dvasinės pagalbos centrų žmonėms Lietuvoje įkūrėjo, žymaus dvasininko Antano Saulaičio,”Dievo buvimą ypač pajuntame tada, kai žmogus padeda žmogui”.

WP_000244

pro langą

Irena Valužė

Skersvėjai

Šiandieną, važiuodama miesto autobusu išgirdau dviejų solidžių ponų šneką. Juodu, vienas  kitą pertraukdami(kaip nebūdinga britams), karštai diskutavo įvykius Ukrainoje. Jų žodžiuose galėjai išgirsti minint Rusijos ir kitų žymių politikų pavardes .

Užtvanka

Skaudūs įvykiai sudrebino ne tik ukrainiečių tautą, bet ir visą pasaulį. Riaušės gatvėse peraugusios į kovos lauką,  nusinešė jau ne vieną gyvybę. Kas teisus,o kas kaltas-nuspręs laikas. Nejučia prisiminiau mūsų tautos iškovotą Laisvės gimimą ir su ja susyjusius tolimesnius įvykius. Pamenu,  pergalės prie6 okupantus euforijoje, “Komjaunimo Tiesos”(dabartinio “Lietuvos ryto”) laikraščio korespondentai paklausė poeto Justino Marcinkevičiaus kaip šis įsivaizduojąs Lietuvos ateitį. Tada poetas ateities viziją nupiešė labai akivaizdžiai. Įsivaizduokite,sakė jis, jog “stovite prie užtvankos. Jos vandenyse susikaupę begalės šiukšlių. Šiukšlės , kada nors prasiverš ir vanduo  taps švaresnis,- prieš 20 metų kalbėjo mūsų  tautos dainius.

Savas kiemas

Naujoje kunigo Juliaus Sasnausko knygoje “Pagaunama ir nepagaunama” sakoma:”Labai svarbu suskaičiuoti aukas, jas apraudoti ir pagerbti, tačiau nei gedulas, nei viltis nėra tikri, kol nepasakome, kodėl keli šimtai tūkstančių žmonių neteko namų, buvo kankinami lageriuose ir žudomi. Antai armėnai visame pasaulyje nesiliauja siekę, kad 1915-1917 metų įvykiai pasaulio valstybių būtų pripažinti genocidu. Ukrainiečiai trokšta visos tiesos apie holodomoro priežastis. Lenkija spaudžia savo didžiuosius kaimynus Katynės tragediją pavadinti tikruoju vardu. Ir tai nėra vien propagandinės kompanijos ar politikos žaidimai. O kas atsakys už Panerius? Juk nėra baisesnės golgotos už šią. Jokie Vilniaus karai, maro epidemijos savo siaubu neprilygs Paneriams. Ištisus trejus metus čia pagal pragarišką planą buvo naikinami žmonės.Visais metų laikais. Dieną ir naktį, mėnulio šviesoje. Šimtas tūkstančių užkasti šioje golgotoje”.Knygos autorius, pats nukentėjęs nuo sovietinės sistemos, konstatuoja, jog”jeigu paleidžiamas anas teisingumo ir atsakomybės matmuo, totalitarinių režimų aukos, net ir pagerbtos paminklais bei atminimo dienomis, labai nesunkiai apauga banalybe, įgauna “normalumo’ statusą arba išvirsta klaikiomis Grūto parko grimasomis”.Anot rašytojo, jeigu norime pasižvalgyti po svetimus kiemus,visų pirma turime išsiliuobti savam.

Atoslūgis

Neseniai Angliją sudrebino didžiulis štormas,kuris padarė žmonėms labai daug žalos. Kai kas atėjęs į pajūrį, grožėjosi įsisiautėjusios jūros teikiama energija, o kai kas -turėjo palikti vandens apsemptus namus.

Šiandieną, atvažiavusi prie jūros, kartu su kitais žmonėmis džiaugiausi pagaliau nurimusia audra. Dar niekad nebubau mačiusi taip toli nuo kranto nutolusios jūros. Rodės, jog ji pavargusi  “pabėgo” nuo kranto. Žmonės ir šunys linksmai zujo susidariusiomis smėlio salelėmis. Ant kranto matėsi praėjusios  audros  pasekmės: krūvos šiukšlių, akmenys, medžių nuolaužos. Aplankiau ir mano taip mėgiamą užutekį, kuris ribojasi su jūra ir upe.  Atvirai prisipažinsiu-apakau pamačiusi beveik visai smėlio užpustytą laivams skirtą prieplauką ir pasikeitusią upės vagos vingį. Smėlio iškeltose vietose graudžiai ant šono suvirtusios gulėjo valtys , o šalia jų-krūvos jūros suneštų šiukšlių.Tiltas, jungiantis salos krantus, atrodė kaip stovinti arka smėlyje.  Pro ją tekėjo  siauras upeliukas ,-plačios upės prisiminimas. Gamta atliko savo darbą. Praeis kiek laiko, ir žmogus padės sugrįžti vandeniui. Prieplaukoje vėl linksmai burgs motorinės valtys, žvejai išplauks į jūrą  .Bus viskas taip ,kaip buvę anksčiau. Iki kito skersvėjo: gamtoje ir žmogaus viduje.

Anot dvasininko,”Man patinka situacijos, kai žmonės, laikomi stipriais, galingais, įtakingais, staiga kokių nors aplinkybių ar apreiškimo padaromi maži ir silpni. Matai jų bejėgystę ir jauti didžiulę simpatiją. Paskui vėl viskas grįžta į vėžes, vėl jie stiprūs ir nepažeidžiami. ”

Pabaigai

Tądien grįžau į miestą jau visai sutemus.Įsijungus televizijos programą vėl žvelgiau į juodų dūmų , raudonos ugnies ir žmonių, mėtančių akmenis vienas į kitą pakeltas rankas…Tame didžiuliame chaose prieš mano  akis iškilo ramios jūros ir šiukšlino kranto vaizdas. “Leisk Dievui būti Dievu ir vaiksčioti savo keliais, kurie , kaip perspėja Biblija, niekada netaps žmogaus keliais” (kunigas Julius Sasnauskas) .

WP_001339

po audros

Irena Valužė

Kai tampi mokytoju-mokaisi visą gyvenimą

Marija Česnavičiūtė šiandieną gavusi pradinių klasių mokytojos diplomą (P G C E Primary Education) Braitono (University of Brighton) Universitete  džiaugėsi, jog ji įveikė keturių metų kursą per vienerius metus ir gavo Aukščiausio lygio įvertinimą (Masterclass).

Rizikuoti – verta

Diplomantė-Palangos Vlado Jurgučio vidurinės mokyklos auklėtinė .Prieš dešimt metų užbaigusi  LCC tarptautinį universitetą  Klaipėdoje  išvyko gyventi į Jungtinę Anglijos Karalystę . Prisiminusi studijų laiką Lietuvoje ji galvoja, jog aglų kalbos žinios, įgytos universitete-tai pradinis taškas nuo kurio ji pradėjusi savo karjerą svetur. Anot Marijos,tai buvę ilgi sunkaus darbo,nesėkmių ir atradimų metai. Šiandieną ji galvoja, jog visada verta daryti tai prie ko linksta širdis. Pradėjusi dirbti mokykloje su pačiais mažiausiais, įgavo praktikos, tačiau ji visada jautė ir žinojo, kad galinti daugiau. Anksčiau neturėjusi erdvės savirealizacijai:”Jei pasakau idėjas-gerai. Jei nori-daryk, užsikrauk sau daugiau darbo”. Šiandieną ,turėdama savo atskirą klasę, puikiai sutaria su vaikais, jų tėveliais ir semiasi patirties iš senųjų mokyklos pedagogų.

Padėjo valstybė

M.Česnavičiūtė yra dėkinga valstybei, kuri “davė pinigų”studijoms. Pagal specialią studentams pritaikytą programą “nereikia  mokėti  tol, kol neužsidirbsiu 16.000 svarų sterlingų per metus.” Bet kaip pati prisipažino, po dviejų darbo mokykloje mėnesių jos alga ženkliai šoktelėjo (mokyklos vadovybė įvertino jos profesinį pasiruošimą). Šiandieną ji galvoja, jog sėkmingo darbo rezultatas, tai ne tik žinios, įgytos gyvenant svetimoje šalyje (įstatymai, knygos, tobulėjimo kursai), tačiau “reikia suprasti pačią šalies kultūrą”. O kai tampi mokytoju-visą gyvenimą mokaisi.

Atradus save

Marija Česnavičiūtė dirba tarptautinėje mokykloje.Tame mieste, kuriame ji gyvena, ypatingas dėmesys yra skiriamas etninėms grupėms ( didelis dėmesys skiriamas vaikams, atvykusiems iš užsienio). Mokytojai taip pat yra mokomi kaip  elgtis su jais. Anot jaunos pedagogės, kai atrandi save-  vaikai taip pat gerai jaučiasi. Jos ,30-ties mokinių klasėje, du vaikai-užsieniečiai (vokietis ir irakietis).Mokiniai gerai jaučiasi, niekas jų neišskiria.”Aš ir pati sakau, kad esu iš užsienio. Išmokiau juos pasisveikinti lietuviškai. Kuo daugiau vaikai išmoks užsienietiškų žodžių-tuo daugiau jie supras, kad pasaulis yra didesnis”,-įsitikinusi mokytoja.Vaikai mokykloje yra skatinami žingeidumo. Jie -pagrindiniai mokymo proceso dalyviai. Visa tai  jiems vėliau pravers, laikant mokyklos egzaminus.

Po įtemptų studijų universitete, šiandieną ji galinti lengviau atsipūsti. Dabar Marijos laukia asmeniniai džiaugsmai.Šią vasarą ji ruošiasi atšvęsti savo vestuves.Kaip pati pajuokavo, tai bus” angliškos vestuvės Lietuvoje”.

Pabaigai

Marija- mano duktė. Kam geriau, jei ne man žinoti, kiokių reikėjo dvasinių ir fizinių pastangų, kad šiandieną, daugiau nei prieš 150 metų Karališkame Braitono Pavilijone pradėjusioje veikti mokymo įstaigoje,kuri yra paruošusi apie   6,800 įvairių profesijų specialistus iš viso pasaulio, profesorius Julian Crampton spaus ranką ir merginai iš Lietuvos.

Jei esi turtingas, turi įtakingus tėvus  ir nereikia pačiam užsidirbti duonos kąsniui- gali sau drąsiai studentauti.Ne vieną tokį pažįstų Lietuvoje. Užsienyje mokymo sistema suteikia galimybę mokytis visiems be išlygų(turtingiems,menkas pajamas turintiems,neįgaliems žmonėms) su viena sąlyga:moksle nėra “chaltūros”,- arba mokaisi, arba palieki mokslo įstaigą. Kito kelio nėra. Aš didžiuojuosi savo dukra, aš gerbiu visus svetimšalius,kurie pasiryžta čia, užsienyje, kovoti už geresnę gyvenimo kokybę.

image

Marija Česnavičiūtė po diplomo įteikimo ceremonijos

Irena Valužė

“Savo dalią reikia iškentėti”

Irena Česnavičienė-Valužė

2003 m.

(viena gyvenimo istorija)

Jadvyga pasakojo,kad dabar jaučiasi patekusi tarsi į užburtą ratą:nėra namų, šeimos,darbo.Tačiau moteris tiki,jog norint sulaukti šviesesnės dienos,savo dalią reikia iškentėti.

Bėgo nuo savęs

-Iš prigimties buvau labai nedrąsi. Nuo ketverių metukų gyvenimas mėtė mane po įvairius vaikų namus.Iš pradžių augau Utenos vaikų namuose, vėliau- Marijampolės vaikų namuose.Ten baigiau 8 klases. Po to mokiausi Alytaus profesinėje mokykloje.Gavusi vidurinį išsilavinimą ir įgijusi profesiją,dirbau Alytaus medvilnės kombinate. Susipažinau su vyru, ištekėjau. Bėgau nuo vilko,patekau ant meškos,- vyro nemylėjau. Šeimyninis gyvenimas nesusiklostė. Dabar, kai jau išdrįstu apie savo gyvenimą kalbėti, galiu prisipažinti: aš pati nuo savęs bėgau.

Vaikų namuose be meilės užaugusios, bet jos besiilginčios mažos mergaitės širdelėje vieną dieną įvyko lūžis: ji suprato,jog žmonės gali ją išduoti. Ponia Jadvyga prisiminė tą dieną, kai vaikų namų auklėtojos liepė laukti įtėvių, kurie turėjo ją paimti. Ji ta žinia labai apsidžiaugė. Visą dieną laukus, bet taip ir nesulaukus savo naujųjų tėvų, jos sąmonėje tai įsitvirtino kaip išdavystė. Jadvyga daugiau niekada nebeprisileido prie savęs žmonių, norėjusių ją įsivaikinti.

– Iki šiol neleidžiu sau prisirišti prie žmogaus. Ir savo vaikų arti neprisileidžiu, nes žinau, jog vieną  dieną jie išeis. Mamos, norėdamos savo vaikus pririšti, gniuždo juos juos kaip asmenybes. Su vaikais reikia išlikti tik gerais draugais. Kiekvienas turime keliauti savo keliu.

Išmesta iš namų

ištekėjusi 21 metų mergina, kad ir nemylėjusi savo vyro, bet 14 metų išgyvenusi su juo santuokoje ir susilaukusi dviejų vaikų, sakė, jog ji labai stengėsi būti gera žmona, kadangi jautė atsakomybę už savo vaikus, be to, neturėjusi kito pasirinkimo. Su šeima ji gyveno vyrui jo motinos padovanotame bute. Su anyta sutarusi, nes ši niekada nesikišdavo į jų šeimos reikalus. Šiandieną, apmąstydamą savo vedybinį gyvenimą, Jadvyga pasakoja:

-Kai atėjau į šeimą, buvo begalo sunku. Visiškai nepasitikėjau savimi. Varžydavausi,kad aš nieko nemoku, nesugebu. Šis kompleksas atsirado nuo vaikystės,kai vaikų namų auklėtojos nuolat mums pabrėždavo : jūs esate niekas. Vyras-žmogus, kuris manęs niekada nesuprato. Jis mane gniuždė. Neatitikus mūsų požiūriams bei pomėgiams, šeimoje radosi trintis. Labiausiai neatitikome dvasiškai. Vyras buvo labai pavydus.Pats turėdamas moterų, savininkiškai laikė mane pririšęs tarsi savo nuosavybę. Parėjęs iš darbo, apšaukdavo mane, sakydavo,kad jis šitaip išsikrauna.

Skaudūs įžeidinėjimai juodu nutolino vienas nuo kito dar labiau. Tad,kai vyras susirado kitą moterį,ją išmetė į gatvę sakydamas,jog jo namuose ji yra nepageidaujama. Jadvygos sūnus ir duktė liko gyventi su tėvu. Šiandieną moteris nuomojosi kambarėlį, jame susitinka su savo vaikais. Jai išgyventi padeda jos buvusi anyta. Kol buvo darbo, 15 metų ponia Jadvyga dirbo banke, klientų aptarnavimo skyriuje, o dabar, netekus pragyvenimo šaltiniui, sunku, bet ji stengiasi nepasiduoti.

Skaudi tiesa

Kai gimė duktė, moteris pradėjo ilgėtis artimųjų, todėl pagal turėtus dokumentus vis dėlto pabandė ieškoti tėvų. Gavusi adresą, parašė jiems laišką. Netrukus atėjo atsakymas, kad iš tiesų Vilniuje, kur ji ir gimė, gyvena jos šeima. Nuvažiavusi pas savus, suprato skaudžią tiesą:nėra jokių ryšių, kas sietų ją su jais. Ji sužinojo, jog septynis vaikus turėjusiai mamai buvo nelengva. Vienas mamos vyras mirė, kitas žuvo autoavarijoje. Visi vaikai buvo išbarstyti “po svietą”. Vėliau,vyriausiosios sesers dėka, jie grįžo į namus, o Jadvygos nerado. Bandė Jadvyga dar keletą kartų pas savo artimuosius nuvažiuoti, rašė jiems laiškus, kvietėsi į svečius. Deja, nuo jos pastangų praėjo šešioliką tylos metų. “Skaudu, matyt aš jiems nereikalinga”.   Šiandieną moteris dvasinės stiprybės semiasi iš knygų, mėgsta skaityti poeziją, būti gamtoje. Tai padeda jai stiprėti, nes gerai supranta: kol ji to nepadarys,negalės pakilti”. “Reikia savo dalią iškentėti. Ateis šviesi diena ir man”,-su viltimi apie ateitį kalbėjo Jadvyga. Atradusi save ji gyvens iš naujo.

Pabaigai

Atvirai prisipažinsiu, nuo tos minutės,kai moteris pasiryžo papasakoti savo gyvenimo istoriją, praėjo daug metų.Nežinau kaip susiklostė Jadvygos gyvenimas.Man tada labai norėjosi ,kad ji nepalūžtų. Šiandieną kalbėjausi su gera savo pažįstama, kuri ką tik grįžo iš Vokietijos, kur tris mėnesius dirbo senelių globos namuose. Šios moters gyvenimas taip pat nelepino:du vaikai, išsiskyrusi, nesantaikos jos šeimoje. Tačiau  sutikusi ją gatvėje ar kur kitur, visada džiaugiuosi jos atvira šypsena, gera nuotaika, noru  gerai atrodyti ir begaliniu darbštumu.  Užbaigusi viena darbą, tuoj planuoja kitą. Anot jos, jei darbo biržoje darbo ji nesuras (darbai tik jauniems),ji vėl čiups lagaminą ir uždarys savo namų duris.”Aš neturiu teisės ilsėtis, niekas nieko man veltui neduos,-reikia pačiai. Darbas svetur yra labai sunkus,tačiau jis daro mane tvirtesnę”,-  sako ji.

WP_000081

uola

Šypsenos galia

Neriją Kviliūnienę sutikau prieš daugelį metų vienoje valdiškoje įstaigoje. Mano dėmesį patraukė graži šviesiaplaukė moteris,kurios ramus balso tembras ir kerinti šypsena kažkaip keistai derinosi prie pilkų sienų ir ilgos žmonių eilės prie jos kabineto durų.

Gyvenimo būdas

Vyriausioji specialistė Socialinei rūpybai Šventosios seniūnijai Nerija Kviliūnienė sakė, jog ji dirbdama vadovaujasi vieninteliu principu:kaip šauksi- taip atsilieps. Pasakodama apie savo asmeninį gyvenimą, nė kiek nedvejodama prisipažino, jog ji paprasčiausiai- laimingas žmogus. Ponia Nerija- kretingiškė. Prieš gerą dešimtmetį persikėlusi su šeima gyventi į Šventąją, atrado savo sielai atgaivą. Geros nuotaikos ir energijos ji semiasi iš gamtos. Kiekvieną rytą ji skuba prie jūros, mankštinasi, maudosi. Vyrui Gintarui , buvusiam “Žalgirio” komandos futbolininkui , ir trim Nerijos vaikams sveikas gyvenimo būdas yra tapęs gyvenimo norma. Kaip sakė šios gražios šeimos mama, su vaikais ji niekada nėra turėjusi problemų. Rūpesčių buvę, tačiau kas jų neturi.Ponia Nerija džiaugėsi, jog labai gerai, kai kartu su šeima gyvena jos mama:

-Per laiką gyvenimo vertybės susidėlioja į vietą, ir kai sulauki brandos metų, džiaugiesi, jog tau buvo skirtas palankus likimas,nes jei žmogaus gera dvasios būsena, jis iš tiesų yra laimingas. Kartais ateina žmogus ir klausia patarimo, kaip jam gyventi. Padėti, jei yra galimybė, gali, bet į kitus klausimus žmogus turi atsakyti pats. Dejuoti yra lengviausia, o rūpintis savo gyvenimu reikia pačiam.

Jaukiuose namuose

Susėdusios jos jaukiuose namuose kalbėjomės ne apie darbą, o apie tai, ką paprasčiausiai vadiname gyvenimu. Mūsų pokalbį nuolat pertraukdavo į kambarį vis įbėganti šeimos numylėtinė prancūziškos veislės buldogė Dora, kuriai nelabai patiko,kad prie jos šeimininkės kas nors arti būna. Į kambarį užeina pasisveikinti ir Nerijos jaunėlė dukra Gabrielė bei vyriausioji dukra- Simona. Ji savaitgaliais parvažiuoja iš studijų Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje. Sūnaus Domanto namuose nėra. Jis studijuoja Kauno technologijos universitete. Domantas, pasak Nerijos, gimė per Tris Karalius, tad gal šiam “karaliukui” ir buvo lemta į jos šeimą atnešti vilties ir tikėjimo.Tą vakarą, kai lankiausi ponios Nerijos namuose, dabartinis vyras Gintaras buvo išvykęs į tolimus kraštus. Dėl šeimos gerovės,vyras nutarė padirbėti. Daugiau nei prieš dešimtmetį juodu sumainė aukso žiedus. O prisiminusi pirmąją pažintį ponia Nerija šypsodamasi  sakė:”Kad ir kiek buvo kliūčių, vis tiek susitikome”.

Apkalbos

Atrodytų, tokioje šiltoje ir jaukioje aplinkoje, apsuptas mylimų ir mylinčių namiškių, žmogus turėtų jaustis labai laimingas? Anot Nerijos, būdama išsiskyrusi ir turėdama du vaikus, net neįsivaizdavusi, jog galinti pakeisti savo gyvenimą. Ji maniusi, jog gyvenimas jai buvo uždėjęs kryželį, jautėsi esanti apkalbų objektu. Aplinkiniai niekaip negalėjo suprasti, kodėl 18- metė, ištekėjusi už turtingo vyro, galėjo išsituokti.”Tarp mūsų su buvusiu vyru nieko bendro nebuvo.Statėme namą, o vaiksčiodama tarp mūrų sienų vis galvojau: jeigu apsigyvensiu šiame name, bus be galo sunku iš jo išeiti.Tačiau nuolat žeminama vyro ir jo giminių, nebepaisiau jokių materialinių išskaičiavimų”,-sakė moteris. Ji džiaugėsi,jog kadaise buvusio vyro pasakyti žodžiai, jog draugai reikalingi tik dėl naudos, šiandieną jai sukelia nebent graudžią šypseną. Laiminga moteris – tai sveiki vaikai ir ji pati. Bet ir tai dar ne viskas: ponia Nerija įsitikinusi, jog moteris turi būti savo likimo ir savo padėties šeimininkė.

Keistis pačiai

Laisvalaikiu ponia Nerija mėgsta tvarkytis namuose.Pati daro remontą.Ir ne todėl, kad nėra kam padėti,-jai patinka sau įrodyti, jog ir ji galinti. Sodinti aplink namus gėles yra ne tik jos pačios, bet ir mamos mėgstamas užsiėmimas.Tai atėję iš protėvių,-mano Nerija. Anksčiau kaimynai sode raudami kelmus ir tvarkydami žemę stebėdavosi, kai jos senelis darže sodindavo gėles. N.Kviliūnienė prisipažino, jog ieškodama atsakymų į daugelį gyvenimo klsusimų, ji ieškojo jų Biblijoje. Džiaugėsi atradusi savo dvasinius vadovus. Jų išmintis padėjo ir jos šeimai. Moteris tiki, jog norint reikalauti iš kito žmogaus, reikia ir pačiai keistis:”Viskas priklauso nuo mūsų pačių.Vertinkime tai, ką turime, ir nepamirškime savęs paklausti-kodėl taip yra?”.

Žiūrėdama į šią šilumą skleidžiančią moterį galvojau, kaip atrodo paprasta atspėti: laimingo žmogaus gyvenimas ir yra jo sėkmės paslaptis.

Pabaigai

Prieš šešetą metų Neriją Kviliūnienę sutikau jos darbo vietoje. Atvirai prisipažinsiu, buvau pasiilgusi Nerijos, todėl įkišusi galvą į jos kabinetą pasiteiravau kaip jai sekasi.Į mane sužiuro tamsios, gal šiek tiek liūdnokos akys ir ta pati spindinti šypsena veide. Nerija,kaip visada optimistiškai nusiteikusi , guviai atsakė, jog jai esą viskas gerai, tik asmeniniame  “fronte” permainų metas. Ji skiriasi su vyru. Atvirai prisipažinsiu, pasijutau nejaukiai, juolab prisiminusi kažkada ištartus ponios Nerijos žodžius:”Nėra nieko  stipresnio už meilę”. Tačiau gyvenimas, kaip ir likimas,-diktuoja savo taisykles. Jam nėra patarėjų.

Šią vasarą, eidama jūros krantu, pamačiau pažįstamą šypseną. Abgailestavau nesustojusi. Kaip vėliau supratau- tai buvo Nerija Kviliūnienė. Dar tą pačią dieną mieste sutikau jauną merginą, kuri žiūrėdama į mane šypsojosi tokia pat kerinčia laimingo žmogaus šypsena. Pažinau ponios Nerijos jauniausąją dukrą – Gabrielę. Tiesą pasakius, buvau nustebusi savo atradimu:  šypsenos galia užkoduota genuose, o ji , tvirto ir dvasingo žmogaus rankose, gali daryti  stebuklus.  Anot Nobelio premijos laureato kolumbiečių rašytojo G.Markeso žodžių:” Niekada nenustok šypsotis, net kai tau liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną”.

IMG_20140207_002232

Nerija Kviliūnienė 2oo2 m.

Irena Valužė

Vytautas Balsys:”Svarbiausia yra eiti…”

Vytautas Balsys:”Nesvarbu,kada visa tai prasidėjo, vyksta ar paibaigs. Nesvarbu, kas-gamta, Dievas ar kažkas kitas davė mums visa tai.Nesvarbu, kuriame krašte, amžiuje ir koks buvo tas daiktas, kuo mito tas žvėris, kokia buvo to žmogaus akių spalva. Visų jų užuomazga bendra. Svarbu – tai, kiek tu, suvokdamas save kaip neatsiejamą to bendrumo dalį, lieki adekvatus savo laikui,savo asmeniui”.

Pažintis

Vieną šiltą birželio dieną A.Mončio namuose- muziejuje Palangoje prieš 13 metų, atidarant skulptoriaus Vytauto Balsio personalinės kūrybos parodą, susipažinau su jos autoriumi. Kaip minėjo A.Balsys, 13 skulptūrų ciklą sudarantys darbai turi bendrą pavadinimą -“Rojaus sodai”. “Rojaus sodai” buvo eksponuojami Vilniuje, Klaipėdoje, o prieš mėnesį V.Balsys savo kūryba atsovavo Lietuvos menui Danijoje. Danijoje, Silkeborgo miesto Meno centre jo skulptūrų paroda susilaukė didžiulio dėmesio. Anot Vytauto,  skandinavų menas yra visai kitoks, todėl, sprendžiant iš atsiliepimų spaudoje, paroda pavyko. Meno centre savo darbus eksponuoja autoriai  iš viso pasaulio, todėl Vytautui Balsiui,-pirmajam lietuviui, turėjusiam galimybę pabuvoti tarp ypač aukštą meninį lygį pasiekusių autorių, žinoma, buvo didelė garbė ir džiaugsmas.

Apie save

Anot skulptoriaus, nepaisaint to, jog šiuolaikiniams menininkams nėra lengva įsitvirtinti meno pasaulyje, reikia neprarasti optimizmo ir, svarbiausia, mano jis, turi būti noras profesionaliai tobulėti, bendrauti su žmonėmis, užmegzti ryžius ir įdomiai dirbti.Vytautas su savo darbais ruošėsi išvykti į Vokietiją. Kaip sakė parodos autorius, A.Mončio namuose-muziejuje eksponuojami darbai- 5 metų nuolatinio ir sunkaus darbo rezultatas. “Kūryba- kaip užaugę vaikai. Tu juos augini, myli, bet gerai supranti, kad vieną dieną jie užaugs ir išeis. Ir tai yra savaime suprantamas procesas, nes be meilės nebūna kūrybos”,-pabrėžė Vytautas.

Vytautas yra klaipėdiškis. Kartais jo draugai klausia, kodėl jis gyvena šiame mieste? Skulptorius galvoja:”Argi svarbu, kuriame mieste tu uždarysi savo dirbtuvės duris ir dirbsi?”

“Vis vien kažkam to reikia”

Vytauto paklausiau, galbūt mes dar neužaugome, kad meną priimtume kaip kasdieninę duoną? Taip, atsakė jis,- tai ilgas procesas, reikalaujantis didelio žmonių sąmonėjimo ir švietėjiškos informacijos, tačiau “vis vien kažkam to reikia”,-įsitikinęs skulptorius.

Vaiksčiojau po “Rojaus sodą” ir, sustojusi prie kiekvienos skulptūros, savęs klausiau, kaip tą darė ir pats parodos autorius:”Rojaus sodai. Kas tai-poeto vizija ar doro žmogaus gyvenimo tikslas? Vieta, kur bus atleista už paklydimus ir žmogiškąsias nuodėmes, ar atlyginta už sunkų kasdieninį darbą? O gal tai ta vieta, kur užmiršti viską, kas čia tau atrodė svarbu?”.

Pabaigai

Šiandieną suradau nuostabią vietą savo mėgstamiausioje vietoje- Teignmoth’e.Tai labai senas pabas  (užeiga).Pro langą matėsi visas užutekis. Vandens buvo tiek daug (jūroje potvynis), kad jis beveik siekė pabo langus, o pririštos valtys, kateriai , žvejų dorės, atrodė, tuoj tuoj atplauks iki manęs. Jaučiausi patekusi tarsi į viduramžius: senas namas, seni langų rėmai ir “gyvas”paveikslas už jų. Nejučia pagalvojau, kad tokius fantastiškus vaizdus galėjo  tapyti tik žymiausi ano meto  menininkai. Jie dar nežinojo kaip dvokia asfaltas, plastmasė, “magdonaldai”, kokiomis antenomis- dangoraižiais Žemė bus “prismaigstyta”  po kelių šimtų metų… Tos antenos  užstos žmonėms saulę…

Mano mintis nutraukė iš kažkur atsiradęs didysis kosmopolitinių miestų išsigimėlis “žuvėdra”, kuris, savo galingu snapu, pasigavęs “burgerį” tašė jį į sveikatą…Sugrįžusi į realybę, pakilau ir uždariau užeigos duris. Tiek to,-pamaniau, – svarbiausia yra eiti toliau…

IMG_20140204_185747IMG_20140204_185756

Skulptorius Vytautas Balsys 2001 m. Rojaus sodai (III).

Irena Valužė

%d bloggers like this: