“Savo dalią reikia iškentėti”

Irena Česnavičienė-Valužė

2003 m.

(viena gyvenimo istorija)

Jadvyga pasakojo,kad dabar jaučiasi patekusi tarsi į užburtą ratą:nėra namų, šeimos,darbo.Tačiau moteris tiki,jog norint sulaukti šviesesnės dienos,savo dalią reikia iškentėti.

Bėgo nuo savęs

-Iš prigimties buvau labai nedrąsi. Nuo ketverių metukų gyvenimas mėtė mane po įvairius vaikų namus.Iš pradžių augau Utenos vaikų namuose, vėliau- Marijampolės vaikų namuose.Ten baigiau 8 klases. Po to mokiausi Alytaus profesinėje mokykloje.Gavusi vidurinį išsilavinimą ir įgijusi profesiją,dirbau Alytaus medvilnės kombinate. Susipažinau su vyru, ištekėjau. Bėgau nuo vilko,patekau ant meškos,- vyro nemylėjau. Šeimyninis gyvenimas nesusiklostė. Dabar, kai jau išdrįstu apie savo gyvenimą kalbėti, galiu prisipažinti: aš pati nuo savęs bėgau.

Vaikų namuose be meilės užaugusios, bet jos besiilginčios mažos mergaitės širdelėje vieną dieną įvyko lūžis: ji suprato,jog žmonės gali ją išduoti. Ponia Jadvyga prisiminė tą dieną, kai vaikų namų auklėtojos liepė laukti įtėvių, kurie turėjo ją paimti. Ji ta žinia labai apsidžiaugė. Visą dieną laukus, bet taip ir nesulaukus savo naujųjų tėvų, jos sąmonėje tai įsitvirtino kaip išdavystė. Jadvyga daugiau niekada nebeprisileido prie savęs žmonių, norėjusių ją įsivaikinti.

– Iki šiol neleidžiu sau prisirišti prie žmogaus. Ir savo vaikų arti neprisileidžiu, nes žinau, jog vieną  dieną jie išeis. Mamos, norėdamos savo vaikus pririšti, gniuždo juos juos kaip asmenybes. Su vaikais reikia išlikti tik gerais draugais. Kiekvienas turime keliauti savo keliu.

Išmesta iš namų

ištekėjusi 21 metų mergina, kad ir nemylėjusi savo vyro, bet 14 metų išgyvenusi su juo santuokoje ir susilaukusi dviejų vaikų, sakė, jog ji labai stengėsi būti gera žmona, kadangi jautė atsakomybę už savo vaikus, be to, neturėjusi kito pasirinkimo. Su šeima ji gyveno vyrui jo motinos padovanotame bute. Su anyta sutarusi, nes ši niekada nesikišdavo į jų šeimos reikalus. Šiandieną, apmąstydamą savo vedybinį gyvenimą, Jadvyga pasakoja:

-Kai atėjau į šeimą, buvo begalo sunku. Visiškai nepasitikėjau savimi. Varžydavausi,kad aš nieko nemoku, nesugebu. Šis kompleksas atsirado nuo vaikystės,kai vaikų namų auklėtojos nuolat mums pabrėždavo : jūs esate niekas. Vyras-žmogus, kuris manęs niekada nesuprato. Jis mane gniuždė. Neatitikus mūsų požiūriams bei pomėgiams, šeimoje radosi trintis. Labiausiai neatitikome dvasiškai. Vyras buvo labai pavydus.Pats turėdamas moterų, savininkiškai laikė mane pririšęs tarsi savo nuosavybę. Parėjęs iš darbo, apšaukdavo mane, sakydavo,kad jis šitaip išsikrauna.

Skaudūs įžeidinėjimai juodu nutolino vienas nuo kito dar labiau. Tad,kai vyras susirado kitą moterį,ją išmetė į gatvę sakydamas,jog jo namuose ji yra nepageidaujama. Jadvygos sūnus ir duktė liko gyventi su tėvu. Šiandieną moteris nuomojosi kambarėlį, jame susitinka su savo vaikais. Jai išgyventi padeda jos buvusi anyta. Kol buvo darbo, 15 metų ponia Jadvyga dirbo banke, klientų aptarnavimo skyriuje, o dabar, netekus pragyvenimo šaltiniui, sunku, bet ji stengiasi nepasiduoti.

Skaudi tiesa

Kai gimė duktė, moteris pradėjo ilgėtis artimųjų, todėl pagal turėtus dokumentus vis dėlto pabandė ieškoti tėvų. Gavusi adresą, parašė jiems laišką. Netrukus atėjo atsakymas, kad iš tiesų Vilniuje, kur ji ir gimė, gyvena jos šeima. Nuvažiavusi pas savus, suprato skaudžią tiesą:nėra jokių ryšių, kas sietų ją su jais. Ji sužinojo, jog septynis vaikus turėjusiai mamai buvo nelengva. Vienas mamos vyras mirė, kitas žuvo autoavarijoje. Visi vaikai buvo išbarstyti “po svietą”. Vėliau,vyriausiosios sesers dėka, jie grįžo į namus, o Jadvygos nerado. Bandė Jadvyga dar keletą kartų pas savo artimuosius nuvažiuoti, rašė jiems laiškus, kvietėsi į svečius. Deja, nuo jos pastangų praėjo šešioliką tylos metų. “Skaudu, matyt aš jiems nereikalinga”.   Šiandieną moteris dvasinės stiprybės semiasi iš knygų, mėgsta skaityti poeziją, būti gamtoje. Tai padeda jai stiprėti, nes gerai supranta: kol ji to nepadarys,negalės pakilti”. “Reikia savo dalią iškentėti. Ateis šviesi diena ir man”,-su viltimi apie ateitį kalbėjo Jadvyga. Atradusi save ji gyvens iš naujo.

Pabaigai

Atvirai prisipažinsiu, nuo tos minutės,kai moteris pasiryžo papasakoti savo gyvenimo istoriją, praėjo daug metų.Nežinau kaip susiklostė Jadvygos gyvenimas.Man tada labai norėjosi ,kad ji nepalūžtų. Šiandieną kalbėjausi su gera savo pažįstama, kuri ką tik grįžo iš Vokietijos, kur tris mėnesius dirbo senelių globos namuose. Šios moters gyvenimas taip pat nelepino:du vaikai, išsiskyrusi, nesantaikos jos šeimoje. Tačiau  sutikusi ją gatvėje ar kur kitur, visada džiaugiuosi jos atvira šypsena, gera nuotaika, noru  gerai atrodyti ir begaliniu darbštumu.  Užbaigusi viena darbą, tuoj planuoja kitą. Anot jos, jei darbo biržoje darbo ji nesuras (darbai tik jauniems),ji vėl čiups lagaminą ir uždarys savo namų duris.”Aš neturiu teisės ilsėtis, niekas nieko man veltui neduos,-reikia pačiai. Darbas svetur yra labai sunkus,tačiau jis daro mane tvirtesnę”,-  sako ji.

WP_000081

uola

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: