Skersvėjai

Šiandieną, važiuodama miesto autobusu išgirdau dviejų solidžių ponų šneką. Juodu, vienas  kitą pertraukdami(kaip nebūdinga britams), karštai diskutavo įvykius Ukrainoje. Jų žodžiuose galėjai išgirsti minint Rusijos ir kitų žymių politikų pavardes .

Užtvanka

Skaudūs įvykiai sudrebino ne tik ukrainiečių tautą, bet ir visą pasaulį. Riaušės gatvėse peraugusios į kovos lauką,  nusinešė jau ne vieną gyvybę. Kas teisus,o kas kaltas-nuspręs laikas. Nejučia prisiminiau mūsų tautos iškovotą Laisvės gimimą ir su ja susyjusius tolimesnius įvykius. Pamenu,  pergalės prie6 okupantus euforijoje, “Komjaunimo Tiesos”(dabartinio “Lietuvos ryto”) laikraščio korespondentai paklausė poeto Justino Marcinkevičiaus kaip šis įsivaizduojąs Lietuvos ateitį. Tada poetas ateities viziją nupiešė labai akivaizdžiai. Įsivaizduokite,sakė jis, jog “stovite prie užtvankos. Jos vandenyse susikaupę begalės šiukšlių. Šiukšlės , kada nors prasiverš ir vanduo  taps švaresnis,- prieš 20 metų kalbėjo mūsų  tautos dainius.

Savas kiemas

Naujoje kunigo Juliaus Sasnausko knygoje “Pagaunama ir nepagaunama” sakoma:”Labai svarbu suskaičiuoti aukas, jas apraudoti ir pagerbti, tačiau nei gedulas, nei viltis nėra tikri, kol nepasakome, kodėl keli šimtai tūkstančių žmonių neteko namų, buvo kankinami lageriuose ir žudomi. Antai armėnai visame pasaulyje nesiliauja siekę, kad 1915-1917 metų įvykiai pasaulio valstybių būtų pripažinti genocidu. Ukrainiečiai trokšta visos tiesos apie holodomoro priežastis. Lenkija spaudžia savo didžiuosius kaimynus Katynės tragediją pavadinti tikruoju vardu. Ir tai nėra vien propagandinės kompanijos ar politikos žaidimai. O kas atsakys už Panerius? Juk nėra baisesnės golgotos už šią. Jokie Vilniaus karai, maro epidemijos savo siaubu neprilygs Paneriams. Ištisus trejus metus čia pagal pragarišką planą buvo naikinami žmonės.Visais metų laikais. Dieną ir naktį, mėnulio šviesoje. Šimtas tūkstančių užkasti šioje golgotoje”.Knygos autorius, pats nukentėjęs nuo sovietinės sistemos, konstatuoja, jog”jeigu paleidžiamas anas teisingumo ir atsakomybės matmuo, totalitarinių režimų aukos, net ir pagerbtos paminklais bei atminimo dienomis, labai nesunkiai apauga banalybe, įgauna “normalumo’ statusą arba išvirsta klaikiomis Grūto parko grimasomis”.Anot rašytojo, jeigu norime pasižvalgyti po svetimus kiemus,visų pirma turime išsiliuobti savam.

Atoslūgis

Neseniai Angliją sudrebino didžiulis štormas,kuris padarė žmonėms labai daug žalos. Kai kas atėjęs į pajūrį, grožėjosi įsisiautėjusios jūros teikiama energija, o kai kas -turėjo palikti vandens apsemptus namus.

Šiandieną, atvažiavusi prie jūros, kartu su kitais žmonėmis džiaugiausi pagaliau nurimusia audra. Dar niekad nebubau mačiusi taip toli nuo kranto nutolusios jūros. Rodės, jog ji pavargusi  “pabėgo” nuo kranto. Žmonės ir šunys linksmai zujo susidariusiomis smėlio salelėmis. Ant kranto matėsi praėjusios  audros  pasekmės: krūvos šiukšlių, akmenys, medžių nuolaužos. Aplankiau ir mano taip mėgiamą užutekį, kuris ribojasi su jūra ir upe.  Atvirai prisipažinsiu-apakau pamačiusi beveik visai smėlio užpustytą laivams skirtą prieplauką ir pasikeitusią upės vagos vingį. Smėlio iškeltose vietose graudžiai ant šono suvirtusios gulėjo valtys , o šalia jų-krūvos jūros suneštų šiukšlių.Tiltas, jungiantis salos krantus, atrodė kaip stovinti arka smėlyje.  Pro ją tekėjo  siauras upeliukas ,-plačios upės prisiminimas. Gamta atliko savo darbą. Praeis kiek laiko, ir žmogus padės sugrįžti vandeniui. Prieplaukoje vėl linksmai burgs motorinės valtys, žvejai išplauks į jūrą  .Bus viskas taip ,kaip buvę anksčiau. Iki kito skersvėjo: gamtoje ir žmogaus viduje.

Anot dvasininko,”Man patinka situacijos, kai žmonės, laikomi stipriais, galingais, įtakingais, staiga kokių nors aplinkybių ar apreiškimo padaromi maži ir silpni. Matai jų bejėgystę ir jauti didžiulę simpatiją. Paskui vėl viskas grįžta į vėžes, vėl jie stiprūs ir nepažeidžiami. ”

Pabaigai

Tądien grįžau į miestą jau visai sutemus.Įsijungus televizijos programą vėl žvelgiau į juodų dūmų , raudonos ugnies ir žmonių, mėtančių akmenis vienas į kitą pakeltas rankas…Tame didžiuliame chaose prieš mano  akis iškilo ramios jūros ir šiukšlino kranto vaizdas. “Leisk Dievui būti Dievu ir vaiksčioti savo keliais, kurie , kaip perspėja Biblija, niekada netaps žmogaus keliais” (kunigas Julius Sasnauskas) .

WP_001339

po audros

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: