Ramonas Songaila: Gyvenimas praėjo džiaugsmingai”

Susitikti su garbingų metų sulaukusiu ir bevei pusę šimtmečio pedagoginiam darbui atsidavusiu Ramonu Songaila paskatino išgirsta vienos pedagogės mintis, kad mokykloje susitikusi su R.Songaila ir pasikalbėjusi ar net pabuvusi šalia jo,pasijunta pailsėjusi ne tik kūnu,bet ir širdimi. Mintimis apie prabėgusius metus,gyvenimą, darbą,prieš gerą dešimtmetį kalbėjausi vienoje iš pajūrio mokyklų.

Atrastas miestas

Į Palangą ponas Ramonas su žmona Elena atsikėlė gyventi todėl, kad norėjo būti arčiau savo vaikų (vienas sūnus gyveno Kretingoje, kitas-Klaipėdoje). Abu su žmona esantys tauragiškiai. Praėjus aštuoneriems metams, Palanga tapo miestu, kurio sutuoktiniai nebežada keisti į jokį kitą.Čia jiems smagu leisti laiką gamtoje, mėgautis jūra, bendrauti su savo draugais. Pasak pedagogo, Palanga sutiko juos svetingai. Kartu su savo žmona (taip pat pedagoge) mokytojavo “Baltijos” vidurinėje mokykloje. 50 metų darbo stažo proga šios mokyklos darbuotojai gražiai palydėjo žmoną į užtarnautą poilsį, na, o ponas Ramonas, nepaisydamas to, jog jam-72 metai,  dėstė matematiką Palangos “Vilties” pagrindinės mokyklos moksleiviams.”Mudu su žmona gauname palyginti geras pensijas, tad ne dėl materialinio paskatinimo čia dirbu. Man norisi išeiti iš namų ir užsiimti veikla”,-prisipažino mokytojas.

Gyvenime ponas Ramonas yra išsiugdęs labai svarų bruožą-niekada niekur nevėluoti. Keldamas sau nemažus reikalavimus, ir kituose žmonėse labiausiai vertina sąžiningumą, dorumą, geranoriškumą. R.Songaila buvo Palangos miesto tarybos narys.

Mokytojo duona

Kaip pajuokavo gerbiamas pedagogas, tik išėjęs į pensiją paragavo eilinio mokytojo duonos. Anksčiau R.Songaila dirbo vadovo darbą: daug metų direktoriavo mokykloje, dirbo Švietimo skyriaus vedėju,vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, inspektoriumi,yra dėstęs Pedagogikos institute.Prisimindamas prabėgusius metus, ponas Ramonas galvoja, kad žmogui kas dešimt metų verta pakeisti darbą, kad ir dirbant toje pačioje sistemoje,-tai išeina į naudą.

Pasak pedagogo,darbas mokykloje nėra lengvas. Jei anksčiau tiek mokytojai,  tiek mokiniai buvo tarsi įsprausti į rėmus, dabar, pasak Ramono, “demokratija virto vos ne anarchija’. Mokytojas piktinosi, kad dalis jaunuolių visai nepaiso elementarių elgesio taisyklių: keikiasi, rūko.  Žinoma, mano pedagogas, pigi reklama, smurtas, seksas, menkaverčiai filmai pagimdo negatyvius dalykus jaunimo sąmonėje. Moralės klausimais daugiau galėtų rūpintis etikos bei tikybos mokytojai. Jis pasigedo pastarųjų mokytojų darbo rezultatų.

Gyvenimas yra gyvenimas

Palyginęs Tauragės bei Palangos mokinius, pedagogas atrado skirtumą, tačiau ne gerą. Tauragiškiai mokiniai jam buvo nuoširdiškesni, mandagesni, kultūringesni. Anot R.Songailos, vasarą Palangoje vaikai pamato ne itin gražų gyvenimą, gal todėl jie taip elgiasi,-svarstė pedagogas.Savo kolegoms Ramonas Songaila linki kantrybės ir ištvermės.Vaikai mokyklose gauna pakankamai aukštą žinių lygį, tačiau reikia stengtis jiems duoti kuo daugiau ugdymo bei auklėjimo pamokų. Juk svarbu jauną žmogų iš mokyklos išleisti ne tik su žiniomis, svarbu, kad jis būtų kultūringas, išsilavinęs, galvotų apie savo ateitį, žinotų, kaip elgtis, o ne gyventų šia diena.

Ramonas su žmona Elena mėgsta keliauti. Džiaugėsi pasitaikiuse galimybę aplankyti savo sūnų. Jie buvo nukeliavę ir už Atlanto. Didelį įspūdį porai paliko naktinis Niujorkas. Jiedu esantys tikintys žmonės. Ponas Ramonas lanko Palangos bažnyčią, dainuoja  bažnyčios chore. Šiandieną, apmąstydamas prabėgusius metus jis galvoja, jog gyvenimas prabėgo džiaugsmingai.

Pabaigai

Daug metų prabėgo nuo mūsų susitikimo. Šį mielą ir inteligentišką žmogų pažinau dirbdama “Vilties” pagrindinėje mokykloje. Joje mokėsi jaunuoliai, kuriuos nenorėjo priimti kitos miesto mokyklos. Yra mokytojas ne kartą skundęsis  mokyklos neklaužadomis, kuriems įžeisti vyresnį žmogų buvo vieni juokai. Tačiau, kada šią mokyklą ruošėsi uždaryti, mačiau kaip tie “vilkiukai” tapę “avinėliais”, pergyveno dėl savo rytojaus. Nežinau, į kurią pusę šiandieną žvalgosi jie: avinėlio, ar vilko, bet šventai tikiu, jog gerumo pamokos negalėjo nepalikti  pėdsako jų širdyse.

IMG_20140327_155633

Ramonas Songaila 2002 m.

Irena Valužė

Kol duota gyvent…

“Iš Lietuvos su šeima išvažiavau prieš 10 metų. Kartais gyvenime reikia susigrumti su Dievu, kad iš naujo atrastum save ir savo gyvenimą”.(Iš emigranto užrašų).

Garbingas jubiliejus

Moteris galvojo, jog 50 metų- tai garbingas jubiliejus jai, užauginusiai tris vaikus, užbaigusiai aukštuosius mokslus, nebijojusiai gyvenimo kryžkelėje sustoti, pasverti, prieš žengiant sekantį žingsnį. Šiandieną, kažkada pasirinkto naujo kelio pradžią ji traktuoja kaip galimybę pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų (jei nori išlikti- neatsigręžk). Nežinia kodėl į kelionę pasiėmusi Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos filosofinės pedagogikos keidinį iš savo svainio  asmeninės bibliotekos, ji  perskaitė, jog kartais gyvenime reikia susigrumti su Dievu, norint atrasti save ir savo gyvenimą. Atrodytų, taip galvoti yra šventvagiška, tačiau šie žodžiai buvo tarsi vėliava einant  į priekį.

Baimė

Baimės jausmas neišvengiamas. Jis, žmogų, tarsi uždaro marmurinėje sienoje , gąsdindamas įvairiais slibinais. Reikėjo labai daug valios pastangų juos nugalėti. Pats galingiausias ginklas- didžiulis noras pakeisti savo gyvenimą. Gyvenimas Lietuvoje, kurioje ji gimė ir užaugo, tapo nebeįmanomas nuo tada, kai sunkiai žmonių iškovota laisve pasinaudojo tie, kas garsiausiai rėkė. Pirštus lenkdami į savo pusę, skurde palikę nekaltus, paprastus ir naivius žmones, šventai tikėjusius šviesia Lietuvos ateitim.

Palikdama Lietuvą, ji visų pirma galvojo apie savo penkiolikmetę dukrą. Išveždama iš  intrigose, nesąmoninguose valdžios įstatymuose paskendusios Tėvynės, ji davė savo vaikui šansą pamatyti kitą pasaulį, kitą erdvę, kurioje gyvena ir puikiai sutaria įvairių tautybių ir rasių žmonės. Motina tikėjo, jog jos vaikas sieks mokslo, gerbs  įstatymus, pažins kitos šalies kultūrą. Kartu su mamos norais širdyje kirbėjo ir supratimas, jog tai padaryti bus velnioniškai sunku.

Svetima erdvė

Žmogus be namų -kaip be rankų: nei kur prisiglausi, nei kur pasislėpsi. Svetima erdvė. Tačiau ji šią erdvę pati pasirinko, jos niekas iš namų neišvarė. Jei šiandieną prisiminti kokiomis sąlygomis teko gyventi (palapinėje, draugės sode,mažyčiame kambarėlyje, dalinantis buitimi su kitais namo gyventojais), tai dabartinis gyvenimas, kai ji miesto centre nuomojasi atskirą erdvų butą,prieš daugelį metų, buvo šios , tik pirmuosius žingsnius užsienyje žengusios šeimos, pati didžiausia svajonė. Jei esi neseniai atvykęs ,ir dar su nepilnamečiu vaiku (įstatymiškai vaiko negalima išmesti į gatvę)- kambarį ar butą išsinuomoti užsienyje yra labai sunku (greičiau darbą susirasi).

Per vyro gimtadienį įvyko stebuklas.Vieno hostelio(pigesnis viešbutis) savininkas sutiko juos priimti gyventi. Ji atsimena, kaip jie vilko nepažįstamo miesto grindiniu didžiulį lagaminą (visas šeimos turtas), o už sutaupytus pinigus autobuso bilietui, jie nusipirko butelį “Martinio”. Po beveik du mėnesius trukusių klajonių, kai nebereikėjo slėptis ir bijoti, kad būsi išvytas (gyveno vyresnės dukros nuomojamame kambarėlyje) ,turėti savo asmeninę  erdvę- buvo didžiulis džiaugsmas. Šeimos buveinė – tai mažas kambarėlis trim. Iš vienos lango pusės matėsi bažnyčia su didžiuliu kryžiumi ant fasadinės namo sienos ,iš kitos-  galėjo stebėti nuolat judančių mašinų srautą , mirksintį šviesaforą ir niūrų pastatą kitoje gatvės pusėje. Jis moterį baugino. Atrodė, kad šis senas ir apleistas namas pilnas vaiduoklių. Stovėdama prie lango ji save ne kartą sugavo besišypsančią. Ji šypsojosi sau ir savo likimui.

Darbas

Jeigu užsienyje gyvendamas neturi darbo ir lėšų pragyvenimui- gali drąsiai važiuoti namo. Be abejo, saugiau gyventi yra  dviem. Gaudamas kas savaitę atlyginimą gali užsimokėti už nuomą ir dar liks šiek tiek pinigų maistui. Hostelio menedžerė padėjo moteriai per savo draugę susirasti darbą viename iš  miesto, kuriame jie buvo apsistoję, “pabų”. Pabai- tai tradiciniai angliški “restoranai’, išsiskiriantis savo interjeru ir aptarnavimu. Kai pirmą kartą ji  įžengė į savo darbo vietą virtuvėje -nustėro. Per purvą ir šiukšles nebuvo kur kojos padėti. Lietuviai yra taip išauklėti, jog jie nepraeina pro šalį nepakėlę šiukšlės. To užtenka, kad būtum pastebėtas restorano vadovų. Bėda ta, kad savo darbštumu užsitarnauji ir ne meilę tarp restorano  darbuotojų.  Neretai pasukę pirštą prie smilkinio jie parodo tavo vietą. Save apsiginti labai sunku , jei kalbos nė “bum,bum”. Buvę ir baisesnių dalykų, kai vienas nususęs, spuoguotas jaunuolis pasiūlė moteriai “pasismaginti” tikėdamas, kad ta “durnė užsienietė” vistiek nieko nesupras. Moteriai, niekada nedirbusiai sunkaus fizinio darbo ir gyvenime nepatyrusiai pajuokos ir patyčių, reikėjo sutelkti visas kūno ir sielos jėgas, kad nepalūžtų.

Pagalba

Prieš keletą metų, netekusiai savo mylimiausio sūnėno (jaunuolis, tapęs savimylos pedagogės auka,nušoko nuo tilto ir užsimušė) ji, kas rytą, eidama į darbą didžiuliu miesto tiltu per upę ,sustodavo ant jo , ir prašydavo savo “sūnėno” pagalbos. Nežinia, ar jis, ar kalnas, kurį ji surado šalia savo darbo( kalnas-kapinės.XVI am.čia buvo laidojami maro,siautėjusio mieste,aukos), suteikė jai fizinių ir dvasinių jėgų. Ir pagalba atėjo. Restorano menedžeris, dirbęs kartu su moterimi virtuvėje, kaip niekas kitas , suprato ją. Jis tapo jos užtarėju ir savotišku “angelo sargu”. Nuo moters, kaip vanduo nuo žąsies, labai greitai atšoko visi “nedraugai”. Ji  savo sąžiningu darbu igijo autoritetą, o pramokusi kalbą ir įvaldžiusi virtuvės meno subtilybes, po dviejų metų ,kai  menedžeris paliko restoraną, ji į savo rankas perėmė jo darbą ir įgytą patirtį. Ji vėl tapo tuo, kuo buvo; gerbiama ir mylima. Keitėsi virtuvės šefai ir menedžeriai, o ji ir toliau paprasčiausiai sąžiningai atliko savo pareigas. Tačiau vieną dieną ji sumanė darbą pakeisti (mažas atlyginimas, sunkus darbas). Ji susirado darbą fabrike.

Fabrikas

Ji visada bijojo fabriko. Bijojo žmonių, kurie, lyg sraigteliai didžiuliame mašinos mechanizme, nepaliaujamai vienodai sukdamiesi, tampa tos makalynės dalimi.  Fabrikas, į kurį ji atėjo, buvo išskirtinis. Pagrinde jame darbavosi lenkai su savo šeimomis,vaikais ,dėdėmis ir dėdienėmis. Baisus dalykas, galvodavo moteris, kai tauta pradeda kurti savo tautą kitoje šalyje… Vėliau, bendraudama su anglais, ji suprato, jog ir šie yra nepatenkinti pernelyg akivaizdžiu jų “šeimininkavimu”. Pagal statistika, iš Lenkijos išvažiavo trys milijonai žmonių. Europos Sąjunga atvėrė vartus visiems Europos Sąjungos piliečiams. Tad, ko gi pykti, jei esi toks, kaip visi?Nežinia kodėl, tačiau lenkai nemėgsta lietuvių ( gal čia amžių glūdumoje paslėpta nesantaika?). Lenkai labai draugiški savo kraštiečiams, ko nepasakysi apie lietuvaičius. Rezultate- laimi darbas, kultūringumas ir santūrumas, kuris gyvena kiekvieno žmogaus  viduje.

Fabrikas išmokė moterį ne tik idealiai pagaminti žvakę, ar  dirbti su brangia kosmetikos produkcija linijoje. Jis davė supratimą, kad ir toje didžiulėje gamybos mašinoje mažas sraigtelis tolygus jėgai,kuri suka  visą įrenginio mechanizmą. Darbininkiška patirtį jį įsidėjo į   “lagaminą” , kuriame buvo užrašyta jos gyvenimo išmintis :negalima savo kūną pavergti,jei nuo to kenčia tavo siela(  moterį į darbą susigrąžino restorano šeimininkas,vėliau ji mokėsi,keitė darbus,o šiandieną ji susirado lengvą darbą, kuris leidžia jai nepavergti fiziškai ir morališkai).

Kalėdos

Kaip ir visiems krikščionims, Kalėdos yra pati nuostabiausia šventė metuose. Jau spalio mėnesio gale žmonės pradeda gyventi kalėdinėmis nuotaikomis (prekių išpardavimai parduotuvėse, kalėdinės dainos radijo imtuvuose). Britai daugiausiai pinigų išleidžia pirkdami kalėdines dovanas savo artimiesiems (nei vienas nėra pamirštas). Tai puikus , nuoširdus ir džiaugsmingas metas pasveikinti visus, kuriuos tu pažįsti.

Pirmąsias Kalėdas moteris šventė savo namuose. Kai hostelio šeimininkas jos šeimą įgrūdo, neva, į geresnį kambarį, kuris buvo šaltas, nejaukus ir daugiau panašėjo  ne į kambarį, o į garažą- moters vyras laikraštyje surado nuomojamą butą miesto centre. Viskas įvyko labai greitai. Sumokėję įnašą už butą, jie jau tą patį vakarą turėjo raktus nuo savo būsto, o per Kalėdas kepė šeimininko  padovanotą  kalakutą (šeimininkas-fermos savininkas). Jei dabar, kas nors moters paklaustų, ar iš tiesų Kalėdos-stebuklų išsipildymo metas, ji nedelsdama atsakytų: taip. Ir visai nesvarbu, kad kalakutas kepė tik suvyniotas į foliją (nebuvo skardos), o  kaimynai, išgirdę kaukiant priešgaisrinį signalą, skubėjo teirautis ar šiems viskas gerai. Visai nesvabu, jog pirmąsias naktis savo namuose jie buvo užsikloję tik savo drabužiais. Išgyventi dalykai, jei jie turi prasmę, yra laimė, kurią žmogus pradeda suprasti po to, kada jo vidus prisipildo energijos, kuri  iki kaulų smegenų įsiskverbusi į jo vidų, virsta atomu.

Vaikai

Pasilikdama gyventi svetimoje šalyje moteris norėjo, jog joje visų pirma įsitvirtintų jos vaikai. Moters vyresnė dukra Lietuvoje užbaigusi mokslus, galėjo vystyti savo profesinį pasiruošimą Anglijoje. Tai padaryti nebuvo paprasta (reikia gauti sertifikatą, kad tu turi teisę dirbti su vaikais). Dukra , būdama labai daršti,  dirbdama pradinėje mokykloje, įgavo ne tik praktikos, bet ir baigė aukštuosius mokslus universitete. Jaunesnioji dukra ,  turėdama išskirtinį   savo pasaulio suvokimą, mamai, Lietuvoje (mokykloje) pridarydavo  daug bėdų. Iš prigimties turėdama gražų balsą,  jau Lietuvoje gyvendama  suprato, jog   talentai yra  padaromi. Tai tik pinigų sumos ir laiko klausimas (Anglijoje, talentingiems žmonėms prasimušti-dar sudėtingiau).

Pradėjus dukrai lankyti koledžą Anglijoje,visų pirma  buvo atkreiptas dėmesys į jos balsą. Tėvai neturėjo atliekamų pinigų sumokėti už papildomas muzikos pamokas( už  juos padarė koledžo muzikos mokytojas) Per du mėnesius įvaldžiusi anglų kalbą, kalėdinio koncerto metu nuostabioje miesto katedroje, dukra atliko savo solinę dainą. Pritariant orkestrui ir chorui, ji iš visos širdies traukė kalėdinę giesmę, o mamos širdyje tvenkėsi džiaugsmo ašaros.  Šiandieną visa tai ji  prisimena  kaip sapną. Po sunkios darbo dienos, pavargę, jiedu su vyru sėdėjo tarp  pasipuošusių ponų ir klausėsi savo vaiko. Po koncerto, suglumusiems tėvams žmonės spaudė ranką girdami jų talentingą dukrą.  Namie, atsisėdusi sode po savo palme ir įsipylusi taurę vyno, ji pirmą kartą  sau prisipažino, jog  jos pasirinkimas-perlaužti savo gyvenimą perpus-įgijo prasmę.

Gali tapti niekuo

Sena, ir senas tradicijas puoselėjanti šalis, jaunam žmogui suteikia dideles galimybes. Tačiau yra ir kita medalio pusė:šioje laisvėje gali greitai tapti niekuo. Gyvendama miesto centre, moteris stebėdavo vakarais iš “pabų” išsvirduliuojančius jaunuolius, žolės parūkymas-taip pat lyg ir nieko blogo, o ką jau kalbėti apie vietines valkatas, kurie, stoviniuodami centrinėje miesto gatvėje, su tavimi maloniai sveikinasi, siūlo nusipirkti žurnalą (gauna procentą nuo pardavimų),kiti -užsidirba  grodami ar dainuodami. Žinoma, yra ir tokių, kurie nieko neveikia,o tik prašo  “smulkių”. Ir vieni, ir kiti- puikiai jaučiasi.  Kas dieną jie naudojasi lauko virtuvės paslaugomis, miesto transportu. Narkomanai gauna nemokamą medicininį aptarnavimą, už nedidelį mokestį jiems suteikiama gyvenamoji vieta. Valstybė  ypač rūpinasi benamiais, bedarbiais, ar mažas pajamas gaunamais žmonėmis.  Dirbančiam žmogui išlaikyti namą ar butą- didelė prabanga, todėl žmonės dažnai savo namų erdvę dalinasi su kitais gyventojais.

Noras padėti

Kai moteris išsinuomojo butą, ji troško padėti pirmą kartą atvažiavusiems į svetimą šalį ir nemokantiems kalbos(be kalbos- žmogus yra “aklas”, kaip ką tik išsiritęs viščiukas). Tokį reikia saugoti, dalintis informacija, padėti susirasti darbą, tvarkyti  dokumentus. Praėjusi ne vieną karčią gyvenimo pamoką, ji ir šiandien negali įminti mūsų brolių bei seserų mįslės: “Kada lietuvis tau atsuka “subinę?’.

Moteris prisiminė vaikinus, kurie ateidavę į jos namus kirptis plaukus.Vyras su jais dirbo viename fabrike. Šie, išbalę, nepavalgę ir naktį nemiegoję ateidavo į darbą iš darbininkų hostelio (viename kambaryje gyvendavo po 6-8 žmones). Dažnai vaikinų sumuštinius “nukosėdavo” tokie pat jauni ir išalkę, kaip ir jie. Kiek buvo įmanoma, moteris dalindavosi  su jais ir kitais, jos namuose apsistojusiais žmonėmis viskuo, ką pati turėjo. Dalindavosi iki tol, kol šie  “apsiplunksnavę”  išskrisdavo :neatsigęžę, o dažnai ir pridergę.

Nuo ko bėgti?

Viename laikraštyje moteris perskaitė,  jog lietuviai, palikdami šalį, nuo kažko tai bėga. Tada, prieš tris metus, ji ignoravo tokią mintį galvodama, kad tai kiekvieno žmogaus individividualus reikalas. Šiandieną, ji pasakytų, jog tame yra dalis tiesos. Sutikti žmonės, išgirstos istorijos leidžia daryti išvadas, kad žmogus (ypač moterys) bėga vienos ir su vaikais nuo savo despotų vyrų, nesusiklosčiusio asmeninio gyvenimo, nuo skurdo , nuo to, jog Lietuvoje neturėjo galimybės savirealizacijai. Per dešimt metų ji matė kaip keitėsi žmonių gyvenimai. Keletas moterų, pardavusios  nekilnojamą turtą Lietuvoje, nusipirko namus, įkūrė savo verslus,vaikai užbaigę koledžus, susirado gerus darbus ir stengiasi tobulėti toliau, na, o tie, kas nepajėgė perlaužti savęs perpus-išvažiavo namo. Gaila, dažniausiai tokie “sugrįžėliai” skleidžia melagingą informaciją apie tuos, kurie jiems “nieko nedavė, o privalėjo duoti “.

Grįžti namo

Dažnai moters draugai ar giminaičiai klausdavo, kada ji pagaliau sugrįš namo?  Ji nežinojo, ką jiems atsakyti. Į namus ji visada skubėjo ir skuba vasaros atostogų metu, bet grįžti gyventi- ji nenori. Jai atrodo, jog kartais geriau gyventi kai tavęs niekas nepažįsta, niekas nekula galvos dėl politinių šalies batalijų, nepasakoja baisių kriminalinių dalykų, negirdi nuolatinių dejonių apie sunkų Lietuvos gyvenimą. Jai malonu, jog nepažįstami žmonės gatvėse šypsosi, o neretai ir pasisveikina. Čia gyvenimas toks, kokį pats susikūrei. Prieš dešimt metų, kai keltas Prancūzijos uoste atskyrė ją nuo Tėvynės-ji važiavo į nežinią. Šiandieną, ji su džiaugsmu grįžta į tą svetimą krantą, kuris jau seniai yra tapęs savu. Šiame krante gerai jaučiasi jos vaikai ir ji pati. Gyvendama užsienyje ji suprato pagrindinę tiesą:jeigu esi ne tinginys – gali savo gyvenimą pradėti nuo nulio. Per laiką žmogus “apauga’ daiktais ,  tačiau meilės,draugystės,tarpusavio supratimo-nenupirksi už jokius pinigus.  Na, o grįžti į namus ji visada suspės. Gal “gražioje dėžutėje”, o gal, kai bus  visai senučiukė. Tada, ji,  pasiramstydama lazdele, vaikštynės  pajūriais ir džiaugsis saule, jūra ir žeme. Kol duota gyvent…

WP_000711

vakaras pajūry…

Irena Valužė

Yra kaip yra

Kas dieną perkame būtino naudojimosi prekes. Išeidami užsimokame už jas prie kasų ir dažnai neatkreipiame dėmesio į žmogų, kuris skaičiuoja mūsų pinigus. Taip yra. Dažnas pasakytų, jog mūsų gyvenimas lekia taip greitai, kaip tuštėja ir mūsų piniginės.

Pažintis

Šį sykį nusižengėme nusistovėjusioms taisyklėms ir, sustojusi prie itin maloniai bendraujančios su pirkėjais pardavėjos Rinaldos Chromovienės vienoje iš pajūrio parduotuvių, paklausiau:”Iš kur ši jauna moteris semiasi tokios pozityvios energijos ir nepavargsta šypsotis ?”

Ponia Rinalda save laiko palangiške.Nuo ketverių metukų gyvena kurorte. Čia baigė vidurinę ir muzikos mokyklas. Dabar Senojoje gimnazijoje mokosi jos sūnus Saulius. Nustebau sužinojusi, jog ponios Rinaldos sūnui- 16 metų, o ji ir pati jau daugiau nei 30 metų gyvena ir dirba Palangoje. Puikiai atrodanti moteris sako, jog visai nesvarbu, kad “žilų plaukų sruogas slepia dažyti plaukai”. Ankstyvos vedybos, sunki sūnaus liga, kova už savo būtį ir buitį užgrūdino, tad šiandieną, kalbėdama apie save, ji dažnai įterpia mėgiamą posakį:”Yra kaip yra”.

Kasdienybė

Rinalda Chromovienė dirba maisto prekių parduotuvės alkoholinių gėrimų skyriuje. Paklausta, ar nesunku bendrauti su žmonėmis, kurie ,galbūt jau ne vieną taurelę išgėrę, mano pašnekovė atsakė:

-Truputį išgėrę nebūna piktybiški. Stengiuosi žmogų priimti tokį, koks jis yra. O su padauginusiais geriausia išeitis-nešnekėti.

-Kai sūnus Saulius kentėjo nuolatines operacijas, aš kentėjau kartu su juo. Tada išmokome geriau pajausti vienas kitą. Su žmonėmis, ypač šeimose, reikia išmokti išsikalbėti, išklausyti, užjausti, paskirstyti darbus, ir tada galima spręsti daugelį problemų,-kalbėjo Rinalda. -Būna, sakė ji, kad pirkėjai nuvilia. Atrodo, gražiai apsirengę, o, žiūrėk, ir išėjo nesusimokėję. Bet R.Chromovienė vis tiek nenustoja tikėjusi žmogumi, o save ramina:”Gal ir jis kada nors bus apvogtas” ir čia pat priduria:”Jei žmogus daro blogus darbus-blogis sugrįš, o jei gerus- gal jį ir jo vaiką aplankys sėkmė”.

Jei neišloš-maža bėda

Pardavėja jau trečius metus studijuoja Klaipėdos aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje buhalterės mokslus.Viliasi, jog greitai jos mokykla taps kolegija, norėtų įsigyti aukštojo mokslo diplomą. Artėja šventės. Žmonės perka alkoholinius gėrimus, didelė pigiojo šampano paklausa, perka ir loterijos bilietus.Ypač smagu matyti laimingus veidus, kai laimingą bilietą tikisi nusipirkusios bobutės. Perka ir Rinalda-taip linksmiau gyventi. Jei neišloš aukso puodo- maža bėda. Ji džiaugiasi , jog turi namus, sveiką sūnų ir kad šventes, kaip visada, sutiks namuose, prie neapkrauto vaišėmis stalo, bet būtinai ant jo degs žvakės, o širdyje-kaip yra , taip ir bus :ramu ir gera.

Pabaigai

Nuo mūsų pokalbio prieš pat Kalėdas, prabėgo visas dešimtmetis.Tikiu, jog ši stiprios dvasios moteris šiandieną turi tai, ko ji atkakliai siekė. O aš labai džiaugiuosi, jog kažkada, atsidūrusi tokioje pat gyvenimo rutinoje kaip dauguma,  pakėliau akis į žmogų, kurio akyse pamačiau šviesą. Tam nėra senaties termino.

IMG_20140321_141237

Rinalda Chromovienė 2000 m.

Irena Valužė

“Jus aš draugais vadinu”

“Aš nusišalinau nuo pasaulio ne todėl,kad turėjau jame priešų, o kad turėjau jame draugų. Ne todėl, kad jie man kenkė,kaip paprastai būna, o kad manė, jog aš geresnis nei esu iš tikrųjų.Tai melas,kurio negalėjau pakęsti”-A.Kamiu.

Vienas

Kada žmogus jaučiasi vienišas, o kada jis iš tiesų  būna  vienas? Manau, būti vienam, tai palaima duota mums iš aukščiau. Joje mes atrandame save iš naujo, arba, tai yra laikas padaryti tvarką savo viduje. Bet, štai, kartais kažkas taip stipriai sukabina gerklę, kada nebesupranti kas vyksta aplinkui. Rodos, ieškojai patarimo-gavai antausį, norėjai padaryti staigmeną- buvai atstumtas, ieškojai draugo, o jis, lyg skradžiai žemėn prasmego… ir t.t. ir t.t. Jei būčiau dailininkas, tuos t.t. nupieščiau dideliame baltame popieriaus lape. Jų būtų labai daug,- lyg kryžių mano gyvenimo kelyje.

Tiesos

Gal pats esi kaltas,kad abejonėms leidai bujoti, užuot būtum savęs paklausęs:kodėl? Kodėl žmonės taip nemyli vienas kito? Už kokias nuodėmes mes verdame intrigų,apkalbų, veidmainystės,pataikavimo, noro turėti viską,imti, o ne dalintis ,smerkti, liežuvauti ,gyventi kitų ,o ne savo gyvenimu, katile? Skaudžiausia tai ,kad tai daro tavo draugas.

Vyskupas Kęstutis Kėvalas, šiuolaikiškas,pasaulietiškų pažiūrų kunigas,dažnai spaudos puslapiuose pasisakantis vienais ar kitais žmogaus egzistencijos  klausimais, sako:”Jėzus turi stovėti kiekvieno draugo užnugaryje.Tokia draugystė yra amžina.Gal draugo pareiga yra sakyti “viskas bus gerai nuolat?”,juk ir  Viešpats Biblijoje taria : “Jus aš draugais vadinu”.

Malda

Turbūt kiekvienam žmogui yra nesvetimi žodžiai : draugas, draugystė, pasiaukojimas,pagaliau meilė sau ir savo artimui . Jie  apvainikuoja visą žmogaus gyvenimą,- nuo gimimo iki mirties.Tai yra gyva, tikra ir nemeluota. Taip kaip malda, kurią atradau labai netikėtai( o gal ji mane atrado). Tai -Šv. Pranciškaus Asyžiečio maldos žodžiai, užrašyti prieš 700 metų. Prabėgo amžių virtinė,o žodžiai-neįkainuojamas palikimas kiekvienam iš mūsų.

“Viešpatie, padaryk mane Ramybės nešėju.Ten, kur neapykanta, leisk pasėti Meilę.Ten, kur skriauda-Atleidimą. Ten, kur abejonė- Tikėjimą. Ten, kur neviltis- Viltį. Ten , kur tamsa- Šviesą. Ten, kur liūdesys – Džiaugsmą. Dieviškasis Mokytojau, leisk nelaukti paguodos, o kitus guosti.Padaryk, kad nesiekčiau,jog mane suprastų, o aš kitus išklausyčiau.Kad ne mane mylėtų, o aš kitus mylėčiau…Mes duodami gauname. Kai mes atleidžiame, mums atleidžiama. Kai mirštame-užgimstame Amžinam Gyvenimui”- Šv.P.Asyžietis,1181 m.

WP_000971

šypsena

Irena Valužė

Šv.Mišios už Lietuvos vaikus

1994 m. gruodžio 22 d. Teisingumo ministerijoje įregistruotas Lietuvos Nepriklausomybės Ąžuolyno paramos fondas. Šiai  savarankiškai, nepriklausomai labdaros  organizacijai – du dešimtmečiai. Fondo įkūrėja Aldona Limonienė , prieš gerą dešimtmetį dalinosi mintimis apie  labdaringą veiklą šioje organizacijoje.

Ligą reikia išgyventi

Prieš šešerius metus ponia Aldona atvažiavusi gydyti savo sūnų į Palangos sanatoriją „Palangos Gintaras“ pamatė, jog šioje sanatorijoje trūksta vaikams gražios aplinkos, nėra vaikų poilsiui skirtų aikštynų, gėlynų, todėl ji kartu su sanatorijos vadovais apsilankė miesto Savivaldybėje ir pasiūlė tarpininkauti, sutvarkant ir apželdinant sanatorijos aplinką. Tuometinis Palangos meras R.Mikalkėnas pažadėjo, jog parko darbuotojai parūpins gėlių, mokiniai padės įrengti gražias pavėsines, gultus poilsiui, Savivaldybės architektė  paruoš  projektą. Deja, pažadai ir liko pažadais. Šiandieną fondo vadovė vėl kartu su sanatorijos vadovais mynė Savivaldybės slenkstį norėdama miesto vadovams priminti apie jų  pažadus. Taip pat,  ponia Aldona pakvietė į Palangos bažnyčią daug žmonių, kurie dalyvavo  Šv. Mišiose už vaikų sveikatą.  Fondo vadovė įsitikinusi, jog sergančiam vaikui reikia išmokti kaip ligą  išgyventi, nes liga pati nepasitrauks. O ramybė gražioje aplinkoje gali duoti daugiau  negu vaistai,-įsitikinusi A.Limonienė. Palikdama Palangą Aldona Limonienė buvo optimistiškai nusiteikusi. Ji tikėjo  mero ir Arvydo Sabonio pažadais( suremontuoti 13 sanatorijos kambariukų).

„Niekada nėjau tiesiu keliu“

Apmąstydama prabėgusius savo darbo metus Lietuvos Nepriklausomybės Ąžuolyno paramos fonde, jos vadovė A.Limonienė sakė, jog gyvenime nėjusi tiesiu keliu. Pažinusiai klinikinės mirties skonį, sūnaus ligą, atsitiktinumo dėka pati  vos netapusi “bandito” auka, šiandieną ji džiaugėsi fondo prasmingu darbu globojant vaikus iš socialiai remtinų šeimų, vaikų namų , vaikus, surinktus iš šiukšlynų ,  kurie geranoriškai  padeda tvarkyti aplinką (Vaikų ir jaunimo darbo fondas). Jų dėka Lietuvoje pasodinta 13 000 ąžuoliukų. 1996 m. , minint 610 krikšto metines, Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje  vaikai buvo krikštijami, o kelyje Vilnius –Medininkai pasodinta „100 berželių Lietuvos vaikų alėja.“ Nuo fondo įkūrimo pradžios su  vaikais yra tvarkomi apleisti kapai. Pasak A.Limonienės, ji gyvenimo kelyje sutiko puikius mokytojus, o tėvų pasakytus žodžius, jog ‚reikia žmogui pasodinti medį už tėvą, motiną, už save ir „bezdelniką“, kuris gali juos nulaužti“, prisimenanti visą savo gyvenimą. Jos tėviškėje iki šiol žaliuoja jos rankomis  pasodinta obelis, liepa, ąžuolas ir beržas.

Fondas lėšų iš niekur negauna, vaikai savo darbu užsidirba pinigus, kuriuos jie gali panaudoti įvairioms išvykoms, ekskursijoms, maistui. Pasak fondo vadovės, pagrindinis šios kilnios misijos tikslas yra suburti Lietuvos vaikus kartu su miškininkais, gamtosaugininkais ir plačiąja visuomene, auginat ir prižiūrint Lietuvos Nepriklausomybės ąžuolynus ir skiepijant vaikams meilę Lietuvai, religijai, gamtai.

Popiežiaus dovana

Lietuvos Nepriklausomybės Ąžuolyno paramos fondo vadovė Aldona  Limonienė per fondo dešimtmetį plačiajai visuomenei pristatė ir atidavė saugoti valstybei nuo Šv. Tėvo gautą dovaną (rožinį) ir padėką Lietuvai, kuri buvo atvežta iš Romos ir įteikta šiai organizacijai. Toks garbingas apdovanojimas yra suteikiamas tiems, kas savo veikla yra įvykdęs septynias institucijas, kitaip tariant , kurie  vadovaujasi  septyniais šventais kriterijais  : tėvas, mama, gydytojas, kunigas, mokytojas, kultūra, teisingumas.

Kaip sakė fondo vadovė, nuo 1999 metų ji galinti „ramiau“ dirbti. Nebėra baimės, jog bus sužeista, apiplėšta. Pasak jos, ne visiems jos veikla patiko, todėl nusikalstamo pasaulio struktūros norėjusios  susidoroti ir su ja. Šiandieną ji jaučiasi žymiai stipresnė nei tai buvo pirmaisiais fondo veiklos įkūrimo metais. Anot ponios Aldonos, „esu degtukas, kovojantis moterišku ginklu – prašymu“. Tad popiežiaus pasakyti žodžiai, jog „atiduodami pasauliui ką turite geriausio, rizikuojate likti nuogi“- yra jos gyvenimo esmė ir prasmė. Kažkada svajojusiai tapti aktore ar būti vienuole, o tapusiai trijų vaikų mamai  rūpi ne tik jos šeima, bet ir visos Lietuvos vaikų gyvenimas. A.Limonienė, trumpam atvažiavusi į pajūrį, išvažiuoja dėkinga visiems, kurie  jai padėjo. Ji džiaugėsi  užmezgusi dalykinius ryšius  su palangiškiais ir kretingiškiais. Anot jos, visada reikia darbą atlikti iki galo.

Na, o dideli fondo projektai, sakė ji, dar laukia savo eilės. Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Ąžuolyno paramos fondas Vilniaus mieste numato pastatyti pilį: „Pilį statysime iš visoje Lietuvoje surinktų akmenų, fondo dešimtmečio proga bus išleistas albumas apie fondo veiklą, ąžuolus, šimtamečius žmones“. Fondas ir toliau rūpinsis vaikų ateitimi bei sveikata, teiks jiems moralinę ir (pagal galimybę) materialinę paramą.

Pabaigai

Nuo mūsų pokalbio prabėgo ne viena vasara. Pamenu Aldoną entuziastingai pasakojančią apie tai, kas padaryta ir kiek dar žadama nuveikti šioje labdaringoje veikloje, saugant jaunąją Lietuvos kartą. Įtraukusi šį straipsnį į savo dienoraštį, pasklaidžiau interneto puslapius norėdama daugiau sužinoti apie fondo veiklą, nes šiais metais Nepriklausomybės Ąžuolyno paramos fondas turėtų švęsti garbingą dvidešimtmetį. Deja, internete suradau tik šios organizacijos tikslų adresą ir žymeklį žemėlapyje (orientyras ieškantiems). Atsiskleidusi internetinį puslapį -Lietuvos vaikai- situacija pasikartojo (jokios orientacijos). Išsamesnę informaciją apie Lietuvos vaikus pateikė tik Delfi . Ji rašo: “Remiantis OECD tyrimu, atliktu 65 pasaulio šalyse, mūsų vaikai patenka tarp nelaimingiausių ir prasčiausiais pasiekimais pasižyminčių mokslo užduotyse“. Kodėl ?(orientyras -Lietuvos žemėlapis, jei nesurasite-pasukite gaublį).

201411211249541000

A.Limonienė 2002 m.vasara

Irena Valužė

Gyvenu priklausydama sau

Šiandieną gavau nuo savo klasiokės sveikinimą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga. Ji rašo:”Su šventėm,Nepriklausomybės diena,būkim tikri lietuviai,atmink,kad daugiau nei prieš 40 metų mes jau svajojom apie laisvę”. Prieš atsakydama  jai į jos sveikinimą,prisiminiau Žano Žako Ruso žodžius:“Tas kuris nori būti laisvas, iš tikro yra laisvas“.

Praeitis

Be praeities nėra ateities, todėl turiu sugrįžti į savo jaunystės metus ir prisiminti tai, kas labiausiai įstrigo mano atmintyje. Buvau paskutinėje mokyklos klasėje kai Kaune, muzikinio teatro kiemelyje, susidegino Romas Kalanta. Pamenu, koks skaičius  „ausų“ aplinkui zujo ir kaip pavojinga buvo ištarti  Kalantos vardą .  Nežiūrint į tai, jog visa šalis buvo apraizgyta savų ir svetimų (saugumiečiais dirbo ir tie, ir anie), Romas Kalanta ,tapęs nacionaliniu didvyriu, buvo pirmoji banga, pralaužusi  geležinę užtvarą. Po pirmosios bangos sekė kitos, ir laisvo vandens tekėjimo jau niekas sustabdyti nebegalėjo.

Mano klasiokė prisiminė, kaip mes bėgdavome iš pamokų ir pajūrio miškeliuose  susikūrusios laužą, kalbėdavome apie laisvą Lietuvą. O mano atmintyje labiausiai įstrigo šaltos ,cementinės ,ką tik pastatyto Palangos vidurinės mokyklos koncertų salės sienos, ir dar šaltesnis nuo scenos skambantis mokyklos direktoriaus balsas, kai šis skelbė verdiktą  išdrįsusiems iškelti Lietuvos Nepriklausomybės vėliavą ant naujai statomo devynaukščio pastato kamino. Iki šiol man ši mokyklos salė kelia slogius prisiminimus.

Nebuvau aš aktyviste , garsiai neskandavau laisvės vardo, tačiau visada žinojau, jog „raudona“ negaliu būti (augau katalikiškoje šeimoje). Prabėgus virtinei metų galvoju, jog kiekvienas žmogus nors kartą per savo gyvenimą turėtų  pasidaryti savo namuose remontą (tiesiogine ir perkeltine prasme). Tai padarius-žymiai maloniau gyventi.

Remontas

Žymus dvasininkas, pedagogas, ištikimas  skautas ,  Antanas Saulaitis savo pokalbių knygoje „Slenkstis“ irgi savęs klausia: “Kodėl remontą pradėjau aš? Viena vertus, todėl, kad ateina diena, kai nebegali daugiau matyti viso to, kas bado akis; nešvara, netvarka ir visi kiti „ne“. O kita priežastis-norisi pakeisti tai, kas yra aplink tave. Dėl to, kad atsibodo, o gal todėl, kad kiti aplinkui sena keičia į nauja. Bet gali būti dar ir dėl to, jog tai bet kuriuo atveju paprasčiau, negu pasiryžti tvarkyti užleistus savo dvasios kambarius. O rezultatas glosto akį, kurį laiką taip pat ir širdį“.

Šiandieną, atsakydama savo klasiokei  į jos sveikinimą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga, rašiau: “Toje nepriklausomybėje atsiradau toli nuo namų. Savo gerove tenka pasirūpinti pačiai. Jums linkiu ir toliau būti savo krašto patriotais ir kovoti su tais, kurie prisidengę patriotizmu, “storėja“ (visomis prasmėmis).

Žmogui,  ilgus metus  gyvenusiam imigracijoje ir patyrusiam jos privalumus bei trūkumus, kaip niekam kitam yra aišku, kad „visada lieka pašaukimas būti žmogumi Dievo ir žmonių akivaizdoje“. Ir visai nesvarbu, jei „ vairuoja sunkvežimį veterinaras, parduotuvėje patarnauja mokytoja, gydytoja dirba ūkyje, teisininkas ruošia skanėstus kepykloje.Kiek lietuvių senovėje dirbo angliakasiais Belgijoje, Škotijoje, JAV, o sutaupę sugrįžo ūkininkauti,vaikus į mokslą išleisti,šeimai namus pastatyti“. Anot knygos autoriaus, darydamas remontą  jis nesutiko, kad jo  namuose būtų nuimami slenksčiai. Jo manymu, mūsų gyvenimo slenksčiai turi gilią prasmę, nes jie „priverčia sustoti ir pažiūrėti, kur žengsi toliau. Ir ne visada toks stabtelėjimas  reiškia praradimą. Galbūt net atvirkščiai“,- sako universitetinės sielovados ir įvairių kitų dvasinės pagalbos centrų žmonėms Lietuvoje steigėjas Antanas Saulaitis.

Tikėjimas

Šiandien aš savo klasės draugei galiu pasakyti, jog žaviuosi jos kantrybe ir  mielaširdyste slaugant savo devyniasdešimtmetę mamą, aš gerbiu tuos žmones, kurie tiki Lietuvos ateitimi ir savo sąžiningu darbu tai įrodo. Aš didžiuojuosi pažinusi puikų literatą Antaną Vaišnorą, nepabūgusį „perlaužti” savo gyvenimą perpus ir toliau gyventi švaria  sąžine Rusijos platybėse ( Antanas savanoriškai pasirinko imigraciją po saugumiečių persekiojimų, o atgavus Lietuvai nepriklausomybę- buvo savų atstumtas). Tikėjimas be darbų yra negyvas,-teigia A.Saulaitis,- todėl labai svarbu būti atviram, sakyti tiesą-tai atveria gražesnės ateities galimybę. Prisiminusi savo jaunystės dienas aš nenorėčiau, kad mano anūkai ar proanūkai kada nors, pajūrio miškeliuose, susėdę kūrentų laužus ir kalbėtų apie laisvą Lietuvą. Šiandieną aš netikiu politikų žodžiais . Juose daug tuščiažodžiavimo ir melagystės.  Todėl gyvenu priklausydama sau, savo šeimai ir savo sąžinei. Retkarčiais namuose darau remontą, kai netvarka pradeda “badyti’ akis.

WP_001307

pokalbis…

Irena Valužė

Belaukiant Didžiosios Prisikėlimo šventės

Augau tada, kai Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės.Pamenu tėvo sunkias rankas,kai jis parnešęs iš bažnyčios pelenus barstydavo mums,vaikams, galvas, eidavo į tvartą,žegnodavo  gyvulius , o likusius pelenus pažerdavo mūsų kieme. Kaip šiandien matau vėjo pagautą ploną pelenų srovelę, kuri ,lyg išdykęs aitvaras, labai greitai  išsisklaidydavo ,o  mes dar kurį laiką prisimerkę žiūrėdavome į saulę; lyg  ko nors lauktume vėl…

Pelenų diena

Pirmoji diena po Užgavėnių vadinama Pelenų diena. Šią dieną šventinami pelenai,gauti sudeginus praėjusių metų verbas.Pelenai barstomi žmonėms ant galvų prisimenant krikščionišką tiesą;’iš dulkės gimei, dulke ir pavirsi”. Pelenų diena,kaip Gavėnios pradžia, pirmą kartą paminėta VI a., o nuo VIII a., jos  vyksta popiežiaus vadovaujamoje Šv. Anastazijos bazilikoje. Šiandieninė Pelenų dienos lirurgija yra išlaikiusi senus tradicinius elementus:pelenų barstymą ir griežtą pasninką,kai susilaikoma ne tik nuo mėsiškų valgių, bet ir nuo sotaus bei prabangaus maisto.

Būti doram

“Kai kurie žmonės tvirtina,kad negalima mieste gyvenant, dorybę išlaikyti. Reikia, esą, iš miesto pabėgti ir kalnuose atsiskyrėliu būti. Girdi, tas kuris yra vedęs,vaikais ir tarnais rūpinasi, mieste negalįs būti doras. Tokie žmonės turėtų teisingąjį Lotą prisiminti, kuris su žmona, vaikais ir tarnais mieste gyveno tarp blogų, nuodėmingų žmonių, tačiau kaip švyturys, jūroje, švietė, neužgeso ir dar skaisčiau žibėjo.Vieta, kur tenka gyventi, nėra kliūtis tam, kas yra doras, atsparus ir budrus”(Jonas Auksaburnis-Konstantinopolio  patriarchas (345-405 m.m.)

Galimybė atsitiesti

“Jėzus nurodo:”Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai”. Ką tai reiškia? Kodėl pasninko laikotarpis turi būti piešiamas vien tik niūriomis spalvomis, jei pats Jėzus kviečia pažvelgti į save, savo vidų, peržvelgti savo kelią-nueitą, einamą ir būsimą.Tai galimybė atsisakyti nereikalingo balasto ir atsitiesti, pakelti galvą, įkvėpti gryno gaivaus oro. Supratęs ir įvertinęs tikrovę, kurioje aš dabar gyvenu, kur esu Dievo atžvilgiu, galiu žengti į priekį. Kaip tik Pelenų dieną apaštalas Paulius primena:”Štai dabar palankus  metas, štai dabar išganymo diena.”Išganymas prasideda šiandien- ne rytoj, ne po kelių savaičių, ne kai būsiu pasiruošęs- bet šiandien”.

Ruoštis Velykoms

“Dievas yra su mumis per visą Gavėnią. Jėzus padeda mums ruoštis Velykoms. Kai žvelgiame į savo vidų, dažnai svyra rankos, neviltis apima.Daug šlamšto , ir vis tas pats. Mums sunku vieniems ką nors pakeisti. Bet tam Dievas ir yra su mumis per visą Gavėnią, kad mes nepaskęstume, nepultume į neviltį:”Jei mūsų širdis imtų mus smerkti:Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta”.Gavėnia- tai metas su Jėzumi. Nusiprauskime ir pasikvėpinkime Jėzumi”.(Br. Saulius Rumšas OP:”Pasikvėpinkime Jėzumi”.

Pabaigai

Vėlai naktį, parašiusi šias eilutes ir įdėjusi nuotrauką iš savo fotografijų albumo, nuėjau miegoti. Ryte, atsiskleidusi  dienoraštį, savo  nufotografuotame medžio kamiene išvydau žmogaus veidą.  Keista, pamaniau, koks ilgas praregėjimo laikas… Bet jis atėjo.

WP_001250

veidas

Irena Valuzė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: