Genys margas, pasaulis dar margesnis

Rimantas Butkus- žemaitis, jo žmona Nadiežda- rusė. Prieš kelis dešimtmečius sukūrę šeimą ir užauginę vaikus, palangiškiai sako, jog nesvarbu, kokios yra tavo giminės šaknys, charakterio savybės, gyvenimo turtai ar nepritekliai. Svarbiausi šeimoje yra vaikai.

“Taip turėjo būti”

Rimanto ir Nadieždos Butkų šeimoje auga du vaikai. Natalija Butkutė-Palanghos Baltijos vidurinės mokyklos vienuoliktokė, jos brolis Andrius- antro kurso studentas Sankt Peterburgo universitete. Pasak tėvų, vaikai niekada neturėjo problemų dėl mokslų,o kai patys norėdavę save išbandyti, tėvai nesikišdavę.Tad ne kartą aplankius jų namus džiugiai ir netikėtai naujienai, jie priimdavo tai, kaip likimo dovaną. Panašiai kaip mažakalbis ponas Rimantas į  mano klausimus atsakydavo trumpai ir aiškiai:”Taip turėjo būti”.

Vestuvės Kazachstane

Kazachstane tarnavęs lietuvis kareivėlis prieš daugelį metų sutikęs bibliotekoje dirbusią jaunutę mergaitę Nadieždą. Matyt, įkrito jam į širdį tos spindinčios akys, kad vis užsukdavęs ir užsukdavęs į biblioteką, neva ko paklausti.Nadiežda ilgai tyrinėjo šį jaunuolį. Pasak jos, skyrėsi Rimantas nuo kitų vaikinų. Buvęs visada tvarkingas, pasitempęs.Vestuves atšoko Kazachstane, o į Lietuvą išvykti gyventi daugiau bijoję jos tėvai nei ji pati. Poniai Nadieždai, savo jaunystę praleidusiai tarp Tian Šanio kalnų, labai norėjosi pamatyti jūrą. Ji prisiminė, kaip pirmą kartą ėjo Palangos gatve, tą ankstų ir ūkanotą rytą ji jautė, kad čia viskai kitas oras ir kaip nuostabiai žydėję kaštonai.Vėliau ji pamatė jūrą. Įspūdis buvęs didžiulis. Prisimindama prabėgusius metus , ji sakė, jog niekada nesigailėjo čia atvažiavusi.

Natalija ir Andrius

Kai vaikai užsispyrę siekia gyvenime to, ko jie trokšta, džiugina kiekvienus tėvus.Džiaugiasi savo atžalomis ir Rimantas su Nadiežda. Sūnus Andrius, 1998 m. laimėjęs tarptautinę rusų kalbos olimpiadą Maskvoje, šiandieną yra tarptautinių santykių studentas Sankt Peterburgo universitete, duktė Natalija neseniai sugrįžo iš Rusų centro Armėnijoje surengto konkurso, kur rusų kalbą kaip užsienio kalbą pasirinkę jaunuoliai, atstovaudami savo šaliai, dalyvavo tarptautiniame rusų kalbos konkurse. Ji yra šio konkurso diplomantė.

Rusiška dvasia

Pasak Natalijos, viena didžiausių jos svajonių-studijuoti Sankt Peterburge. Ją žavi šio miesto paslaptingumas, tiltų ir tiltelių grožis. Ji trokšta jame būti, pažinti, gyventi. Natalija labai mėgsta arklius, dievina kalnus ir visai neseniai išmoko gitara groti bei dainuoti romansus.Į mano klausimą iš kur tiek daug rusiškos dvasios, Natalijos mama atsakė:

– Mūsų giminės šaknys grynai rusiškos.Kažkada mano tėvas kazokas nuo Dono atsikėlė gyventi į Kazachstaną, mama buvo atvykusi nuo Altajaus krašto. Šeimoje niekada nebuvo spaudimo, kad vaikai šnekėtų viena ar kita kalba. Su manimi vaikai bendrauja rusiškai, su tėvu- lietuviškai. Abu vaikai lankė lietuviškas mokyklas. Manau, pats gyvenimas pakoreguoja kaip turi būti. Kaip elgiesi pats, taip ir su tavimi elgsis.

Tvirtėjo patys

Prisiminusi, kaip viename mažame kambarėlyje jos šeima gyveno, ponia Nadiežda šiandieną džiaugėsi, jog, nugalėdami visus nepriteklius, tvirtėjo ir jie patys. Žinoma, gyvenimas nelepino, buvę visko, tačiau jei gali pajausti vienas kito petį, jei niekada neleidai sau pagalvoti apie išdavystę-išsaugosi šeimą,- mano ji. Gyvenimas tam ir duotas, kad brangintum jį ir būtum su savo vaikais,-tvirtai įsitikinę abu sutuoktiniai.

Sklaidydama nuotraukų albumus, sužinojau, jog Rimantas nuo jaunystės mėgsta fotografuoti. Šis pomėgis persidavęs ir jo vaikams. Sūnus, parvažiavęs atostogoms, dirba kurorto “Fotocentre”. Džiaugiasi abu tėvai, kad sūnus susirado darbą. Kas savaitę jie interneto tinklapyje skaito savo sūnaus pateiktą informacinę suvestinę apie Baltijos šalis. Už tuos 600 rb. (apie 80 lt.) grįždamas į namus studentas parveža visiems lauktuvių. Šeima materialiai daug paremti negali. Ponas Rimantas, 22 metus dirbęs policijoje, būdamas 45 metų dabar yra jau pensijoje. Ponia Nadežda-pradinių klasių mokytoja. Žinoma, jai labai norėtųsi aplankyti sūnų, gimines, tačiau reikia taupyti. O taip ilgu gimtųjų kraštų…

-Ir tai gali suprasti tik tas, kas jaučia tą patį,-sakė ponia Nadiežda.

Pabaigai

Su šia simpatiška ir miela moterimi esu dirbusi “Vilties” pagrindinėje mokykloje. Toje mokykloje prieš daugelį metų mokėsi rusakalbiai kartu su lietuvaičiais. Pamenu,visi labai apgailestavo,kada mokykla buvo reorganizuota. Dirbdama šioje mokykloje niekada  nesu pastebėjusi agresijos ar nesantaikos tarp vaikų, nors  mokykloje mokėsi aukėjimo problemų turintys lietuvaičiai .

Šiandieną Lietuva suteikė medicininę pagalbą keletai ukrainiečių, nukentėjusių per riaušes Kijevo gatvėse. Laisvės gynėjai  buvo atvykę ir į mano miestą. Jie gydėsi Palangos “Energetiko” reabilitacinėje ligoninėje. Aš, ir mano šeima, jau dešimtmetis kaip gyvename užsienio valstybėje, mano dukroms pasipiršo britai. Pasaulis per pastaruosius du dešimtmečius tapo margesnis už genį ir nei vienam blaiviai mąstančiam žmogui nuostabos tai nekelia. O jei labai pasiilgsti Tėvynės-važiuoji namo.

Kkk

Rimantas ir Nadiežda Butkai 2002 m.

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: