Gyvenu priklausydama sau

Šiandieną gavau nuo savo klasiokės sveikinimą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga. Ji rašo:”Su šventėm,Nepriklausomybės diena,būkim tikri lietuviai,atmink,kad daugiau nei prieš 40 metų mes jau svajojom apie laisvę”. Prieš atsakydama  jai į jos sveikinimą,prisiminiau Žano Žako Ruso žodžius:“Tas kuris nori būti laisvas, iš tikro yra laisvas“.

Praeitis

Be praeities nėra ateities, todėl turiu sugrįžti į savo jaunystės metus ir prisiminti tai, kas labiausiai įstrigo mano atmintyje. Buvau paskutinėje mokyklos klasėje kai Kaune, muzikinio teatro kiemelyje, susidegino Romas Kalanta. Pamenu, koks skaičius  „ausų“ aplinkui zujo ir kaip pavojinga buvo ištarti  Kalantos vardą .  Nežiūrint į tai, jog visa šalis buvo apraizgyta savų ir svetimų (saugumiečiais dirbo ir tie, ir anie), Romas Kalanta ,tapęs nacionaliniu didvyriu, buvo pirmoji banga, pralaužusi  geležinę užtvarą. Po pirmosios bangos sekė kitos, ir laisvo vandens tekėjimo jau niekas sustabdyti nebegalėjo.

Mano klasiokė prisiminė, kaip mes bėgdavome iš pamokų ir pajūrio miškeliuose  susikūrusios laužą, kalbėdavome apie laisvą Lietuvą. O mano atmintyje labiausiai įstrigo šaltos ,cementinės ,ką tik pastatyto Palangos vidurinės mokyklos koncertų salės sienos, ir dar šaltesnis nuo scenos skambantis mokyklos direktoriaus balsas, kai šis skelbė verdiktą  išdrįsusiems iškelti Lietuvos Nepriklausomybės vėliavą ant naujai statomo devynaukščio pastato kamino. Iki šiol man ši mokyklos salė kelia slogius prisiminimus.

Nebuvau aš aktyviste , garsiai neskandavau laisvės vardo, tačiau visada žinojau, jog „raudona“ negaliu būti (augau katalikiškoje šeimoje). Prabėgus virtinei metų galvoju, jog kiekvienas žmogus nors kartą per savo gyvenimą turėtų  pasidaryti savo namuose remontą (tiesiogine ir perkeltine prasme). Tai padarius-žymiai maloniau gyventi.

Remontas

Žymus dvasininkas, pedagogas, ištikimas  skautas ,  Antanas Saulaitis savo pokalbių knygoje „Slenkstis“ irgi savęs klausia: “Kodėl remontą pradėjau aš? Viena vertus, todėl, kad ateina diena, kai nebegali daugiau matyti viso to, kas bado akis; nešvara, netvarka ir visi kiti „ne“. O kita priežastis-norisi pakeisti tai, kas yra aplink tave. Dėl to, kad atsibodo, o gal todėl, kad kiti aplinkui sena keičia į nauja. Bet gali būti dar ir dėl to, jog tai bet kuriuo atveju paprasčiau, negu pasiryžti tvarkyti užleistus savo dvasios kambarius. O rezultatas glosto akį, kurį laiką taip pat ir širdį“.

Šiandieną, atsakydama savo klasiokei  į jos sveikinimą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga, rašiau: “Toje nepriklausomybėje atsiradau toli nuo namų. Savo gerove tenka pasirūpinti pačiai. Jums linkiu ir toliau būti savo krašto patriotais ir kovoti su tais, kurie prisidengę patriotizmu, “storėja“ (visomis prasmėmis).

Žmogui,  ilgus metus  gyvenusiam imigracijoje ir patyrusiam jos privalumus bei trūkumus, kaip niekam kitam yra aišku, kad „visada lieka pašaukimas būti žmogumi Dievo ir žmonių akivaizdoje“. Ir visai nesvarbu, jei „ vairuoja sunkvežimį veterinaras, parduotuvėje patarnauja mokytoja, gydytoja dirba ūkyje, teisininkas ruošia skanėstus kepykloje.Kiek lietuvių senovėje dirbo angliakasiais Belgijoje, Škotijoje, JAV, o sutaupę sugrįžo ūkininkauti,vaikus į mokslą išleisti,šeimai namus pastatyti“. Anot knygos autoriaus, darydamas remontą  jis nesutiko, kad jo  namuose būtų nuimami slenksčiai. Jo manymu, mūsų gyvenimo slenksčiai turi gilią prasmę, nes jie „priverčia sustoti ir pažiūrėti, kur žengsi toliau. Ir ne visada toks stabtelėjimas  reiškia praradimą. Galbūt net atvirkščiai“,- sako universitetinės sielovados ir įvairių kitų dvasinės pagalbos centrų žmonėms Lietuvoje steigėjas Antanas Saulaitis.

Tikėjimas

Šiandien aš savo klasės draugei galiu pasakyti, jog žaviuosi jos kantrybe ir  mielaširdyste slaugant savo devyniasdešimtmetę mamą, aš gerbiu tuos žmones, kurie tiki Lietuvos ateitimi ir savo sąžiningu darbu tai įrodo. Aš didžiuojuosi pažinusi puikų literatą Antaną Vaišnorą, nepabūgusį „perlaužti” savo gyvenimą perpus ir toliau gyventi švaria  sąžine Rusijos platybėse ( Antanas savanoriškai pasirinko imigraciją po saugumiečių persekiojimų, o atgavus Lietuvai nepriklausomybę- buvo savų atstumtas). Tikėjimas be darbų yra negyvas,-teigia A.Saulaitis,- todėl labai svarbu būti atviram, sakyti tiesą-tai atveria gražesnės ateities galimybę. Prisiminusi savo jaunystės dienas aš nenorėčiau, kad mano anūkai ar proanūkai kada nors, pajūrio miškeliuose, susėdę kūrentų laužus ir kalbėtų apie laisvą Lietuvą. Šiandieną aš netikiu politikų žodžiais . Juose daug tuščiažodžiavimo ir melagystės.  Todėl gyvenu priklausydama sau, savo šeimai ir savo sąžinei. Retkarčiais namuose darau remontą, kai netvarka pradeda “badyti’ akis.

WP_001307

pokalbis…

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: