Kol duota gyvent…

“Iš Lietuvos su šeima išvažiavau prieš 10 metų. Kartais gyvenime reikia susigrumti su Dievu, kad iš naujo atrastum save ir savo gyvenimą”.(Iš emigranto užrašų).

Garbingas jubiliejus

Moteris galvojo, jog 50 metų- tai garbingas jubiliejus jai, užauginusiai tris vaikus, užbaigusiai aukštuosius mokslus, nebijojusiai gyvenimo kryžkelėje sustoti, pasverti, prieš žengiant sekantį žingsnį. Šiandieną, kažkada pasirinkto naujo kelio pradžią ji traktuoja kaip galimybę pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų (jei nori išlikti- neatsigręžk). Nežinia kodėl į kelionę pasiėmusi Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos filosofinės pedagogikos keidinį iš savo svainio  asmeninės bibliotekos, ji  perskaitė, jog kartais gyvenime reikia susigrumti su Dievu, norint atrasti save ir savo gyvenimą. Atrodytų, taip galvoti yra šventvagiška, tačiau šie žodžiai buvo tarsi vėliava einant  į priekį.

Baimė

Baimės jausmas neišvengiamas. Jis, žmogų, tarsi uždaro marmurinėje sienoje , gąsdindamas įvairiais slibinais. Reikėjo labai daug valios pastangų juos nugalėti. Pats galingiausias ginklas- didžiulis noras pakeisti savo gyvenimą. Gyvenimas Lietuvoje, kurioje ji gimė ir užaugo, tapo nebeįmanomas nuo tada, kai sunkiai žmonių iškovota laisve pasinaudojo tie, kas garsiausiai rėkė. Pirštus lenkdami į savo pusę, skurde palikę nekaltus, paprastus ir naivius žmones, šventai tikėjusius šviesia Lietuvos ateitim.

Palikdama Lietuvą, ji visų pirma galvojo apie savo penkiolikmetę dukrą. Išveždama iš  intrigose, nesąmoninguose valdžios įstatymuose paskendusios Tėvynės, ji davė savo vaikui šansą pamatyti kitą pasaulį, kitą erdvę, kurioje gyvena ir puikiai sutaria įvairių tautybių ir rasių žmonės. Motina tikėjo, jog jos vaikas sieks mokslo, gerbs  įstatymus, pažins kitos šalies kultūrą. Kartu su mamos norais širdyje kirbėjo ir supratimas, jog tai padaryti bus velnioniškai sunku.

Svetima erdvė

Žmogus be namų -kaip be rankų: nei kur prisiglausi, nei kur pasislėpsi. Svetima erdvė. Tačiau ji šią erdvę pati pasirinko, jos niekas iš namų neišvarė. Jei šiandieną prisiminti kokiomis sąlygomis teko gyventi (palapinėje, draugės sode,mažyčiame kambarėlyje, dalinantis buitimi su kitais namo gyventojais), tai dabartinis gyvenimas, kai ji miesto centre nuomojasi atskirą erdvų butą,prieš daugelį metų, buvo šios , tik pirmuosius žingsnius užsienyje žengusios šeimos, pati didžiausia svajonė. Jei esi neseniai atvykęs ,ir dar su nepilnamečiu vaiku (įstatymiškai vaiko negalima išmesti į gatvę)- kambarį ar butą išsinuomoti užsienyje yra labai sunku (greičiau darbą susirasi).

Per vyro gimtadienį įvyko stebuklas.Vieno hostelio(pigesnis viešbutis) savininkas sutiko juos priimti gyventi. Ji atsimena, kaip jie vilko nepažįstamo miesto grindiniu didžiulį lagaminą (visas šeimos turtas), o už sutaupytus pinigus autobuso bilietui, jie nusipirko butelį “Martinio”. Po beveik du mėnesius trukusių klajonių, kai nebereikėjo slėptis ir bijoti, kad būsi išvytas (gyveno vyresnės dukros nuomojamame kambarėlyje) ,turėti savo asmeninę  erdvę- buvo didžiulis džiaugsmas. Šeimos buveinė – tai mažas kambarėlis trim. Iš vienos lango pusės matėsi bažnyčia su didžiuliu kryžiumi ant fasadinės namo sienos ,iš kitos-  galėjo stebėti nuolat judančių mašinų srautą , mirksintį šviesaforą ir niūrų pastatą kitoje gatvės pusėje. Jis moterį baugino. Atrodė, kad šis senas ir apleistas namas pilnas vaiduoklių. Stovėdama prie lango ji save ne kartą sugavo besišypsančią. Ji šypsojosi sau ir savo likimui.

Darbas

Jeigu užsienyje gyvendamas neturi darbo ir lėšų pragyvenimui- gali drąsiai važiuoti namo. Be abejo, saugiau gyventi yra  dviem. Gaudamas kas savaitę atlyginimą gali užsimokėti už nuomą ir dar liks šiek tiek pinigų maistui. Hostelio menedžerė padėjo moteriai per savo draugę susirasti darbą viename iš  miesto, kuriame jie buvo apsistoję, “pabų”. Pabai- tai tradiciniai angliški “restoranai’, išsiskiriantis savo interjeru ir aptarnavimu. Kai pirmą kartą ji  įžengė į savo darbo vietą virtuvėje -nustėro. Per purvą ir šiukšles nebuvo kur kojos padėti. Lietuviai yra taip išauklėti, jog jie nepraeina pro šalį nepakėlę šiukšlės. To užtenka, kad būtum pastebėtas restorano vadovų. Bėda ta, kad savo darbštumu užsitarnauji ir ne meilę tarp restorano  darbuotojų.  Neretai pasukę pirštą prie smilkinio jie parodo tavo vietą. Save apsiginti labai sunku , jei kalbos nė “bum,bum”. Buvę ir baisesnių dalykų, kai vienas nususęs, spuoguotas jaunuolis pasiūlė moteriai “pasismaginti” tikėdamas, kad ta “durnė užsienietė” vistiek nieko nesupras. Moteriai, niekada nedirbusiai sunkaus fizinio darbo ir gyvenime nepatyrusiai pajuokos ir patyčių, reikėjo sutelkti visas kūno ir sielos jėgas, kad nepalūžtų.

Pagalba

Prieš keletą metų, netekusiai savo mylimiausio sūnėno (jaunuolis, tapęs savimylos pedagogės auka,nušoko nuo tilto ir užsimušė) ji, kas rytą, eidama į darbą didžiuliu miesto tiltu per upę ,sustodavo ant jo , ir prašydavo savo “sūnėno” pagalbos. Nežinia, ar jis, ar kalnas, kurį ji surado šalia savo darbo( kalnas-kapinės.XVI am.čia buvo laidojami maro,siautėjusio mieste,aukos), suteikė jai fizinių ir dvasinių jėgų. Ir pagalba atėjo. Restorano menedžeris, dirbęs kartu su moterimi virtuvėje, kaip niekas kitas , suprato ją. Jis tapo jos užtarėju ir savotišku “angelo sargu”. Nuo moters, kaip vanduo nuo žąsies, labai greitai atšoko visi “nedraugai”. Ji  savo sąžiningu darbu igijo autoritetą, o pramokusi kalbą ir įvaldžiusi virtuvės meno subtilybes, po dviejų metų ,kai  menedžeris paliko restoraną, ji į savo rankas perėmė jo darbą ir įgytą patirtį. Ji vėl tapo tuo, kuo buvo; gerbiama ir mylima. Keitėsi virtuvės šefai ir menedžeriai, o ji ir toliau paprasčiausiai sąžiningai atliko savo pareigas. Tačiau vieną dieną ji sumanė darbą pakeisti (mažas atlyginimas, sunkus darbas). Ji susirado darbą fabrike.

Fabrikas

Ji visada bijojo fabriko. Bijojo žmonių, kurie, lyg sraigteliai didžiuliame mašinos mechanizme, nepaliaujamai vienodai sukdamiesi, tampa tos makalynės dalimi.  Fabrikas, į kurį ji atėjo, buvo išskirtinis. Pagrinde jame darbavosi lenkai su savo šeimomis,vaikais ,dėdėmis ir dėdienėmis. Baisus dalykas, galvodavo moteris, kai tauta pradeda kurti savo tautą kitoje šalyje… Vėliau, bendraudama su anglais, ji suprato, jog ir šie yra nepatenkinti pernelyg akivaizdžiu jų “šeimininkavimu”. Pagal statistika, iš Lenkijos išvažiavo trys milijonai žmonių. Europos Sąjunga atvėrė vartus visiems Europos Sąjungos piliečiams. Tad, ko gi pykti, jei esi toks, kaip visi?Nežinia kodėl, tačiau lenkai nemėgsta lietuvių ( gal čia amžių glūdumoje paslėpta nesantaika?). Lenkai labai draugiški savo kraštiečiams, ko nepasakysi apie lietuvaičius. Rezultate- laimi darbas, kultūringumas ir santūrumas, kuris gyvena kiekvieno žmogaus  viduje.

Fabrikas išmokė moterį ne tik idealiai pagaminti žvakę, ar  dirbti su brangia kosmetikos produkcija linijoje. Jis davė supratimą, kad ir toje didžiulėje gamybos mašinoje mažas sraigtelis tolygus jėgai,kuri suka  visą įrenginio mechanizmą. Darbininkiška patirtį jį įsidėjo į   “lagaminą” , kuriame buvo užrašyta jos gyvenimo išmintis :negalima savo kūną pavergti,jei nuo to kenčia tavo siela(  moterį į darbą susigrąžino restorano šeimininkas,vėliau ji mokėsi,keitė darbus,o šiandieną ji susirado lengvą darbą, kuris leidžia jai nepavergti fiziškai ir morališkai).

Kalėdos

Kaip ir visiems krikščionims, Kalėdos yra pati nuostabiausia šventė metuose. Jau spalio mėnesio gale žmonės pradeda gyventi kalėdinėmis nuotaikomis (prekių išpardavimai parduotuvėse, kalėdinės dainos radijo imtuvuose). Britai daugiausiai pinigų išleidžia pirkdami kalėdines dovanas savo artimiesiems (nei vienas nėra pamirštas). Tai puikus , nuoširdus ir džiaugsmingas metas pasveikinti visus, kuriuos tu pažįsti.

Pirmąsias Kalėdas moteris šventė savo namuose. Kai hostelio šeimininkas jos šeimą įgrūdo, neva, į geresnį kambarį, kuris buvo šaltas, nejaukus ir daugiau panašėjo  ne į kambarį, o į garažą- moters vyras laikraštyje surado nuomojamą butą miesto centre. Viskas įvyko labai greitai. Sumokėję įnašą už butą, jie jau tą patį vakarą turėjo raktus nuo savo būsto, o per Kalėdas kepė šeimininko  padovanotą  kalakutą (šeimininkas-fermos savininkas). Jei dabar, kas nors moters paklaustų, ar iš tiesų Kalėdos-stebuklų išsipildymo metas, ji nedelsdama atsakytų: taip. Ir visai nesvarbu, kad kalakutas kepė tik suvyniotas į foliją (nebuvo skardos), o  kaimynai, išgirdę kaukiant priešgaisrinį signalą, skubėjo teirautis ar šiems viskas gerai. Visai nesvabu, jog pirmąsias naktis savo namuose jie buvo užsikloję tik savo drabužiais. Išgyventi dalykai, jei jie turi prasmę, yra laimė, kurią žmogus pradeda suprasti po to, kada jo vidus prisipildo energijos, kuri  iki kaulų smegenų įsiskverbusi į jo vidų, virsta atomu.

Vaikai

Pasilikdama gyventi svetimoje šalyje moteris norėjo, jog joje visų pirma įsitvirtintų jos vaikai. Moters vyresnė dukra Lietuvoje užbaigusi mokslus, galėjo vystyti savo profesinį pasiruošimą Anglijoje. Tai padaryti nebuvo paprasta (reikia gauti sertifikatą, kad tu turi teisę dirbti su vaikais). Dukra , būdama labai daršti,  dirbdama pradinėje mokykloje, įgavo ne tik praktikos, bet ir baigė aukštuosius mokslus universitete. Jaunesnioji dukra ,  turėdama išskirtinį   savo pasaulio suvokimą, mamai, Lietuvoje (mokykloje) pridarydavo  daug bėdų. Iš prigimties turėdama gražų balsą,  jau Lietuvoje gyvendama  suprato, jog   talentai yra  padaromi. Tai tik pinigų sumos ir laiko klausimas (Anglijoje, talentingiems žmonėms prasimušti-dar sudėtingiau).

Pradėjus dukrai lankyti koledžą Anglijoje,visų pirma  buvo atkreiptas dėmesys į jos balsą. Tėvai neturėjo atliekamų pinigų sumokėti už papildomas muzikos pamokas( už  juos padarė koledžo muzikos mokytojas) Per du mėnesius įvaldžiusi anglų kalbą, kalėdinio koncerto metu nuostabioje miesto katedroje, dukra atliko savo solinę dainą. Pritariant orkestrui ir chorui, ji iš visos širdies traukė kalėdinę giesmę, o mamos širdyje tvenkėsi džiaugsmo ašaros.  Šiandieną visa tai ji  prisimena  kaip sapną. Po sunkios darbo dienos, pavargę, jiedu su vyru sėdėjo tarp  pasipuošusių ponų ir klausėsi savo vaiko. Po koncerto, suglumusiems tėvams žmonės spaudė ranką girdami jų talentingą dukrą.  Namie, atsisėdusi sode po savo palme ir įsipylusi taurę vyno, ji pirmą kartą  sau prisipažino, jog  jos pasirinkimas-perlaužti savo gyvenimą perpus-įgijo prasmę.

Gali tapti niekuo

Sena, ir senas tradicijas puoselėjanti šalis, jaunam žmogui suteikia dideles galimybes. Tačiau yra ir kita medalio pusė:šioje laisvėje gali greitai tapti niekuo. Gyvendama miesto centre, moteris stebėdavo vakarais iš “pabų” išsvirduliuojančius jaunuolius, žolės parūkymas-taip pat lyg ir nieko blogo, o ką jau kalbėti apie vietines valkatas, kurie, stoviniuodami centrinėje miesto gatvėje, su tavimi maloniai sveikinasi, siūlo nusipirkti žurnalą (gauna procentą nuo pardavimų),kiti -užsidirba  grodami ar dainuodami. Žinoma, yra ir tokių, kurie nieko neveikia,o tik prašo  “smulkių”. Ir vieni, ir kiti- puikiai jaučiasi.  Kas dieną jie naudojasi lauko virtuvės paslaugomis, miesto transportu. Narkomanai gauna nemokamą medicininį aptarnavimą, už nedidelį mokestį jiems suteikiama gyvenamoji vieta. Valstybė  ypač rūpinasi benamiais, bedarbiais, ar mažas pajamas gaunamais žmonėmis.  Dirbančiam žmogui išlaikyti namą ar butą- didelė prabanga, todėl žmonės dažnai savo namų erdvę dalinasi su kitais gyventojais.

Noras padėti

Kai moteris išsinuomojo butą, ji troško padėti pirmą kartą atvažiavusiems į svetimą šalį ir nemokantiems kalbos(be kalbos- žmogus yra “aklas”, kaip ką tik išsiritęs viščiukas). Tokį reikia saugoti, dalintis informacija, padėti susirasti darbą, tvarkyti  dokumentus. Praėjusi ne vieną karčią gyvenimo pamoką, ji ir šiandien negali įminti mūsų brolių bei seserų mįslės: “Kada lietuvis tau atsuka “subinę?’.

Moteris prisiminė vaikinus, kurie ateidavę į jos namus kirptis plaukus.Vyras su jais dirbo viename fabrike. Šie, išbalę, nepavalgę ir naktį nemiegoję ateidavo į darbą iš darbininkų hostelio (viename kambaryje gyvendavo po 6-8 žmones). Dažnai vaikinų sumuštinius “nukosėdavo” tokie pat jauni ir išalkę, kaip ir jie. Kiek buvo įmanoma, moteris dalindavosi  su jais ir kitais, jos namuose apsistojusiais žmonėmis viskuo, ką pati turėjo. Dalindavosi iki tol, kol šie  “apsiplunksnavę”  išskrisdavo :neatsigęžę, o dažnai ir pridergę.

Nuo ko bėgti?

Viename laikraštyje moteris perskaitė,  jog lietuviai, palikdami šalį, nuo kažko tai bėga. Tada, prieš tris metus, ji ignoravo tokią mintį galvodama, kad tai kiekvieno žmogaus individividualus reikalas. Šiandieną, ji pasakytų, jog tame yra dalis tiesos. Sutikti žmonės, išgirstos istorijos leidžia daryti išvadas, kad žmogus (ypač moterys) bėga vienos ir su vaikais nuo savo despotų vyrų, nesusiklosčiusio asmeninio gyvenimo, nuo skurdo , nuo to, jog Lietuvoje neturėjo galimybės savirealizacijai. Per dešimt metų ji matė kaip keitėsi žmonių gyvenimai. Keletas moterų, pardavusios  nekilnojamą turtą Lietuvoje, nusipirko namus, įkūrė savo verslus,vaikai užbaigę koledžus, susirado gerus darbus ir stengiasi tobulėti toliau, na, o tie, kas nepajėgė perlaužti savęs perpus-išvažiavo namo. Gaila, dažniausiai tokie “sugrįžėliai” skleidžia melagingą informaciją apie tuos, kurie jiems “nieko nedavė, o privalėjo duoti “.

Grįžti namo

Dažnai moters draugai ar giminaičiai klausdavo, kada ji pagaliau sugrįš namo?  Ji nežinojo, ką jiems atsakyti. Į namus ji visada skubėjo ir skuba vasaros atostogų metu, bet grįžti gyventi- ji nenori. Jai atrodo, jog kartais geriau gyventi kai tavęs niekas nepažįsta, niekas nekula galvos dėl politinių šalies batalijų, nepasakoja baisių kriminalinių dalykų, negirdi nuolatinių dejonių apie sunkų Lietuvos gyvenimą. Jai malonu, jog nepažįstami žmonės gatvėse šypsosi, o neretai ir pasisveikina. Čia gyvenimas toks, kokį pats susikūrei. Prieš dešimt metų, kai keltas Prancūzijos uoste atskyrė ją nuo Tėvynės-ji važiavo į nežinią. Šiandieną, ji su džiaugsmu grįžta į tą svetimą krantą, kuris jau seniai yra tapęs savu. Šiame krante gerai jaučiasi jos vaikai ir ji pati. Gyvendama užsienyje ji suprato pagrindinę tiesą:jeigu esi ne tinginys – gali savo gyvenimą pradėti nuo nulio. Per laiką žmogus “apauga’ daiktais ,  tačiau meilės,draugystės,tarpusavio supratimo-nenupirksi už jokius pinigus.  Na, o grįžti į namus ji visada suspės. Gal “gražioje dėžutėje”, o gal, kai bus  visai senučiukė. Tada, ji,  pasiramstydama lazdele, vaikštynės  pajūriais ir džiaugsis saule, jūra ir žeme. Kol duota gyvent…

WP_000711

vakaras pajūry…

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: