Būk, pasveikintas vėl,arba 11 klausimų be atsakymo…

Menininko Jono Vaišės atminimui

Prieš dešimtį metų

-“Labas vakaras, gerbiami radijo stoties “FM Palanga” klausytojai. Tiesioginiame eteryje -kultūrinė programa “Mūzos ženklai”. Šią valandą su jumis bendraus laidos vedėja Irena Česnavičienė (Valužė) ir mūsų laidos svečias, gerai palangiškiams žinomas ir jų gerbiamas žemaitis, dailininkas Jonas Vaišė .

-Labas vakaras,Jonai. Džiugu, jog jūs sutikote dalyvauti mūsų laidoje. Kadangi man anksčiau yra tekę susipažinti su jumis bei jūsų kūryba, tai ruošdamasi susitikimui ilgai galvojau, kaip jus pristatyti mūsų klausytojams. Tad jei leisite, norėčiau pacituoti kažkada girdėtą vieną mintį: “Žmogus yra tarsi akmuo. Mes nežinome, kada krito pirmasis grumstas į žemę, kas jį numetė, kokioje dirvoje jis augo, kokios darganos ar saulės spinduliai formavo jo paviršių. Mes nežinome ir tai, kur jis vėliau nuriedėjo. Tačiau yra aišku viena – akmuo augo”.

1-.Jūsų akmuo, gerbiamas Jonai, užaugo Žemaitijoje. Kaip pats sakėte – kaip įrodymą, turite ir žemaičio pasą. 64 metai, kai gyvenate ir dirbate Palangoje. Šiame mieste susiformavo ir Jūsų ,kaip menininko , kūrybos braižas. Manau, tai neįvyko savaime. Juk  kaip tam į žemę nukritusiam grumstui-  reikėjo vėjo ir darganų, šiltos saulės ,kolei jis užaugo. Ar užaugo jūsų akmuo?

2.-Joną Vaišę palangiškiai pažįsta tokį, koks jis yra. Jis nenešioja kaukės, neveidmainiauja, o dažnai drąsiai išsakytos mintys  kai kuriems žmonėms gali atrodyti drastiškos.  Kartais jos,  tarsi  į audrą pakliuvęs medis. Kitaip tariant – nuogos. Drąsiai ir atvirai išsakytos  mintys- tai jūsų charakterio savybė? Ar niekada nesate nukentėjęs dėl savo atviravimo? Gal sakau, yra lengviau gyventi  prisitaikant prie visuomenėje nusistovėjusių dogmų: būk mažesnis, ir daugiau išloši?

3. -Esate produktyvus menininkas. Per daugelį metų Palangoje, ir ne tik Palangoje, esate surengęs daugelį autorinių parodų. Jūsų paveikslai papuošė ne vieną kavinių interjerą, gaunate užsakymų ir iš užsakovų. Kur ieškote atgaivos savo sielai? Juk menininkas- ne statybininkas. Prieš pradėdamas statyti namą, jis turi visų pirma savo vaizduotėje jį nupiešti ir žinoti kas jame apsigyvens. Kitaip tariant, šis kūrybos procesas reikalauja didelės dvasinės potencijos: jausti gyvenimo ritmą ir save patį .

4. -Esate sakęs , kad nuo vaikystės pamilote arklius. Dažnai nuvažiavęs į žirgyną fotografuojate juos, norėdamas pajausti žirgo judesį, atskleisti jo charakterį. Tad, kaip mažasis Jonukas vaikystėje susibičiuliavo su šiais protingais gyvuliais?

5.-Jonas Vaišė, ne tik menininkas, jis ir puikus šokėjas. Tango melodijos yra pavergusios jį jau labai seniai. Papasakokite  radijo stoties klausytojams ,kada tai nutiko, ir kodėl būtent  tango melodijos pavergė jūsų širdį? Gal galite prisiminti, ką reiškė tada, jaunystės metais, jums kurhauzas?

6. -Na, jei jau mūsų laidos tema apie natūralumą, tai manau, sutiksite pakalbėti   jūsų mėgstamiausia tema: moterys- lyg gyvatės.  O kad radijo skaitytojams tai būtų įtikinamiau, perskaitysiu ištrauką iš vienos publikacijos apie mūsų laidos svečią: ”Jei pavasarį, papūtus vėjui pamačiau moters šlaunelę, dešimt ar dvidešimt vyno butelių neatstos to jaudulio. Myliu visas pasaulyje moteris.

7. -Ach, tos moterys… Bet vėlgi, be jų, be jų paslapties, nebūtų Jonas piešęs ir moterų aktus?

8. -Jonas Vaišė mano, jog gyvendamas ir užsiimdamas kūryba jis kvėpuoja visu kūnu, o ne vien nosimi, todėl jis nemeluoja sau, o ir kitiems pataria: būkite natūralus.  Prieš 40 metų baigęs Kauno dailės mokyklą ir turėjęs puikius mokytojus kaip Žmuidzinavičius, Klova, Kontrimas. Kurdamas jis jaučia vidinį pasitenkinimą ir mano, jog žemėje yra labai daug gėrio, todėl jis neketina keliauti į dangų. Suspės, dar yra daug ko nuveikti ir čia. Ar taip, Jonai? Kokie ateities planai?

9. -Norėčiau, jog jūs pakomentuotumėte jūsų pasakytus žodžius: „žmogus, neturėdamas romantikos, savo gyvenime susikuria nostalgiją“. Ką palinkėtumėte jaunajai menininkų kartai? Sakėte, jog tai pats sunkiausias klausimas, kodėl?

10.- Gal ką norėtumėte mūsų tiesioginio eterio bangomis pasakyti savo kolegoms, palangiškiams, visiems tiems, kas gyvenime yra tokie, kokie yra.  Kokia jūsų, seno palangiškio nuomonė apie miestą, kuriame gyvenate?

11.-Juk svarbiausia – kiekvienam iš mūsų suvokti, kad atėjome į žemę kartu su lietumi, su darganomis, su ilgesiu, jog po mūsų, mūsų akmuo dar gyvens ne vieną tūkstantmetį. Norėtųsi tuo šventai tikėti. Gerb. menininko norėčiau paprašyti  tradicinėje mūsų rubrikoje “Žodžiai į sielą”  ką nors paskaityti ar pasakyti .

-Taigi, būti savimi, o galgi būti tokiu originaliu ir natūraliu kaip ger. mūsų svečias, palangiškis ir žemaitis menininkas Jonas Vaišė, yra prabangos dalykas. Manau, jūs puikiai išlaikėte šią savo gyvenimo padiktuotą pamoką. Jei seniems palangiškiams būtų suteikiami garbės miesto vardai- aš jį skirčiau jums.  Nes ne tik jūs , bet  ir jūsų kūryba – tas tvirtas akmuo, užaugęs Žemaitijos žemėje- augs toliau. Dėkodami už apsilankymą mūsų kultūrinėje laidoje, linkime jums   išlikti ne kuo kitu,o JONU VAIŠE ( tokiu  ,kokiu ir esate)  ir  palinkėti jums dar daug gražių gyvenimo bei kūrybos metų.”

P0 metų

Šį darbinį planelį pasirašiau prieš dešimt metų, kada ruošiausi susitikimui su savo mielu bičiuliu  Jonu Vaiše radijo stotyje „F.M.Palanga“. Kas savaitę eteryje skambėdavo kultūrinė programa „Mūzos ženklai“.Šiandieną, besklaidydama savo dienoraštį, netikėtai (o gal visai ne), suradau žodžius, kurie „kalbėjo“  tada, kai žmogus buvo gyvas, energingas, mylintys gyvenimą ir tai, ką jis jame veikia. Prieš metus laiko palangiškiai palydėjo Joną Vaišę į Anapilį. Liko jo kūryba (palikimas) ir žmogiška atmintis, kurios neįmanoma ištrinti (tokių trintukų dar niekas nesukūrė). Mano  juodraštyje užrašyti klausimai. Ten nėra  atsakymų. Jie pasiliko isgirdusiųjų juos širdyse.    Aš menu Joną , šaltą žiemos vakarą įžengusį į mūsų studiją  šiek tiek sutrikusį. Jis  ,trindamas savo storus ,aprasojusius akinių stiklus man prisipažino, jog gal be reikalo sutikęs dalyvauti eteryje: „No, kū aš čia papasakiuosiu, da Gražina gėrdies (žmona)“,-žemaitiškai porino jis. Tačiau greitai tėkštelėjęs ant stalo „plečkelę Brendžiuko dėl drąsos“   nusijuokė, ir prisisegė mikrofoną.

Po eterio, dar ilgai  palangiškiai  komentavo Jono Vaišės liaudišką sąmojį  ,nes pasak menininko, “kėtep kalbėt nemuoku“. Man pačiai labiausiai įstrigo  J.Vaišės pasakyti žodžiai  jaunajai menininkų kartai. Pamenu, Jonas, momentaliai surimtėjęs, susimąstė ir gana pasikeitusiu balsu (susijaudinęs)  pradėjo kalbėti apie tai, kad jaunoji Palangos menininkų karta turi būti  savo miesto, savo jūros, baltų kopų, tilto, nuostabios gamtos patriotais. O kad tai pasiektų- privalo daug dirbti ir mylėti žemę. Taip pat menininkas gana pakeltu balsu jauniesiems prisakė, kad šie nebandytų svaigintis „pasaulio kvaišalais“(narkotikai, žolės rūkymas).

Mano mieste, kur dailininkas visą savo gyvenimą gyveno ir dirbo, šiandieną miesto bibliotekoje atidaryta J.Vaišės kūrinių paroda, apie jį prisimena jo draugai ir kolegos. O aš šį vakarą atradau žodžius, kuriais  dar sykį „pasisveikinau“ su žmogumi, kurio kūnas išnyko, o jis pats-pasiliko.

WP_000917

medis prie  jūros

Irena Valužė

G.G.Markesas:”Gyvenimas -tai stebuklai ir kasdienybė”

Praėjusią savaitę pasaulį apskriejo liūdna žinia.Eidamas 88-uosius savo gyvenimo metus,Meksikos sostinėje Meksike, mirė Nobelio premijos laureatas, kolumbiečių rašytojas Gabrielis Garsija Markesas (Gabriel Garcia Marquez).

Populiariausia knyga pasaulyje

Turbūt kiekvienas žmogus, kuris nors kiek domisi literatūra ,G.Markeso vardą sieja su jo žymiausiu romanu “Šimtas metų vienatvės”. Ši knyga išversta į 37 pasaulio kalbas ir parduota daugiau negu 30 milijonų tiražu. Gimęs Karibų jūros pakrantėse ,mažas pajamas gaunančioje darbininkų šeimoje, Garsija Markesas, įsigijęs teisininko išsilavinimą (daug metų dirbo žurnalistu), ” be skatiko kišenėje”, su šeima persikrausto gyventi į Meksiko miestą ir 1967 m. parašo savo žymiausią romaną “Šimtas metų vienatvės” .Už jį  autoriui 1982 m. buvo suteikta literatūrinė Nobelio premija. Anot to meto dienraščių, “po Markeso tapo nebeįmanoma kalbėti apie tai, kad pasaulis egzistuoja pagal paprastas ir aiškias taisykles”. Nobelio premija G.Markesui suteikta už knygas, kuriuose “fantazija ir realybė, pindamosi tarpusavyje, atspindi viso kontinento gyvenimą ir konfliktus”.

Knygos populiarumas

Gabrielis Garsija Markesas yra ne vien šio romano,pelniusio jam pasaulinę šlovę,autorius. Jis parašė eilę romanų ,apsakymų,kino scenarijų. Tačiau man, kaip eilinei skaitytojai, norėjosi nors maža dalimi suvokti  knygos “Šimtas metų vienatvės” populiarumo priežastį. Kaip minėjo pats knygos autorius, romaną jis kūrė vienumoje (pasitraukęs nuo šeimos). Tuo metu šeima išgyveno didelius materialinius sunkumus. Markesas ėmėsi darbo šventai tikėdamas romano sėkme (kitu atveju,ar būtų jis rizikavęs savo šeimos gerove).  Gyvenimiškas tiesas autorius  išsako atvirai ir nuoširdžiai. Romane, egzistuojantys reiškiniai (mistika) ne visada žmogui yra suvokiami taip, kaip gyvenimo realybė,  tačiau čia ir paslėpta knygos intriga.  Neveltui romano herojaus mintys jau keli dešimtmečiai perduodamos iš lūpų į lūpas.  Jos paliečia kiekvieno žmogaus pačius slapčiausius sielos užkaborius  :”Mes pasmerkti atsakinėti į amžinus klausimus”(G.G.M).

Mano “Markesas”

Sėdžiu prie upės.Prie pat mano ausies labai garsiai , baltus purslus iki bagalybės išpūtęs, ūžia krioklys. Garsas vienodas, monotoniškas. Krioklio apačioje vanduo verda kaip puode. Apima keistas jausmas: norėčiau susidariusias  putas upės paviršiuje nugriebti dideliu samčiu. Nusišypsau…

Kiek toliau, matau iš vandens išlindusius žabus ,bei įvairias upės suneštas sąšlavas. Ant jų karts nuo karto nutupia  paukščiai. Dar tolėliau: suplaktas krioklio vanduo, lyg gavęs komandą “Lygiuot” , plona ir  skaidria srove praplaukia pro kvailai žiopsančius  pauksčius ir padaro nedidelį posūkį ties įsišakojusia upės vaga. Dar kurį laiką (sekundės dalį) , srovė ,atsimušusi į netikėtai iš po debesų išlindusį saulės spindulį , sužvilga,  ir, nusišypsojusi, greitai pasislepia upės glėbyje.

Iš lėto, stumdama vaikišką vežimėlį, upės krantu žingsniuoja jauna moteris. Krioklys nepaliaujamai ūžia prie mano ausies. Keliuosi ir aš…

“Gali būti,kad šiame pasaulyje tu tik žmogus,bet kam nors tu- visas pasaulis”(G.G.M).

Markesas pagal mane

Užrašiusi mintis, kurias padiktavo man mano upė, nudžiugau kaip vaikas. Kažkokią labai trapią savo laiko akimirką pagalvojau,  jog atradau raktą į G.Markeso knygos “Šimtas metų vienatvės”  populiarumą. Man norėjosi sušukti: “Tai- rašytojo gyvenimas, plius jo fantazijos vaisius!”. O jei išsireikšti metaforiškai -krioklys- rašytojo mintys. Jos, “išvirusios” savo egzistencinėje būtyje čia ir dabar (  apdaužytos , nesuprastos, pasmerktos, mylinčios, neapkenčiančios,  filosofuojančios, tylinčios), tęsia  kelionę toliau. Neaprėpiama minčių gelmė iš pat upės dugno iškabinusi visas šiukšles, suneša jas į upės vidurį,- mažos salelės pavargeliui.  Ir visai nesvarbu, jog aplink kunkuliuoja nieko gero nežadanti klastinga upės versmė. Juk įgavęs jėgų ir drąsos- paukštis pakils į dangų, o upė, apšviesta saulės šviesos, savimi pasitikinti, keliaus tolyn…Upės krantais vaiksčios žmonės: vieni, vieniši, mylintys, ar dar mylėsiantys. Juk “Gyvenimas- tai stebuklai ir kasdienybė”, kurioje esame mes, žmonės.

WP_001526

upė

Irena Valužė

Velykos- metas mylėti

Velykos! Magiškas žodis,  apgaubtas tyla, paslaptim ir tikėjimu, jog nuo šiandienos bus šviesiau ir lengviau gyventi, mums, paprastiems mirtingiesiems…

Mes nesame gimę istorikais, ar to meto amžininkais, kad galėtume skelbti tiesas, kurių iš dalies nežinome. Tačiau Šv.Velykų rytą mes norime priimti Kristaus kančią kaip savo ,ir dalintis ja su kitais žmonėmis.

Daug vandens nutekėjo mano gyvenime nuo tos dienos,kada pirmą kartą  pamačiau filmą apie Kristų (jo kančią Golgotos kalne). Nurijęs paskutinį gurkšnį acto, kurį jam padavė Poncijaus Piloto galvažudys (Kristus paprašė, kad jis suvilgytų lūpas ir jo likimo draugams ), jis gavo ir paskutinį kirtį į širdį. Kai buvau vaikas, niekaip nesupratau paveikslų, kabančių mano miesto bažnyčioje (kraujas,tekantis iš Kristaus širdies). Šiandieną žinau: kirtis į širdį, tai kirtis į mus, mirtinguosius:  kenčiančius, mylinčius, neapkenčiančius, nusivylusius, ligonius. Mes jį gavome kaip palikimą. Jei esame stiprūs savo gyvenimo kirčius priimti-mes laiminame Auksčiausiąjį ir laukiame Velykų,- šviesos ir palaimos akimirkos nubusti, tikėti ir mylėti, mylėti, mylėti…

Su Šv.Velykom!

20140421_164043

Irena Valužė

 

 

 

Kad nesušlaptum kojų-apeik balą

Gyvenu šalyje, kurioje paprasti, eiliniai žmonės apie politiką nekalba. Tačiau politiniai įvykiai pasaulyje-kiekvieno širdyje. Šiomis, įtampos pilnomis dienomis, kada vyksta atkakli pasipriešinimo kova dėl Ukrainos tautos išlikimo, esu ne kartą savo adresu išgirdusi klausimą:”Ar tu ne rusė?”.

Kas yra kas

Gimiau sovietinėje santvarkoje, kurioje, jei norėjai įsitvirtinti, reikėjo šokti pagal “jų” dūdelę. Pagal ją  šoko ne vien mano šalis. Pamenu, jaunystėje, norėdama  įsidarbinti sekretore Palangos miesto Vykdomajame komitete, turėjau išgirsti  atsakingo sekretorius F.Užpelkio priekaištus, kodėl aš nesu komjaunuolė (pasakiau, jog komjaunimas man kažkaip pro pirštus praslydęs). Buvo labai nustebęs ir supykęs, tačiau Vykdomojo komiteto pirmininkas D.Puodžius (prisimenu šį nuostabų žmogų, puikų vadovą  ir Palangos miesto patriotą su didžiule pagarba), numojęs ranka, priėmė mane į darbą. Sekretore dirbau ketvertą metų. Pro mano akis praplaukė partinių posėdžių vaizdai, kada man, pasibeldusiai į pirmininko kabinetą ir atidariusiai duris,visi kaip vienas ,užsičiaupdavo ( neduok, Dieve, išgirsiu kokią valstybinę paslaptį). Šiandieną man tai atrodo juokingai. Pamenu, per Velykas (anksčiau  darbe jų neminėdavome) pirmininko pavaduotojas kultūrai P.Gavelis išsikvietė mane į kabinetą ir maloniai paprašė vienos paslaugos:”Ar negalėčiau nueiti į bažnyčią ir suskaičiuoti kiek bažnyčioje žmonių (senų,jaunų,moksleivių). Aš, kaip pareiginga darbuotoja-sutikau (malonu išeiti iš darbo). Tik, deja, į bažnyčią nenuėjau. Grįžau į namus, atsipjoviau mamos iškeptą gardų velykinį pyragą, įsipyliau tėvo pagamintos giros ir, sugrįžusi į darbą, pavaduotojui atraportavau:  bažnyčioje buvo trys šimtai žmonių. Jis man padėkojo ir daugiau niekada nebeprašė jokios paslaugos. Kodėl dabar , praėjus keturiems dešimtmečiams, aš šiuos įvykius prisimenu? Prisimenu dėl to, jog kiekviename žmoguje yra pasėta individuali sėkla, kuriai tu lieki ištikimas visą savo sąmoningą gyvenimą. Tai padorumo sau, savo šeimai , savo tautai išdavos(jeigu norit-sąžinės dalykai) .Juk tada, būdama visiška mergiotė, aš praėjau pro šalį niekam nieko nepasakius. Šaunuolė!

Tauta

Sovietiniais metais Palangos kurortas klestėjo , nes pagrinde jame poilsiaudavo rusai ir žydai. Mano tėvai taip pat vertėsi šiuo verslu (nuomojo namą poilsiautojams).Iš to šeima gyveno. Dažnai prisimenu maskviečius ,savo vaikystės draugus , kurie bent dešimt vasarų iš eilės atvažiuodavo su savo seneliais ir gyvendavo mano tėvų namuose visą vasarą. Vėliau,užaugę, mes ne kartą važiuodavome vieni pas kitus į svečius. Mano draugai tapo žymiais žmonėmis, tačiau prabėgusios vaikystės prisiminimais mes visada buvome ir esame tuo, kuo buvome anksčiau:paprasti ir nuoširdūs.  Marinos ir Sašos (Aleksandro) senelės vyras buvo rusų caro armijos generolas. Jį sušaudė sovietai. Matydavau, kaip Marija Grigorjevna, prisiminusi  savo vyrą, ne kartą braukė karčią ašarą. Tuo metu apie tai taip pat niekas garsiai nekalbėjo.

Ukrainietis mano šeimoje

Šiandieną visas pasaulis seka naujienas iš Ukrainos. Užsienio šalys smerkia rusų aneksiją Kryme. Turėdama pavyzdį kaip galima “atimti ” Krymą, sukilo ir kitų Ukrainos miestų rusakalbiai . Šalis atsidūrė aklavietėje. Kaip toliau klostysis įvykiai-parodys laikas, tačiau jau šiandieną yra aišku, jog kareiviai nenori šaudyti į taikius žmones, nes tarp jų jug gali būti tavo sesuo ar brolis.Taip ,kaip atsitiko mano šeimoje.

Prieš daugelį metų mano sesuo buvo ištekėjusi už ukrainiečio. Jiedu susipažino Palangoje. Vladimiras atliko karinę tarnybą pajūrio pakrančių apsaugoje. Anksčiau Palangos pajūriu negalėjai nueiti toliau, nei besibaigiantis parko ruožas. Už jo buvo Kosygino, bei kitos vyriausybinės vilos, kurias saugojo kareiviai. Pamenu, kaip mes, vaikai, nusiskynę gėlę iš mamos daržo, bėgdavome į pajūrį sveikinti kareivių. Vakarais traktorius per visą pajūrio pakrantę išardavo juostą, kuri, neva, turėjo saugoti mus  nuos imperialistų iš jūros pusės. Mes,vaikai, šventai tikėjome, jog  jie (kareiviai) yra tie herojai, kurie budi taikos sargyboje. Kada mano sesuo skyrėsi su ,atrodytų, darbsčiu, ramiu, du vaikus seseriai padovanojusiu vyru, jis jai  prisipažino (gal iš pykčio), jog jų (rotai) kuopai buvo pasakyta Lietuvoje ieškoti savo antrų pusių. Tais metais ne viena lietuvaitė (palangiškė) ištekėjo už svetimtaučio kareivio, tarnavusio Lietuvoje. Pasak mano svainio, jie bet kada galėjo pasiimti (uvalnitelnij) laisvą dieną ir išeiti į miestą “gaudyti” merginų. Šiandieną mano sesers nebėra. Ji iškeliavo amžinybėn. Pasiliko du jos puikūs  vaikai, kurie turi ir ukrainietiško kraujo. Kadangi po skyrybų jos buvęs vyras vaikus visai užmiršo, tai  užaugęs Vladimiro sūnus ir duktė   patėvį vadina tėvu , o patys save-  lietuviais.

Pabaigai

Mokykloje niekada nesuprasdavau kam reikalinga visuomeninių mokslų disciplina. Tačiau vieną pamoką aš labai gerai prisimenu.Viena mūsų klasės mergaitė ištarė žodį “laisvė” ir su juo susyjusį klausimą. Pamenu, mokytojas nė kiek nepasimetęs, labai greitai ir  akivaizdžiai mums visiems paaiškino :”Įsivaisduokite, jog prieš jus didžiulė bala. Jei norite nesušlapti kojų, ką darysite? Apeisite aplinkui”.

Apeiti aplink balą yra patogiau, bet kartais galima  apsiauti botus.

 

WP_001038 (2)

voratinklis su plunksnom

Irena Valužė

 

Kiekvienam-sava Verba

Paradoksas, tačiau šiandieną, Verbų sekmadienį prisiminiau tada, kada mano kojas kažkas nunešė į bažnyčią, o ten jau į mano rankas tiesėsi Verbų puokštelė. Ją parsinešiau į namus, uždegiau žvakę ir su didžiuliu džiugesiu širdyje pradėjau laukti Didžiosios Prisikėlimo šventės- Šv. Velykų.

Iš atminties

Augau prie jūros, todėl mes, vaikai,Velykoms visada bėgdavome į pajūrį nusiskinti “katinėlių” , o grįždami, iš miško parsinešdavome  beržo šakelių. Velykų antrą dieną, tik išaušus, skubėdavome  “pašventinti” namiškius išsprogusiais berželiais,o  nekaltus kirčius  per užpakalį palydėdavome linksmais palinkėjimais:”Su Šv.Velykom!”. Kiek pamenu, mama ir močiutė Verbų sekmadienį visada iš bažnyčios pareidavo su pašventinta kadagio šakele . Ją pagarbiai užkišdavo už durų staktos, arba švento paveikslo, o senąjį kadagį įmesdavo į krosnį. Matydavau, kaip sudžiūvusi ir nuo laiko pageltusi ir jau byranti kadagio šakelė greitai sutraškėdavo kaitrioje krosnyje, o vos vos juntamas degančio augalo kvapas pasklisdavo po visą virtuvę. Šiandieną mąstau, jog sprendimas sudeginti senąją Verbą- labai teisingas. Juk su pavasariu, su žemės ir visatos atsinaujinimu – ugnis ir moterys (namų židinio saugotojos) turėjo ir turi sakralinę reikšmę.

Iš praeities

Verbų sekmadienis daugelyje Europos šalių vadinamas Palmių sekmadieniu. Tai Kristaus garbingo įžengimo į Jaruzalę prieš kančią prisiminimas. Evangelijoje rašoma, kad iš didžios pagarbos Mesijui žydų minios klojo jam po kojom palmių šakas ir šaukė: “Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu”. Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje. Visoje Europoje tikima, kad šią dieną pašventintomis, anksčiausiai  pavasarį išsprogusiomis augalų šakelėmis,  palietus žemę ar gyvulį-skatinamas vaisingumas. Žmogui padeda išlaikyti gerą sveikatą, gausina derlių, apsaugo namus nuo perkūno. Pavasarine šakele sukirsdavo  ir vaikams, kad šie greičiau augtų. Verbų garbinimo tradicijos atėjusios iš tolimos baltiškosios mūsų praeities, kai žmogaus ryšys su gamta buvo itin glaudus. Daug tradicijų yra išlikę ir iki mūsų dienų.

Pabaigai

Šiandieną, kai mano kojos netikėtai atsidūrė šventoje vietoje, o mano siela apsidžiaugė pabuvojusi ten, pasidžiaugiau, jog tolimoje šalyje, nedidelėje svetimo miesto katalikiškoje bažnyčioje, nemažas pulkelis imigrantų kantriai stovėjo eilėje išpažinties pas kunigą (kas mėnesį šioje bažnyčioje vyksta Šv. mišios lenkų kalba), norėdami atverti jam savo sąžinės vartus,o tai padarę-  parsinešė į namus  savąją Verbą.

 

WP_001575

mano Verba…

Irena Valužė

Smėlio karjerų generolas

Šią vasarą buvau nustebusi atradusi Palangoje,J.Basanavičiaus gatvėje naują,neįprastą savo ekspozicija -Animacinių filmų herojų galeriją. Tai-Andriaus Petkaus,žinomo visame pasaulyje ,smėlio skulptūros.

Vaikinas iš Žemaitijos

Ekspozicija atidaryta J.Basanavičiaus gatvės pradžioje buvusio paviljono  “Dorė” patalpose. Mane pasitiko didžiulės animacinių filmų herojų smėlio skulptūros:lokys, Mašenka,Simpsonas  ir kt., o malonaus veido moteris ,prisistačiusi  Andriaus mama, papasakojo, jog smėlio skulptūros, veikiamos oro sąlygų išsilaiko neilgai, tačiau uždaroje patalpoje jos gali būti ištisus metus. Pajūrio smėlis yra netinkamas skulptūroms kurti (išdžiūvęs, jis per daug birus), todėl smėlį reikėjo atgabenti iš Žemaitijos karjerų. Vasaros metu J.Basanavičiaus gatvė  pati judriausia,- smėlį teko rankomis sunešioti. Nuo pat vaikystės jos sūnus nenustygęs vietoje: drožynėjo, kalė, lipdė. Šiandieną, vaikino, užaugusio Kretingos rajone , Darbėnuose kūrybinė geografija yra išsiplėtusi nuo kaimyninių šalių iki pat tolimiausių pasaulio kontinentų. A.Petkus jau aštuonis metus iš eilės yra kviečiamas dalyvauti  garsiausiuose festivaliuose visame pasaulyje (JAV, Australija, Rusija, Kinija, Vokietija ir kt.) , kuriant skulptūras iš smėlio ir ledo. Yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. Anot mamos, smėlio skulptūrą sukurti nėra paprasta. Smėlis yra maišomas su moliu ir trombuojamas į specialiai tai skulptūrai sukurti pagamintą  formą. Yra buvę, kad nuimant formą, skulptūra ima ir subyra. Todėl, mano moteris, sėkmės rezultatas- ypatingai kruopštus darbas.

Kurti grožį

Tą lietingą vasaros vakarą, apsilankiusi  neįprastoje mano akiai (esu mačiusi įspūdingas ledo skulptūras Čitoje, Rusijoje) galerijoje pagalvojau, jog penkis litus kainuojantis bilietas  neturėtų būti kliūtim unikaliai galerijai neveikti  ištisus metus (Palangoje ir žiemą vyksta gyvenimas). Anot Andriaus mamos, palangiškių ir miesto svečių vaikai gali  ne tik pamatyti savo pamėgtus pasakų herojus, bet ir patys savo rankomis  sukurti kokį nors darbelį. Tam yra visos sąlygos.  Ekspoziciją žadama nuolat atnaujinti.

Pamenu, išėjusi iš šio medinio pasakų namelio dar ilgai negalėjau patikėti, jog J.Basanavičiaus , pačioje komerciškiausioje Palangos gatvėje, įsikūrė muziejus, kurio autorius-smėlio karjerų generolas ponas Andrius.Ne veltui aš skulptoriui “uždėjau” antpečius. Tikiuosi, jog  pagaliau išsipildys daugelio žmonių svajonė: pačioje kurorto širdyje išvysti ne tik kičą, bet galbūt jame vis daugiau ir daugiau atsiras vietos tikriems dalykams, kuriuos vadiname menais .

Artėja kitas vasaros sezonas, todėl man buvo žingeidu sužinoti, o kaip gi skulptoriui sekėsi “peržiemavoti”?  Į pagalbą  atėjo žinios iš žiniasklaidos puslapių. Kalėdoms A.Petkus palangiškiams bei miesto svečiams padovanojo naują  savo darbą-skulptūrą “Prakartėlė” (1,5 m. auksčio ir 36 m.pločio).Vėliau skulptorius išvyko į Kuveitą (buvo pakviesti 65 skulptoriai iš viso pasaulio).Trijų futbolo aikščių dydžio stadione per septynias dienas skulptoriams reikėjo sukurti istoriją “Tūkstančio ir vienos nakties “pasakų motyvais. Tikiu, jog jam gerai sekėsi. Juk kitaip ir būti negali žmogui, kuriančiam grožį.

.WP_000533

WP_000527 WP_000530

Darbėniškio A.Petkaus smėlio skulptūros

Irena Valužė

Medžiai gyvena ilgiau

Prieš porą savaičių, tolimoje šalyje, nedideliame pagal žmonių skaičių mieste ,stebėjau didžiulę “Žaliųjų” demonstraciją, ginant nykstančią  stambiausią kiauninių žvėrelių-barsukų rūšį Anglijoje. Klausydamasi vieningų demonstrantų balsų  ir dar garsesnio jų švilpesio, nejučia prisiminiau kitą vaizdą, matytą šią vasarą mano tėviškėje. Prieš mano akis iškilo Palangoje, Žvejų gatvėje, sveiki ir gražūs nupjautų medžių kamienai aprištais geltonais maišais su raudona juosta per vidurį. Matomai,tokiomis atsargumo priemonėmis norėta apsaugoti poilsiautojus, kurie eidami iš pajūrio, ar  naktį, įkaušę nepargriūtų ir nesusižeistų.Viskas kas daroma- daroma žmogaus gerovei,-juokėsi seni palangiškiai.

“No,kū padarysi”

Vietiniai Žvejų gatvės gyventojai traukė pečiais ir postringavo,kad gal jų gatvėje pasodins kiparisus ar palmes, kurie kainuoja po keliasdešimt tūkstančių eurų.”Nieko nuostabaus-einame į Europą”,-kreivą šypseną nutaisęs juokėsi vieno privataus namo brandaus amžiaus sulaukęs žmogus. Bandžiau klausti kodėl, kada pjovė sveikus,ne vieną dešimtmetį augusius ir pavėsį bei gaivą žmonėms dovanojusius klevus, niekas nešaukė “gvaltos” (pagalbos)? Senolis, nusukęs akis į šalį, keletą kartų iš eilės pakartojo savo mėgiamą  frazę:”No,kū padarysi,no,kū padarysi…”

No, kū padarysi,- nueidama pagalvojau ir aš. Kol šiuos žodžius liaudis kartos nuolat, niekada niekas nesikeis lietuvio sąmonėje. Taip jau esame surėdyti:tik mano kiemas, mano namas, tik aš pats. Deja, medžiai gyvena ilgiau už mus, jie stipresni už žmogų,o kam pakilo ranka juos “nužudyti”-pats žus. Toks Visatos dėsnis.

Jurginės

Balandžio 24 d. Lietuvoje švenčiamos Jurginės. Labai gerai prisimenu Jurginių šventę , kurioje prieš daugelį metų teko man pačiai dalyvauti. Šventėje,kurią organizavo Palangos kultūros centras ir folkloro ansamblis “Mėguva”, Joje dalyvavo  keliolika folkloro kolektyvų iš visos Lietuvos. Ansambliečiai,  kartu su miestelėnais, pagerbę medžius, patikėję gerąja jų dvasia, šoko ir dainavo uždegę Jurginių laužą ant Žemaičių kalnelio.  Pamenu, kol nuo Birutės kalno dūdos kvietė visus apsilankyti senosios stebyklos vietoje ir palydėti saulę, užkalbinau palangiškį, ilgametį Jūros šaulių vyrų choro dainininką Vilių Karolį. Jis prisiminė, kaip jaunystėje buvo smagu ir linksma čia, prie tvenkinio.Trankiai grodavęs dūdų orkestras, o jaunimas linksmindavęsis iki paryčių. Meilė dainai ir šokiui išlikusi iki šiol.

Prieš penkioliką metų, skambant kanklių garsams ir Simono Daukanto postilės žodžiams “Apie mišias ir šventes’, visi sušilome ne tik prie užkurto laužo liepsnos. Tą šventą vakarą, turėjome suprasti, kad atsilaužę duonos, į laužą įmetę gintarą ir dainomis palydėję saulę, grįžime į namus geresni ir tvirtesni savo tikėjimu sulaukti aušros. Duona lietuvio sąmonėje turėjo sakralinę reikšmę.Todėl Jurginių rytą buvo paprotys vieną ar du kepaliukus, kuriuose įkepti penki kiaušiniai, apnešti aplink lauką, po to vienas kepaliukas buvo užkasamas į žemę prašant gero derliaus, saugant gyvulius nuo žvėrių ir ligų, kitą šeimininkas parnešdavo į trobą ir išdalindavęs namiškiams. Buvo tikima, kad, atsilaužęs duonos, žmogus greičiau sutars su žeme.

Šiandieną, žvelgdama į žmogaus rankomis “sutvarstytus” medžius galvoju, jog esame blogi sanitarai. Šį darbą geriau už mus atlieka profesionalai. Mes labai gražiai mokame padainuoti, pašokti ir eilinį sykį, nusukę akis į šalį, ištarti:”No,kū padarysi”. Tik medis gyvena ilgiau už mus…

WP_000320

sutvarstyti…

Irena Valužė

 

 

 

Previous Older Entries

%d bloggers like this: