Medžiai gyvena ilgiau

Prieš porą savaičių, tolimoje šalyje, nedideliame pagal žmonių skaičių mieste ,stebėjau didžiulę “Žaliųjų” demonstraciją, ginant nykstančią  stambiausią kiauninių žvėrelių-barsukų rūšį Anglijoje. Klausydamasi vieningų demonstrantų balsų  ir dar garsesnio jų švilpesio, nejučia prisiminiau kitą vaizdą, matytą šią vasarą mano tėviškėje. Prieš mano akis iškilo Palangoje, Žvejų gatvėje, sveiki ir gražūs nupjautų medžių kamienai aprištais geltonais maišais su raudona juosta per vidurį. Matomai,tokiomis atsargumo priemonėmis norėta apsaugoti poilsiautojus, kurie eidami iš pajūrio, ar  naktį, įkaušę nepargriūtų ir nesusižeistų.Viskas kas daroma- daroma žmogaus gerovei,-juokėsi seni palangiškiai.

“No,kū padarysi”

Vietiniai Žvejų gatvės gyventojai traukė pečiais ir postringavo,kad gal jų gatvėje pasodins kiparisus ar palmes, kurie kainuoja po keliasdešimt tūkstančių eurų.”Nieko nuostabaus-einame į Europą”,-kreivą šypseną nutaisęs juokėsi vieno privataus namo brandaus amžiaus sulaukęs žmogus. Bandžiau klausti kodėl, kada pjovė sveikus,ne vieną dešimtmetį augusius ir pavėsį bei gaivą žmonėms dovanojusius klevus, niekas nešaukė “gvaltos” (pagalbos)? Senolis, nusukęs akis į šalį, keletą kartų iš eilės pakartojo savo mėgiamą  frazę:”No,kū padarysi,no,kū padarysi…”

No, kū padarysi,- nueidama pagalvojau ir aš. Kol šiuos žodžius liaudis kartos nuolat, niekada niekas nesikeis lietuvio sąmonėje. Taip jau esame surėdyti:tik mano kiemas, mano namas, tik aš pats. Deja, medžiai gyvena ilgiau už mus, jie stipresni už žmogų,o kam pakilo ranka juos “nužudyti”-pats žus. Toks Visatos dėsnis.

Jurginės

Balandžio 24 d. Lietuvoje švenčiamos Jurginės. Labai gerai prisimenu Jurginių šventę , kurioje prieš daugelį metų teko man pačiai dalyvauti. Šventėje,kurią organizavo Palangos kultūros centras ir folkloro ansamblis “Mėguva”, Joje dalyvavo  keliolika folkloro kolektyvų iš visos Lietuvos. Ansambliečiai,  kartu su miestelėnais, pagerbę medžius, patikėję gerąja jų dvasia, šoko ir dainavo uždegę Jurginių laužą ant Žemaičių kalnelio.  Pamenu, kol nuo Birutės kalno dūdos kvietė visus apsilankyti senosios stebyklos vietoje ir palydėti saulę, užkalbinau palangiškį, ilgametį Jūros šaulių vyrų choro dainininką Vilių Karolį. Jis prisiminė, kaip jaunystėje buvo smagu ir linksma čia, prie tvenkinio.Trankiai grodavęs dūdų orkestras, o jaunimas linksmindavęsis iki paryčių. Meilė dainai ir šokiui išlikusi iki šiol.

Prieš penkioliką metų, skambant kanklių garsams ir Simono Daukanto postilės žodžiams “Apie mišias ir šventes’, visi sušilome ne tik prie užkurto laužo liepsnos. Tą šventą vakarą, turėjome suprasti, kad atsilaužę duonos, į laužą įmetę gintarą ir dainomis palydėję saulę, grįžime į namus geresni ir tvirtesni savo tikėjimu sulaukti aušros. Duona lietuvio sąmonėje turėjo sakralinę reikšmę.Todėl Jurginių rytą buvo paprotys vieną ar du kepaliukus, kuriuose įkepti penki kiaušiniai, apnešti aplink lauką, po to vienas kepaliukas buvo užkasamas į žemę prašant gero derliaus, saugant gyvulius nuo žvėrių ir ligų, kitą šeimininkas parnešdavo į trobą ir išdalindavęs namiškiams. Buvo tikima, kad, atsilaužęs duonos, žmogus greičiau sutars su žeme.

Šiandieną, žvelgdama į žmogaus rankomis “sutvarstytus” medžius galvoju, jog esame blogi sanitarai. Šį darbą geriau už mus atlieka profesionalai. Mes labai gražiai mokame padainuoti, pašokti ir eilinį sykį, nusukę akis į šalį, ištarti:”No,kū padarysi”. Tik medis gyvena ilgiau už mus…

WP_000320

sutvarstyti…

Irena Valužė

 

 

 

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: