Kiekvienam-sava Verba

Paradoksas, tačiau šiandieną, Verbų sekmadienį prisiminiau tada, kada mano kojas kažkas nunešė į bažnyčią, o ten jau į mano rankas tiesėsi Verbų puokštelė. Ją parsinešiau į namus, uždegiau žvakę ir su didžiuliu džiugesiu širdyje pradėjau laukti Didžiosios Prisikėlimo šventės- Šv. Velykų.

Iš atminties

Augau prie jūros, todėl mes, vaikai,Velykoms visada bėgdavome į pajūrį nusiskinti “katinėlių” , o grįždami, iš miško parsinešdavome  beržo šakelių. Velykų antrą dieną, tik išaušus, skubėdavome  “pašventinti” namiškius išsprogusiais berželiais,o  nekaltus kirčius  per užpakalį palydėdavome linksmais palinkėjimais:”Su Šv.Velykom!”. Kiek pamenu, mama ir močiutė Verbų sekmadienį visada iš bažnyčios pareidavo su pašventinta kadagio šakele . Ją pagarbiai užkišdavo už durų staktos, arba švento paveikslo, o senąjį kadagį įmesdavo į krosnį. Matydavau, kaip sudžiūvusi ir nuo laiko pageltusi ir jau byranti kadagio šakelė greitai sutraškėdavo kaitrioje krosnyje, o vos vos juntamas degančio augalo kvapas pasklisdavo po visą virtuvę. Šiandieną mąstau, jog sprendimas sudeginti senąją Verbą- labai teisingas. Juk su pavasariu, su žemės ir visatos atsinaujinimu – ugnis ir moterys (namų židinio saugotojos) turėjo ir turi sakralinę reikšmę.

Iš praeities

Verbų sekmadienis daugelyje Europos šalių vadinamas Palmių sekmadieniu. Tai Kristaus garbingo įžengimo į Jaruzalę prieš kančią prisiminimas. Evangelijoje rašoma, kad iš didžios pagarbos Mesijui žydų minios klojo jam po kojom palmių šakas ir šaukė: “Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu”. Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje. Visoje Europoje tikima, kad šią dieną pašventintomis, anksčiausiai  pavasarį išsprogusiomis augalų šakelėmis,  palietus žemę ar gyvulį-skatinamas vaisingumas. Žmogui padeda išlaikyti gerą sveikatą, gausina derlių, apsaugo namus nuo perkūno. Pavasarine šakele sukirsdavo  ir vaikams, kad šie greičiau augtų. Verbų garbinimo tradicijos atėjusios iš tolimos baltiškosios mūsų praeities, kai žmogaus ryšys su gamta buvo itin glaudus. Daug tradicijų yra išlikę ir iki mūsų dienų.

Pabaigai

Šiandieną, kai mano kojos netikėtai atsidūrė šventoje vietoje, o mano siela apsidžiaugė pabuvojusi ten, pasidžiaugiau, jog tolimoje šalyje, nedidelėje svetimo miesto katalikiškoje bažnyčioje, nemažas pulkelis imigrantų kantriai stovėjo eilėje išpažinties pas kunigą (kas mėnesį šioje bažnyčioje vyksta Šv. mišios lenkų kalba), norėdami atverti jam savo sąžinės vartus,o tai padarę-  parsinešė į namus  savąją Verbą.

 

WP_001575

mano Verba…

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: