Kad nesušlaptum kojų-apeik balą

Gyvenu šalyje, kurioje paprasti, eiliniai žmonės apie politiką nekalba. Tačiau politiniai įvykiai pasaulyje-kiekvieno širdyje. Šiomis, įtampos pilnomis dienomis, kada vyksta atkakli pasipriešinimo kova dėl Ukrainos tautos išlikimo, esu ne kartą savo adresu išgirdusi klausimą:”Ar tu ne rusė?”.

Kas yra kas

Gimiau sovietinėje santvarkoje, kurioje, jei norėjai įsitvirtinti, reikėjo šokti pagal “jų” dūdelę. Pagal ją  šoko ne vien mano šalis. Pamenu, jaunystėje, norėdama  įsidarbinti sekretore Palangos miesto Vykdomajame komitete, turėjau išgirsti  atsakingo sekretorius F.Užpelkio priekaištus, kodėl aš nesu komjaunuolė (pasakiau, jog komjaunimas man kažkaip pro pirštus praslydęs). Buvo labai nustebęs ir supykęs, tačiau Vykdomojo komiteto pirmininkas D.Puodžius (prisimenu šį nuostabų žmogų, puikų vadovą  ir Palangos miesto patriotą su didžiule pagarba), numojęs ranka, priėmė mane į darbą. Sekretore dirbau ketvertą metų. Pro mano akis praplaukė partinių posėdžių vaizdai, kada man, pasibeldusiai į pirmininko kabinetą ir atidariusiai duris,visi kaip vienas ,užsičiaupdavo ( neduok, Dieve, išgirsiu kokią valstybinę paslaptį). Šiandieną man tai atrodo juokingai. Pamenu, per Velykas (anksčiau  darbe jų neminėdavome) pirmininko pavaduotojas kultūrai P.Gavelis išsikvietė mane į kabinetą ir maloniai paprašė vienos paslaugos:”Ar negalėčiau nueiti į bažnyčią ir suskaičiuoti kiek bažnyčioje žmonių (senų,jaunų,moksleivių). Aš, kaip pareiginga darbuotoja-sutikau (malonu išeiti iš darbo). Tik, deja, į bažnyčią nenuėjau. Grįžau į namus, atsipjoviau mamos iškeptą gardų velykinį pyragą, įsipyliau tėvo pagamintos giros ir, sugrįžusi į darbą, pavaduotojui atraportavau:  bažnyčioje buvo trys šimtai žmonių. Jis man padėkojo ir daugiau niekada nebeprašė jokios paslaugos. Kodėl dabar , praėjus keturiems dešimtmečiams, aš šiuos įvykius prisimenu? Prisimenu dėl to, jog kiekviename žmoguje yra pasėta individuali sėkla, kuriai tu lieki ištikimas visą savo sąmoningą gyvenimą. Tai padorumo sau, savo šeimai , savo tautai išdavos(jeigu norit-sąžinės dalykai) .Juk tada, būdama visiška mergiotė, aš praėjau pro šalį niekam nieko nepasakius. Šaunuolė!

Tauta

Sovietiniais metais Palangos kurortas klestėjo , nes pagrinde jame poilsiaudavo rusai ir žydai. Mano tėvai taip pat vertėsi šiuo verslu (nuomojo namą poilsiautojams).Iš to šeima gyveno. Dažnai prisimenu maskviečius ,savo vaikystės draugus , kurie bent dešimt vasarų iš eilės atvažiuodavo su savo seneliais ir gyvendavo mano tėvų namuose visą vasarą. Vėliau,užaugę, mes ne kartą važiuodavome vieni pas kitus į svečius. Mano draugai tapo žymiais žmonėmis, tačiau prabėgusios vaikystės prisiminimais mes visada buvome ir esame tuo, kuo buvome anksčiau:paprasti ir nuoširdūs.  Marinos ir Sašos (Aleksandro) senelės vyras buvo rusų caro armijos generolas. Jį sušaudė sovietai. Matydavau, kaip Marija Grigorjevna, prisiminusi  savo vyrą, ne kartą braukė karčią ašarą. Tuo metu apie tai taip pat niekas garsiai nekalbėjo.

Ukrainietis mano šeimoje

Šiandieną visas pasaulis seka naujienas iš Ukrainos. Užsienio šalys smerkia rusų aneksiją Kryme. Turėdama pavyzdį kaip galima “atimti ” Krymą, sukilo ir kitų Ukrainos miestų rusakalbiai . Šalis atsidūrė aklavietėje. Kaip toliau klostysis įvykiai-parodys laikas, tačiau jau šiandieną yra aišku, jog kareiviai nenori šaudyti į taikius žmones, nes tarp jų jug gali būti tavo sesuo ar brolis.Taip ,kaip atsitiko mano šeimoje.

Prieš daugelį metų mano sesuo buvo ištekėjusi už ukrainiečio. Jiedu susipažino Palangoje. Vladimiras atliko karinę tarnybą pajūrio pakrančių apsaugoje. Anksčiau Palangos pajūriu negalėjai nueiti toliau, nei besibaigiantis parko ruožas. Už jo buvo Kosygino, bei kitos vyriausybinės vilos, kurias saugojo kareiviai. Pamenu, kaip mes, vaikai, nusiskynę gėlę iš mamos daržo, bėgdavome į pajūrį sveikinti kareivių. Vakarais traktorius per visą pajūrio pakrantę išardavo juostą, kuri, neva, turėjo saugoti mus  nuos imperialistų iš jūros pusės. Mes,vaikai, šventai tikėjome, jog  jie (kareiviai) yra tie herojai, kurie budi taikos sargyboje. Kada mano sesuo skyrėsi su ,atrodytų, darbsčiu, ramiu, du vaikus seseriai padovanojusiu vyru, jis jai  prisipažino (gal iš pykčio), jog jų (rotai) kuopai buvo pasakyta Lietuvoje ieškoti savo antrų pusių. Tais metais ne viena lietuvaitė (palangiškė) ištekėjo už svetimtaučio kareivio, tarnavusio Lietuvoje. Pasak mano svainio, jie bet kada galėjo pasiimti (uvalnitelnij) laisvą dieną ir išeiti į miestą “gaudyti” merginų. Šiandieną mano sesers nebėra. Ji iškeliavo amžinybėn. Pasiliko du jos puikūs  vaikai, kurie turi ir ukrainietiško kraujo. Kadangi po skyrybų jos buvęs vyras vaikus visai užmiršo, tai  užaugęs Vladimiro sūnus ir duktė   patėvį vadina tėvu , o patys save-  lietuviais.

Pabaigai

Mokykloje niekada nesuprasdavau kam reikalinga visuomeninių mokslų disciplina. Tačiau vieną pamoką aš labai gerai prisimenu.Viena mūsų klasės mergaitė ištarė žodį “laisvė” ir su juo susyjusį klausimą. Pamenu, mokytojas nė kiek nepasimetęs, labai greitai ir  akivaizdžiai mums visiems paaiškino :”Įsivaisduokite, jog prieš jus didžiulė bala. Jei norite nesušlapti kojų, ką darysite? Apeisite aplinkui”.

Apeiti aplink balą yra patogiau, bet kartais galima  apsiauti botus.

 

WP_001038 (2)

voratinklis su plunksnom

Irena Valužė

 

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: