G.G.Markesas:”Gyvenimas -tai stebuklai ir kasdienybė”

Praėjusią savaitę pasaulį apskriejo liūdna žinia.Eidamas 88-uosius savo gyvenimo metus,Meksikos sostinėje Meksike, mirė Nobelio premijos laureatas, kolumbiečių rašytojas Gabrielis Garsija Markesas (Gabriel Garcia Marquez).

Populiariausia knyga pasaulyje

Turbūt kiekvienas žmogus, kuris nors kiek domisi literatūra ,G.Markeso vardą sieja su jo žymiausiu romanu “Šimtas metų vienatvės”. Ši knyga išversta į 37 pasaulio kalbas ir parduota daugiau negu 30 milijonų tiražu. Gimęs Karibų jūros pakrantėse ,mažas pajamas gaunančioje darbininkų šeimoje, Garsija Markesas, įsigijęs teisininko išsilavinimą (daug metų dirbo žurnalistu), ” be skatiko kišenėje”, su šeima persikrausto gyventi į Meksiko miestą ir 1967 m. parašo savo žymiausią romaną “Šimtas metų vienatvės” .Už jį  autoriui 1982 m. buvo suteikta literatūrinė Nobelio premija. Anot to meto dienraščių, “po Markeso tapo nebeįmanoma kalbėti apie tai, kad pasaulis egzistuoja pagal paprastas ir aiškias taisykles”. Nobelio premija G.Markesui suteikta už knygas, kuriuose “fantazija ir realybė, pindamosi tarpusavyje, atspindi viso kontinento gyvenimą ir konfliktus”.

Knygos populiarumas

Gabrielis Garsija Markesas yra ne vien šio romano,pelniusio jam pasaulinę šlovę,autorius. Jis parašė eilę romanų ,apsakymų,kino scenarijų. Tačiau man, kaip eilinei skaitytojai, norėjosi nors maža dalimi suvokti  knygos “Šimtas metų vienatvės” populiarumo priežastį. Kaip minėjo pats knygos autorius, romaną jis kūrė vienumoje (pasitraukęs nuo šeimos). Tuo metu šeima išgyveno didelius materialinius sunkumus. Markesas ėmėsi darbo šventai tikėdamas romano sėkme (kitu atveju,ar būtų jis rizikavęs savo šeimos gerove).  Gyvenimiškas tiesas autorius  išsako atvirai ir nuoširdžiai. Romane, egzistuojantys reiškiniai (mistika) ne visada žmogui yra suvokiami taip, kaip gyvenimo realybė,  tačiau čia ir paslėpta knygos intriga.  Neveltui romano herojaus mintys jau keli dešimtmečiai perduodamos iš lūpų į lūpas.  Jos paliečia kiekvieno žmogaus pačius slapčiausius sielos užkaborius  :”Mes pasmerkti atsakinėti į amžinus klausimus”(G.G.M).

Mano “Markesas”

Sėdžiu prie upės.Prie pat mano ausies labai garsiai , baltus purslus iki bagalybės išpūtęs, ūžia krioklys. Garsas vienodas, monotoniškas. Krioklio apačioje vanduo verda kaip puode. Apima keistas jausmas: norėčiau susidariusias  putas upės paviršiuje nugriebti dideliu samčiu. Nusišypsau…

Kiek toliau, matau iš vandens išlindusius žabus ,bei įvairias upės suneštas sąšlavas. Ant jų karts nuo karto nutupia  paukščiai. Dar tolėliau: suplaktas krioklio vanduo, lyg gavęs komandą “Lygiuot” , plona ir  skaidria srove praplaukia pro kvailai žiopsančius  pauksčius ir padaro nedidelį posūkį ties įsišakojusia upės vaga. Dar kurį laiką (sekundės dalį) , srovė ,atsimušusi į netikėtai iš po debesų išlindusį saulės spindulį , sužvilga,  ir, nusišypsojusi, greitai pasislepia upės glėbyje.

Iš lėto, stumdama vaikišką vežimėlį, upės krantu žingsniuoja jauna moteris. Krioklys nepaliaujamai ūžia prie mano ausies. Keliuosi ir aš…

“Gali būti,kad šiame pasaulyje tu tik žmogus,bet kam nors tu- visas pasaulis”(G.G.M).

Markesas pagal mane

Užrašiusi mintis, kurias padiktavo man mano upė, nudžiugau kaip vaikas. Kažkokią labai trapią savo laiko akimirką pagalvojau,  jog atradau raktą į G.Markeso knygos “Šimtas metų vienatvės”  populiarumą. Man norėjosi sušukti: “Tai- rašytojo gyvenimas, plius jo fantazijos vaisius!”. O jei išsireikšti metaforiškai -krioklys- rašytojo mintys. Jos, “išvirusios” savo egzistencinėje būtyje čia ir dabar (  apdaužytos , nesuprastos, pasmerktos, mylinčios, neapkenčiančios,  filosofuojančios, tylinčios), tęsia  kelionę toliau. Neaprėpiama minčių gelmė iš pat upės dugno iškabinusi visas šiukšles, suneša jas į upės vidurį,- mažos salelės pavargeliui.  Ir visai nesvarbu, jog aplink kunkuliuoja nieko gero nežadanti klastinga upės versmė. Juk įgavęs jėgų ir drąsos- paukštis pakils į dangų, o upė, apšviesta saulės šviesos, savimi pasitikinti, keliaus tolyn…Upės krantais vaiksčios žmonės: vieni, vieniši, mylintys, ar dar mylėsiantys. Juk “Gyvenimas- tai stebuklai ir kasdienybė”, kurioje esame mes, žmonės.

WP_001526

upė

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: