Būk, pasveikintas vėl,arba 11 klausimų be atsakymo…

Menininko Jono Vaišės atminimui

Prieš dešimtį metų

-“Labas vakaras, gerbiami radijo stoties “FM Palanga” klausytojai. Tiesioginiame eteryje -kultūrinė programa “Mūzos ženklai”. Šią valandą su jumis bendraus laidos vedėja Irena Česnavičienė (Valužė) ir mūsų laidos svečias, gerai palangiškiams žinomas ir jų gerbiamas žemaitis, dailininkas Jonas Vaišė .

-Labas vakaras,Jonai. Džiugu, jog jūs sutikote dalyvauti mūsų laidoje. Kadangi man anksčiau yra tekę susipažinti su jumis bei jūsų kūryba, tai ruošdamasi susitikimui ilgai galvojau, kaip jus pristatyti mūsų klausytojams. Tad jei leisite, norėčiau pacituoti kažkada girdėtą vieną mintį: “Žmogus yra tarsi akmuo. Mes nežinome, kada krito pirmasis grumstas į žemę, kas jį numetė, kokioje dirvoje jis augo, kokios darganos ar saulės spinduliai formavo jo paviršių. Mes nežinome ir tai, kur jis vėliau nuriedėjo. Tačiau yra aišku viena – akmuo augo”.

1-.Jūsų akmuo, gerbiamas Jonai, užaugo Žemaitijoje. Kaip pats sakėte – kaip įrodymą, turite ir žemaičio pasą. 64 metai, kai gyvenate ir dirbate Palangoje. Šiame mieste susiformavo ir Jūsų ,kaip menininko , kūrybos braižas. Manau, tai neįvyko savaime. Juk  kaip tam į žemę nukritusiam grumstui-  reikėjo vėjo ir darganų, šiltos saulės ,kolei jis užaugo. Ar užaugo jūsų akmuo?

2.-Joną Vaišę palangiškiai pažįsta tokį, koks jis yra. Jis nenešioja kaukės, neveidmainiauja, o dažnai drąsiai išsakytos mintys  kai kuriems žmonėms gali atrodyti drastiškos.  Kartais jos,  tarsi  į audrą pakliuvęs medis. Kitaip tariant – nuogos. Drąsiai ir atvirai išsakytos  mintys- tai jūsų charakterio savybė? Ar niekada nesate nukentėjęs dėl savo atviravimo? Gal sakau, yra lengviau gyventi  prisitaikant prie visuomenėje nusistovėjusių dogmų: būk mažesnis, ir daugiau išloši?

3. -Esate produktyvus menininkas. Per daugelį metų Palangoje, ir ne tik Palangoje, esate surengęs daugelį autorinių parodų. Jūsų paveikslai papuošė ne vieną kavinių interjerą, gaunate užsakymų ir iš užsakovų. Kur ieškote atgaivos savo sielai? Juk menininkas- ne statybininkas. Prieš pradėdamas statyti namą, jis turi visų pirma savo vaizduotėje jį nupiešti ir žinoti kas jame apsigyvens. Kitaip tariant, šis kūrybos procesas reikalauja didelės dvasinės potencijos: jausti gyvenimo ritmą ir save patį .

4. -Esate sakęs , kad nuo vaikystės pamilote arklius. Dažnai nuvažiavęs į žirgyną fotografuojate juos, norėdamas pajausti žirgo judesį, atskleisti jo charakterį. Tad, kaip mažasis Jonukas vaikystėje susibičiuliavo su šiais protingais gyvuliais?

5.-Jonas Vaišė, ne tik menininkas, jis ir puikus šokėjas. Tango melodijos yra pavergusios jį jau labai seniai. Papasakokite  radijo stoties klausytojams ,kada tai nutiko, ir kodėl būtent  tango melodijos pavergė jūsų širdį? Gal galite prisiminti, ką reiškė tada, jaunystės metais, jums kurhauzas?

6. -Na, jei jau mūsų laidos tema apie natūralumą, tai manau, sutiksite pakalbėti   jūsų mėgstamiausia tema: moterys- lyg gyvatės.  O kad radijo skaitytojams tai būtų įtikinamiau, perskaitysiu ištrauką iš vienos publikacijos apie mūsų laidos svečią: ”Jei pavasarį, papūtus vėjui pamačiau moters šlaunelę, dešimt ar dvidešimt vyno butelių neatstos to jaudulio. Myliu visas pasaulyje moteris.

7. -Ach, tos moterys… Bet vėlgi, be jų, be jų paslapties, nebūtų Jonas piešęs ir moterų aktus?

8. -Jonas Vaišė mano, jog gyvendamas ir užsiimdamas kūryba jis kvėpuoja visu kūnu, o ne vien nosimi, todėl jis nemeluoja sau, o ir kitiems pataria: būkite natūralus.  Prieš 40 metų baigęs Kauno dailės mokyklą ir turėjęs puikius mokytojus kaip Žmuidzinavičius, Klova, Kontrimas. Kurdamas jis jaučia vidinį pasitenkinimą ir mano, jog žemėje yra labai daug gėrio, todėl jis neketina keliauti į dangų. Suspės, dar yra daug ko nuveikti ir čia. Ar taip, Jonai? Kokie ateities planai?

9. -Norėčiau, jog jūs pakomentuotumėte jūsų pasakytus žodžius: „žmogus, neturėdamas romantikos, savo gyvenime susikuria nostalgiją“. Ką palinkėtumėte jaunajai menininkų kartai? Sakėte, jog tai pats sunkiausias klausimas, kodėl?

10.- Gal ką norėtumėte mūsų tiesioginio eterio bangomis pasakyti savo kolegoms, palangiškiams, visiems tiems, kas gyvenime yra tokie, kokie yra.  Kokia jūsų, seno palangiškio nuomonė apie miestą, kuriame gyvenate?

11.-Juk svarbiausia – kiekvienam iš mūsų suvokti, kad atėjome į žemę kartu su lietumi, su darganomis, su ilgesiu, jog po mūsų, mūsų akmuo dar gyvens ne vieną tūkstantmetį. Norėtųsi tuo šventai tikėti. Gerb. menininko norėčiau paprašyti  tradicinėje mūsų rubrikoje “Žodžiai į sielą”  ką nors paskaityti ar pasakyti .

-Taigi, būti savimi, o galgi būti tokiu originaliu ir natūraliu kaip ger. mūsų svečias, palangiškis ir žemaitis menininkas Jonas Vaišė, yra prabangos dalykas. Manau, jūs puikiai išlaikėte šią savo gyvenimo padiktuotą pamoką. Jei seniems palangiškiams būtų suteikiami garbės miesto vardai- aš jį skirčiau jums.  Nes ne tik jūs , bet  ir jūsų kūryba – tas tvirtas akmuo, užaugęs Žemaitijos žemėje- augs toliau. Dėkodami už apsilankymą mūsų kultūrinėje laidoje, linkime jums   išlikti ne kuo kitu,o JONU VAIŠE ( tokiu  ,kokiu ir esate)  ir  palinkėti jums dar daug gražių gyvenimo bei kūrybos metų.”

P0 metų

Šį darbinį planelį pasirašiau prieš dešimt metų, kada ruošiausi susitikimui su savo mielu bičiuliu  Jonu Vaiše radijo stotyje „F.M.Palanga“. Kas savaitę eteryje skambėdavo kultūrinė programa „Mūzos ženklai“.Šiandieną, besklaidydama savo dienoraštį, netikėtai (o gal visai ne), suradau žodžius, kurie „kalbėjo“  tada, kai žmogus buvo gyvas, energingas, mylintys gyvenimą ir tai, ką jis jame veikia. Prieš metus laiko palangiškiai palydėjo Joną Vaišę į Anapilį. Liko jo kūryba (palikimas) ir žmogiška atmintis, kurios neįmanoma ištrinti (tokių trintukų dar niekas nesukūrė). Mano  juodraštyje užrašyti klausimai. Ten nėra  atsakymų. Jie pasiliko isgirdusiųjų juos širdyse.    Aš menu Joną , šaltą žiemos vakarą įžengusį į mūsų studiją  šiek tiek sutrikusį. Jis  ,trindamas savo storus ,aprasojusius akinių stiklus man prisipažino, jog gal be reikalo sutikęs dalyvauti eteryje: „No, kū aš čia papasakiuosiu, da Gražina gėrdies (žmona)“,-žemaitiškai porino jis. Tačiau greitai tėkštelėjęs ant stalo „plečkelę Brendžiuko dėl drąsos“   nusijuokė, ir prisisegė mikrofoną.

Po eterio, dar ilgai  palangiškiai  komentavo Jono Vaišės liaudišką sąmojį  ,nes pasak menininko, “kėtep kalbėt nemuoku“. Man pačiai labiausiai įstrigo  J.Vaišės pasakyti žodžiai  jaunajai menininkų kartai. Pamenu, Jonas, momentaliai surimtėjęs, susimąstė ir gana pasikeitusiu balsu (susijaudinęs)  pradėjo kalbėti apie tai, kad jaunoji Palangos menininkų karta turi būti  savo miesto, savo jūros, baltų kopų, tilto, nuostabios gamtos patriotais. O kad tai pasiektų- privalo daug dirbti ir mylėti žemę. Taip pat menininkas gana pakeltu balsu jauniesiems prisakė, kad šie nebandytų svaigintis „pasaulio kvaišalais“(narkotikai, žolės rūkymas).

Mano mieste, kur dailininkas visą savo gyvenimą gyveno ir dirbo, šiandieną miesto bibliotekoje atidaryta J.Vaišės kūrinių paroda, apie jį prisimena jo draugai ir kolegos. O aš šį vakarą atradau žodžius, kuriais  dar sykį „pasisveikinau“ su žmogumi, kurio kūnas išnyko, o jis pats-pasiliko.

WP_000917

medis prie  jūros

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: