Jo didenybė-Laisvalaikis

Laisvalaikis-laikas,nepriskiriamas  privalomai veiklai kaip darbas, mokymasis, valgymas, miegas. Kitaip tariant, laisvalaikis plačiąja prasme – pramogos. Jos  dar skirstomos į aktyvųjį ir pasyvųjį laisvalaikį. Panašiai toks būtų enciklopediškas laisvalaikio apibūdinimas. Šį sykį man norėtųsi pakalbėti apie laisvalaikį, kurio nėra;jo nėra emigranto gyvenime.

Duonos ir žaidimų

Visi esame girdėję senovės Romos paprastų žmonių reikalavimą :”Panem et circenos” (duonos ir žaidimų),t.y.nemokamo maisto ir nemokamų pasilinksminimų (valdančioji klasė po to tikėdavosi prastuomenės politinės paramos). Šiandieną vyksta tas pat,tik ,deja,mes, emigrantai, nebedalyvaujame šalies politinėse batalijose (nesirįžtų teigti gerai tai , ar blogai). Mes gyvename “kitame krante”(kiek žinau,beveik nei vienas emigrantas  nedalyvauja tos šalies,kurioje gyvena,balsavimuose).Jie paprasčiausiai labai daug dirba, laisvalaikiu pasyviai ilsisi ir kaupia jėgas ateinančios savaitės darbams. Gyvendama užsienyje dešimt metų galiu drąsiai pasakyti,jog tik maža dalis žmonių laisvu nuo darbo metu aplanko mieziejų,pabūna koncerte, teatre,ar miesto organizuojamuose parodose bei festivaliuose. Kyla paprasčiausias klausimas:kodėl? Manyčiau-du aspektai:pasyvumas viskam, kas vyksta aplinkui, ir nenoras laisvalaikiui skirti tam tikrą sumą pinigų.Todėl  lietuvaičiai geriau leidžia laiką vieni arba su draugais (party soduose, prie jūros, ar gimtadieniai namuose). Kitaip tariant-duona ant stalo,o žaidimai-kokius sugalvosime.

Ariadnės siūlas

Gal ,sakau, išeinat iš sunkios susidariusios padėties padėtų senovės graikų mitų herojė-Ariadnė, kuri davė Tesėjui siūlų kamuolį, kad šis, užmušęs Minotaurą, galėtų nepasiklysdamas išeiti iš labirinto? Nudžiugau atsiskleidusi  internetinį puslapį, kuriame perskaičiau, jog prieš 60 metų lietuvių bendruomenė įsigijo žemę ir pastatą Hamšire ir pavadino jį “Lietuvių namais” tikėdama,jog čia, šiuose namuose, kiekvienas suras tai, ko trokšta jo širdis. Deja, šiandieną tenka skaityti anaiptol ne pačius geriausius atsiliepimus apie šią bendruomenę. Taipogi, į akis krinta šeimininkų, kurie atsakingi už tai,”bliovimas”(duokit pinigų, negalime nusipirkti mašinoms kuro, esame visiški skurdžiai). Galvoju, kažin, ar penkiasdešimtais praėjusio šimtmečio metais, kada lietuvių Anglijos žemėje buvo tik  saujelė, namas buvo apleistas taip, kaip dabar? Manau, Kretos valdovo Minojo duktė Ariadnė šiandieną patartų kam perduoti šį susipynusį Gordijo mazgą, kas ryžtųsi jį perkirsti vienu kardo kirčiu.

Lietuvių šventės

Turbūt būčiau neteisi sakydama, kad visoje Anglijoje lietuvių bendruomenėse yra visiškas “štilius”. Neseniai skrisdama atostogų į namus susipažinau su moterimi, kuri gyvendama visai netoli mano miesto , džiaugiasi savo miestelio, kuriame ji gyvena, stipria lietuvių bendruomene. Anot jos,visos kalendorinės šventės “pasibeldžia į kiekvieno namus”, neleidžia likti  tam abejingu. Šį pavasarį, šiaip ne taip sužinojusi savo lietuvių bendruomenės internetinį- informacinį puslapį, nutariau sudalyvauti “suneštinio”šventėje savo mieste. Pačią paskutinę Velykų rytmečio minutę sužinojusi, jog “suneštinis” įvyks ten ir ten, nuo 12 iki 16 val.,nusivyliau. Deja, kiekviena normali šeima tokiu laiku Velykas švenčia savo namuose (nežinau kam buvo skirtas šis susiėjimas?).

Gyvenu toli nuo milijoninio Londono, kuriame, beabejo, gyvenimas verda dešimt, o gal ir visa dvidešimt kartų greičiau , įdomiau (ypač tai liečia jaunesnio amžiaus žmones). Jug jaunam žmogui pramogų reikia kaip oro. Kas gyvena šiame megapoliniame mieste- jų apstu.Tik turėk lėšų visa tai pamatyti. Ne kartą spaudoje esu užtikusi skelbimus, kviečiančius lietuvius į parodas, koncertus, seklyčias, paragauti lietuviškų patiekalų ir t.t. Negaliu spėti kiek ir kaip dažnai mūsiškiai ten apsilanko, tačiau esu girdėjusi gana abejingų nuomonių šiems renginiams (žmonės tikėjosi daugiau,negu pamatė ). Tad išeitų užburtas ratas mums, emigrantams, turėti pramogas, kurios leistų atsikvėpti nuo sunkaus fizinio darbo ir Tėvynės ilgesio?

Pabaigai

“Ne,- sako Londono Šv.Kazimiero bažnyčios kunigas Petras Tverijonas. -Dievo atėjimas į žemę leidžia ne svajonėse,bet realiai suvokti,kad viltis yra tai,kuo gyvename,kuo rūpinamės, kas skauda ar tai,kas džiugina nėra atsitiktiniai dalykai, bet turi savitą ir svarbią vietą išganymo istorijoje.Kiekvienas esame tos istorijos dalis. Kiekvienas galime atrasti savo vietą, kai tikime, jog Dievas, tapęs žmogumi, gyveno su mumis ir dėl mūsų”.

Šiandieną matau savo kaimynus, kurie ryt išvažiuos trumpų atostogų į namus. Jų veidai švyti tokia šviesa, kuri neatstoja tūkstančius koncertų, cepelynų, velykinių kiaušinių, ar kalėdinių palinkėjimų vienas kitam.  Savo laisvalaikio metu jie važiuoja namo.

.WP_000077

įdomu…

Irena Valužė

Joninės-dvasios šventė ?

Kai šiaurės pusrutulyje iš birželio 23 dienos į birželio 24 dieną būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis (vasaros saulėgrįža), Lietuvoje yra švenčiama Rasos šventė. Po krikšto ši šventė susieta su su Šv.Jono Krikštytojo gimimo diena.Senieji,pagoniškieji papročiai yra išlikę iki mūsų dienų.Tai:vainikų pynimas,meilės bei vestuvių burtai,žoliavimas bei kupoliavimas,paparčio žiedo ieškojimas,laužų kūrenimas,maudynės.

Anksčiau,kai  žmogus jautėsi esąs gamtos vaikas,buvo per Jonines labai svarbu spėti orą. Esą,jei Joninių naktis žvaigždėta- tai Kalėdos šaltos ir snieguotos,jei  naktis debesuota- Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos,jei naktis lietinga-lauk sniego ir pūgų.

Jei norėjai būti sveikas-turėjai anksti atsikelti ir sutikti aušrą. Pamatęs rytą Joninių saulę-prisisemti jos energijos visiems metams.Paparčio žiedas,dvasinio nušvitimo,kurio žmogus siekia ,metafora. Anot etnokosmotologo Jono Vaiškūno , žmonės neturėtų priimti šią pasaką ir eiti ieškoti paparčio žiedo.Tai gali daryti vaikai.Tačiau,suaugusieji “turi suprasti,kad išties dabar reikia susikaupti,kad  šviesą ,kurią gauname šiandieną, išsaugotumėme ir tamsiuoju metų laiku”. Šią šventę mums davė pati gamta.Per Jonines gamta yra pačiame savo žydėjime.

Archaiškiausias simbolis-ugnies deginimas.Ugnį degdavo ant kalnų, matomiausioje vietoje,tarsi atkartojant saulės kelią dangumi. Šviesa,anot etnokosmologo,yra fizinė realybė. Jos žmogui visada trūksta. Šokinėjant per laužus-žmogus apsivalo nuo visų blogybių. Saulei tekant žmonės išsimaudydavo tikėdami turėti geresnę sveikatą bei būti stipresniais. Rasos švenčių išvakarėse būdavo renkamos žolės. Žolės, įgijusios galią, nuvydavo blogas mintis ir dvasias. Jos gydė ir žmogaus kūną.

Pabaigai

Visa tai,ką parašiau-buvo labai labai seniai…Šį vakarą eidama į darbą, kaip visada prasukau savo pamėgtu maršrutu . Atėjusi į Katedros aikštę iš toli pamačiau degant didelį laužą. Nudžiugau pagalvojusi,jog ir britai kūrena laužus. Deja, priėjusi arčiau supratau, jog dega ne kas kitas,o  šiukšlių dėžė. Spėriai atvažiavę gaisrininkai užgesino ugnį. Pasidairius aplinkui įsitikinau ,jog šiandieną šioje aikštėje būta didelio šurmulio(prikimštos šiukšliadėžės, aplinkui mėtėsi begalės šiukšlių). Žinau, jog kai kuriose Europos šalyse (Lenkija,Vokietija,Skandinavų šalys) turi savo gilias tradicijas, ir taip pat,kaip ir lietuviai, švenčia Jonines.Britai  Jonines vadina vidurio vasaros švente ir sieja ją su senuoju tikėjimu ( pagonybe iki Krikšto).

Nueidama pagalvojau,jog dabar mes esame visiškai vienodi;linksminamės, ir tiek…

 

WP_000580

 

kažkas iš fantazijos…

Mandagumas nieko nekainuoja,tačiau viską perka

Šiandieną, prasilenkdama siaurame gatvės šaligatvyje su moterimi,kuri už rankos vedėsi savo dukrą, su savo lietsargiu netyčia užgavau jos mažą mergytę. Nespėjau nė atsiprašyti, kaip iš po mažo lietsargiuko pasigirdo   švelnus,vaikiškas balselis: “Aš labai atsiprašau jūsų,ponia”. Buvau jau gana toli nuėjusi, kai supratau,jog mano šypsena veide neišnyko. Nejučia į galvą pasibeldė labai seniai girdėti žodžiai:”Mandagumas nieko nekainuoja,tačiau viską perka”.

Prisiminimai

Beveik prieš pusę šimto metų,šiuos žodžius man” padovanojo” mano klasės auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja Genovaitė Čeporienė-Urbonienė. Pamenu, užklasinių pamokų metu mokytoja  atnešdavo mums atitinkamos  literatūros,ir  mes, mokiniai ,turėdavome pasiruošti  kiekvienam duota  tema. Šiandieną, praėjus keturiems dešimtmečiams, aš puikiai atsimenu man duotą temą apie mandagumą. Mano gyvenimo kelyje ji praktiškai pasitvirtino visu šimtu procentu. G.Čeporienė buvo ne tik puiki lituanistė, ji buvo “smetoninė” mokytoja. Mano gilios jaunystės metais, niekas iš mokytojų (kai buvai neišmokęs pamokos) neliepdavo ateiti į namus ir kartu su mokytoja kartoti:vardininkas kas?,kilmininkas ko? ir t.t. Tada mums atrodė, jog mokytojos namais esame nubausti ypač stipriai (geriau jau dvejetą gauti). Šiandieną aš prisiminiau šią šviesios atminties mokytoja su didžiule pagarba. Jos sukurtą eilėraštuką su skardžiaisiais ir dusliaisiais  priebalsiais žinau atmintinai. Jį  galiu” padovanoti” ir savo anūkams, o atvažiavusi į Palangą ir atsidūrusi gatvėje šalia buvusios senosios muzikos mokyklos, prisimenu seną medinį namą (jo jau seniai nebėra) ir tas baltas duris pro kurias buvo baisu įeiti…

Ne gėda būti lietuviu

Šiandieną aš mokytojai prisipažinčiau, jog ne viską  išmokau. Ir  dabar savo rašiniuose padarau gramatinių klaidų. Jas taisau pati, arba  korektoriai (toks jų darbas). Galiu prisipažinti ir tai, jog man  retkarčiais patinka  daryti klaidas (nesu  tobula, nemėgstu žmonių,vaizduojančius daugiau,nei esantys). Tačiau mandagumo pamokas esu įsisavinusi pakankamai gerai, ir tuo didžiuojuosi. Jos man ypač pravertė gyvenant svetur.

Lietuviai Anglijoje turi gerą reputaciją. Jie darbštūs, kuklūs, mandagūs.  Ne gėda prisipažinti, jog esi iš Lietuvos. Negaliu sakyti, jog  visi čia gyventi ,mokytis ir dirbti atvažiavę lietuviai yra idealiai teigiami. Teko susidurti  su lietuvaitėmis, kurios atvykusios pasisvečiuoti pas mano pažįstamą įsigudrino parduotuvėje(persirengimo kabinose) sukeisti etiketes( brangesnę  pigesne) ir šitaip drąsiai keliauti prie kasų. Žinoma, policija jas greitai susekė ir jos turėjo palikti šalį. Yra lietuvaičių, pakliuvusių į kalėjimą . Daugiausiai, tai žmonės, kuriems išgėrus jūra iki kelių (neblaivūs eismo dalyviai). Kaip girdėjau, kalėjimuose su jais elgiamasi taip pat  mandagiai.Dirbantys ten psichologai stengiasi šiems  “įkrėsti proto” ,kad nebesikartotų  jų klaidos. Per dešimt metų tokių neigiamų atgarsių apie lietuvius esu girdėjusi vieną kitą. Ką darysi, juk pasaulyje esama ir  “gegutės vaikų”.

Nei labas,nei viso gero

Kai kas britus vadina mandagiais “apsimetėliais”. Jie esą tau į akis šypsosi,o mintyse- siunčia tave “kuo toliau”. Gali būti, nesiginčysiu, tačiau, patikėkite, kai Lietuvoje pabūnu ilgesnį laiką,tai atskridusi į Angliją, jau oro uoste atsidūstu su palengvėjimu (lyg kokį maišą nusimetus).Pasiilgsu iš prigimties mandagių ir vienas kito atžvilgiu tolerantiškų žmonių. Sugrįžus į namus Anglijoje man norisi pamiršti daugelį dalykų. Šiandieną norėčiau pamiršti  paauglę, kuri įsėdusi į mikroautobusą Vydmantų stotelėje  vairuotojui (brandaus amžiaus vyrui) atkišo  du litus ir , “nei labas,nei viso gero”.Prisipažinsiu, nuraudau už šią gražią panelę.  Anglijoje, net patys mažiausi, tik pirmuosius žodžius tariantys vaikučiai švebeldžiuoja: “Ačiū, vairuotojau”.  O ką jau kalbėti apie vyresnio amžiaus žmones:nepadėkoti, užlysti be eilės, nepalinkėti geros dienos, ar nepaklausti kaip jam sekasi-yra tai,kas nieko “nekainuoja,bet viską nuperka”.

Pavyzdys

Yra sakoma, kad vaikas užauga tėvų pavyzdžiu. Aš dar pridėčiau-aplinkos,kurioje jis augo. Tai būtų ir kiemas,ir gatvė,ir mokykla, ir kitos auklėjimo institucijos. Taipogi , gali būti turtingu, o mandagumo-nė už grašį. Per šias atostogas, viešėdama gimtinėje užbėgau į “Gamantos” kavinę išgerti puodelio kavos ir pažiūrėti Lietuvos dailininkų nutapytų naujų drobių. Žinau,jog “Gamantoje” jau ne vienus metus yra organizuojami dailininkų plenerai(apie tai liudijo ir parodos atidarymo stendas prie kavinės durų), kur menininkai turi galimybę dirbti ir pristatyti savo naujus darbus. Norėdama šią gerą žinią pranešti  savo dienoraščio skaitytojams (jų turiu virš keturių tūkstančių įvairiuose žemės kampeliuose) sumaniau nufotografuoti bendrą ekspozicijos vaizdą. Deja, mano gerus ketinimus sugadino iš ofiso atbėgusi šviesiaplaukė mergina, kuri tučtuojau pareikalavo  ištrinti  nuotraukas, neva, čia yra privatūs menininkų darbai, o atėjusi viešbučio šeimininkė pasiūlė man (jei labai patinka) nusipirkti paveikslą ir juo gėrėtis. Žinoma, prie jos akių ištrynusi nuotraukas  pasižadėjau daugiau niekada kojos čia nekelti. Pasakykite, ponai, kiek kainuoja šis  mandagumas? (kavinėje nebuvo jokio perspėjamojo ženklo). Esu lankiusies ne viename dailės muziejuje. Praktiškai visur galima fotografuoti (nebent labai žymūs paveikslai,kur fotoaparatų blykstės gali kenkti dažams).Pamenu,  Londono Šiuolaikinio Meno centre vienoje nedidelėje salėje, nepastebėjusi draudžiamo fotografuoti ženklo, sumaniau įsiamžinti vienos man labai patikusios skulptūros fone. Muziejaus darbuotoja priėjusi mandagiai mane perspėjo, jog čia fotografuoti negalima. Šios moters mandagaus elgesio dėka nuotrauka liko mano fotoaparate. Šią savo “nuodėmę” nutariau parodyti ir jums. Esu kaip visi:kartais ir man patinka daryti klaidas.

WP_000087

Aš, ir mano “klaida”

Irena Valužė

Pasikabinus už parankės

Iš darbo vakarinėje pamainoje sugrįžęs vyras pasakojo,jog šiek tiek užtrukęs darbe. Važiuodamas paskutiniu reisu  (vyras-miesto autobusų kompanijos vairuotojas) pastebėjo senutę, kuri ilgą laiką ramiai važinėjosi autobusu ir niekur nežadėjo išlipti.  Vyras pažino senutę, ji važiavo neteisinga kryptim. Susisiekė su savo kompanijos atstovais, o šie pasiūlė nuvežti ir perduoti pasiklydėlę į policijos pareigūnų rankas. “Autobusą palikti sutiko tik mano įkalbėta, o tada, kaip kokia ponia, įsikibusi policininkui į parankę,įsėdo į policijos mašiną”,-juokėsi jis.

“Ar būtų taip nutikę Lietuvoje?”

Papasakojęs šią istoriją, vyras manęs paklausė:”Ar Lietuvoje taip būtų nutikę?”. Atvirai prisipažinsiu, neturėjau jam ką atsakyti. Su skaitytojais buvau nutarusi pasidalinti mintimis apie sveikatos apsaugą Anglijoje (apie policijos pareigūnus taip pat turėčiau daug ką papasakoti). Tad išgirdusi šią savotiškai linksmą istoriją pagalvojau:ar pagarba senam žmogui nėra tas akstinas, kuriuo matuojama visa šalies kultūra, jos istorija . Ar tai nėra ta dirva,kurioje auga,bręsta ir ilsisi grūdas (nuo žmogaus gimimo iki  gilios jo senatvės)? Manau,jog ši sena ir išmintinga tauta yra verta didelės pagarbos vien už tai, kad jauni žmonės ,turėdami teigiamą pavyzdį-elgsiasi taip pat. O šiai, ir kitoms senutėms, sulaukusioms 60 metų, miesto transportas -jų paslaugoms (veltui). Žmonėms su negalia miesto autobusų vairuotojai paslaugiai nuleidžia nuvažiavimo iš autobusų “tiltelius”,šie (vežimėliai), niekur neužkliūdami, smagiai rieda  miesto gatvių šaligatviais( čia nėra labai brangių ir gražių plytelių), bet jos visada sausos(geri vandens nutekėjimai) ir pritaikytos važinėtis žmonėms su negalia. Šešiasdešimtmečiams nebereikia mokėti už vaistus ir jie gauna pilną ir nemokamą medicininį aptarnavimą.

“Jei nori numirti-važiuok į Angliją”

Prieš dešimt metų, atvažiavusi į Jungtinę Anglijos Karalystę  iš vienos savo pažįstamos išgirdau gana pesimistinę frazę apie tai, kad šioje šalyje susirgus gausi tik “Paracetamolo” tablečių, o jei kas rimčiau-gali ir kojas pakratyti. Tiesa, pirmaisiais gyvenimo užsienyje metais buvo sunkoka suvokti, jog gripuojant ar stipriai persišaldžius-šeimos gydytojas pasiūlys tik minėtų tablečių ir peršalimo ligoms skirtų arbatų. Pamenu, “gaudydavom” antobiotikus iš visur, kur tik galėjom gauti. Šiandieną mano vaistų spitelėje, tik ekstra atvejui reikalingi vaistai, nes žinau-susirgus rimčiau gausiu tai, kas man priklausys. Antibiotikus  išrašo griežtai  tik gydytojas.Vaistų kaina vienoda(8 svarai(30 Lt.) Moki ne už vaistus, o už išrašytą receptą. Grįžus į namus visada stebiuosi matydama minias žmonių vaistinėse. Atrodo, jog serga “visa Lietuva”.

Kai liga pasibeldžia

Nei vienas nesame apsaugotas nuo nežinia iš kur atsiradusių ligų. Nors, kaip pasakytų mano mokytojas,Palangos Sveikatos mokyklos vadovas Dainius Kepenis, ne kūnas suserga, suserga žmogaus siela. Kaip ten bebuvę, emociniai išgyvenimai palieka gilius pėdsakus. Palaidojusi  seserį, po kurio  laiko, susirgau ir pati. Liga atėjo netikėtai (priepolio forma) ir ,žinia, jai pasiruošus nebuvau. Teko kreiptis į greitąją pagalbą(nuvykau pati). Mane priėmusi gydytoja (atlikusi tyrimą) nudžiugusi  pareiškė ,jog žinanti mano blogos savijautos priežastį. Į rankas padavė antibiotikus (vaistai nemokamai), ir aš sugrįžau į namus. Deja, kitą naktį teko skambinti naktiniam gydytojui (toks telefonas yra), nes mano savijauta  visai subjuro. Anot daktaro, geriu netinkamus antibiotikus. Tą pačią naktį jie buvo pakeisti,tačiau savijauta tik blogėjo.  Ryte, vyras iškvietė greitąją pagalbą (Anglijoje greitosios pagalbos medikai taip paprastai neatvyksta.Turi būti tam labai aiškus motyvas). Taip pirmą kartą svetimoje šalyje pakliuvau į miesto ligoninę.

Ligoninė

Gyvenu Devono  Karalystės sostinėje,tad ir ligoninė, remiama Karalienės, didelė ir šiuolaikiškai moderni. Į šią ligoninę atveža ligonius iš visų rajonų, todėl pirmą kartą pakliuvus-jaučiausi vienu iš nuo konvejerio nuimtu “žmogeliu”,kuriam  greitai bei operatyviai daroma tai, kas priklauso daryti.  Po eilės patikrinimų, analizių daktarai vieningai nutarė vienai ar dviem paroms paguldyti mane į ligoninę ,kad  galėtų sekti mano tolimesnį sveikatos stovį. Tiesa, buvo pranešta ir apie klaidas, kurias padarė pirmoji gydytoja (nuo ligonio niekas nėra slepiama).

Jei ligoninę pavadinau savotišku konvejeriu,tai jos darbą -juvelyriniu.Ligoninės personalas dirba kaip laikrodis. Jei vienas tave veža ligoninės koridoriais, tai jau kitas, atskiroje palatoje, laukia tavęs su apranga, gėrimais,gydytoju,kuris užpildo tavo ligos istoriją.Vėliau  atsiduri didelėje, 6-8  vietų palatoje, kur kiekviena lova atskirta  baltomis širmomis (jos suteikia privatumo jausmą). Šalia lovos, ant staliuko padėtas šviežio vandens grafinas, o “arbatos berniukas’, kaip juos vadina anglakalbiai, važinėdamasis po palatas siūlo arbatos, kavos, sulčių ir kitokių gėrimų ištisą dieną.

“Sveiki,Vilnius”

Nespėjau nei apsidairyti, kaip madinga eilute apsivilkęs jaunas vyras  tiesia man ranką sveikindamasis :”Hello,Vilnius”. Kaip supratau, tai buvo vyriausias gydytojas, kuris kiekvienam, naujai pasirodžiusiam  ligoniui,  prisistatęs supažindina jį su gydymo eiga. Buvau tuoj pat “pririšta” prie lašalinių, pastoviai matuojamas kraujo spaudimas ir t. ir t. Vienu žodžiu, ligoninėje perdaug ramiai nepabūsi. Gerokai prieš pietus, yra paduodamas meniu ir žmonės renkasi maistą iš kelių patiekalų (žuvis, mėsa, vegetarinis maistas). Nors ir nelabai norėjosi valgyti, tačiau paragavusi tai,ką buvau užsisakius  -nustebau. Maistas buvo labai skanus. Ryte, personalo darbuotoja nuvedė mane į vonios kambarį ,kur galėjau nusimaudyti ir persivilkti švariais rūbais. Po dar eilę atliktų procedurų, vyr.gydytojas paskelbė mano tyrimų rezultatus, padavė vaistus ir aš sugrįžau į namus.

Du mėnesiai nežinios

Namie išbuvau beveik du mėnesius. Vos ne kasdien  skambindavau ar lankiausi savo poliklinikoje. Kol nebuvo pritaikyti antibiotikai (išgėriau jų visa šūsnį), jaučiausi  blogai. Neneigsiu, jog supanikavusi skambinau giminaičiams medikams į Lietuvą. Mane nuraminę pasakė, kad štai nuo pastarųjų antibiotikų, kuriuos buvo paskyrę, po trijų dienų pasijausiu geriau.Taip ir buvo (geri daktarai Lietuvoje). Ačiū Dievui, pasveikau.

Tai tokia mano ligos istorija. Per dešimt metų tokių, ir panašių istorijų ,teko išgirsti ne vieną. Štai, mano kaimynas ,penkiasdešimtmetis vyras, jau pusę metų kaip vaikšto pasiramsčiuodamas lazdele. Jis laukia dienos, kai bus jam padaryta operacija. Pasak jo, procedūros, kurias jam atliko medikai Anglijoje (norėję sąnarį išgydyti) Lietuvoje kainuoja ne vieną tūkstantį litų. Gyvenant Lietuvoje tai padaryti būtų  neįmanoma (šie vaistai nėra kompensuojami). Planines operacijas, kaip ir visur, reikia išlaukti.Tačiau mano kaimynas ramus. Jis gauna valstybės pašalpą ir tiki savo gydyto žodžiais :”Po operacijos jis sugrįš į darbą”.

Pabaigai

Atvirai pasakysiu, jog rašyti apie ligas- neįdomu. Geriau būti sveikam. O kad būtum sveikas, reikia nepamiršti profilaktiktinių priemonių. Ypač tai liečia rizikos faktorių turinčius žmones (vyresnio amžiaus, brandaus amžiaus moterys). Į pašto dėžutę pastoviai įkrenta pakvietimai  pasitikrinti sveikatą. Tam yra paskiriama konkreti diena ir valanda. Todėl nenueiti- neleidžia sąžinė. Po to, ramiau gyventi.

Jei susumuoti tai, kiek vaistų esu išgėrus gyvendama Lietuvoje ir Anglijoje-dėčiau lygybę (niekada per daug jų nevartojau). Be abejo, dabartiniu atveju, pirmą vietą laimėtų jo didenybė “Paracetamolas” ir tai, kad šioje šalyje policininkas gali paėmęs už parankės parvežti naktį pasiklydusią senutę į namus, arba palydėti į ligoninę valkatą, kuriam reikalinga medicininė pagalba kreipdamasis į jį :”Mister” ir niekam už nieką  nebūti skolingam.

WP_000476

langas tvirtovėje

Irena Valužė

Pirtys-hobis, verslas,ar gyvenimo būdas?

Palangoje,birželio 2o-22 d,prie jūros tilto,  įvyks tarptautinis Pirties- SPA festivalis “Gintarinė Baltija 2014” ir antrosios  pirtininkų sportinio pėrimo varžybos ,kuriose dalyvaus svečiai iš įvairių šalių:Latvijos,Estijos,Rusijos,Lietuvos. Praėjusiais metais,Austrijoje vykusiame pasaulio pirties čempionate(sauna WM 2013 Cup) Lietuvos komandos “Pirties bičiuliai” draugijos nariai Vladas Jakubauskas ir Jurgita Mazurkevičiūtė tapo Pasaulio čempionais. Šiais metais,kasmet  vykstančioje pažintinėje-pramoginėje šventėje “Pirties diena”Lietuvos liaudies buities muziejuje   Rumšiškėse pirmą kartą Lietuvoje įvyko XYI tarptautinis pirties kongresas.Jame dalyvavo daug svečių iš užsienio.Lietuviškos pirties bičiulių draugijos prezidentas-Egidijus Žukauskas iš Vilniaus.

Ne pelno siekianti organizacija

“Pirties bičiuliai”-tai ne pelno siekianti organizacija. Joje-  500 narių (200 aktyvistų). Pasak tryliktus metus šioje srityje besidarbuojančio šiauliečio Antano  Diržio (ypač pastaraisiais metais jis domisi,lanko seminarus ir stengiasi  savo darbą atlikti pagal tam skirtus kriterijus), pirties verslas  yra tapęs  gyvenimo būdu. Trumpam atvažiavęs į Palangą jis skuba papasakoti, jog kiekvienos šalies pirtininkai teikia paslaugas su savo “įmantrybėmis”( latviai-žolėmis,rusai-vantomis ).Birželio 2o dieną žadama kartu su sveikuoliais organizuoti J.Basanavičiaus gatvėje “sveikatingumo dieną”,kurioje palangiškiai bei miesto svečiai turės galimybę susipažinti su tuo, ką vadiname vienu žodžiu-  sveikata. Birželio 21 dieną, stiklinėje,specialiai varžyboms pagamintoje surenkamoje pirtyje ,prasidės  pirtininkų sportinės pėrimo varžybos. Kiekvienas pasirodymas (pėrimas) truks 15 minučių,juos stebės 6-8 teisėjai. Laimės tas varžybų dalyvis, kuris įdomiau,teisingiau ir išradingiau pasirodys. Palangoje organizuojamos pirtininkų vanojimo varžybos nugalėtojui bus garantuosa teisė dalyvauti Europos čempionate,kuris įvyks Ukrainoje.

Pono Antano patarimai

Man norėjosi pono Antano paklausti,kokius patarimus jis galėtų duoti  pradedantiesiems,  ant savo “skūros” vantas norintiems išbandyti  žmonėms?

-Visada pėrimas prasideda nuo kojų galūnių ir kyla aukštyn. Mažiausiai periamas liemuo,pečiai ir krūtinė. Ant galvos galima dėti šaltas vantas (lengviau ištveriama 10-15 min. ).

O šiaip,-sako ponas Antanas- matau žmogų ir bendrauju su juo individualiai. Visada iš pradžių pašildau orą , žmogaus kūno vietas.Pėrimas nėra intensyvus,tai tik švelnus kontaktas. Pirtyje griežtai geriamos tik  šiltos arbatos (jokio alkoholio), vanduo, kefyras, mineralinis vanduo. Pirtis- kaip sportas (negalima ateiti prisivalgius,tačiau ir alkanam nereikia būti) , o rezultate- žmogus turi gauti malonumą,-sakė  ne vienus metus pirties menu “užsikrėtęs” ir šiam darbui sertifikatą turintis A.Diržys.

Atvirai prisipažinsiu nustebau sužinojusi, jog gerą sportinę išvaizdą turinčiam pusamžiui vyrui-65 metai. Pamatęs mano nustebusias akis, ponas Antanas skuba man pasakyti, jei nepatinkantis šis skaičius-galinti užrašyti  70. O dar, (prideda) jis nerūko, negeria ( nė kavos) ir pas svetimas neina (juokiasi).  Jei rimčiau, Antanas-žirgų sporto fanatas. Trumpam atvažiavęs į Palangą pažiūrėti žirgų lenktynių, pergyveno ir  “sirgo’ už savo kraštiečius-žirgų sporto mylėtojus. Ponas Antanas labai “greitas” žmogus. Jei per dieną jis neatlieka “šimtą” darbų-diena prarasta. Šiandieną jis išskubėjo į namus (pirties reikalai) ir ruošiasi greitu laiku vėl sugrįžti į pajūrį ir dalyvauti parengiamojoje,priešvaržybinėje  šventės dalyje.Vėliau  jis sirgs už savo kolegas, kuriems, kaip ir ponui Antanui, pirtys jau yra tapusios ne kuo kitu, o pačiu gyvenimu .

023

Antanas Diržys Palangoje,2014 m.vasarą

Irena Valužė

 

Rimvydas Leonauskas:”Esu populiarus žmogus”

Kurortinio sezono šventės Palangoje vis “jaunėja”.Jau gegužės 16 dieną centrinė Vytauto gatvė pasipuošė įvairiausiais liaudies meistrų sukurtais dirbiniais iš molio,stiklo,metalo.O kur dar populiarūs liaudyje drožiniai iš medžio,bei pinti krepšiai ir baldai.Mugėje palangiškiai ir miesto svečiai skanavo lietuviška duona,alumi(kaip sakė gamintojai: be jokių koncervantų).Sekančią dieną J.Basanavičiaus gatvėje miesto meras Šarūnas Vaitkus pasveikino visus į šventę susirinkusius žmones,ir, su šūkiu “Mes mylime Palangą”-atidarė kurortinį sezoną. Resorano “DeCuba” sode,kuriame ir vyko renginys,į dangų buvo paleista 100 baltasparnių gražuolių.Balandis,kaip žinia-taikos paukštis.Šiandieną,kai pasaulyje vis nepaliauja griaudėjusios “karo” mašinos, šis,iš pažiūros,meiliai mums burkuojantis balandis- įgauna ypatingą prasmę.

Netikėta pažintis

Šventės,kurią organizavo Palangos balandininkų klubas, suteikęs didžiulį džiaugsmą mažiems ir dideliems pasigėrėti įvairiomis,  pasaulyje ir mūsų šalyje išvestomis balandžių veislėmis, vertė dar ir dar kartą pagalvoti apie tuos žmones,kurie iš kartos į kartą,perimdami savo tėvų bei senelių patirtį,visą savo sąmoningą gyvenimą eina vienu ,savo protėvių pramintu taku-iki balandinės.Vienas iš tokių-Rimvydas Leonauskas.

Šis,tvirto sudėjimo, malonaus balso tembro ir gerų akių vyras-ne tik balandžių augintojas. Rimvydas (jam nepatinka,kai jį vadina ponu) iki 21 metų gyvenęs Klaipėdoje,o dabar save vadina garždiškiu. Kaip pats sakė,esąs populiarus žmogus ir draugų turintis visame pasaulyje.

Liga

Į šventę atvežęs 100 karvelių ,R.Leonauskas vienareikšmiškai prisipažino,jog balandžių auginimas-tai liga. Jis tęsia savo šeimos tradicijas ir turi viltį,kad tai darys ir jo sūnus. Geležinkelio pervežimais užsiimantis verslininkas vardijo,jog su savo sportiniais balandžiais dalyvauja  sportinėse varžybose pas mus ir visame pasaulyje. 2005 m. Pasaulio čempionate užėmė III-vietą, 2008 m. Europos čempionate-VI vietą. Į mano klausimą,kas atvedė Rimvydą, į jau liga tapusi užsiėmimą,jis atsakė labai trumpai:”Meilė gamtai”.Rimvydas vardijo įspūdingus skaičius,kai balandžiai-pasaulio rekordininkai,skrenda 158 km. į val. greičiu (Lietuvos rekordas-120 km. į val.),per 10 valandų balandis gali nuskristi 1000 km.

“Lydėdavau cinkuotą grabą”

1979 metais R.Leonauskas buvo pašauktas tarnauti į sovietinę armiją. Kaip pats sakė, Afganistane tarnavusių lietuvaičių buvo nemažai. Anot karo baisumus patyrusio kareivio, 65 procentai jaunuolių,pašauktų tarnauti Afganistane,buvo iš Lietuvos ir kitų kaimyninių respublikų,  Ne kartą Rimvydui teko pagloboti savo kraštiečius.Kaip šiandien jis prisiminė juokingą atvejį,kai naujoko  iš Vydmantų paklausęs,ar šis ką nors pažystantis iš gimtos vietos?Jaunuolis nė nemirktelėjęs jam atsakęs,kad labai gerai pažįsta Rima Leonauską. Jis  esantis jo geriausias  draugas ir  “autoritetas’.

Rimvydas užaugęs inteligentų šeimoje,todėl žmogui,susidūrus akis į akį su mirtimi-tai išgyvenimai,kurie pasilieka amžiams. Pasak jo,šiame beprasmiškame kare žuvo ne vienas lietuvis.Tekę ne vieną cinkuotą karstą pargabenti ir atiduoti jį žuvusio kareivio šeimai. Atsiminimai baisūs, tačiau Rimvydas juos taria kažkaip ypatingai susikaupęs, lyg bijodamas ką nors praleisti,o kartais (nežinau, kodėl) jis juos nuspalvina humoristine gaida. Nejučia prisiminiau visų laikų genealiojo F. Felinio filmą apie žydų šeimą, nacių laikais patekusią į koncentracijos stovyklą,Atrodytų, fiziškai ir dvasiškai nebepakeliamoje gyvenimo situacijoje,humoras – pagrindinis ginklas išlikti žmogumi. R.Leonauskas prisimena,kad  tarnaudamas armijoje,Kandagare, taip pat turėjęs balandinę,kurioje buvę virš 1oo paukščių. Ką žinosi,gal šis, dangaus ir žmogaus paukštis buvo ta atrama, kuri  neleido jaunam vaikinui palūžti.

Mudvieju pažintis truko labai trumpai(prie kavos puodelio). Šventę organizavęs Palangos balandžių klubo prezidentas Reinoldas Liaudanskas ,anot Rimvydo,yra tas žmogus, kuris visada darbą padaro iki galo: “Be tokių žmonių būtų pasaulyje labai nuobodu gyventi”,-sako į šventę atvežęs visą pulką taikdarių.

WP_001674

Rimvydas Leonauskas-Palangoje,II-osios tarptautinės dekoratyvinių balandžių parodos metu

Irena Valužė

Trys savaitės prie žydinčios jūros

Esu jūros vaikas.Žinau,o ir visada žinojau,jog pavasariais,ar rugpjūtį,kai vanduo jūroje įšyla kaip “arbata”- jūros pakrantės ima ir nusidažo neįprasta geltona spalva. Poilsiautojai,nė kiek nesutrikę,vienas kitam skuba paaiškinti :”Jūra žydi”. Šį sykį,atvažiavusi trumpų atostogų į namus pasimėgavau karšta saule, dar tuščiu ,siela raminančiu  paplūdimiu,vasarai besirengiančia Palanga ir, kaip visada, atlikau begale  asmeninių darbų. Nežiūrint nei į nieką, sugrįžusi į namus Anglijoje, sau pasakiau:”Turėjau puikias tris savaites atostogų prie žydinčios jūros”.

Jokių užrašų

Važiuodama į namus (gerai turėti ne vienus namus)  buvau sumąsčiusi,jog šį sykį nepasiimsiu jokių užrašų . Paprasčiausiai viską fiksuosiu savo akimis  ir širdimi. Jug tai,ką žmogus pamato,išgirsta ir išgyvena – lieka giliai paslėpta pasąmonės užkabariuose,o šie-liudininkai,kurių nereikia priverstinai atvesdinti į teismo posėdį. Jie ,kaip patys ištikimiausi draugai-visada šalia. Tad pirmomis akimirkomis, kada patekau į savo namus (naujai renovuotą  butą) buvau sužavėta. Iš visai nuniokoto buto, kurį paliko man mano nuomuojamo buto gyventojai (pridarę skolų pabėgo ), mano meistro Valdo Girčio darbščios rankos padarė stebuklą. Tiesa, mano bendrus draugus turinti nuomininkė iki šios dienos žada atlyginti patirtus nuostolius. Užsienyje tokių dalykų būti negali. Jei tu šeimininkui nesumokėsi už pragyvenimą-atsidursi po tiltu ir jokios policijos tau nepadės.Pasirodo,Lietuvoje yra madinga (ypač jei šeimininkai gyvena užsienio valstybėse) nemokėti mokesčių,o progai pasitaikius-dingti (be adreso ir pavardės). Pirmąją naktį, kai Palangoje buvo tik penki laipsniai šilumos, gulėjau ant žemės susisukusi į šiltą anklodę savo naujuose ,dažais dar kvepiančiuose namuose ir mąsčiau: kaip gera turėti draugus(remontu rūpinosi mano klasės draugai,kurie tai darė su meile ir be jokių išskaičiavimų).

Tai,kas gadino nuotaiką

Ne kartą esu save pagavusi galvodama, kodėl man baugu grįžti gyventi į Lietuvą. Rodos, ji “nesikandžioja”, čia turiu savo namus, giminę, draugus…Gal kas nors mano žodžius perfrazuos kaip neadekvačius lietuviškam patriotizmui (dar jo esama), bet patikėkite, ponai, Lietuvoje labai gera gyventi tiems, kas turi daug pinigų (politikai,verslininkai , sukčiai), kas gali samdyti darbuotojus už minimalų atlyginimą ( pragyvenimo minimumas  prilyginamas bedarbio pašalpai). Visai nejuokinga matant skelbimus,kviečiančius į darbą virtuvėse,ar kitose aptarnavimo sferose,o darbo biržose -nutysusios žmonių eilės,prašančių pašalpos (kam dirbti,jei galima turėti Valstybės duodamą paramą). Užsienyje taip pat yra įstaigos, kurios rūpinasi darbo netekusiais žmonėmis. Čia žmonės taip pat gauna sąlyginius pinigus,už kuriuos gali užsimokėti už butą.Tačiau žmogus yra suinteresuotas greičiau susirasti darbą,kad jo atlyginimas viršytų gaunamos pašalpos sumą du, ar tris kartus. Negaliu teigti, jog ir čia žmonės visada yra patenkinti uždarbiu. Tačiau niekada nesu pastebėjusi,jog didžiuliuose marketuose (kaip lietuviška “Maxima”), pardavėjos neapdovanotų kiekvieną lankytoją šypsena ir mandagiu aptarnavimu. Apsilankiusi Palangoje,”Senukų” parduotuvėje sumaniau nusipirkti buitinę smulkmeną savo namams. Deja, buvau aprėkta pasiėmusi išpakuotą prekę (tokią radau lentynose) ant kurios nėra prekybinio kodo. Atsisakiau eiti ir ją pakeisti motyvuodama savo,pirkėjo teise. Už tai gavau eilę komentarų:čia savitarna, ji (pardavėja) dirba tik prie varžtų ir t.t. Jau sugadinta nuotaika išėjusi iš “Senukų” nukulniavau į modernišką maisto prekybos centrą “Rimi”. Kasininkė, kaip mumija, išdažytomis lūpomis ir didžiuliais per visą kaklą nutysusiais auskarais, nusviedė mano varganas prekes į šoną tepasakiusi vieną žodį-kainą.Išėjau visai sutrikusi.

Lietuvos “keistuoliai”

Tur būt sutiksite su manimi, jog žmones, kurie kitoniškai rengiasi, kalba, užsiima ne tuo, kaip visi-vadiname keistuoliais. Eilinį kartą, apsilankiusi savo klasės draugo Reinoldo Liaudansko, Palangos Balandininkų klubo pirmininko, II-osios tarptautinės dekoratyvinių balandžių parodos,surengtos kurortinio sezono atidarymo proga restorano “DeCuba” sode, susidariau neginčijamą nuomonę: kol Lietuvoje bus tokių žmonių kaip palangiškis R.Liaudanskas,šimtą balandžių atvežęs ir su žodžiais :”Aš myliu Palangą”žmonėms suteikęs galimybę paleisti juos į dangų,Afganistane tarnavęs gargždiškis Rimvydas Leonauskas bei Šiaulių dekoratyvinių paukščių klubo pirmininkas,kiekvienam atėjusiam į šventę leidęs palaikyti ir nusifotografuoti su savo augintiniais Rimantas Beneta-žemėje bus dar daug gėrio ir šviesos. Pasak balandžių mylėtojų:”Jei  pasaulyje nebūtų tokių keistuolių-būtų nuobodu gyventi” . Parodoje dalyvavo per du šimtai dekoratyvinių pauksčių(50 rečiausių veislių),o šventę vainikavo gražiausio pauksčio rinkimai. Pirmąją vietą laimėjo klaipėdiškio M.Fidarčiuk publikos išrinktas Karakulinis balandis. Aš balsavau už gražuolį Klaipėdos aukštaskraidį ( gražus, didingas, auginamas tik mūsų regione). Kaip pastebėjo į šventę atėjusi ponia Janina,visi balandžių augintojai yra tarsi šventieji. Jie spinduliuoja ramybe, gerumu ir noru, kad žmonės, nors menkai sekundei  pakeltų akis į dangų ir atsijungtų nuo banalios gyvenimo realybės. O paukštis, pakylęs aukštai aukštai ,virš debesų, skrenda į namus pas tuos,kurie myli ir laukia.

Atostogos baigėsi

Mano namo kaimynai nustebę teiravosi, kodėl aš, sutvarkiusi savo gyvenamą vietą, išvažiuoju. Kažkada esu rašiusi, jog namai yra ne ten, kur tu gyveni.Namai yra ten,kur gyvena tavo  ilgesys. Mano ilgesys gyvena Lietuvoje, gimtinėje (dažnai čia lankausi) ir ten, kur gyvena mano šeima. Namo grįžau su nuotykiais. “OLLEX” firmos mikroautobusiukas nuo Klaipėdos pajudėjęs Kauno link du kartus buvo “atakuotas” naktinių stirnų, kurios išbėgusios į važiuojamąją kelio dalį,  ne juokais  išgasdino primigusius keleivius.Tokie incidentai verčia galvoti, jog Lietuvos keliais nakties metu labai pavojinga važiuoti. Juokingiausia buvo Kauno oro uoste, kada muitininkas, patikrinęs mane ir mano dokumentus (bilietą) praleido į salę, kurioje žmonės skrido poilsiui į Kostą (kurortas Ispanijoje) .Gerai, kad susizgribau. Galėjo maniškis lėktuvas parodyti man uodegą. Tad , jau sėdėdama savo lėktuve meldžiausi, jog nebenoriu daugiau jokių nuotikių.Viskas lyg ir gerai, jei ne jaunas britas, sėdėjęs šalia manęs ir visą karštą arbatą užsipylęs ant “savo gražumų”. Gaila buvo jaunuolio, juolab,  prisiminiau savo dukros sužadėtinį,vestuves, dėl kurių pasiruošimo buvau atvykusi. Vasara tik įsibėgėja,o kartu su ja-viltis pagauti ją už “uodegos”.

 

WP_001708WP_001682WP_001669

1.žydinti jūra

2.Palangos dekoratyvini balandžių parodos organizatorius R.Liaudanskas ir R.Beneta-Šiaulių dekoratyvinių paukščių klubo pirmininkas

3.Karakuliniai balandžiai

Irena Valužė

 

 

 

 

 

 

 

%d bloggers like this: