Pasikabinus už parankės

Iš darbo vakarinėje pamainoje sugrįžęs vyras pasakojo,jog šiek tiek užtrukęs darbe. Važiuodamas paskutiniu reisu  (vyras-miesto autobusų kompanijos vairuotojas) pastebėjo senutę, kuri ilgą laiką ramiai važinėjosi autobusu ir niekur nežadėjo išlipti.  Vyras pažino senutę, ji važiavo neteisinga kryptim. Susisiekė su savo kompanijos atstovais, o šie pasiūlė nuvežti ir perduoti pasiklydėlę į policijos pareigūnų rankas. “Autobusą palikti sutiko tik mano įkalbėta, o tada, kaip kokia ponia, įsikibusi policininkui į parankę,įsėdo į policijos mašiną”,-juokėsi jis.

“Ar būtų taip nutikę Lietuvoje?”

Papasakojęs šią istoriją, vyras manęs paklausė:”Ar Lietuvoje taip būtų nutikę?”. Atvirai prisipažinsiu, neturėjau jam ką atsakyti. Su skaitytojais buvau nutarusi pasidalinti mintimis apie sveikatos apsaugą Anglijoje (apie policijos pareigūnus taip pat turėčiau daug ką papasakoti). Tad išgirdusi šią savotiškai linksmą istoriją pagalvojau:ar pagarba senam žmogui nėra tas akstinas, kuriuo matuojama visa šalies kultūra, jos istorija . Ar tai nėra ta dirva,kurioje auga,bręsta ir ilsisi grūdas (nuo žmogaus gimimo iki  gilios jo senatvės)? Manau,jog ši sena ir išmintinga tauta yra verta didelės pagarbos vien už tai, kad jauni žmonės ,turėdami teigiamą pavyzdį-elgsiasi taip pat. O šiai, ir kitoms senutėms, sulaukusioms 60 metų, miesto transportas -jų paslaugoms (veltui). Žmonėms su negalia miesto autobusų vairuotojai paslaugiai nuleidžia nuvažiavimo iš autobusų “tiltelius”,šie (vežimėliai), niekur neužkliūdami, smagiai rieda  miesto gatvių šaligatviais( čia nėra labai brangių ir gražių plytelių), bet jos visada sausos(geri vandens nutekėjimai) ir pritaikytos važinėtis žmonėms su negalia. Šešiasdešimtmečiams nebereikia mokėti už vaistus ir jie gauna pilną ir nemokamą medicininį aptarnavimą.

“Jei nori numirti-važiuok į Angliją”

Prieš dešimt metų, atvažiavusi į Jungtinę Anglijos Karalystę  iš vienos savo pažįstamos išgirdau gana pesimistinę frazę apie tai, kad šioje šalyje susirgus gausi tik “Paracetamolo” tablečių, o jei kas rimčiau-gali ir kojas pakratyti. Tiesa, pirmaisiais gyvenimo užsienyje metais buvo sunkoka suvokti, jog gripuojant ar stipriai persišaldžius-šeimos gydytojas pasiūlys tik minėtų tablečių ir peršalimo ligoms skirtų arbatų. Pamenu, “gaudydavom” antobiotikus iš visur, kur tik galėjom gauti. Šiandieną mano vaistų spitelėje, tik ekstra atvejui reikalingi vaistai, nes žinau-susirgus rimčiau gausiu tai, kas man priklausys. Antibiotikus  išrašo griežtai  tik gydytojas.Vaistų kaina vienoda(8 svarai(30 Lt.) Moki ne už vaistus, o už išrašytą receptą. Grįžus į namus visada stebiuosi matydama minias žmonių vaistinėse. Atrodo, jog serga “visa Lietuva”.

Kai liga pasibeldžia

Nei vienas nesame apsaugotas nuo nežinia iš kur atsiradusių ligų. Nors, kaip pasakytų mano mokytojas,Palangos Sveikatos mokyklos vadovas Dainius Kepenis, ne kūnas suserga, suserga žmogaus siela. Kaip ten bebuvę, emociniai išgyvenimai palieka gilius pėdsakus. Palaidojusi  seserį, po kurio  laiko, susirgau ir pati. Liga atėjo netikėtai (priepolio forma) ir ,žinia, jai pasiruošus nebuvau. Teko kreiptis į greitąją pagalbą(nuvykau pati). Mane priėmusi gydytoja (atlikusi tyrimą) nudžiugusi  pareiškė ,jog žinanti mano blogos savijautos priežastį. Į rankas padavė antibiotikus (vaistai nemokamai), ir aš sugrįžau į namus. Deja, kitą naktį teko skambinti naktiniam gydytojui (toks telefonas yra), nes mano savijauta  visai subjuro. Anot daktaro, geriu netinkamus antibiotikus. Tą pačią naktį jie buvo pakeisti,tačiau savijauta tik blogėjo.  Ryte, vyras iškvietė greitąją pagalbą (Anglijoje greitosios pagalbos medikai taip paprastai neatvyksta.Turi būti tam labai aiškus motyvas). Taip pirmą kartą svetimoje šalyje pakliuvau į miesto ligoninę.

Ligoninė

Gyvenu Devono  Karalystės sostinėje,tad ir ligoninė, remiama Karalienės, didelė ir šiuolaikiškai moderni. Į šią ligoninę atveža ligonius iš visų rajonų, todėl pirmą kartą pakliuvus-jaučiausi vienu iš nuo konvejerio nuimtu “žmogeliu”,kuriam  greitai bei operatyviai daroma tai, kas priklauso daryti.  Po eilės patikrinimų, analizių daktarai vieningai nutarė vienai ar dviem paroms paguldyti mane į ligoninę ,kad  galėtų sekti mano tolimesnį sveikatos stovį. Tiesa, buvo pranešta ir apie klaidas, kurias padarė pirmoji gydytoja (nuo ligonio niekas nėra slepiama).

Jei ligoninę pavadinau savotišku konvejeriu,tai jos darbą -juvelyriniu.Ligoninės personalas dirba kaip laikrodis. Jei vienas tave veža ligoninės koridoriais, tai jau kitas, atskiroje palatoje, laukia tavęs su apranga, gėrimais,gydytoju,kuris užpildo tavo ligos istoriją.Vėliau  atsiduri didelėje, 6-8  vietų palatoje, kur kiekviena lova atskirta  baltomis širmomis (jos suteikia privatumo jausmą). Šalia lovos, ant staliuko padėtas šviežio vandens grafinas, o “arbatos berniukas’, kaip juos vadina anglakalbiai, važinėdamasis po palatas siūlo arbatos, kavos, sulčių ir kitokių gėrimų ištisą dieną.

“Sveiki,Vilnius”

Nespėjau nei apsidairyti, kaip madinga eilute apsivilkęs jaunas vyras  tiesia man ranką sveikindamasis :”Hello,Vilnius”. Kaip supratau, tai buvo vyriausias gydytojas, kuris kiekvienam, naujai pasirodžiusiam  ligoniui,  prisistatęs supažindina jį su gydymo eiga. Buvau tuoj pat “pririšta” prie lašalinių, pastoviai matuojamas kraujo spaudimas ir t. ir t. Vienu žodžiu, ligoninėje perdaug ramiai nepabūsi. Gerokai prieš pietus, yra paduodamas meniu ir žmonės renkasi maistą iš kelių patiekalų (žuvis, mėsa, vegetarinis maistas). Nors ir nelabai norėjosi valgyti, tačiau paragavusi tai,ką buvau užsisakius  -nustebau. Maistas buvo labai skanus. Ryte, personalo darbuotoja nuvedė mane į vonios kambarį ,kur galėjau nusimaudyti ir persivilkti švariais rūbais. Po dar eilę atliktų procedurų, vyr.gydytojas paskelbė mano tyrimų rezultatus, padavė vaistus ir aš sugrįžau į namus.

Du mėnesiai nežinios

Namie išbuvau beveik du mėnesius. Vos ne kasdien  skambindavau ar lankiausi savo poliklinikoje. Kol nebuvo pritaikyti antibiotikai (išgėriau jų visa šūsnį), jaučiausi  blogai. Neneigsiu, jog supanikavusi skambinau giminaičiams medikams į Lietuvą. Mane nuraminę pasakė, kad štai nuo pastarųjų antibiotikų, kuriuos buvo paskyrę, po trijų dienų pasijausiu geriau.Taip ir buvo (geri daktarai Lietuvoje). Ačiū Dievui, pasveikau.

Tai tokia mano ligos istorija. Per dešimt metų tokių, ir panašių istorijų ,teko išgirsti ne vieną. Štai, mano kaimynas ,penkiasdešimtmetis vyras, jau pusę metų kaip vaikšto pasiramsčiuodamas lazdele. Jis laukia dienos, kai bus jam padaryta operacija. Pasak jo, procedūros, kurias jam atliko medikai Anglijoje (norėję sąnarį išgydyti) Lietuvoje kainuoja ne vieną tūkstantį litų. Gyvenant Lietuvoje tai padaryti būtų  neįmanoma (šie vaistai nėra kompensuojami). Planines operacijas, kaip ir visur, reikia išlaukti.Tačiau mano kaimynas ramus. Jis gauna valstybės pašalpą ir tiki savo gydyto žodžiais :”Po operacijos jis sugrįš į darbą”.

Pabaigai

Atvirai pasakysiu, jog rašyti apie ligas- neįdomu. Geriau būti sveikam. O kad būtum sveikas, reikia nepamiršti profilaktiktinių priemonių. Ypač tai liečia rizikos faktorių turinčius žmones (vyresnio amžiaus, brandaus amžiaus moterys). Į pašto dėžutę pastoviai įkrenta pakvietimai  pasitikrinti sveikatą. Tam yra paskiriama konkreti diena ir valanda. Todėl nenueiti- neleidžia sąžinė. Po to, ramiau gyventi.

Jei susumuoti tai, kiek vaistų esu išgėrus gyvendama Lietuvoje ir Anglijoje-dėčiau lygybę (niekada per daug jų nevartojau). Be abejo, dabartiniu atveju, pirmą vietą laimėtų jo didenybė “Paracetamolas” ir tai, kad šioje šalyje policininkas gali paėmęs už parankės parvežti naktį pasiklydusią senutę į namus, arba palydėti į ligoninę valkatą, kuriam reikalinga medicininė pagalba kreipdamasis į jį :”Mister” ir niekam už nieką  nebūti skolingam.

WP_000476

langas tvirtovėje

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: