Jo didenybė-Laisvalaikis

Laisvalaikis-laikas,nepriskiriamas  privalomai veiklai kaip darbas, mokymasis, valgymas, miegas. Kitaip tariant, laisvalaikis plačiąja prasme – pramogos. Jos  dar skirstomos į aktyvųjį ir pasyvųjį laisvalaikį. Panašiai toks būtų enciklopediškas laisvalaikio apibūdinimas. Šį sykį man norėtųsi pakalbėti apie laisvalaikį, kurio nėra;jo nėra emigranto gyvenime.

Duonos ir žaidimų

Visi esame girdėję senovės Romos paprastų žmonių reikalavimą :”Panem et circenos” (duonos ir žaidimų),t.y.nemokamo maisto ir nemokamų pasilinksminimų (valdančioji klasė po to tikėdavosi prastuomenės politinės paramos). Šiandieną vyksta tas pat,tik ,deja,mes, emigrantai, nebedalyvaujame šalies politinėse batalijose (nesirįžtų teigti gerai tai , ar blogai). Mes gyvename “kitame krante”(kiek žinau,beveik nei vienas emigrantas  nedalyvauja tos šalies,kurioje gyvena,balsavimuose).Jie paprasčiausiai labai daug dirba, laisvalaikiu pasyviai ilsisi ir kaupia jėgas ateinančios savaitės darbams. Gyvendama užsienyje dešimt metų galiu drąsiai pasakyti,jog tik maža dalis žmonių laisvu nuo darbo metu aplanko mieziejų,pabūna koncerte, teatre,ar miesto organizuojamuose parodose bei festivaliuose. Kyla paprasčiausias klausimas:kodėl? Manyčiau-du aspektai:pasyvumas viskam, kas vyksta aplinkui, ir nenoras laisvalaikiui skirti tam tikrą sumą pinigų.Todėl  lietuvaičiai geriau leidžia laiką vieni arba su draugais (party soduose, prie jūros, ar gimtadieniai namuose). Kitaip tariant-duona ant stalo,o žaidimai-kokius sugalvosime.

Ariadnės siūlas

Gal ,sakau, išeinat iš sunkios susidariusios padėties padėtų senovės graikų mitų herojė-Ariadnė, kuri davė Tesėjui siūlų kamuolį, kad šis, užmušęs Minotaurą, galėtų nepasiklysdamas išeiti iš labirinto? Nudžiugau atsiskleidusi  internetinį puslapį, kuriame perskaičiau, jog prieš 60 metų lietuvių bendruomenė įsigijo žemę ir pastatą Hamšire ir pavadino jį “Lietuvių namais” tikėdama,jog čia, šiuose namuose, kiekvienas suras tai, ko trokšta jo širdis. Deja, šiandieną tenka skaityti anaiptol ne pačius geriausius atsiliepimus apie šią bendruomenę. Taipogi, į akis krinta šeimininkų, kurie atsakingi už tai,”bliovimas”(duokit pinigų, negalime nusipirkti mašinoms kuro, esame visiški skurdžiai). Galvoju, kažin, ar penkiasdešimtais praėjusio šimtmečio metais, kada lietuvių Anglijos žemėje buvo tik  saujelė, namas buvo apleistas taip, kaip dabar? Manau, Kretos valdovo Minojo duktė Ariadnė šiandieną patartų kam perduoti šį susipynusį Gordijo mazgą, kas ryžtųsi jį perkirsti vienu kardo kirčiu.

Lietuvių šventės

Turbūt būčiau neteisi sakydama, kad visoje Anglijoje lietuvių bendruomenėse yra visiškas “štilius”. Neseniai skrisdama atostogų į namus susipažinau su moterimi, kuri gyvendama visai netoli mano miesto , džiaugiasi savo miestelio, kuriame ji gyvena, stipria lietuvių bendruomene. Anot jos,visos kalendorinės šventės “pasibeldžia į kiekvieno namus”, neleidžia likti  tam abejingu. Šį pavasarį, šiaip ne taip sužinojusi savo lietuvių bendruomenės internetinį- informacinį puslapį, nutariau sudalyvauti “suneštinio”šventėje savo mieste. Pačią paskutinę Velykų rytmečio minutę sužinojusi, jog “suneštinis” įvyks ten ir ten, nuo 12 iki 16 val.,nusivyliau. Deja, kiekviena normali šeima tokiu laiku Velykas švenčia savo namuose (nežinau kam buvo skirtas šis susiėjimas?).

Gyvenu toli nuo milijoninio Londono, kuriame, beabejo, gyvenimas verda dešimt, o gal ir visa dvidešimt kartų greičiau , įdomiau (ypač tai liečia jaunesnio amžiaus žmones). Jug jaunam žmogui pramogų reikia kaip oro. Kas gyvena šiame megapoliniame mieste- jų apstu.Tik turėk lėšų visa tai pamatyti. Ne kartą spaudoje esu užtikusi skelbimus, kviečiančius lietuvius į parodas, koncertus, seklyčias, paragauti lietuviškų patiekalų ir t.t. Negaliu spėti kiek ir kaip dažnai mūsiškiai ten apsilanko, tačiau esu girdėjusi gana abejingų nuomonių šiems renginiams (žmonės tikėjosi daugiau,negu pamatė ). Tad išeitų užburtas ratas mums, emigrantams, turėti pramogas, kurios leistų atsikvėpti nuo sunkaus fizinio darbo ir Tėvynės ilgesio?

Pabaigai

“Ne,- sako Londono Šv.Kazimiero bažnyčios kunigas Petras Tverijonas. -Dievo atėjimas į žemę leidžia ne svajonėse,bet realiai suvokti,kad viltis yra tai,kuo gyvename,kuo rūpinamės, kas skauda ar tai,kas džiugina nėra atsitiktiniai dalykai, bet turi savitą ir svarbią vietą išganymo istorijoje.Kiekvienas esame tos istorijos dalis. Kiekvienas galime atrasti savo vietą, kai tikime, jog Dievas, tapęs žmogumi, gyveno su mumis ir dėl mūsų”.

Šiandieną matau savo kaimynus, kurie ryt išvažiuos trumpų atostogų į namus. Jų veidai švyti tokia šviesa, kuri neatstoja tūkstančius koncertų, cepelynų, velykinių kiaušinių, ar kalėdinių palinkėjimų vienas kitam.  Savo laisvalaikio metu jie važiuoja namo.

.WP_000077

įdomu…

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: