Mergvakaris, “Hen-party” pavadinimu

Važiavau į savo dukros mergvakarį Anglijoje šiek tiek sutrikusi. Mano kaimynė,kuri Lietuvoje ruošėsi savo dukros vestuvėms, buvo mane perspėjusi,jog mamos  “mergų” puotoje jokiu būdu negali dalyvauti. Savo dalyvavimu jos galinčios  ir bėdą prišaukti. Atvirai prisipažinsiu,  kaimynės žodžius “nurijau’ kartu su iš kažkur atsiradusiu kartėliu.  Šiandieną, sugrįžusi iš mergvakario “Hen-party” pavadinimu, drąsiai galiu pasakyti:”Kaimynė sakė netiesą”.

Atsigręžus praeityn

Mano jaunystės metais senovės mergvakario tradicijų atspindžius galėjome pamatyti tik vestuvių dieną. Tai būtų: jaunosios atsisveikinimo ceremonija paliekant savo tėvus, draugus, giminę. Jei pasižvalgius giliau-mergvakaris senovėje buvo ne tik jaunosios, bet ir jaunikio šventė. Ji,ne taip kaip šiandien,kurioje pagrindinis elementas-šėliojimas iki paryčių, atliko susikaupimo ir iniciacijos vaidmenį naujam jaunųjų gyvenimui. Mergvakaris prieš vestuves turėjo ne mažiau svarbią-  materialinę naudą. Jaunosios ir jaunojo šeimose vykdavo derybos (kas išpirkdavo ūkio dalį,ar išmokėdavo vienai kuriai tai pusei sutartą sumą pinigų,pasidalydavo gyvulius). Be materialinių dalykų,prieš vestuves buvo labai svarbūs ir dvasiniai reikalai.Tai ypač atsispindi lietuvių liaudies raudose. Mergvakario raudose jaunoji, apraudojusi savo jaunas dienas,atsisveikindavo su šeima. Daug gražių žodžių buvo skirta mamai, o mama-dukrai. Palydos turėjo ir sakralinę reikšmę. Jos buvo tarsi palaiminimas vaikui,kuris pradeda naują gyvenimą.

Hen-party

Per pastaruosius dešimtmečius  tarp lietuvaičių mišrių santuokų žymiai padaugėjo. Nieko stebėtino. Europa , atvėrusi savo šalių sienas-atvėrė kelią žmonėms susitikti, bendrauti, pamilti. O pamilus-ruošiamasi bendram gyvenimui,kuris yra vainikuojamas puikia jaunųjų švente-vestuvėmis.

Hen-party, išvertus iš anglų kalbos reiškia mergvakarį, kuris dar yra vadinamas mergaičiukių susiėjimu. Tai iš tiesų labai linksma šventė. Joje jaunoji segi simbolišką nuometą, pamergės apsijuosusios  juostomis su užrašytu jaunosios vardu, dauguma jų-pasirišusios keliaraiščius ar apsirūpinusios šventiniais vakarėlio atributais. Šventėje kartu su jaunimu  dalyvauja jaunosios ir jaunikio mamos. Daugiausiai tokie vakarėliai vyksta įvairių klubų pasilinksminimo vietose. Kai kas mergvakarėlius organizuoja ir įdomiau.

Buvo linksma

Į savo dukros mergvakarį atvykau po trijų valandų autobusu trukusios  kelionės. Iki pat vakarėlio pradžios yra griežtai saugomas vietos, kurioje tai įvyks, pavadinimas.Viską organizuoja pamergės, kurios savo ruožtu paskiria atsakingąją už vakarėlio organizaciją. Dažniausiai tai būna jaunosios pati geriausia draugė. Taigi, atvykusi į kurortinį miestą prie jūros, visų pirma patekau į “nude drawing” (nuogo brėžinio) klasę. Nekomentuosiu koks buvo jausmas piešiant įvairiomis pozomis demonstruojantį nuogo  vaikino kūną, bet žiūrint iš šalies- buvo linksma stebėti susikaupusius merginų veidus. Jų šiek tiek   “pasiklydusios” rankos, vedžiojančios juodas  linijas balto popieriaus lape  , išdavė mergaitišką jaudulį. Po užsiėmimo, keletas merginų pamokos metu dalyvavusiai mokytojai prisipažino, jog ateityje būtų įdomu lankyti “nuogo brėžinio” klasę. Toks piešimo būdas  koncentruoja dėmesį ir ramina nervų sistemą.

Vakarėlis įlankoje

Viešbutyje, kuriame apsistojome, mūsų laukė  gražus siurprizas. Nežiūrint ,kad šventės organizatorė buvo padariusi kiekvienam dalyviui jam skirtą ženklą -sagę ,tai viešbučio numeryje kiekvienas ant lovos radome dovanėlę ,skirtą šiai šventei atminti. Pats mergvakario linksmumas turėjo įvykti laive ,todėl pasipuošusios skubėjome į įlanką. Dukros draugė pasirūpino puošmena, kuri labai pradžiugino mergvakario kaltininkę. Pagal lietuviškas tradicijas ji nupynė puikų gyvų gėlių vainiką ir uždėjo jaunąjai ant galvos . Britės buvo sužavėtos.

Laive, kuriame valgėme, gėrėme, šokome ir juokavome, buvo labai linksma. Kartu su mumis linksminosi ir kita graži kompanija. Tad jau gįžtant į uostą, būsimos nuotakos, prižiūrimos laivo kapitono, pasikeisdamos viena po kitos,vairavo mūsų baltą laivą. Jis,pasikrovęs jaunatviška energija, smagiai skuodė įkaitusiu vasaros vandeniu.

Stereotipai

Mudviem, su jaunikio mama linksmybės užsibaigė naktiniame klube. Anglijoje einant į naktinius ir panašius  klubus-amžiaus cenzo nėra. Svarbu, kaip tu pats ten jautiesi. Kadangi mudvi jau buvome užtektinai pasilinksminusios, todėl ,palikusios jaunimą toliau šėlti, sugrįžome į viešbutį. Kopdamos į gana aukštą kalną, tylomis dalinomės puikiai praleisto laiko akimirkomis. Minutėlę sustojusi, ištariau:”Aš laiminga”. Už mano nugaros pasigirdo toks pats atsakymas. Štai, pagalvojau, žmonės , kuriuos jungia bendras džiaugsmas ir siekiai, stereotipų ,kurie ribotų kitos  šalies kultūrą, jos papročius, etnografiją-nėra.Yra tik žmonės, kurie nesuprasdami, jog pasaulis pasikeitęs jau tūkstančius kartų, nenori tai pripažinti. Pasikeitusios žemės naujas veidas diktuoja ir savas taisykes. Jos labai paprastos:nenusižengti žmogiškumui.

Nepraeis nei keletas savaičių, kaip didelis žmonių būrys  atvažiuos į Lietuvą švęsti vestuvių. Jos įvyks , taip kaip ir mergvakaris,  prie gražios, tačiau jau lietuviškos-Baltijos jūros. Jei anksčiau kiek abejojau, jog kitos tautos, svetimos kalbos, papročių barjeras įmanomas, tai po šio puikaus  mergvakario,   galiu drąsiai pasakyti:bus linksma.

 

WP_001858

Marija

Irena Valužė

 

 

 

Mediniai kareivėliai groja maršus,žmonės skanduoja:”Karui-ne”

Šiandieną visa Didžioji Britanija liūdi dėl  Ukrainos teritorijoje numušto Malaizijos lėktuvo”Boing-777″. Nelaimė nusinešė 298 žmonių gyvybes. Visuomenė neliko abejinga barbariškiems ,grėsmę pasauliui keliantiems kai kurių šalių politikų veiksmams. Didesniuose Anglijos miestuose taip pat vyko žmonių mitingai,kuriuose žmonės skandavo:”Karui-ne”. Nemažame pagal žmonių skaičių (400.000 gyv.) mieste, stebėjau žmonių,einančių į mitingą, procesiją. Kolonos priekyje – su ant aukšto stiebo  iškeltu gėlių vainiku  žygiavo Devono Karalystės garbūs žmonės, karieta važiavo miesto meras ir jo patarėjai.Kolonos viduryje,raudonais tautiniais drabužiais apsirengęs jaunimas  balalaikomis skambino gerai visiems žinomą  rusišką “Kalinką”. Žiūrint į šią,rodytus,teatrališką žmonių eiseną,norėjosi verkti. Ir žinau,kodėl.

“Karui-ne”

Mitingas buvo trumpas ir labai aiškus . Pagrindinė šio mitingo mintis- vienytis, pareiškšti gilią užuojautą visiems netekusiems artimųjų   lėktuvo katastrofoje ir pasmerkti karą Ukrainoje bei kitose žemės vietose.Ta proga miesto centre buvo atidaryta Devono fotografų fotografijos paroda. Unikaliose  karo metų išlikusiose nuotraukose  užfiksuoti vaizdai, kurie  dar kartą primena ,jog karas- ne tik viską griaunantis ir naikinantis. Karas- tai nusikaltimas žmonijai , planetai, kurioje gyvename mes visi. Atėjusieji į fotografijos parodą galėjo įsigyti knygų, supažindinančių su šio miesto  bei šalies karo metų istorija . Fotografijos galerijoje nusipirkęs knygą kartu su loterijos bilietu turėjai galimybę laimėti puikią foto kamerą.  Vaikai su savo tėveliais fotografavosi užsilipę ant tai progai pastatytos didžiulės baltos meškos skulptūros. Vaikams- smagi atrakcija.

Mediniai kareivėliai

Pagrindinėje miesto didžiųjų “šopingų’ gatvėje- senų automobilių paroda. Jos priekyje-“muzikos” mašina .Iš jos sklido  senovinės  maršų melodijos. Mediniai kareivėliai, į taktą mušdami būgnus,kai kam priminė literatūrinius herojus,o kai kam-lėlių teatrą. Šventę organizavęs spaudos informacijos centras ” Daily Express”,kurio kvietimu buvo atvažiavęs Sabinovo vardo vaikų orkestras iš Rusijos, pristatė ir savo įspūdingą laivą “Silverline”.Miesto gatvėmis važinėjo senovinis dviaukštis autubusas. Jame nebuvo keleivių. Jis “vežė” visiems geros valios žmonėms žodžius (užrašas ant autobuso šonų) , jog Devonas gedi kartu su visais.

Pastebėjau,jog žmonės,kaip niekada vaikšto susikaupę,tylūs,nors iš muzikinės dėžutės ant ratų sklido linksmos maršo melodijos,Katedros aikštėje-liaudies meistrų ir amatininkų surengta mugė, maskviškis vaikų orkestras griežė senovines Rusų folkloro melodijas…

Nueidama pagalvojau, jog  kitaip ir  būti negali. Žmonės,atėję į šventę, šiandieną tvirtai pareiškė:” karui-ne”.

WP_001808

WP_001810

WP_001813

20140718_113454

WP_001826

“Karui-ne” įvykusio renginio keletą užfiksuotų  akimirkų

Irena Valužė

Pasižvalgius po mugių karalystę

Vasara- puikus metas kiekvienam atsikvėpti ir pasisemti jėgų tamsesniam,žiemos laiko periodui.Kasmet atvažiavusi atostogų į namus stengiuosi ir aš tuos kūno ir sielos malonumus suderinti. Vienas iš būdu taip pasielgti- einu ten, kur žmonių šurmulys ir gera nuotaika.

Jūros šventės Klaipėdoje

Jei lyginčiau vasaros kurorto atidarymo šventes Palangoje ir Žvejų šventes Klaipėdoje, atsakyčiau labai trumpai:palangiškiams reikia labai stipriai pasitemti. Estetinis švenčių vaizdas kurkas labiau matomas ir jaučiamas  pas kurorto kaimynus-klaipėdiečius.Tačiau šį kartą nutariau pasižvalgyti ne po aikštes,kur senamiesčio gatvelėse žmones linksmina mimai,  gatvės viduryje trykštančiame fontanėlyje linksmai turškiasi vaikai, ar specialiai šventei sumeistrautoje vasaros estradoje įspūdingais tautiniais drabužiais apsirėdę  šoka latvių senjorai. Mano tikslas-pasižvalgyti po Danės upės pakrantėje įvairiaspalvių palapinių bokšteliais nusidriekusią  šventinę mugę. Visų pirma,į akis krinta amatininkų darbai iš medžio, stiklo, odos bei metalo. Esu kaip visi; ieškau dovanų savo artimiesiems ir sau pačiai. Kai pasiūla didelė-paklausa sumažėja. Todėl ,ieškodama  papuošalo iš odos, nutariau pirkti pas tą pardavėją, kuris man patiks. Tokiu būdu atradau mielai besišypsančią simpatišką merginą, kuri man prisistatė esanti šių gražių  dirbinių iš odos, autorė. Tai -Birutė Jasaitė iš Kauno. Kaip sakė pati Birutė , šiuo verslu užsiėmusi visai neseniai. Esanti patenkinta, pirkėjų nestokoja, todėl  perdaug nesukanti galvos, kas jos laukia ryt.   Nusipirkusi odinį pakabuką su koralu (mano akmuo) ir palinkėjusi  šiai optimistiškai nusiteikusiai merginai sėkmės, nukulniavau toliau.

Kremai pasibaigė

Jau taip esame įpratę, jog mugėse prekių negali trūkti. Prekybininkai jų turi prigaminti sočiai, kitaip ko važiuoti į “jomarką”. Labai nustebau atsidūrusi prie vienos palapinės su gražia reklama, kurioje sakoma, jog kremai, kuriuos pagamino UAB”Elvija & Partner” yra visiškai natūralūs. Jie skirti sąnarių skausmui malšinti bei odos ligoms gydyti. Kaip man pasakojo moteris, prekiavusi šiais kremais(kremai buvo pasibaigę), šis verslas-šeimos palikimas.Visi kremai kuriami pagal senas prosenelių tradicijas. Šio verslo savininkė-Milda Adomaitienė iš Kauno.Tą dieną kalbėjausi su ponios Mildos seserimi. Ji man pasakojo,jog  jos tėvukas buvo mokslininkas (habilituotas mokslų daktaras biomedicinos srityje). Tėvo pažintis su latviu Rinkiu (Rinkis išsaugojo savo protėvių senovės baltų receptą), davė pradžią  tam, kuo ir šiandieną šeima užsiima. Anot mano pašnekovės,Rinkis šį tepaliuką tiekdavo Tarybinei armijai (gydė kojų susirgimus),yra padėjęs išgydyti vaiką,kuris sirgo odos vėžiu.

Kadangi į namus parsivežiau tik kremų likučius (pabandymui),todėl nukišusi juos giliai į stalčių,pamiršau. Atsiminiau tik tada, kai suskaudo kojos pėda. Pabandžiau. Skausmas atlėgo. Neužsiimu jokia reklama. Pabandykit, gal ir jums padės. Iš eglės sakų gaminami kremai Mildos  Adomaitienės  šeimos biznyje  jau nuo 1986 m.  Jie kartais mugėse ima ir pasibaigia.

Pabaigai

Į namus parsivežiau du pirkinius: karolius, kuriuos man pardavė besišypsantis ir meniškos sielos žmogus, ir informaciją apie produktą, kuris gali būti reikalingas ir mano sveikatai.   Tad ko gi daugiau reikia: penas kūnui ir sielai.

 

WP_000342WP_000343

1.Jūros šventės mugė Klaipėdoje

2.Juvelyrinių dirbinių meistrė B.Jasaitė 2013 m.

Irena Valužė

 

Baimė žodžiui “mankurtas”

Žodį ‘mankurtas” išgirdau  jaunystės metais perskaičiusi kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo romaną “Ešafotas”. Autorius,apibūdindamas  mankurto įvaizdį teigė,jog tai esąs bedvasis,viskam abejingas žmogus. Kitaip tariant-asmuo be ateities. Jam nė motais “pridergti” ir ant savo tėvų kapų. Atvirai prisipažinsiu, per eilę metų  ne kartą teko ir savęs paklausti 😮 aš ne mankurtė?

Žodynėlio kalba

Tartautinių kalbų žodyne  žodis” mankurtas” reiškia žmogų,nežinantį savo tėvynės, tautos, giminės, pamiršęs ką žinojo, ir nenorintis apie tai žinoti. Nuo žodyno sudarymo ir Č.Aitmatovo romano išleidimo pradžios prabėgo ne vienas dešimtmetis. Žemė apie savo ašį pasisuko vos ne penkiasdešimt kartų kaskart pasauliui pranešdama apie  įvykusius kataklyzmus, žmogaus padarytas klaidas, neišsaugojant pagrindinio žemės lobio-gamtos. Ji kalba mums apie tai, kad mes vis labiau vertiname tai, ką galime apčiuopti, paragauti, pasimėgauti, o ne apie tai, kiek bereikalingų karų, pralieto nekalto kraujo, duonos bei vandens trūkumo įvairiuose žemės kampeliuose ir kontinentuose. Mes apsimetame kurčiais, mūsų kalbos žodynuose neegzistuoja žodis “mankurtas”. Mes tapome svetimi ne tik šalia esančiam, bet neretai ir  sau pačiam.

Pasižvalgius aplink

Kai kas gali man pasakyti,jog kalbu perdaug iškiliomis frazėmis.Gyvenimas trumpas, kam gi jį sureikšminti. Deja,mano rašinio tikslas papasakoti apie tai,ką matau aplink save gyvendama kitoje šalyje (neužmiršus savos).

Pagal galimybes stengiuosi kasmet apsilankyti mano mieste vykstančioje didžiulėje “Devon country show” šventėje. Tai žemdirbių, gyvulių augintojų, amatininkų, folkloro dalyvių festivalis. Jis trunka dvi dienas ir užima ne vieną dešimtį ha žemės ploto. Šis festivalis-britų pasididžiavimas. Nuo amžių kultūringas tradicijas puoselėjančioje šalyje-  tai, ką žmogus paimdamas iš savo protėvių ir tęsdamas jų  patirtį perduoda jaunesniajai kartai-  vertybė, kuri įvardinama  dviem žodžiais: Didžioji Britanija. Todėl britai, suvažiavę iš visos Devono Karalystės, nežiūrint į tai, kad bilietų kainos gana aukštos (apie 80 lt.), perka, valgo, linksminasi negailėdami nei pinigų nei laiko. Šioje šventėje daug jaunimo ir vaikų. Atskirose palapinėse jie gali pamatyti ir paliesti įvairius gyvulius (gyvuliai-įvairių konkursų prizinių vietų laimėtojai),paraugauti tradicinių valgių bei gėrimų, pažiūrėti žirgų pasirodymų, pasiklausyti vaikų choro dainų, bei pasižiūrėti kaip šoka senjorai. Prekyviečių vietose nepamatysi atvežtinių prekių iš Kinijos ar kitų šalių.Visos prekės pagamintos šalies gamintojų rankomis ir įvertintos jų kainomis (kainos žemesnės nei parduotuvėse).

Kai kas gali man paprieštarauti teigdami, jog nieko naujo nepasakiau :Lietuva taip pat pasižymi Kaziuko mugėmis, kurorto švenčių atidarymais Palangoje , jūros švenčių linksmybėmis Klaipėdoje ir kitose Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Iš tiesų, panašumo daug. Tačiau Lietuvoje akivazdžiai į akis krinta pardavėjų  liūdesys (bloga prekyba) ir perkančiųjų kalta šypsena (kišenės tuščios).Todėl liaudis daugiausiai apsiriboja alaus bokalu , cepelynu, bei pagal kiekvieno kišenę prieinamomis pramogomis. Ir tai dar ne pagrindinis dalykas (Anglijoje taip pat ne visi turtingi). Šiose grandiozinėse šalies šventėse vyrauja didžiulis patriotizmas:britas didžiuojasi  juo esąs!

Važiuoja,ir dar važiuos

Prieš porą dienų stebėjau įspūdingą senų autobusų šventę miesto autobuso stotyje. Autobusai, pagaminti daugiau nei prieš 50 metų įdomūs  ne tik savo senovine forma. Jie visi techniškai sutvarkyti. Nusipirkęs specialiai tai šventei skirtą bukletą už tris svarus (12 Lt.) galėjai atsisėsti į bet kurį tau patikusį autobusą ir pasivažynėti miesto gatvėmis. Tokių, ir panašių švenčių (senų traukinių parodos) esu mačiusi ne vieną. Jas remia ne tik atėjusieji į šventę. Visų pirma, tai yra miesto, įvairių kompanijų, privačių asmenų ir valstybės reikalas. O į šventę atėjęs žmogus yra garantuotas savo saugumu ir jos aptarnavimu. Todėl, kol lietuvaičiai vaiksčios po muges skaičiuodami centus, o pardavėjų akyse matysime liūdesį- niekas nesikeis. Žmogus nėra tikras dėl savo ateities. Jis negali atėjęs į senų “griozdų” šventę pasakyti taip, kaip pasakė man pagyvenusio amžiaus britas:”Važiuoja,ir dar daug metų važiuos”.

Pabaigai

Šiandieną,televizijos ekrane pamačiau mane sudominusį vaizdą.Rojaus kampeliu vadinamoje Indonezijos saloje Bali yra tradicija jos gyventojams nudildyti penkis priekinius dantis.Ši “egzekucija” privaloma ne tik princams ar princesėms. Jei žmogus neturtingas (apeiga gana brangi),ją atlieks ir po jo mirties.Įvairias apeigas ir aukojimus kasdien atliekantys baliečiai tvirtina,jog žmogaus dantyse slypi žmogaus nedorybės.Tai :  troškimas valdžios,gobšumas,pavydas,pyktis, maisto išniekinimas (baliečiai vegetarai). Šis reginys man leido dar kartą prisiminti žodį “mankurtas”.Štai,pagalvojau,kaip “jis’ išraunamas iš žmogaus kūno.Labai paprastai,-nudildant dantis.

WP_001794WP_001802WP_000071 WP_000073WP_000069 WP_000068 WP_000066

Švenčių vaizdai

Irena Valužė

Medikas-statybininkas

Taip jau mūsuose priimta ,jog  apie medikus kalbame gerai, arba nieko. O jei   susidūrėme su gydytojų klaidomis(ir gydytojai klysta), nuleisdami rankas giliai atsidusę prisimename visų girdėtą posakį:”Varnas varnui akies nekerta”.Lietuvoje medicininė sistema “sumūryta” tvirta siena . Ji man primena  Lietuvos draudimą.Jeigu nenaudėlis kaimynas sugadino tavo turtą (statybų metu neįzoliavęs apačioje gyvenusių žmonių turtą)  ,jis nekaltas.Tą patvirtins ir  pats draudimo departamentas, atsiuntęs  nukentėjusiai pusei trumpą laiškutį:”Nelaimė įvyko virš apdrausto statinio ribų”. Suprask:Dievulis kaltas,kad atsiuntė į dangų lietų. Prieš daugelį metų buvau susidūrusi su Klaipėdos medikų padaryta klaida,kuri kainavo mano mamos sveikata  (stebuklo dėka ji prisikėlė naujam gyvenimui). Daugiau kaip prieš dešimtmetį bandžiau kartu su savo kolegomis žurnalistais ieškoti teisybę tarp Klaipėdos jūrininkų ligoninės medikų. Deja, anot jų,”nelaimė įvyko pati, jie nežinojo kodėl ligonei turėjo “prikibti” Lajalio sindromas”(Lajelio sindromas-kraujo užkrėtimo viena iš pasekmių). Šiandieną galėčiau vardinti gydytojus,profesorius, med. seserys Kauno Universitetinėje klinikoje su didžiule pagarba. Jie neieškojo kaltų,-jie gelbėjo žmogų.

Aišku savaime , daugeliui mano dienoraščio skaitytojų gali kilti mintis, o kam gi reikalinga tokia ilga įžanga. Tuo labiau,jog  noriu rašyti apie savo miesto , kuriame gyvenau, ligoninės vyr,gydytoją R.Kirstuką. Šiandieną jis yra Klaipėdos jūrininkų ligoninės Palangos departamento vadovas. Šiandien, kaip ir tada, kai palangiškiai medikai galėjo pasigirti akivaizdžiais pasikeitimais jų medicinos įstaigoje, jos vadovas, tris dešimtmečius administratoriaus darbo metus skaičiavęs R.Kirstukas, mudviejų susitikimo metu ne kartą buvo pabrėžęs, jog jau mokydamasis Kauno medicinos institute suprato, jog šalia mediko specialybės norėtų turėti ir antrą-statybininko. Na ,o teiginys” kuo daugiau darbų, tuo greičiau spėji viską padaryti”atitinka jo gyvenimo credo.

Straipsnis gana ilgokai nebuvo spausdinamas.Pasidomėjusi redakcijoje išgirdau, jog dabar ne metas “pagyroms”, kadangi gerb. gydytojas yra vienas iš kandidatų miesto rinkiminėje apygardoje. Po kurio  laiko   išgirdau džiugią naujieną:Remigijus Kirstukas- Palangos miesto meras. Atvirai prisipažinsiu, nežinau kaip daktarui sekėsi dirbti miesto vadovo pareigose (manau,jog taip pat gerai),bet kad jis sugrįžo ir vėl vadovauja Palangos miesto medikams-džiaugiuosi. Žinau, jog ši ligoninė-patikimose rankose.

Mudu su ponu Remigijumi sieja jaunystės prisiminimai (darbas sanatorinių-kurortinių įstaigų susivienijime “Jūratė”, kuriam vadovavo puikus jo vadovas Liudas Saldūnas). Pasak R.Kirstuko, tai buvęs metas, kai turėjo laiko paskaityti knygą, galimybę įvairiuose kursuose tobulinti savo profesines žinias. Seminaruose Pamaskvėje jiems dėstė aukščiausios kvalifikacijos dėstytojai, skaitę vadybos, bendravimo, darbo etikos paskaitas. Įgijęs darbo patirties, R.Kirstukas dirbo ir fizioterapijos gydyklos vyr. gydytoju, 1979-1987 metais dalyvavo Palangos sanatorinės-kurortinės gydomosios bazės vystymo ir statybos organizavimo darbuose. 1989-aisiais jam buvo suteiktas nusipelniusio sveikatos apsaugos darbuotojo vardas. Šiandieną, prisiminęs savo jaunystės svajonę būti statybininku, jis šypsodamasis sakė:”Buvau statybininkas tarp gydytojų”.

R.Kirstukas gimė tarnautojų šeimoje, baigė 4-ąją vidurinę mokyklą. Anot jo, tai buvusi garsi mokykla, o septyniolikmečiui, kasdien į mokyklą praeinančiam pro Kauno medicinos institutą, tapo lyg ir suprantamas dalykas, jog vieną dieną gali ir pats ten atsirasti.Tad čia lyg ir nebuvę jokios romantikos jei ne tai, kad tarp šio instituto sienų sutikęs savąją Reginą, kuri tapo jo gyvenimo drauge. Šeimos tėvas ir dviejų dukrų tėvas sakėsi esąs dėkingas šeimai už kantrybę ir džiaugėsi savo “užsispyrusiomis” dukromis, kurios žino ko gyvenime nori, ir to siekia. Pasiteiravus, ar ši dukrų charakterio savybė paveldėta, tada šeimos tėvas atsakė trumpai ir aiškiai:”Mano tikslas-ramiai, bet iki galo”. Šis apibūdinimas tiko ,kai gydytojas dirbo Palangos senoje ligoninėje ausų,nosies ir gerklės skyriuje.Pasak jo, jis niekada nenorėjęs dirbti terapeutu, tačiau “eidavo operuoti, mėgo tikslų darbą”.

Anot gydytojo, jis niekada nemėgęs pasyviai leisti laiką ir neįsivaizduoja, kaip galima su meškere rankose prasėdėti visa dieną. Kai turi laisvo laiko, jis važiuoja dviračiu, ar, prisiminęs jaunystės dienas, sportuoja plaukiodamas baidare. Pasibaigus mūsų pokalbiui, Remigijus Kirstukas apsivilko baltą chalatą ir nuskubėjo ligoninės koridoriais; medikas, statybininkas, administratorius, nesėdintis prie rašomojo stalo.

Pabaigai

Nuo mūsų susitikimo prabėgo vienuoliką metų. Šiandieną, trumpam sugrįžusi į namus užeinu į jau departamentu vadinamą medicinos pastatą tam, kad aplankyčiau  savo mamą, kuri sulaukusi gilios senatvės ilsisi Medicininės slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje. Džiaugiuosi kaskart matydama atnaujintas šio skyriaus patalpas, esu dėkinga medikams, kurie, gerbdami senatvę, teikia kvalifikuotą medicininę pagalbą. Jei rašinio pradžioje, aprašiau skaudų įvykį, kuris  buvo nutikęs mano šeimoje, tai rašinio pabaigoje-noriu prisiminti prieš daugelį metų perskaitytą užrašą ant Kauno Universitetinės ligoninės reanimacijos skyriaus durų:”Dievas su mumis”. Ir su Tavimi,-ištarčiau medikui.

2014-07-01 16.43.36

Klaipėdos jūrininkų ligoninės Palangos departamento vadovas

Remigijus Kirstukas 2003 m.

%d bloggers like this: