Baimė žodžiui “mankurtas”

Žodį ‘mankurtas” išgirdau  jaunystės metais perskaičiusi kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo romaną “Ešafotas”. Autorius,apibūdindamas  mankurto įvaizdį teigė,jog tai esąs bedvasis,viskam abejingas žmogus. Kitaip tariant-asmuo be ateities. Jam nė motais “pridergti” ir ant savo tėvų kapų. Atvirai prisipažinsiu, per eilę metų  ne kartą teko ir savęs paklausti 😮 aš ne mankurtė?

Žodynėlio kalba

Tartautinių kalbų žodyne  žodis” mankurtas” reiškia žmogų,nežinantį savo tėvynės, tautos, giminės, pamiršęs ką žinojo, ir nenorintis apie tai žinoti. Nuo žodyno sudarymo ir Č.Aitmatovo romano išleidimo pradžios prabėgo ne vienas dešimtmetis. Žemė apie savo ašį pasisuko vos ne penkiasdešimt kartų kaskart pasauliui pranešdama apie  įvykusius kataklyzmus, žmogaus padarytas klaidas, neišsaugojant pagrindinio žemės lobio-gamtos. Ji kalba mums apie tai, kad mes vis labiau vertiname tai, ką galime apčiuopti, paragauti, pasimėgauti, o ne apie tai, kiek bereikalingų karų, pralieto nekalto kraujo, duonos bei vandens trūkumo įvairiuose žemės kampeliuose ir kontinentuose. Mes apsimetame kurčiais, mūsų kalbos žodynuose neegzistuoja žodis “mankurtas”. Mes tapome svetimi ne tik šalia esančiam, bet neretai ir  sau pačiam.

Pasižvalgius aplink

Kai kas gali man pasakyti,jog kalbu perdaug iškiliomis frazėmis.Gyvenimas trumpas, kam gi jį sureikšminti. Deja,mano rašinio tikslas papasakoti apie tai,ką matau aplink save gyvendama kitoje šalyje (neužmiršus savos).

Pagal galimybes stengiuosi kasmet apsilankyti mano mieste vykstančioje didžiulėje “Devon country show” šventėje. Tai žemdirbių, gyvulių augintojų, amatininkų, folkloro dalyvių festivalis. Jis trunka dvi dienas ir užima ne vieną dešimtį ha žemės ploto. Šis festivalis-britų pasididžiavimas. Nuo amžių kultūringas tradicijas puoselėjančioje šalyje-  tai, ką žmogus paimdamas iš savo protėvių ir tęsdamas jų  patirtį perduoda jaunesniajai kartai-  vertybė, kuri įvardinama  dviem žodžiais: Didžioji Britanija. Todėl britai, suvažiavę iš visos Devono Karalystės, nežiūrint į tai, kad bilietų kainos gana aukštos (apie 80 lt.), perka, valgo, linksminasi negailėdami nei pinigų nei laiko. Šioje šventėje daug jaunimo ir vaikų. Atskirose palapinėse jie gali pamatyti ir paliesti įvairius gyvulius (gyvuliai-įvairių konkursų prizinių vietų laimėtojai),paraugauti tradicinių valgių bei gėrimų, pažiūrėti žirgų pasirodymų, pasiklausyti vaikų choro dainų, bei pasižiūrėti kaip šoka senjorai. Prekyviečių vietose nepamatysi atvežtinių prekių iš Kinijos ar kitų šalių.Visos prekės pagamintos šalies gamintojų rankomis ir įvertintos jų kainomis (kainos žemesnės nei parduotuvėse).

Kai kas gali man paprieštarauti teigdami, jog nieko naujo nepasakiau :Lietuva taip pat pasižymi Kaziuko mugėmis, kurorto švenčių atidarymais Palangoje , jūros švenčių linksmybėmis Klaipėdoje ir kitose Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Iš tiesų, panašumo daug. Tačiau Lietuvoje akivazdžiai į akis krinta pardavėjų  liūdesys (bloga prekyba) ir perkančiųjų kalta šypsena (kišenės tuščios).Todėl liaudis daugiausiai apsiriboja alaus bokalu , cepelynu, bei pagal kiekvieno kišenę prieinamomis pramogomis. Ir tai dar ne pagrindinis dalykas (Anglijoje taip pat ne visi turtingi). Šiose grandiozinėse šalies šventėse vyrauja didžiulis patriotizmas:britas didžiuojasi  juo esąs!

Važiuoja,ir dar važiuos

Prieš porą dienų stebėjau įspūdingą senų autobusų šventę miesto autobuso stotyje. Autobusai, pagaminti daugiau nei prieš 50 metų įdomūs  ne tik savo senovine forma. Jie visi techniškai sutvarkyti. Nusipirkęs specialiai tai šventei skirtą bukletą už tris svarus (12 Lt.) galėjai atsisėsti į bet kurį tau patikusį autobusą ir pasivažynėti miesto gatvėmis. Tokių, ir panašių švenčių (senų traukinių parodos) esu mačiusi ne vieną. Jas remia ne tik atėjusieji į šventę. Visų pirma, tai yra miesto, įvairių kompanijų, privačių asmenų ir valstybės reikalas. O į šventę atėjęs žmogus yra garantuotas savo saugumu ir jos aptarnavimu. Todėl, kol lietuvaičiai vaiksčios po muges skaičiuodami centus, o pardavėjų akyse matysime liūdesį- niekas nesikeis. Žmogus nėra tikras dėl savo ateities. Jis negali atėjęs į senų “griozdų” šventę pasakyti taip, kaip pasakė man pagyvenusio amžiaus britas:”Važiuoja,ir dar daug metų važiuos”.

Pabaigai

Šiandieną,televizijos ekrane pamačiau mane sudominusį vaizdą.Rojaus kampeliu vadinamoje Indonezijos saloje Bali yra tradicija jos gyventojams nudildyti penkis priekinius dantis.Ši “egzekucija” privaloma ne tik princams ar princesėms. Jei žmogus neturtingas (apeiga gana brangi),ją atlieks ir po jo mirties.Įvairias apeigas ir aukojimus kasdien atliekantys baliečiai tvirtina,jog žmogaus dantyse slypi žmogaus nedorybės.Tai :  troškimas valdžios,gobšumas,pavydas,pyktis, maisto išniekinimas (baliečiai vegetarai). Šis reginys man leido dar kartą prisiminti žodį “mankurtas”.Štai,pagalvojau,kaip “jis’ išraunamas iš žmogaus kūno.Labai paprastai,-nudildant dantis.

WP_001794WP_001802WP_000071 WP_000073WP_000069 WP_000068 WP_000066

Švenčių vaizdai

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: