Priešribio džiaugsmai ir rūpesčiai

Man šešiasdešimt!

Niekada manęs nebaugino pragyventų metų skaičiai. Pamenu, laukiau 16,18 metų sukakčių.Vėliau, įsimintini gimtadieniai, kurie kartodavosi kas penkerius metus. Jei sugrįžti į praeitį- mano metai –  aš pati. Neįsivaizduoju namo, kurį būtų galima pradėti statyti nuo antrojo aukšto .

Pranašystės

Kartais mes savo gyvenimo kelyje sutinkame žmones, kurie bando papasakoti mums apie mūsų gyvenimus. Nesu fanatikė, tačiau aškiaregės Tatjanos pranašystes atsimenu iki šiolei. Jos nuomone ,kai žmogus sulaukia 70-ties , su juo jau reikia pradėti atsisveikinti. Prisimenu ir Aliodijos Ruzgaitės (prima balerinos) mintį, jog žmogus gali gyventi 120 metų, o jo kaulai- tik 70. Išvadoje-artėju prie ribos už kurios nežinomybė. Kitaip tariant, esu priešribio teritorijoje. Tačiau, jei apie ją nuolat galvosi-atsidursi ten  greičiau nei numatyta,-perspėja tie patys visažiniai. O jei paprasčiau-dar nenorėčiau  savo gyvenimo  maratone atbėgti  pirma.

Prisiminimai

Mokiausi sportinėje klasėje. Buvau mokyklos tinklinio komandoje. Jai vadovavo puikus pedagogas G.Kundrotas. Mūsų tinklinio komanda jaunių grupėje Maskvoje buvo iškovojusi net aukso medalį. Sportavau, tačiau lengvosios atletikos nemėgau. Pamenu, leki kaip šuva liežuvį iškoręs, o tave vistiek kažkas pralenkia…Po tokių varžybų būdavo viena paguoda- pasiskųsti fizikos mokytojui A.Taurinskui. Gyvenime nebuvau  sutikusi žmogaus, kuris tiek nekęstu sporto ir sportininkų. Jo nuomonė  buvo neginčyjama:valstybė išleidžia didžiules pinigų sumas veltėdžiams išlaikyti. Mokytojas buvo stiprus savo profesijos žinovas, ir gana vienišas žmogus. O mes, neklaužados , skųsdamiesi laimėdavome laiką nebūti pašauktais prie lentos (pasibaigdavo pamoka).

Nuo paskutiniojo skambučio prabėgo keturi dešimtmečiai. Žilų plaukų sidabras nuspalvino ne tik mokytojų, bet ir mūsų, mokinių, galvas (nemažai  mūsų jau iškeliavo į kitą-amžiną buveinę).

Sodybų tuštėjomo metas

J.Avyžiaus romanas “Sodybų tuštėjimo metas” man, septyniolikmetei, buvo sunkiai suprantamas. Dabar , galvoju, Lietuva gali pretenduoti tapti rekordininke. Dar niekada nebuvo taip ištuštėjusios mūsų sodybos, kaip šaliai atgavus Nepriklausomybę. Skaudžiausia, jog  šalį palieka Lietuvos ateitis  ,o valdžia nepakrutina nė piršto susidariusiai padėčiai ištaisyti . Kai apsilankai Lietuvoje- susidaro įspūdis, jog čia viskas puiku. Prabangūs namai dygsta kaip grybai po gero lietučio. Palangoje net buvusių pelkynų vietose stovi pilaitės, kurios savo prašmatnumais gali nustebinti   ne vieno užsieniečio akį. Šiomis dienomis miestas švenčia kasmetinę “Tūkstantmečio stalų” šventę. J.Basanavičiaus gatvėje nutiesiama stalų virtinė, o įmonių, įvairių organizacijų, kavinių, restoranų ir net vaikų darželių darbuotojų rūpestis kuo įdomiau ,orginaliau ir “skaniau”pristatyti savo stalą .Šiais metais  tautodailininko L.Žulkaus  stalas (aukščiausias) gali patekti ir Gineso knygon. Miesto valdžia šią šventę tapatina su Pasauline Turizmo diena ir vasaros pabaigtuvėmis (Palangoje viščiukai skaičiuojami rudenį). Joje netrūksta mero ,ir kitų į šventę atvykusių svečių gražių kalbų ,pažadų, jog gyvensime dar geriau ir linksmiau. Aplink skamba muzika , miestelėnai, “kramsnodami” (vaišindamiesi)  neužmiršta kartu su į dangų paleistais balandžiais sušukti:”Mes mylim Palangą”. Man taip pat patinka šventės, juk ir senovės romėnai žinojo , jog žmogui reikia  duonos ir žaidimų. Taip būdavo laimimos kovos, užkariaujamos žemės , imperijos . Gerai būtų,  jog šventės, rengiamos miestelėnams , nebūtų panašios į plūdes; ir žuvį pagauti, ir pačiam nenuskęsti.

Be pompastikos

O aš ryt pagaminsiu savo draugams baravykų sriubos. Gimtadienio proga gavau iš Lietuvos dovaną- džiovintus baravykus. Jie kvepės lietuvišku mišku, artimųjų meile ir noru pasidžiaugti kiekviena pragyventa diena.  O jei žiūrėti į savo gyvenimo perspektyvą,  reikėtų prisiminti senuką V.Šekspyrą. Gimtadienio proga man jo eiles padovanojo mano klasės draugė .” Nepamiršk prieš kalbėdama, klausytis. Prieš pradėdama rašyti ,pagalvoti . Prieš išlaidaudama, uždirbti. Prieš melsdamasi, atleisti. Prieš įskaudindama, pajusti.Prieš neapkęsdama ,mylėti. Prieš mirdama, gyventi”.

WP_001074

vėjo daina

Irena Valužė

Gimei būti laiminga

Kiekvieną sykį ,grįždama iš atostogų Lietuvoje,  parsivežu naujų knygų . Šį kartą, ruošdama lagaminą kelionėn supratau ,jog būsiu pamiršusi pagrindinio  daikto-knygos. Tačiau  gyvenimas be stebuklų nebūna.   Knyga pati “atėjo” į mano rankas . Gimtadienio proga  man ją padovanojo  sesuo. Ji pasirūpino, jog visus metus jausčiausi   laimingu žmogumi.

Genialumas paprastume

Paėmusi į rankas gana storoką amerikiečių rašytojos  Sarah Ban Breathnach knygą “Paprasta pilnatvė’ pamaniau, jog tokių, ir panašių į šią-  prirašyta begalės. Šiame  nežinia kur ir kam lekiančiame pasaulyje atsiranda mokytojų, kurie nori mums padėti. Sarah knyga- neišimtis. “Paprasta pilnatvė”- tai pašnekesiai apie dvasinę ramybę . Knyga parašyta kalendoriaus principu. Jame 365 skyriai. Pirmasis knygos skyrius prasideda sausio 1 dieną, paskutinis –  gruodžio 31-ąją . Anot autorės, knyga skirta “siekiančioms šviesaus dvasingumo moterims”. Joje pasakojama, “kaip galite išreikšti save kasdieniniame gyvenime:skindamos darže savo mėgstamiausias daržoves ,ieškodamos “lobių” sendaikčių turguje ,savo namuose sukuriate šventą vietelę apmąstymams arba įsiklausote į metų laikų kaitos ritmą”. “Turbūt tas ,kuris tikrai žino ,kad  laimingas ,gali žinoti, ko jam reikia gyvenime”(Joanna Field), o  moteris,pasak knygos autorės, vien jau savo prigimtimi privalo būti laiminga. Knyga parašyta remiantis įvairių rašytojų,filosofų, žymių visuomenės veikėjų mintimis bei aforizmais.”Aš esu dalis to, ką perskaičiau” ,- sako J.Kieran. Ketverių metų prireikė, kad Sarach knyga “Paprasta pilnatvė” išvystų dienos šviesą.”Iš visos širdies dėkoju Dievui ,patikėjusiam man “Paprastą pilnatvę”, ir džiaugiuosi jo indėliais,kurie leido baigti darbą”.

“Paprastą pilnatvę” pradėjau skaityti šiaip, neturėdama perdaug ką veikti. Dabar ją skaitau atsigulusi vakare į lovą, ir anksti ryte, pabudus. Atrodytų, žinomos tiesos- lyg užmiršti brangakmeniai , kurie per laiką atgyja iš naujo.  Mintys, prisikėlusios naujam gyvenimui, vertos užrašų knygutės.

Kažkas naujo,arba ne

Įvairiais gyvenimo momentais kartais jaučiamės esančios medūzomis. Plūduriuojame vos judėdamos, visai nenorėdamos, jog kas mus imtų į rankas. O ir paėmęs medūzą dažnas  atšoka nuo jos tepasakęs vieną žodį:biauri. Kongo upės pakrantėse gyvena iš pažiūros labai mieli driežai. Jie mėgsta su žmogumi bendrauti. Įgavę žmogaus pasitikėjimą  , gali caktelėti ir į pirštą. Vėliau, kaip nieko nebuvę, kaltais žvilgsniais sekioja nuskriaustąjį, lyg norėdami atsiprašyti. Deja, realybėje šis “mielas ” padaras lipa aukai ant kulnų, norėdamas įsitikinti, kada šis pagaliau nugaiš.

Apie medūzas prabilau todėl, jog dažnai neatradusios savojo “aš”,tokiomis tampame. Man  daugiau patinka klastingojo driežo istorija: nebūk perdaug pasitikintis, neprarask budrumo ir pradėk “kasinėjimo ” darbus, kad atrastume tai, kas trugdo būti laiminga. Gal tau trūksta kūrybiškumo, kvapų, žavesio, grožio ,padėkos ,dėkingumo ,jaukių namų, tvarkos, sveiko maisto, darnos ,aistros, saviauklos, vienatvės, nuojautos, darbo sode, ar džiaugsmo gaminant namiškiams maistą ir t.t. 365 dienos, ir tiek pat knygos puslapių, kuriuose gali  atrasti paprastus, tačiau gyvenimo išbandytus receptus, neretai pagrįstus senovės filosofų mintimis.

Ramybės malda

“Dieve, suteik mums malonę ramiai priimti tuos dalykus, kurių negalime pakeisti; Suteik drąsos pakeisti tuos dalykus, kuriuos galime pakeisti ;ir suteik išminties atskirti vienus nuo kitų.”

Šiuos žodžius užrašė Protestantų teologas Reinholdas Niebuhro. Pasaulinėje literatūroje šie žodžiai daugiau yra žinomi kaip “Ramybės malda”. Anot “Paprastos pilnatvės” rašytojos Sarah,”gėrėkitės paprastomis, bet didžiomis tiesomis ir nešykštėkite nepaprastų dvasingų dovanų kiekvienai sutiktai moteriai; atskleiskite savo tikrąjį “aš”-atverkite sielą.”

Kai kas gali pasipriešinti optimizmu ir gyvenimo šviesa nuspalvintiems rašytojos  žodžiams, prisimindamas savo nenusisekusį gyvenimą, skurdžią buitį, visą vitrinę neišsipildžiusių svajonių. Juolab, jog  Sarah neslepia  gyvenime visada  buvusi  pavyzdinga mero žmona, užauginusi  dukrą, visada turėjusi galimybę kūrybai ir savišvietai:”Lengviau gyventi gražų gyvenimą, kai nereikia rūpintis pinigais. Kai pinigų pakanka, dėkingumo pamokos Jums priimtinos .Bet pinigų turėjimas negarantuoja, kad gyvenate tikrąjį savo gyvenimą. Lygiai taip gražūs daiktai aplink Jus negarantuoja laimingo gyvenimo. Kai sužinote skaudžią naujieną, nesvarbu, ar raudate ant šilkinio, ar ant drobinio pagalvės užvalkalo”. Tik nusisukusi nuo pasaulio ir pasukusi savo laimės link, moteris įžengia į tikrąjį savo kelią,-teigia rašytoja.

Ištroškusi dvasia

Carlas Jungas, garsus šveicarų psichiatras tikėjo, jog alkoholizmas yra “šventa liga”. M.Scottas Peckas knygoje “Tolyn mažiau išvaikščiotu taku” prisimena Jungo pasvarstymus:”matyt, neatsitiktinai alkoholinius gėrimus tradiciškai vadiname spirituotais, ir, ko gero, alkoholikai yra žmonės, labiau už kitus ištroškę dvasios, todėl alkoholizmą galima laikyti dvasios negalavimu, arba dar tiksliau-dvasine būsena.Tas taikoma ir persivalgantiems. Anot rašytojos Sarah, “Mūsų aistra gyvenimui tokia beribė, kad neišmanome, kaip patenkinti savo nepasotinamą troškimą vientisumo. Šiandieną pasistenk suvokti, kad troškulys ir alkis tave kamuoja nebe reikalo. Paprašyk tikrojo “aš”, kad atskleistų gilesnius poreikius.Tuomet dvasia pasistenks numalšinti alkstančią sielą”.

Yves Sain Lourent yra sakes, jog gražiausia moters veido kosmetika-aistra, o įsimintiniausias drabužis-žmogaus kvapas.Kvapo galia, pasak Sarah, tokia didelė, jog Dievas, paliepė Mozei per maldas deginti saldžiakvapius smilkalus. O jei norite atrasti atsakymus apie savo sielą-pradėkite nuo mažųjų atsakymų apie savo kūną(G.Sheehan).Vis  dar nepatenkintos? Grįžkite atgal prie veidrodžio ir atminkite, jog “esate tikrojo gyvenimo ieškotojos”. O “Gamta niekada nepasikartoja, ir vieno žmogaus sielos galimybės niekada nepasikartos kitame”,-rašė Elizebeth Gady Stanton knygoje “Asmenybės vienatvė”.

Pabaigai

Mano tikslas-neperrašynėti autorės ir kitų žymių žmonių pasakytų minčių ,kurios parašytos praėjusiame šimtmetyje,ar prieš Kristaus gimimą. Jų čia surinkta daug. Kiekviena mintis turi tęsinį,o to tęsinio autorė-Sarah Ban Breathnach- moteris, moterims padovanojusi pašnekesius apie dvasinę ramybę. Savo rašinį norėčiau užbaigti D.E.Sitwel  išsakyta mintim. Ją dovanoju sau: “Jei esi kurtų veislės, kodėl stengiesi atrodyti kaip kinų mopsas?”. Iš tiesų,jug gimiau būti laiminga.

WP_000399

miškas

Irena Valužė

Ginklų yra,tik nei vieno šovinio

Šiandieną,atėjus prie savo pamėgto vandens šaltinio,atsinešiau savo patikimiausią draugą-dienoraštį.Jis visada su manimi.Ir po manęs-jis bus su manimi.

Dar labai šilta. Žmonės, atsipailaidavę, drauge su savo augintiniais sėdi prie krioklio. Ilsisi prieš ateinant šaltesniam orui, lietui, darganoms.

Man šią saulėtą rudens dieną velnioniškai graudu. Mano senutė mama ligos patale. Niekaip negaliu pamiršti jos raudą, kai išvykau. Ją girdžiu iki šiol . Anot italų rašytojos S.Tamaro, nereikia laikyti ašarų. Jos gali nusėsti mūsų organizmuose kaip kalkės skalbimo mašinos mechanizme.

Dažnai mes galvojame, jog senas žmogus yra lyg mažas vaikas. Jis nebeturi jausmų, proto , širdies. Pykstame, jog šis “sukežęs” griozdas dar reikalauja visai nebūtų dalykų: dėmesio, meilės, šilumos, atjautos. Šiandieniniame, sumaterialėjusiame pasaulyje, tai praktiškai nebeįmanomi dalykai. Mes lekiame kaip bepročiai ,vaikydamiesi garbės, pinigų, namų, žemės plotų. Norime būti ilgaamžiais, kad visa tai kuo ilgiau išlaikytume. Tik, deja, su metais, mūsų šaknys ima ir pradeda pūti. Į paviršių išlenda dažnai nebepagydomais navikais, insultais, infarktais ir kitomis ligomis.Vieniems-vienaip, kitiems-kitaip. Pagal nuopelnus. Baigtis vienoda,-ministrams ir varguoliams.

Jau savaitė laiko, kaip į savo miesto laikraštį išsiunčiau  straipsnį, o atsakymo- nėra. Sunerimusi pradėjau vartyti internetinį laikraščio puslapį.  Perskaičiusi L.Jegelevičiaus str.”Raimundą Palaitį užgriuvo bėdos” pagalvojau,jog ant “Palangos tilto” redakcijos kolektyvo eilinį kartą pakibo Damoklo kardas.. Straipsnis, dėl buvusio Lietuvos vidaus reikalų ministro R.Palaičio įvykusio incidento kurorto gatvėje (paslaptingos auto avarijos metu aplamdyti buvusio ministro šonai)  paviešinintos informacijos. Prieš du metus, laikraščio kolektyvas išgyveno incidentą, kada atėję į darbą, atrado suniokotą reklaminį laikraščio stendą. Nuostolis- nei daugiau, nei mažiau, tik 1200 Lt. Bet čia tik buvo menka putelė ant gerai išplaktos grietinėlės. Dar prieš Seimo rinkimus teismas buvo areštavęs laikraščio sąskaitas. Daugumos nuomone, stendo nuniokojimas nebuvo atsitiktinis atvejas. Po keletos laikraščio publikacijų abie buvusį vidaus reikalų ministrą R.Palaitį, galima buvo tuo tikėti. Tyrimu ,žinoma, rūpinosi teisėtvarkos pareigūnai, tik kažin ar šiandieną visuomenė supažindinta  tyrimų rezultatais? Skaitytojų komentarai buvo dvejopi. Vieni, rūgojo buvusį ministrą už visas jo padarytas nuodėmes, kiti-šalin rankas nuo mūsų geradario.

Aš taip pat turiu savo nuomonę. Mano įsitikinimu, kol Lietuvoje bus tokių “ministrų”, niekada emigrantai negrįš į namus. Jie “dauginsis” kitose valstybėse, atiduos savo talentus, gražiausius savo gyvenimo metus tiems, kas juos apsaugos gyvenant ir dirbant teisinėje šalyje. Emigrantas iškęs viską:pažeminimą, jog atvykęs iš Rytų Europos, svetimos kalbos barjerus, namų ilgesį . Jis palaidos savo artimuosius nepabuvęs šalia jų tada, kada jis buvo jiems ypač reikalingas.

Šią vasarą, viešint Lietuvoje, į atmintį įstrigo viena TV programa, kurioje žurnalistė uždavė klausimą pasienyje su Rusija tarnaujančiam karininkui. Ji klausė: “Visi įbauginti  karo  Ukrainoje. Sakykite, jeigu tektų mums gintis, ar mes esame tam pasiruošę? Į tai jaunas karininkas nė kiek nedvejodamas atsakė:”Ginklų turime, tik neturime nei vieno šovinio”.

Tokia būtų ir mano rašinio pabaiga.

WP_002116

blyksnis…

Irena Valužė

Studentai sugrįžo

Getviko (Gatwick) oro uosto autobuso stotyje susipažinau su jaunuoliu,kuris,kaip ir aš,važiavo ta pačia  kryptimi . Aš-į namus, jis- į studijas Exeterio (Exeter) Universitete . Mūsų autobusas vėlavosi , todėl vaikinas nekantraudamas vis manęs klausinėjo ,ar  gerą vardą turintis Exeterio  Universitetas (University of Exeter)? Būsimasis studentas atvyko iš Irano, todėl jam, sukūrusiam ne vieną tūkstantį mylių,  buvo svarbu tai žinoti.

Baimintis nereikia

Nuraminau pasakiusi, jog Exeterio Universitetas (University of Exeter) – garsus visame pasaulyje,yra remiamas pačios Karalienės,o ne taip seniai įkurtame INTO University of Exeter (Internacionalinis Exeterio Universitetas) atvyksta jaunuoliai iš įvairių šalių tobulinti anglų kalbos žinias, bei, mokydamiesi pagal  Universiteto parengtą programą,  gauti mokslo baigimo diplomą.  Mokslas mokamas,tačiau studentams yra sudarytos visos sąlygos dirbti. Mokymosi ir gyvenimo sąlygos labai geros. Nauji, studentams gyventi skirti namai dygsta kaip grybai. Daug studentų gyvena ir privačiame sektoriuje. Jeigu reikėtų kam nors rekomenduoti šią mokymo įstaigą-rekomenduočiau, tačiau mano akimis, ši mokslo įstaiga yra daugiau komercinė.Tad, jei jauni žmonės labai gerai įvaldę anglų kalbą-geriau rinktis senąjį 1855 metais įkurtą Exeterio Universitetą.  1956 Karalienės Elžbietos vizito metu buvo atidengtas paminklinis Universiteto akmuo. Garbūs Didžiosios Britanijos žmonės dažnai apsilanko šioje mokslo įstaigoje.Prieš porą metų, kai buvo iškilmingai atidarytas naujas  Universiteto mokymo kompleksas, Karalienė Elžbieta  kartu su savo vyru princu Philipu buvo atvykusi į Exeterį , pravažiavo miesto gatvėmis, domėjosi Universiteto gyvenimu bei jo perspektyvomis. Apie tai rašė visi Devono Karalystės dienraščiai.

Ar visi studentai vienodi?

Eidama į namus studentų gatve (šalia namų randasi studentų miestelis) prasilenkiau su   jaunais žmonėmis, čiauškančiais savo išskirtine kalba. Visada į akis krinta jaunuoliai ,atvykę iš Kinijos. Jie daugiausiai vaikšto grupelėmis, šneka savo kalba , lankosi tik savo maisto parduotuvėse,vakaroja taip pat kinietiškuose mažuose restoranėliuose. Nesu mačiusi be atminties svirduliuojančių, ar įsivėlusių į riaušes gatvėse, naktimis keliančių triukšmą ir t.t. Šiais metais ant šalikelių,  ten,kur gyvena ne tik studentai, skaitau ryškiomis geltonomis raidėmis paliktus užrašus:”Miega kaimynai.Aciū”. Nusišypsojusi sau pasakiau:studentai sugrįžo ir kažin ar kas nors pasikeis.

Mano nuogąstavimai pasitvirtino.Praėjusią savaitę, švęsdamas mokslo metų pradžią, jaunimas smagiai pasilinksmino. Eidama iš darbo namo (dirbu naktiniame klube) nežinojau kur dėti kojas nuo “organic” išpilų gatvėse ,stiklo šukių, naktinio greito maisto liekanų. Rytą, miesto gatvių darbininkai pluša rinkdami šiukšles iš išvartytų šiukšliadėžių, statybininkai ieško gatvių remontams skirtų ženklų, o vairuotojai, pamatę nudaužytus veidrodėlius nuo  savo automobilių, keikdamiesi ištaria tik vieną žodį:studentai.

Ar nebuvai jaunu?

Naktiniame klube taip pat vyksta studentams skirti vakarėliai, todėl visas jaunimo linksmybes matau kaip ant savo delno. Esu sutikusi  lietuvaites, kurios studijavo Exeterio Universitete tarptautinę teisę. Labai trumpai pasižvalgiusios, jos išėjo iš klubo ir daugiau niekada čia nebepasirodė,o štai kita mergina,kurią regiu besilinksminančią vos ne kas vakarą, kelia man nerimą. Sako esanti labai garsaus Lietuvos mokslininko dukra. Brolis taip pat Londone studijuoja fotografiją, tėvai pajėgūs išlaikyti abu vaikus. Esu ne kartą šią merginą perspėjusi, jog atydžiau rinktųsi drauges, bet ji man vis kartoja, jog esanti jauna, tad kada gi linksmintis?.. Dažnai ir aš susimąstau: kaip tą saldųjį žodį   “laisvė” suvynioti taip, kad jis pasireikštų tik jaunatvišku šėliojimu ir nieko daugiau.

Kaip ten bebuvę,  jaunimas sugrįžo į studijas. Kiek patriukšmavęs,neužilgo,kibs į mokslus. Sesijų metu nurims miestas, ištuštės naktinių klubų salės. Eidama  šalia Exeterio koledžo (Exeter college), kuriame ne vienus metus mokiausi ir aš, pastebėjau eilinį kartą uždėtą geležinę “kepurę” ant vieno  garbaus miesto vyro galvos.  Užvertusi galvą, žiūriu į kelių metrų aukščio skulptūrą ir pati sau sakau:  studentų padovanota kepurė   šiam riteriui tikrai tinka. Be jos jis būtų žymei liūdnesnis.

WP_002111

raitelis su kepure…

Irena Valužė

Bobų vasara pajūry

(esė)

Visai išsikpvėpęs nutilo miesto laikrodis.Dvikojai, dviračiai, triračiai  ir keturačiai  alėjų labirintuose sutrikę spokso vienas į kitą.Vargonų šešėliais nutyso miškai. Jie lauks dirigento, baltu fraku pasirėdžiusio …

Minu užkastos “Ašarėlės” taku (ir po velėna upė žino kelią namo).Einu karalijon “Boba” vardu .

Čia dar nuogi vaikai stato smėlio pilis. Rūpestingos mamos juos giria ir bara.  Kažkas  savo putnumus bando įgrūsti į mažesnį nei XL, vietinis radijas  skaldo pletkus , juokus , receptus kaip kūsti ir niekad nesenti.  Kažkas balandį, kaip patį save iškėlęs paleidžia į dangų… Kažkas nelaimėliui pataria: tik ledinėje eketėje nuskandinsi vargus ir bėdas.

Atsiduodu ir aš bobos kerams, saulės bučiniui ir norui sugrįžti . Dar kartą…

Irena Valužė

2014 m. rugsėjis

WP_001711

dviese…

Jaunystės eleksyras-meilė paukščiams

Palangoje, ramioje Žemaitės gatvelėje ,savo rankomis pastatytame name gyvena  devyniasdešimt septynerių sulaukęs Jurgis Kuzmickas. Jis-seniausias Lietuvos banadžių augintojas.Į klausimą ,kaip ,sulaukus tokio garbingo amžiaus išlikti tokiu  jaunu,senolis,primerkęs savo žydras akis pakelia jas į  dangų ir juokdamasis sako:”Ką žinosi,gal suradome eleksyrą amžinai jaunystei?”. O jos paslaptis-paukščiai.

Gyvenimas nelepino

Susėdę pono Jurgio  dukters Birutės išpuoselėtame sode džiaugiamės paskutiniais saulės spinduliais. Kvėpuojame  ant stalo , krepšyje, pūpsančiais raudonskruosčiais obuoliais, moliūgais , žavimės žemėn svyrančių žydinčių krūmų žiedais…Visai nesinori tikėti, jog ruduo jau beldžiasi į duris .Tad,lyg nuvydama šias melancholiškas mintis pono Jurgio klausiu:”Kaip išlikti  jaunu?”

Nei kiek nesutrikęs, J.Kuzmickas atsako: “Tai-genai”. 102 metus sulaukė du jo broliai, tėvai daug metų lageriuose praleidę, daug dirbę, tačiau taip pat buvę ilgaamžiai. Ponas Jurgis, prisiminęs savo gyvenimą teigė, jog ir jam nebuvo lengva . Šeima gyveno ūkiškai. Anksčiau nieko nebuvo galima gauti. Ponas Jurgis – prekybininkas. Yra dirbęs Klaipėdoje, Palangoje, tad planuoti buvo išmokęs tik sava galva. Užauginęs du sūnūs, dvi dukras. Gražiai sutaręs su savo išrinktąja Stanislava. Dabar, sako J.Kuzmickas, materialiai gyventi geriau. Savo name įsirengė katilinę, Telšių rajone turi savą mišką. Tik šiandieną senoliui baisūs tokie beprasmiški karai , kuriuose žūva visai nekalti žmonės. Prisiminęs, kaip pats tarnaudamas Lietuvos armijoje sanitaru-puskarininkiu 1939 metais paskutinį kartą įžengė į Vilnių, didžiuojasi, jog visada buvo ir liks Lietuvos patriotu.

Balandžius augino visa gyvenimą

Vaikystėje, tėvas drausdavęs laikyti balandžius. Tačiau nežiūrint į draudimą , mažasis Jurgis šiaudinėje pastogėje, iš šiaudų nupintuose krepšiuose, augino laukinius balandžius.Vėliau, 1954 metais, kada pastatė namą ir ūkiniame pastate įrengė balandinę-balandžiais pradėjo domėtis rimčiau. Šiandieną pono Jurgio balandinėje dvidešimt Klaipėdos aukšraskraičių, o šiaip balandžių augintojas jų turėdavęs iki aštuoniasdešimt. Prisipažinsiu, jog važiuodama pas savo pašnekovą žinojau, jog pastarosiomis dienomis jam “krito” daug balandžių. Pasak Palangos  balandžių augintojų prezidento R.Liaudansko, J.Kuzmickas labai nuliūdęs. Tad apeidami balandžių auginimo subtilybęs, išgirdau iš pono Jurgio ,jog audros metu, atskrendantys iš jūros kirai “numuša” balandžius. Užlipusi su ponu Jurgiu į jo paukščių karaliją skaičiau ant sienos, šalia balandinės kabančius diplomus ,įteiktus už užaugintą gražiausią balandį ,už dalyvavimą dekoratyvinių balandžių parodose ir kt .Retkarčiais, sakė jis, šalia balandinės esančioje lovoje ir užmiegąs.

Mylėti gamtą

Jurgis Kuzmickas televizoriaus beveik nežiūrintis. Nieko ten įdomaus. Vienintelė programa “Duokim garo”senoliui atgaivaina širdį. Ketvirtą kartą  keis litą .Ir, čia pat ,lyg pasiteisindamas, sako: “Pastačiau namą ,užauginau sūnų ,visada mylėjau gamtą ,auginau paukščius.” Anot J.Kuzmicko, gamtos mokytojai galėtų daugiau skatinti jaunimą mylėti gamtą. Kartą metuose jaunieji gamtininkai apsilanko ir pono Kuzmicko kieme. Lietuvoje nyksta gandrai,vardijo senolis. Šiais metais  anksti jie išskrido . Sulauksim ankstyvos žiemos.

Aš bandžiau užginti jaunuosius gamtininkus priminusi atvejį, kai Palangoje, Naglio gatvėje buvo iškirstos šimtametės pušys ,jaunieji gamtininkai į jų vietą prisodino jaunų pušaičių, tik, deja, po savaitės jų neliko nė pėdsako. Dabar jų vietoje užaugo du didžiuliai mūrai. Gamtos mylėtojas sutinka, jog valdžios pritarimo nėra, tačiau nežiūrint nė į nieką ,sakė jis, pats didžiausias malonumas -džiaugtis paukščiais, Lietuvos gamta ir niekur iš jos neišvažiuoti.

Pabaigai

Palydėdamas mus iki savo vartelių, Jurgis Kuzmickas pajuokavo ,jog gal ir atradome amžinos jaunystės eleksyrą:auginti paukščius.

WP_002041WP_002039WP_002053WP_002045

Seniausias Lietuvos balandininkas-Jurgis Kuzmickas ir Palangos balandininkų klubo prezidentas R.Liaudanskas 2014 m.rugpjūtis

Ar Palangai tapti balandininkų Meka?

Vasaros pabaigoje teko apsilankyti palangiškio Reinoldo Liaudansko balandžių skulptūrėlių atidarymo paradoje “Liepos” kavinėje.Kaip pajuokavo kavinės savininkai V.V.Stonkai,ką gali žinoti,gal po metų ar kitų, 63 paradoje eksponuotos skulptūrėlės  ,surinktos iš 13 pasaulio šalių, pavirs balandžių muziejumi,o Palangos miesto administracijos kultūros skyriaus vedėjo  pavaduotojas R.Trautmanas išreiškė viltį,jog Palanga galėtų tapti ir balandžių augintojų Meka. Tam yra visos galimybės.

Palangiškiams turbūt nereikia pristatyti Reinoldą Liaudanską. Jis-Palangos miesto balandininkų klubo prezidentas,užkietėjęs balandžių augintojas,o dabar ir kolekcionierius. Kaip prisipažino pats parodos  savininkas,mintį susyjusią su balandžiais (atvirutės,pašto ženklai,skulptūros,piešiniai) pradėjo puoselėti  2005 metais,kada pirmą kartą jo draugas atvežė suvenyrą iš vienintelio pasaulyje esančio balandžių muziejaus Miunchene. Gaila,sako Reinoldas,jog pirmojo eksponato jis neišsaugojo,tačiau didžiuojasi turys paskutinį, kurį jam  atvežė jo draugas Robertas iš Švedijos. Taip pat jo kolekcijoje puikuojasi ir gintarinis balandis. Jam jį padovanojo palangiškis menininkas L.Žulkus.Reinoldui yra  brangus anapilin išėjusio jo gero bičiulio ir įdomaus žmogaus Antano Kalantos balandis.Jis jį atvežė  iš Niujorko. Taigi,visos skulptūros R.Liaudanskui yra  jo širdžiai malonios, nes kiekviena turi savo istoriją. Lapkričio mėnesį balandžių mylėtojas žada papildytą savo kolekciją  pristatyti  miesto bibliotekoje.

Pasak Palangos miesto kultūros skyriaus pavaduotojo Roberto Trautmano, Reinoldas yra daugiau negu žmogus, kuris pasižymi puikiomis savo charakterio savybėmis, atsakingumu, draugiškumu, darbštumu.Tokių, kaip jis, yra retenybė, nes šiame sumaterialėjusios visuomenės fone, Reinoldas-savotiškas “brangakmenis”.Jis sutiko su mano mintimi, jog tuos “brangakmenius” reikia ir reikiamai prižiūrėti. Robertas džiaugėsi, jog “Liepos” kavinės savininkai niekada neatsisako padėti menininkams rengti jų kūrybos parodas. Dabar “Liepoje” puikavosi ir kito palangiškio , Reinoldo draugo ir mokytojo Vytauto Kuso tapybos paroda “Dar esu”. Abu menininkai šiais metais atšventė garbingus savo gimimo  jubiliejus.

Reinoldas visada pilnas minčių ir sumanymų. Jam rūpi viskas. Jis suka galvą  net kaip  atgaivinti buvusią Lenino aikštę miesto centre, kad ji būtų patraukli visuomenei. Prisiminė Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės padovanotą paveikslą. Jame puikuojasi septyni vienas prie kito skristi pasiruošę balandžiai. Svarstome,o gal tai mintis tokią skulptūrą pastatyti vietoj buvusio “liaudies vado?”. Jug balandis-taikos paukštis. Šiandieną, kaip niekada jo misija aktuali visame pasaulyje ,o jei dar Palanga taptų balandžių augintojų Meka?..Čia šis paukštis jaustųsi puikiai ,sutinka  Reinoldas.Tuo labiau ,jog R.Liaudanskas, ką tik grįžęs iš Kaune vykusio seminaro pranešė džiugią žinią: seminare buvo nutarta  įkurti Tarptautinę balandžių augintojų Fedaraciją Lietuvoje.Taigi ,geri sumanymai-pusę darbo.

SavedPicture-201497182230.jpg.SavedPicture-201497181645.jpg

Reinoldas Liaudanskas ir jo balandžių kolekcija

Irena Valužė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: