Ginklų yra,tik nei vieno šovinio

Šiandieną,atėjus prie savo pamėgto vandens šaltinio,atsinešiau savo patikimiausią draugą-dienoraštį.Jis visada su manimi.Ir po manęs-jis bus su manimi.

Dar labai šilta. Žmonės, atsipailaidavę, drauge su savo augintiniais sėdi prie krioklio. Ilsisi prieš ateinant šaltesniam orui, lietui, darganoms.

Man šią saulėtą rudens dieną velnioniškai graudu. Mano senutė mama ligos patale. Niekaip negaliu pamiršti jos raudą, kai išvykau. Ją girdžiu iki šiol . Anot italų rašytojos S.Tamaro, nereikia laikyti ašarų. Jos gali nusėsti mūsų organizmuose kaip kalkės skalbimo mašinos mechanizme.

Dažnai mes galvojame, jog senas žmogus yra lyg mažas vaikas. Jis nebeturi jausmų, proto , širdies. Pykstame, jog šis “sukežęs” griozdas dar reikalauja visai nebūtų dalykų: dėmesio, meilės, šilumos, atjautos. Šiandieniniame, sumaterialėjusiame pasaulyje, tai praktiškai nebeįmanomi dalykai. Mes lekiame kaip bepročiai ,vaikydamiesi garbės, pinigų, namų, žemės plotų. Norime būti ilgaamžiais, kad visa tai kuo ilgiau išlaikytume. Tik, deja, su metais, mūsų šaknys ima ir pradeda pūti. Į paviršių išlenda dažnai nebepagydomais navikais, insultais, infarktais ir kitomis ligomis.Vieniems-vienaip, kitiems-kitaip. Pagal nuopelnus. Baigtis vienoda,-ministrams ir varguoliams.

Jau savaitė laiko, kaip į savo miesto laikraštį išsiunčiau  straipsnį, o atsakymo- nėra. Sunerimusi pradėjau vartyti internetinį laikraščio puslapį.  Perskaičiusi L.Jegelevičiaus str.”Raimundą Palaitį užgriuvo bėdos” pagalvojau,jog ant “Palangos tilto” redakcijos kolektyvo eilinį kartą pakibo Damoklo kardas.. Straipsnis, dėl buvusio Lietuvos vidaus reikalų ministro R.Palaičio įvykusio incidento kurorto gatvėje (paslaptingos auto avarijos metu aplamdyti buvusio ministro šonai)  paviešinintos informacijos. Prieš du metus, laikraščio kolektyvas išgyveno incidentą, kada atėję į darbą, atrado suniokotą reklaminį laikraščio stendą. Nuostolis- nei daugiau, nei mažiau, tik 1200 Lt. Bet čia tik buvo menka putelė ant gerai išplaktos grietinėlės. Dar prieš Seimo rinkimus teismas buvo areštavęs laikraščio sąskaitas. Daugumos nuomone, stendo nuniokojimas nebuvo atsitiktinis atvejas. Po keletos laikraščio publikacijų abie buvusį vidaus reikalų ministrą R.Palaitį, galima buvo tuo tikėti. Tyrimu ,žinoma, rūpinosi teisėtvarkos pareigūnai, tik kažin ar šiandieną visuomenė supažindinta  tyrimų rezultatais? Skaitytojų komentarai buvo dvejopi. Vieni, rūgojo buvusį ministrą už visas jo padarytas nuodėmes, kiti-šalin rankas nuo mūsų geradario.

Aš taip pat turiu savo nuomonę. Mano įsitikinimu, kol Lietuvoje bus tokių “ministrų”, niekada emigrantai negrįš į namus. Jie “dauginsis” kitose valstybėse, atiduos savo talentus, gražiausius savo gyvenimo metus tiems, kas juos apsaugos gyvenant ir dirbant teisinėje šalyje. Emigrantas iškęs viską:pažeminimą, jog atvykęs iš Rytų Europos, svetimos kalbos barjerus, namų ilgesį . Jis palaidos savo artimuosius nepabuvęs šalia jų tada, kada jis buvo jiems ypač reikalingas.

Šią vasarą, viešint Lietuvoje, į atmintį įstrigo viena TV programa, kurioje žurnalistė uždavė klausimą pasienyje su Rusija tarnaujančiam karininkui. Ji klausė: “Visi įbauginti  karo  Ukrainoje. Sakykite, jeigu tektų mums gintis, ar mes esame tam pasiruošę? Į tai jaunas karininkas nė kiek nedvejodamas atsakė:”Ginklų turime, tik neturime nei vieno šovinio”.

Tokia būtų ir mano rašinio pabaiga.

WP_002116

blyksnis…

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: