Sausa kėdė

(esė)

Naktį prastai miegojo. Sapnavo apsiseilėjusį Žirinovskį, kuris nepaliaudamas  vis  rėkė jai į ausį: “Kijevas nuo senų senovės priklausė ir priklausys Rusijai, Ukrainos nėra”.  Ji girdėjo ir kitą , gana ramų ,bet įtikinamą balsą: “Ukraina yra. Leiskime  jai gyventi”. Prieš jos akis praplaukė  didžiulė susikaupusių žmonių veidų minia…  Kiek vėliau, ji apsidairiusi suprato, jog pateko į narvą. Buvo baisu. Norėjosi bėgti ,tačiau nežinojo kur. Iš visų pusių ją  pasivydavo į šuns lojimą panašūs garsai.

Pabudusi suprato, jog nori važiuoti prie jūros. Atėjusi į miestą- persigalvojo. Pajutusi skrandyje kirminą, nutarė užkąsti. Savo mėgstamiausioje kavinėje užsisakė didžiulių, aliejuje ir citrinos sultyse gerai išmirkusių  alyvuogių, baltos kavos  ir tokios pat  duonos. Saulė , savo karšta uodega dar vis mojavo dangumi, kvietė žmones į lauką. Naktį buvo gerokai nuliję. Padėklą su  garuojančia kava ji išsinešė į lauką. Kavinės lauko terasoje sėdėjo vienintelis žmogus- moteris. Moteris, draugiškai nusišypsojusi ją perspėjo, jog visos kėdės šlapios. Ji sugrįžo į kavinę  pasiimti  servetėlių . Eidama atgal ji sutiko tą pačią moterį, kuri jau nešė jai, nežinia iš kur paimtą sausą kėdę. Padėkojusi geradarei pasinėrė puikaus ryto glėbyn. Pasigardžiuodama ėmė  kirsti  savo mėgstamiausias uogas ir džiaugtis saulės dovanomis.  Netrukus jos  akiratin pateko pagyvenęs vyriškis. Jis,  išsitraukęs iš savo languotų kelnių kišenės baltą nosinę, ruošėsi valyti  lietaus nulytą kėdę.  Nė nemirktelėjusi ji suvokė , jog dabar  galinti sugrąžinti skolą,- atiduos jam visą pluoštą nepanaudotų popierinių servetėlių.  Ryžtingai atsistojusi priėjo prie vyriškio  ir ištiesė jam savo ranką . Nespėjo vyriškis padėkoti jai už paslaugą, kaip pirmoji dama , pakilusi iš savo vietos, grakščiu  balerinos mostu atsuko kėdę vyriškio pusėn, maloniai jam linktelėjo, ir nuėjo. Vyras, šiek tiek sutrikęs,  atsisėdo į moters pastūmėtą kėdę ir nutaisęs kaltą žvilgsnį kavinės baro link kažkam pamojavo.   Netrukus nešina  padėklu pasirodė  žilagalvė moteris. Ant padėklo  pūpsojo du balti  kavos puodukai ir didžiulis dubenėlis alyvuogių . Vyras ir moteris šypsojosi vienas kitam. Pakilo ir antroji kavinės lankytoja. Už  nugaros pasiliko stovėti sausa jos kėdė.

Praėjo šešeri gyvenimo mėnesiai. Kai provoslavai  giedojo giesmes cerkvėse, viename didžiulio miesto kieme nugriaudėjo keturi mirtini šūviai. Nuo budelių rankos ant žemės sukniubo gražus ir stiprus vyras. Tai buvo Alesis.  Prieš pusmetį  jis moteriai buvo kartojęs: “Ukraina yra,duokime jai gyventi”.

Šiandieną mažos kavinės lauko terasoje  visos kėdės buvo sausos. Lietaus jau seniai nesimatė.  Saulė ,vis  aukščiau ir aukščiau kopdama į dangų, apšvietė žmonių veidus.

WP_002337

skersgatvis

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: