Laiškas Tėvui

Šis pasakojimas – tai dviejų seserų laiškas , kuris  skaidrus savo tiesa, išgyvenimais, kas amžiams padėta širdies stalčiuje, kas nepaliaujamai šviečia ir švies tam, kuris myli. Jis skirtas Tėvo atminimui.

Reportažas nuo Angelo tilto

Vieną šaltą Kalėdų vakarą, Vaiva Maselskytė , atėjusi į ką tik įkurtą Palangoje radijo stotį ,mergaitišku jauduliu  skambindama gitara  atliko jausmingą savo kūrybos dainą „O, Angele“. Kaip vėliau sužinojau iš muzikos mokytojos, pakvietusios savo pačią darbščiausią ansamblio dainininkę į studiją,  Vaivos šeima išgyveno nelengvas dienas:mama sirgo vėžiu ,tėvas neregys, o jos abi su seserimi,-paskutinėje mokyklos klasėje. Nuo anų Kalėdų prabėgo dvylika gyvenimo metų. Laikas negailestingas. Jis viesulu įsisuka  į mūsų gyvenimus ,ir paleidžia – tik jam pačiam įsigeidus. Dėka laiko įnorių, šiandieną mes susitikome ant „tilto“ ,kuris sujungė Lietuvos ,Anglijos ir Danijos krantus. Vaiva ir jos sesuo Asta   pasakoja apie savo neregį tėvą, kuris po mamos mirties tapo geriausiu judviejų  draugu ir pačiu mylimiausiu žmogumi.  Pranas Maselskis, liaudyje vadintas Napoleono vardu-Napaliu, Rugsėjo 23-čią , pakirstas sunkios ligos, išėjo Anapus. Jam buvo tik 55-eri. Trumpą akimirką sustokime ir mes ant tilto, Angelo vardu.

(apie auklėjimą)

„Tėtis buvo pagrindinis asmuo mūsų šeimoje ,kuris užsiėmė mūsų auklėjimu. Nuo penktos iki dvyliktos klasės jis mus žadindavo į mokyklą maždaug taip: “Labasryyytaaas dukružės, laikas į mokyklą“ .Išeidamas į darbą ant virtuvinio stalo VISADA palikdavo po gabalėlį kramtomosios gumos ir dvi monetas po litą „ant bandelių“ priešpiečiams. Taip jis mums įskiepijo, jog visada viską su sese reikia dalintis po lygiai. Jei vienai litas ,tai ir kitai litas.

Vaiva:Net ir užaugus, porą savaičių prieš mirtį, jis užsispyrė, kad nori padovanoti man virtuvinį stalą su kėdėmis (mes su vyru kuriamės naujame name),kuris kainavo apie 500 Lt. Duoda jis man savo bankomato kortelę ir sako: “Nuimk 1000 Lt.500 tau ir 500 Astai“. Tėvas nenorėjo ,kad tarp mūsų iškiltų pavydo jausmas ar kitos neigiamos emocijos. Jis norėjo ,jog mes matytumėme, jog jis mus lygiai vienodai myli.

Pamenam, pradedant eiti į dvyliktą klasę ,jis vieną dieną  nei iš šio ,nei iš to ateina ir sako: Va ,dukros, duodu pinigų ir šeštadienį važiuojat į turgų ir nusiperkat po gražų ir stilingą paltą. Man Nijolė (jo sesuo) pasakojo, kad jūs dar vis vaikštot su visokiom sportinėm striukėm, kaip kokios paauglės! Esate mergaitės ir turite atrodyti mergaitiškai”.  Atrodytų, koks  jam  skirtumas,  jis gi nemato, kaip mudvi apsirengusios? Tačiau jam rūpėjo viskas; ne tik mes, o ir jis pats. Pamenam,  važiuodavome jam pirkti kokių kelnių ar marškinių , visada  reikėdavo nupasakoti spalvas, o šis vis bandydavo mintimis prisiminti ar visa tai derės su jo batais ir striuke. Toks tėvo elgesys privertė susimąstyti, jog iš tiesų esame merginos ir turime atrodyti gražiai. Nuo to laiko, prisipirkom suknelių ,aukštakulnių batelių ir visada,ir visur stengiamės atrodyti gražiai ,bei elegantiškai.

(apie užpildytas spragas)

“Mamos mes netekome paskutinėje mokyklos klasėje. Jau minėjom, jog tėtis buvo pagrindinis asmuo, kuris užsiėmė mūsų auklėjimu.Todėl ir spragas, netekus mamos, jis užpildė puikiai. Jis mus visur ir visada saugojo nuo stresų ir skausmo.

Asta: Pamenu, mama mire rugsėjo 13-tosios naktį.Taip sutapo, jog HBH- e vyko krepšinio turnyras. Aš turėjau  dalyvauti tose varžybose.  Tėtis ėmė ir pasakė:“Važiuokit abi ir pasilinksminkit. Grįšite vakare ir atvažiuosit į laidojimo namus”(Tėvas žinojo, ką reiškė mums mamos netektis). Žinoma, laidotuvėse mes dalyvavome taip, kaip ir priderėjo. O po jų, Tėtis pasakė: “Yra priimta, jog gedulo metu žmonės dėvi juodus drabužius.  Aš leidžiu jums to nedaryti. Gedulą nešiojatės savo širdyje ir visai nebūtina, jog Palangos davatkos eitų ir skalambitų, kad, va, aklojo mergelės vaikšto juodai apsirėdžiusios, nes numirė jų motina“. Manau, tai buvo teisinga. Aš ir dabar nevilkiu gedulo rūbų, nes žinau, jog Jam tai nepatiktų. Tėtis visada norėjo, jog mes visada šypsotumėmės. Šypsena-tai įrodymas, jog esame stiprios.

Atlikti mamos vaidmenį jam sekėsi puikiai. Vienintelė problemėlė buvo-valgio gaminimas. Jis, būdamas neregiu, galėjo pasigaminti kažką nesudėtinga ( bulvių išsikepti, dešrelę išsivirti). Kol mama buvo gyva, problemų dėl maisto gaminimo neturėjome. Mama buvo virėja. Jos netekus-reikėjo kažkaip maitintis. Pradžioje pirkdavome užpilamus makaronus ir gamindavome „badasriubes“. Į jas pridėdavome bulvių ir pripjaustydavome dešrelių. Gaudavosi visai skani ir greitai paruošta sriuba. Tačiau vėliau supratome, jog teks mokytis kulinarinio meno. Būdavo, nusiperkame maltos mėsos ir skambiname Tėčio seseriai Nijolei:”Ką dėti į faršą, kad gautusi kotletai?“.

(apie muilo operas)

Tėtį pagimdė septyniolikmetė paauglė, vardu Kristina. Nusprendusi, jog nėra pasiruošusi auginti vaiką, savo kūdikį atidavė  Vydmantuose gyvenusiai Onos ir Augustino Kuprių šeimai. Sutuoktinių pora savo vaikų neturėjo. Į šeimą priimdavo  pamestinukus. Ona (mes ją vadiname savo močiute) Kristiną priėmė su sąlyga, jog ši padės jiems ūkyje ir galės pati auginti savo vaiką. Po poros savaičių Kristina pabėgo. Jai labiau rūpėjo linksmybės. Tėčio tėvais vadiname ne biologinius, o jį sąžiningu žmogumi užauginusius įtėvius. Ona ir Augustinas Kupriai, be mūsų Tėčio, užaugino ir į gyvenimą išleido dar dešimt vaikų. Tėčio brolius ir seserys  vadinam savo gimine.

Tėčio vardas gimimo liudijime buvo Pranas. Tačiau, kai šiam suėjo penki metukai, vasarą, jų vienkiemyje kilo gaisras. Medinis namas sudegė iki pamatų. Dėkui Dievui, žmonės tada nenukentėjo. Mūsų seneliai vėliau pasistatė namą Vydmantuose. Visiems šeimos nariams reikėjo išsiimti naujus dokumentus (gaisro metu viskas sudegė). Tėvelis pasakojo, jog jis su  mamyte  į migracijos skyrių atėjo drauge. Skyriaus darbuotoja, išrašydama Tėčiui naują Gimimo liudijimą jo paklausiusi:”Toks didelis vyras, tai gal pats pasakysi savo vardą?“ O šis, neseniai buvo prisiklausęs istorijų apie didį karžygį Napoleoną Bonapartą. Norėdamas būti į jį panašus, migracijos darbuotojai išpyškino: “Napoleonas aš“. Taip ir užrašė. Pase ir svetimiems žmonėms jis Napalys,o artimiesiems-Pranelis.

(apie neregystę)

Tėvo neregystė įgyta. Iki tol, jis matė gerai, kaip apuokas. Turėjo įsigijęs agronomo profesiją. Kolūkyje buvo neeilinis žmogus. Kai buvo pašauktas į Tarybinę armiją, jis ,kaip ir visi jaunuoliai, išėjo į kariuomenę. Visų smulkmenų nežinom, bet žinom, jog juos išsiuntė į Afganistaną. Tuo metu, tai buvo patys  „karščiausi taškai‘. Kaip girdėjom iš pasakojimų,Tėvo būriui kažkur keliaujant, vienas iš jo draugų užmynė ant paslėptos minos. Draugas žuvo vietoje, o bombos skeveldros pataikė Tėčiui į akis. Kol nugabeno į ligoninę, jau nebebuvo įmanoma ką nors padaryti. Tėvas apako. Maskvos karo ligoninėje jis išbuvo metus laiko. Per tuos metus, jo sesuo Nijolė siųsdavo Tėčiui laiškus. Juose ji pasakojo kas naujo gimtajame kaime. Laiškus jam skaitydavo jo likimo draugai. Nijolė rašė, jog kaime sklinda kalbos, jog „Pranis gyvas, bet yra be kojų, be ausies, ir dar jam smegenys visai susisukę“. Žodžiu, Tėvas žinojo kokia padėtis Vydmantų kaime. Po metų, žaizdos ant veido sugijo ir apie negalią galėjai spėti, tik gerai įsižiūrėjus į akis (  tuo metu jis nešiojo tamsius akinius). “Parvykstu aš į gimtąjį kaimą su autobusu. Atsidaro durys, o aš girdžiu (klausa jau buvo paaštrėjusi), kad stotelėje susirinkusi visa minia pažiūrėt , kaip tas kontūzytas, be rankų ir be kojų paršliaužia. O aš atsistoju su šypsena  tarpdury ir sakau iškėlęs ranką:“Priviet kaimiečiai!“ .Reikėjo girdėti tą šnabždesių gaudesį, nuvilnyjusį per žmonių lūpas…Oi,juokas man kilo iš jų bukumo ir neišmanymo…“,-pasakojo Tėtis.

Tokiu būdu jis visą laiką ir taikstėsi su savo negalia. Jei tik išgirsdavo nors lašą „ale užuojautos“,tuoj papūsdavo krūtinę ir įrodydavo visiems, jog jis gali padaryti geriau nei matantys. Prisimenam savo draugių tėčius, kurie grįžę iš darbo išsidrėbdavo ant fotelių, ir pasiėmę laikraščius laukdavo kol žmonos paduos vakarienę. O mūsų Tėtis-atvirkščiai: siurbliuodavo kambarius, plaudavo indus ir atlikdavo kitus namų ruošos darbus. Pas mus niekada nebuvo išklibusių rozečių, elektros jungiklių, braškančių, nesuklijuotų kėdžių ir pan.

Štai  dar viena juokinga istorija, susijusi su jo negalia. Tėtis pasakojo:“Sėdžiu sode. Gražus vakaras. Galvoju, ką čia nuveikus…Išmąsčiau, kad gal reikia nuplauti mašiną. Pasiruošiau žarną, kempinę, įeinu į garažą, patikrinu ar ratai stovi tiesiai, ar nesusuktas vairas. Sėdu už vairo, įsijungiu variklį (kai Tėvas matė, jis turėjo visų kategorijų, taip vadinamas „auksines teises“) ir atbuline pavara išvažiuoju. Jaučiu galiniai ratai pervažiavo per garažo slenkstį, po to-priekiniai, dar truputį pavažiuoju, kad neatsitrenkčiau į kiemo vartus ir, sustoju“. Išlipu ir pradedu mazgoti mašiniuką. Staiga, prieina prie manęs kaimynas ir sako: “Napali, aš viską galiu suprasti, nu kam meluot, kad nematai? Negi dėl tų 1000 Lt. Valstybinės invalidumo pencijos verta tiek vargt ir įrodinėt visiems, kad esi aklas?“. Mano Tėtis aiškina savo kaimynui, jog jis niekam nieko nemeluoja, o tas užsispyręs savo:“Bet aš ką tik savo akimis mačiau, kaip tu išvažiavai  iš garažo!!!“. Įsivaizduoju, kaip žmogeliui turėjo atvipti žandikaulis“.

(apie darbštumą)

Ieškodamas darbo,Tėvas kreipėsi į Aklųjų kombinatą, kuriame buvo sudaromos sąlygos neregiams save realizuoti. Buvom dar visai mažytės, tačiau gerai pamenam, kad kurį laiką rūsyje, su specialiom staklėm Tėvas darydavo vynukus. Vėliau, pradėjo gaminti plastmasinius segtukus. Kad būtų smagiau dirbti, atsinešdavo kasetinį magnetafoną ir klausydavosi įgarsintų knygų. Kai talkindavome mudvi  – klausydavomės pasakų. Perklausėme jų galybę. Iki šiol mes labai mėgstam pasakas. Vėliau,Tėtis sugalvojo stoti į Vilniaus medicinos mokyklą. Joje įsigijo masažisto specialybę. Pradžioje klijentūros buvo nulis. Darbo ieškojo ligoninėje, poliklinikoje, tačiau visi išsigąsdavo jo aklumo. Kartą, pasikeitus ligoninės vadovui, Tėvas pradėjo ten dirbti. Nepasigailėjo ligoninės vadovas, jog priėmė neregį į darbą. Greitai mieste pradėjo sklisti kalbos, jog tas aklas turi auksines rankas. Vėliau, klientų ratui plečiantis, Tėvas išsinuomojo patalpas netoli autobusų stoties. Tai buvo strategiškai gera vieta poilsiautojams ir miestelėnams. Neužilgo mūsų šeima pradėjo atsigauti finansiškai. Nebereikėjo gyventi“ nuo algos iki algos“. O šiaip, Tėvas mėgo bet kokį darbą ir nė vieno nevengdavo. Jo galva visada buvo pramušta naujomis įdėjomis, kad mes gyventume geriau.

(apie Palangą ir palangiškius)

Po apakimo, valdžia jam skyrė dviejų kambarių butą. Būdamas 22 –iejų metų, jis, kartu su savo seserimi Nijole, pradėjo gyventi Palangoje. Nijolė padėjo Tėčiui buityje, o jis rūpinosi jos auklėjimu ir mokslais. Vėliau Tėtis susipažino su mano mama (iki šiol keista, kad jis taip ir nėra jos matęs). Jo padėties žmogui buvo lengviau iš valstybės „išpešt“ tai, kas jam priklausė. Todėl ,naudodamasis savo galimybėmis, jis nesikuklindamas “iškaulijo“ tryjų kambarių butą, sodą. Pamenam, mama  vis jam sakydavo:“Ar tau dar bereik to sodo sklypo, kas tą namą statys, iš kur paimsim pinigų?“, o Tėtis:“ Jei duoda, vadinasi, imam. Aš jau kaip nors pastatysiu“. Na, ir statė…Iki gyvenimo galo. Po eilinių nesėkmių su darbininkais, esam ne kartą girdėjusios Tėvą sau prisiekiantį: “Kad bent gyvenime ką bedaryčiau! Vsio, chvatit“. Prabėga kokie metai ir vėl, vieną rytą atsikėlęs sako:“Žinot, dukros, man jau kelinta naktis nesimiega. Vis mąstau, jog būtų labai fainai prie namelio turėti kokią pavėsinę su akmeniniu židinuku šašlykams kepti… Galvoje jau turiu projektą“. Ir vėl viskas iš naujo: medienos pirkimas, akmenų paieškos, nepatikimi meistrai, nervų tampymas. Tėvas vėl sau prisiekia, jog pabaigs tą pavėsinę ir „vsio“.

Vaiva: Esu su juo lažinusi, jog po metų, kada „pasimirs tie nervai“, vėl išmąstysi kokį projektą. Taip ir nutikdavo. Laikui bėgant, kai į mūsų sodo bendriją buvo įvestas vandentiekis ir kanalizacija, namelio pusrūsyje buvo įrengta virtuvė, tualetas ir vonia. Paskutinis noras buvo užsitverti medine tvora su kokiais nors įmantriais metaliniais vartais, bet jau nespėjo…Liga pakirto anksčiau.

Palangą, kaip miestą, labai mylėjo. Ypač jį visada traukė jūra. Po mamos mirties, kai užklupdavo sunkumai, eidavome į pajūrį paprašyti jūros ir mamos, kad negandos praeitų… Palangiškių (tikrųjų, kurių tėvai ir seneliai buvo palangiškiai) nemėgo. Vadindavo juos iki kaulo smegenų užkietėjusiais komercininkais, kuriems tik ir rūpi, kaip iš vargšo poilsiautojo išlupti litą. Šiaip ,jam patikdavo gyventi Palangoje. Sakydavo, jog neįsivaizduoja savęs kur kitur. Visa bėda, kad jis nemėgo gyventi bute. Išaušus pavasariui ir atšilus orams,Tėvas persikraustydavo gyventi į sodą. Jam reikėjo girdėti kaip rytais čiulba paukščiai, patikrinti ar  šiltnamyje jau mezgasi pomidorai. Vakare, įsipylęs kokią taurelę vyno, atsisėsdavo ant laiptų ir mėgaudavosi vakaro ramybe.

(apie ligą)

Tėtis savo ligos neslėpė, bet visiems ir nepasakojo. Prieš 11 metų, mamai sužinojus, jog serga vėžiu, nutarė ir Tėtis pasitikrinti sveikatą. Atlikus eilę tyrimų buvo nustatyta,jog Tėtis  serga Mielofribroze (lėtinė ir nepagydoma kraujo liga). Tėtis buvo labai stiprus žmogus. Jei ištvėrė akių šviesos netektį, tai neilgai trukus susitaikė ir su šia liga. Žinoma, jis stengėsi su ja kovoti; lankėsi pas gydytojus, reguliariai gėrė vaistus, ėmėsi ir savų, liaudies metodų stiprinant kraują, metė rūkyti. Įdomiausia tai, jog jis visada sakydavo, kad svarbiausia yra su liga susigyventi, tapti jos draugu.Tada liga neskubės tave “nukirsti”.Taip ir būdavo. Sėdim kokį vakarą visi susirinkę,vakarojam,o jis kelia brendžiuko stikliuką ir sako:“Na, drauge, išgeriam už mudu, kad dar šiek tiek pagyventume, dar turim šį tą nuveikti.“.Teisingai daktarai mano, jog viskas priklauso nuo žmogaus mąstymo ir nusiteikimo. Minties galia ir tikėjimas daro stebuklus. Vidutiniškai, žmonės sergantys šia liga išgyvena apie 7 metus, o jis gyveno visus 11 ( nežinia kiek dar metų jis sirgo nežinodamas apie ligą). Tėvas labai daug planų turėjo dėl mūsų. Mudviejų su seserimi gyvenimas buvo savotiškas variklis, neleidžiantis jam nuleisti rankų. Kai baigėm mokyklą,Tėtis sakė, jog negali sirgti, turi mus išleisti į aukštuosius mokslus, vėliau, atsipūsti galėsiąs kai abi ištekėsim, dar vėliau,-“noriu sulaukti anūkų”.

Asta: Pradžioje aš susilaukiau dukrytės,paskui sūnelio.  Mačiau kaip jis su viltimi žiūrėjo į Vaivą, kol ji pagaliau irgi pastojo. Pagimdė dukrytę. Vėžys, kaip koks gyvas organizmas; jei  žmogus tik atsipalaiduoja-jo gyvenimo limitas baigiasi. Tėvas padarė viską, kad gyventų kuo ilgiau ir laimingiau.

(apie charizmą)

Mama buvo vardu Genovaitė. Negalim pasakyti kodėl ji ištekėjo už aklo žmogaus. Gerai žinom, jog mamos močiutė buvo akla, todėl prie neregio ji buvo pripratusi ir tai jai nebuvo kažkoks baisus dalykas.Tuo labiau, jog mūsų Tėtis buvo labai savarankiškas žmogus. Jis savo vidiniu regėjimu matė daugiau, negu du trečdaliai Lietuvos vyrų, kurie nemato toliau, nei siekia jų pačių nosis. Tėvas buvo labai darbštus. Kokia moteris nenorėtų, kad vyras ne tik eitų į darbą ir parneštų pinigus, bet dar sugrįžęs plautų indus, valytų spinteles, savaitgaliais siurbtų kilimus, skalautų vonioje skalbinius (anksčiau nebuvo automatinių skalbimo mašinų). Buvo puikus humoristas (patikdavo taikliai, bet neužgauliai nuskelti kokį „bajerį“). Aklumą galėjai pastebėti, tik gerai įsižiūrėjus.Tad kodėl už tokio vyro netekėti?..

Užaugusios supratome, jog Tėtis moteris traukia kaip muses prie medaus. Kartais pagalvodavom, kaip gi čia yra. Juk jis aklas.Vėliau supratome pagrindinę tiesą,-moterys myli ausimis ( gražiai kalbėti jis mokėjo). Moterys būdamos su juo labai laisvai jausdavosi. Nereikia slėpti raukšlių ant veido, negražaus apgamo, pergyventi kaip čia atrodai ir pan. Galima buvo su žmogumi bendrauti, atskleidžiant savo vidinį pasaulį. Dar Tėtis turėjo ir kažkokią vidinę charizmą, kuri traukdavo prie jo žmones. Po mamos mirties, Tėtis turėjo savo asmeninį gyvenimą, tačiau mudvi  jam visada būdavome pirmoje vietoje.

(pabaigai)

Nėra didelės esmės, gausis iš to koks straipsnis, ar ne… Mums, matyt, dabar reikėjo išsikalbėti (tai  savotiškas mūsų prisiminimų kratinys}. Tai padės mums labai neliūdėti, nes Jūsų dėka prisiminėm viską, kas buvo gera ir smagu, augant su tokiu žmogumi, kaip mūsų Tėtis. O Jūs paskaitysit ir kitom akim pamatysit tą žmogų, pas kurį keletą kartų buvot užsukusi į kabinetą pasidaryti masažo ir paplepėti apie gyvenimą.”

Mūsų susirašinėjimas pasibaigė. Vaiva Maselskytė (Urbonienė) gyvena Danijoje, augina pusės metų  dukrelę Gerdutę. Vaivos vyras Leonas užsienyje dirba pagal specialybę. Jis stato laivus. Pora žada susitaupiusi pinigų, ilgai netrukus grįžti į Lietuvą . Asta Maselskytė (Kornišinienė)  Palangoje mokytojauja,  augina du vaikučius; Gustytę ir Simoniuką. Ji taip pat ištekėjusi. Jos vyras Dmitrij’us dirba Klaipėdos universitetinėje ligoninėje.

Airių patarlė moko:“Vienas geras dalykas, kurį turi dabar,vertesnis už du gerus dalykus praeityje ar tris gerus dalykus, kurių galbūt niekada nesulauksi“. Ši patarlė primena mums, jog reikia gyventi čia ir dabar. O už galimybę pabūti kartu su Vaiva ir Asta ant tilto, Angelo pavadinimu, esu joms labai dėkinga.

Gerda (54)

Pranas (Napalys) Maselskis su savo anūkėliais 2014 m.

Irena Valužė

1 Comment (+add yours?)

  1. Anonymous
    Oct 16, 2014 @ 00:48:48

    Tikra,tyra,brangu …Širdimi rašyta,Širdimi prisiliesta – kiekvieno Širdi paliečia.
    su nuoširdžiausia pagarba – Snieguole Mockiene

    Like

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: