Nieko naujo ,ponai, diena prasidėjo iš naujo

Dienos, kaip paukščiai,-pasakytų poetas. Diena, kaip išpažintis,-ištartų tikintysis. Diena kaip dar vienas gurkšnis gyvenimo (mirštančiojo žodžiai).Laiko labirinte vietos užtenka visiems; ir naujagimiui, ir paliekančiam šią ašarų pakalnę (prisimenu mamos žodžius). Po keturiasdešimt metų,į rankas paėmusi  jaunystės metais rašytus laiškus savo vyrui(tolimojo plaukiojimo kapitono padėjėjui),kurio iš jūros grįžtančio laukiau ketvirtį savo amžiaus, pagalvojau: štai, kur lobis. Jis-neįkainuojamas.

Didmiestis

Svečiavausi pas savo jaunėlę dukrą. Puikiai praleidome laiką .Ji man dėkojo už atvežtą namų šilumą, aš-už galimybę pabūti kartu, už turiningai praleistą laiką ir meilę, kurios nuslėpti neįmanoma. Vakariniame Londone, žvelgdama į melsva liepsna šviečiančius Trafalgaro aikštės fontanus,  į „Londono akies“ fantastinio aukščio besisukantį apžvalgos ratą, ar besiklausydama nuostabaus Renato D‘Daiello trūbos „Ronnie scott‘“ bare (džiazo klubas) mąsčiau, jog milijoninis miestas turi savo išskirtinį veidą. Jis unikalus savo architektūta ir žmonėmis. Atvažiavusiam iš ramesnių gyvenamųjų vietų, jau vien nuzulintų iki aukso spalvos požeminio metro laiptų vaizdas gali sukelti  siaubą, o ką  jau kalbėti , jog čia būtina žinoti tai, kur niekur nėra parašyta: eskalatoriumi keldamasis laikaisi dešinės pusės,  kairė-  skubantiesiems, mieste nežiopsok, žmonių minia nuneš tave ten, kur vargiai beišsikapstysi ir t,t. Milijoninis miestas-tai kaip koks egzotiškas gyvūnas, atėjęs iš praeities ir kvėpuojantis dabartimi.

Tada, kai alyvos kvepėjo aitriau

Jaunystės metais, skindavome alyvas  ieškodami jose penkialapio žiedo. Suradę tokį- paprasčiausiai suvalgydavome. Norėjome (ypač mergaitės) būti laimingos. Tačiau laimė, kaip tas išdykęs aitvaras; jei kada ir pasirodydavo, tai labai greitai ir pasislėpdavo .Gerai jei dar sugebėdavai pamatyti jo išdykėlišką uodegą. Praeities niekada neidelizavau ,  ir dabar nesiruošiu to daryti. Jei  joje plaukė midaus upės, tai dažniausiai pro šalį. Taip jau surėdyta: gerai ten, kur mūsų nėra. Tačiau nežiūrint visų postringavimų apie tai, jog mūsų laikais alyvos kvepėjo aitriau, aš didžiuojuosi jaunais žmonėmis pasiryžusiais gyventi megapoliniuose miestuose, siekti karjeros, mokslo ir išlikti savimi. Man  smagu buvo vakare stebėti ant muzikinio teatro laiptų besilinksminantį būrį aktorių kartu su ką tik pasibaigusio spektaklio žiūrovais. Jie šoko pagauti šokio, muzikos ir džiaugsmo ekstazės. Prisipažinsiu, jog kažkokiu momentu ir mano kūnu nuvilnijo nedidelė pavydo bangelė. Juk šiame mieste ,jei esi stiprus savo dvasia, gali atrasti tai, ko galbūt ieškojai visą savo gyvenimą. Svarbu turėti sveiką nuovoką ir stiprią sveikatą.

Ryto metą ,palikdama šį didelį ,gražų ir paslaptingą miestą pro autobuso langą stebėjau žmones, skubančius gatve.  Vieni,  lėkdami vieningai  siurbsčiojo  iš plastmasinių dėžučių   kokį tai karštą skystį, kiti- prisispaudę prie ausies mobiliuosius telefono aparatus bandė iš naujo pradėti naujos dienos žaidimą: klausk- atsakysiu.  Visi, vienu tempu koja kojon, kaip kareiviai, pasąmonėje užkoduotu kodu-“Pirmyn“… Neskubėjo šiame beprotiškame mieste tik benamis. Jis , atsirėmęs į gatvės stulpą  sėdėjo veidu atsisukęs tiesiai į žmonių minią viename žymiame Londono centro skvere.  Nieko nesakantis vergetos žvilgsnis iš kažkur atsiradusiu rūku atskyrė dabartį nuo praeities.

Lobis

Grįžusi į namus, iš savo laiškų dėžutės išsiėmiau pageltusio popieriaus lapus. Man juos atvežė mano vyras, svečiavęsis Lietuvoje. Jis, mūsų primiršto  gyvenimo „sandėlyje“ atrado mano, prieš keturiasdešimt metų rašytus laiškus . Tada man buvo tik dvidešimt metų, buvau įsimylėjusi jauna žmona, kuri laukėsi pirmagimio.Tarp šių, ilgesiu ir meile alsuojančių laiškų atradau ir eilėraščio posmą. Jis sugrąžino mane į praeitį pasiūlęs sklidiną  taurę laiko ir oro permainų subrandinto vyno. Šis , laiko ir gyvenimo išsaugotas eilėraščio posmas -giesmė dienai, kuri daugiau niekada nebepasikartos. Dėka jos, aš šiandieną galiu drąsiai pasakyti:  Nieko naujo, ponai, diena prasidėjo iš naujo.

WP_002176

londoniečiai

Irena Valužė

 

 

 

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: