Nijolė Sadūnaitė:”Teisę peikti ir barti turi tik tas,kuris myli”

Niekada nebuvau arti politikos. Man visada atrodė, jog žmonės besiveržiantys į politiką tam turi asmeninių išskaičiavimų.  Nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje praėjo du dešimtmečiai. Nesuskaičiuosime , ir visai tai nebūtina  daryti , galvojant kiek politikų nuo pjedestalo nuriedėjo, kiek dar ant jo ropsčiasi ir kiek  dar jų stovi laukdami eilės.  Nuo viso šio marazmo lietuviui nei šilčiau, nei geriau.

Klausimai be atsakymų

Šią vasarą į mano rankas pakliuvo Nijolės Sadūnaitės knygutė „Gerojo Dievo globoje“. Nedideliame, penkiasdešimties tūkstančių tiražu 1989 m. išleistame leidinyje perskaičiau tai, apie ką niekada nebuvau susimąsčiusi. Kada griuvo sovietinė uždanga, liaudis patikėjo burokevičiams, prunskienėms, brazauskams ir kitiems tuometiniams buvusios sovietinės sistemos lyderiams. Klausiu, ar velnias atsisėdęs ant altoriaus tampa šventuoju? Kaip parodė daugiametė šalies valdymo patirtis-ne. Kur  buvo  P.Gražulis, N.Sadūnaitė, P.Paulaitis, A.Terleckas, vyskupas-tremtinys J.Steponavičius, V.Bogušis, P.Cizikas, V.Jančiauskas, J.Volungevičius, kurie pirmieji išdrįsę prabilti  1987 m. prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje,  nukentėję nuo KGB persekiojimų ,arba kentę tremtį  tada, kai liaudis šventė pergalę, o „žiurkės“ stengėsi užpildyti visas tuščias landas? Jei būtų atėję į valdžią tie ,kurių sąžinės švarios, o rankos nesuteptos, gal niekas Lietuvą daugybei metų nebūtų įtempę į požemių karalystę? Gal niekas Lietuvai nebūtų prisegęs to bjauraus pavadinimo -savižudė, o  tūkstančių tūkstančiai nebūtų palikę savo gimtinę? O gal laisvės šaukliams buvo padovanotos šiltesnės vietos ir šie ,gerai įsitaisę ,užmigo ant lauro lapų? Klausimų daug, o atsakymas vienas,-pati pasitraukiau iš Lietuvos.

Pažintis

Kiek atsimenu, Nijolės Sadūnaitės vardą išgirdau  iš  savo tėvo. Jam patikdavo “papolikuoti”, visada skaitydavo  “Tiesą”, nors klausydavosi ir „Amerikos balso iš Vašingtono“ . Kaip rašė tuometinė spauda, Nijolė Sadūnaitė buvo davatka lendanti į politiką. Jai buvo prirašomas ir psichinės ligonės sindromas.  Vienu žodžiu, tuometinėje sovietinėje sistemoje N.Sadūnaitė  buvo  pajuokos objektas Nr.I. Tada buvau dar labai jauna. Vėliau, sukūrusi šeimą ir kurį laiką gyvenusi savo  anytos Adelės Apulskytės-Česnavičienės namuose Palangoje prisimenu, jog į anytos namus kartas nuo karto ateidavo  svetimos moterys. Jos palikdavo anytai kažkokius popierius. Ji juos perrašinėdavo.  Kiek vėliau sužinojau, jog  buvo perrašinėjama Lietuvos Katalikų kronika. Mano anyta jaunystės metais buvo vienuolė. Iki gyvenimo pabaigos jos namuose lankydavosi jos draugės, buvusios vienuolės. Ką žinosi, gal kada pas anytą svečiavosi ir pati Nijolė. Nijolė Sadūnaitė taip pat buvo vienuolė.

„Galiu ir numirti“

Vytautas Skuodis, pristatęs N.Sadūnaitės leidinį „Gerojo Dievo globoje“ rašo, jog mes (lietuviai) didžiuojamės M. Čiurlioniu  , vieninteliu , atstovaujančiu Lietuvai Pasaulio dailės istorijoje, ar džiaugiamės kada kitataučiai pamini vieną ar kitą mūsų tautos garsenybę  savo raštuose. Anot V.Skuodžio, „Nijolės Sadūnaitės niekas niekada nereklamavo. Pasaulis pats ją surado ir pažino. Nijolę išgarsino ne jos parašytieji atsiminimai, o jos laikysena teisme, lageryje ir tremtyje. Nijolės paskutinis žodis teisme visame pasaulyje sukėlė nuostabą ir susižavėjimą jos asmenybe. Toji kalba netrukus buvo spausdinama net Japonijos mokyklų vadovėliuose.

-Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime,-kalbėjo teisiamoji.-Aš esu teisiama už LKB Kroniką, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms. Kas gali gyvenime būti svarbiau, kaip mylėti žmones, ginti  jų  laisvę ir garbę. Šiandieną aš atsistoju tarp amžinosios Tiesos-Jėzaus Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: “Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti“. Kaip nesidžiaugti, jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa-klaidą ir melą. O kad tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti“.

Drąsa nugali baimę

N.Sadūnaitė –drąsi moteris. Ji pirmoji parašo laišką tuometiniam Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos Generaliniam sekretoriui M.Gorbačiovui prašydama, kad nebūtų trukdoma padėti gėles Vasario 16 ant nepriklausomybės kovas atmintinų vietų. Laiškas, skirtas Amerikos Kongresui suteikė galimybę N.Sadūnaitei kartu su A.Terlecku išvykti  Maskvą ir perduoti jį Amerikos Prezidentui Ronaldui Reiganui (Ronald Reagan). Šiame susitikime dalyvavo estų ir latvių tautos atstovai.  N.Sadūnaitė-Katalikų bažnyčios atstovė (Kreipimasis į Helsinkio sutarties kraštų-dalyvių vyriausybes ir Tarptautinį Helsinkio Federaciją apie Bažnyčios būklę ir tikinčiųjų teises) .Po visais šiais dokumentais yra N.Sadūnaitės parašai, o jos atsiminimų knygutėse – su tuo susyjusios istorijos,pasakojančios kokia kaina visa tai buvo pasiekiama.”Tą jos dvasios grožį ir paslaptingą jėgą patyrė ne vienas Mordovijos lagerio Nr.3 penktosios zonos kalinys, kada Nijolė, moterų zonos pakraštyje įsilipusi į medį, iš tolo juos guosdavo ir drąsindavo gyvu ir įtaigiu žodžiu”,-rašė V.Skuodis.

„Skubėkite daryti  gera“

Kaip dauguma žmonių, taip ir Nijolė , savo gyvenimo kelyje ieškojo atsvaros. Ji ieškojo šviesaus proto ir gilaus mąstymo asmenybių. Vienas iš tokių buvo gilus humanistas ir krikščionis daktaras F.J.Haas‘as.  Daktaro pasakyti žodžiai :“Skubėkite daryti gera“ ėjo paralele per  visą jos gyvenimą.

Nijolės Sadūnaitės atsiminimų pagrindu du jauni, turintieji lietuviškų šaknų , prancūzų aktoriai Žanas Kristofas Mončys ( Jean Christophe Mončis) ir Karolina Masiulytė-Paliulienė 1987 metų rudenį Paryžiuje sukūrė spektaklį „Aušros vartai“ (La Porte de l‘Aurore).  Spektaklis sėkmingai daug vakarų buvo rodomas Šv. Eustachijaus bažnyčios vienoje kriptoje Paryžiuje. Žurnalistams paklausus, kokį įspūdį padarė N.Sadūnaitės dienoraštis, aktorė Karolina atsakiusi: “Kovoti prieš blogį be jokios neapykantos“. Aktorė apgailestavo, jog ji nuo vaikystės nepažino lietuvių kalbos. Visada jausdavosi tarsi atskirta nuo savo tautos geneologinio medžio. Jo šaknų visą gyvenimą ir ieškojusi. Pažintis su N.Sadūnaitės atsiminimais, kurie buvo išversti iš italų kalbos į prancūzų , teatro kalba leido jai priartėti prie savo ištakų-Lietuvos, kuri buvo ir pasiliko jos gyvenimo svajone. Daktaro F.J.Haas‘o žodžiai, jog turime skubėti daryti gera, gyvenimo praktikoje- pasitvirtina. Dėka šių aktorių, buvo sukurtas spektaklis, kuris įnešė deramą indėlį atskleidžiant  Nijolės Sadūnaitės asmenybę ir Lietuvos vardo išgarsinimą užsienyje.

Paralelės

2oo1 metais buvo švenčiamos  žymaus skulptoriaus, ilgus dešimtmečius gyvenusio ir kūrusio Prancūzijoje  Antano Mončio gimimo 80 -metis. Palangoje, A.Mončio muziejuje šventę atidaręs  A.Mončio sūnus Žanas Kristofas sakė: “Su meno pagalba, tikiu, svetimos tautos atras jūsų šalį, nes per menines vertybes susijungia tautos, taip kaip šiuo atveju-Lietuva ir Prancūzija. Tarp šventės svečių buvo ir A.Mončio šeimos draugė, aktorė Karolina Paliulienė: “Aš šiandieną ne be reikalo prisiminiau tuos sunkius laikus, kai mano šeima gyveno labai skurdžiai, ir kaip šviesos spindulėlis mano vaikystės atsiminimuose išliko būtent Antano padovanotos spalvingos lėkštutės, kurios suteikė vilties, jog sunkus gyvenimas pasibaigs. Taip ir įvyko. Praeityje liko sovietmetis. Gyvenimas keitėsi ir keičiasi, o spindulėliais dvasine prasme aš tikiu: jie būtinai išlįs ir sušildys daugelio žmonių sielas“.

Nuo mūsų susitikimo prabėgo lygiai trylika gyvenimo metų. Ponia Karolina į Lietuvą buvo atvažiavusi su savo vyru Arūnu ir dukra Lina. Šeima tada gyveno Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Tikiu, jog ir šiandien šiai mielai moteriai viskas kuo puikiausiai sekasi. Žanas Kristofas Mončys su žmona Daniela pirmą kartą atvežę savo sūnų-  A.Mončio vaikaitį ,pusantrų metukų  Feliksą Antaną Rudolfą -jautėsi labai laimingi. Mūsų pokalbio metu, mažasis Mončys, iš burnos nepaleisdamas  čiulptuko ir tvirtai įsikibęs į tėvo pirštą, didelio džiaugsmo nerodė. Šiandieną jis jau visas vyras, o tėčio ranka ,manau, iki šiol jam reikalinga. Mano gyvenimo kelias taip pat pasisuko kita kryptim.  Jau dešimt metų kaip gyvenu  Anglijos Jungtinėje Karalystėje. Šį vakarą mus visus suvienijo moteris ,kuri iki šių dienų yra aistringa kovotoja už tautų laisvę- Nijolė Sadūnaitė. Vienuolė seniai žmogui yra atskleidusi  laimingo gyvenimo žemėje paslaptį :“Dievas yra kiekvieno žmogaus laimės šaltinis ir be Jo nėra gyvenime tikro džiaugsmo“.Nežinia,  ar visi ja naudojamės.

WP_002578

skliautas

Irena Valužė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Pasaka – ne pasaka

(esė)

Kartą ,mažoje Trolių šalyje gyveno trys seserys. Vyriausiąją seserį vadino kietuole, antrą-protingąja, o trečią-mažąja. Augo jos kaip ir visi troliečiai – kas sau.  Auklėjimo priemonės toje šalyje buvo  labai primityvios, bet gana veiksmingos. Jei norėjai, jog  įširdusios namų fėjos  maisto atliekomis dvokiantis skuduras kulkos geičiu atlėktų  tau tiesiai   į veidą- reikėjo nemažai šunybių iškrėsti. Kartu su raudonu antspaudu žande pasilikdavo ir koktumą keliantis  bausmės skonis. O šiaip, niekas seserų per daug neskriausdavo. Nebent pats gyvenimas.

Namuose buvo griežtai laikomasi tam tikrų taisyklių. Nuo gimimo kiekviena iš seserų turėjo atlikti tik jai skirtus darbus.  Vyriausia, namų kriukiu vadinama, saugoti tėvoniją, antrai buvo pavesta  prižiūrėti ar  neįsižiebia gaisro ugnelės toje tėvonijoje, o trečiąjai, pačiai mažiausiajai, atiteko namų kačiuko vaidmuo:švelnus, meilus ir be balso.

Vieną kartą, kai audra nuplėšė namo stogą , o dangus pasiėmė šeimos vyrą-  fėja įsiuto. Ji pasišaukė savo tris dukras ir įsakė joms jai tarnauti . Visai netrukus namų fėja atgulė ligos patalan ir  keturis dešimtmečius iš jo nebekėlė. Dukros ištikimai jai tarnavo ir tenkino visus fėjos norus . Tik štai,  vieną dieną ,Trolių karalystėje atsitiko didžiulė bėda:visą namų fėjos turtą pasidalino kietoji, protingoji ir mažoji. Mažoji ,supratusi, jog vyriausios sesers godumo nesuvaldys, greitai savo turto dalimi atsikratė ir paliko  savo namus.  Ji išvyko gyventi už devynių jūrų ir devynių kalnų .  Protingoji, suvedusi  šeimos “buchalteriją”,  vieną šaltą žiemos rytą  “išskrido”.   Kai protingoji iškeliavo ten iš kur niekada nebegrįžtama, kietuolė,  ryžtingu rankos mostu pastačiusi namų kriukį į  kampą, senąją fėją priglaudė po savo sparnu. Dabar Trolių šalyje visi įgaliojimai priklausė jai. Retkarčiais horizonte pasirodanti fėjos gelbėtoja-mažoji dukra, vyresniajai seseriai sukeldavo  didžiulį įniršį. Senoji , sukaupusi paskutines  jėgas dar kažkurį laiką mėgino gyventi laisvės iliuzijomis sugrįžti į savo valdas, tačiau vyriausios dukros verdiktas buvo  galutinis ir neapskundžiamas : įkalinta iki gyvos galvos . Netekusi vilties sugrįžti į namus, fėja išsikraustė iš proto.

Baltame, išskalbtomis paklodėmis kvepiančiame kambaryje visai prigesusiomis  ir nuo laiko apsunkusiomis akimis , senolė, skausmingai kilstelėjusi savo žilą galvą pro langą pamatė baltus žiedus. Ji atpažino savo obelį. Į tolių tolius nutysusioje migloje ji dar bandė įžiūrėti ,ar ne jos dukros susėdusios kramsnoja raudonus jos obuolius?..

Už lango tylut tylutėliai ant žemės krito baltas ,baltas sniegas . Jis, balta marška užklojo mažut mažutėlę Trolių karalystę.

2014-11-03 18.51.05

Irena Valužė

Barselona-nuotaka,pasirengusi vestuvėms

(iš turisto užrašų knygutės)

Katalonijos sostinė Barselona-tai vienas didelis muziejus po mėlynu Viduržemio jūros dangumi.  Turint marias laiko, galima „muziejų“ apeiti. O visa tai pamatęs ,- išsiveži prisiminimus, kurie per laiką susidėlioję širdyje pavirsta  gražios nuotakos įvaizdžiu tavo gyvenimo albume.

Ekspromtu

Geriausios kelionės-ekspromtu. „Vežu savo nuotaką“,-išgirdau iš savo vyro, su kuriuo jau keturi dešimtmečiai kaip esame drauge. Per pusdienį  nusipirkusi bilietus, jaučiausi dvejopai. Visada norėjau pamatyti šį unikalų pasaulio miestą ( ypač mane viliojo didinga Barselonos Katedra, kurią regėdavau tik televizoriaus ekrane) ir neplanuotos kelionės išdykėliškas džiaugsmas atrasti  neatrasta.

Paskaičiusi atsiliepimus interneto puslapiuose, į kelionę nepasiėmiau brangių daiktų ir geros foto kameros. Turistai, pabuvoję šiame mieste perspėjo, jog čia knibžda begalės vagių. Net viešbučio kambariuose esančiuose seifuose nesaugu palikti brangius daiktus. Gali sugrįžęs atrasti tuščią vietą. Anot jų, viešbučio tarnautojai  skėsčiodami rankomis neigs, jog seifas buvo uždarytas.  Prisiminę   ne kartą girdėtą patarlę „nebūk išvipęs-nebūsi išstipęs“, sėdome į Norvegų oro linijų lėktuvą ir prisisegėme saugos diržus.

WP_002260

kataloniečių pašto simbolis

Įspūdis

Pirmą kartą skrisdama Norvegijos oro linijų lėktuvu džiaugiausi visai kita atmosfera, negu skrendant RNR kompanijos lėktuvais. Čia nėra to „turgaus“, kuriame verda prekyba, stiuardesės nedemonstruoja  kvailų gelbėjimosi liemenių.  Lėktuve visa tai atliko  multiplikacinio filmo herojai su „happy end“ šypsena televizorių ekranuose. Kelionė neprailgsta. Skrendame tik valandą ir keturiasdešimt penkias minutes (skrydis iš Gatwick oro uosto). Nežiūrint į tai , jog Barselona-Olimpinis miestas, oro uosto atvykimo salė atrodė gana skurdžiai.  Gidė, pasitikusi turistus palydėjo į mikroautobusiuką ir mes, po pusvalandžio, atsidūrėme prie savo viešbučio durų. Pirmas įspūdis važiuojant iš oro uosto gana nykus. Pro langą regėjau blokinių namų eilę, kuri primenė man sovietinių laikų statybą, vėliau, arčiau centro – panoramą pakeitė didelių, pilkų namų statiniai su plačiomis gatvėmis ir didžiuliais skverais ( miesto pilkuma priminė Paryžių). Mūsų viešbutis beveik “atsistojęs’ ant šaligatvio, irgi nieko gero nežadėjo. Nuojauta neapgavo. Mažutis kambarėlis su dvigule lova ,spinta ir dušo kabina turistui yra tai (jei moki už viešbutį ne tiek jau ir daug),ką privalai turėti. Visa bėda ta, jog oro kondicionierius kambaryje veikė kaip šaldytuvas, o atidarius langus į gatvę-jauteisi realiu eismo dalyviu. Taigi, be didelio žavesio ir  nusivylimo išsiruošėme išeiti “į žmones” ir atšvęsti savo kelionės pradžią.

.WP_002511

vakaras Barselonoje

Situacijos

Šalia viešbučio susiradę nedidelį restoranėlį užsisakėme ispaniškos paellos su rudmėsėmis ir stiklą raudono vyno (paella-tradicinis ispanų patiekalas, kurio receptai yra kiekvieno restorano, ar namų šeimininkės  paslaptis). Mus aptarnavusi jauna ispanė angliškai su mumis bendravusi nudžiugo sužinojusi, jog mes  iš Lietuvos.  Ispanės vaikinas, su kuriuo ji žada greitu laiku susituokti, taip pat lietuvis. Taigi, nuotaikai pagerėjus supratome , jog esame apsistoję Barselonos “širdyje” (viską gali ranka pasiekti). Grįžtant į viešbutį, regėjome žiburių nušviestoje krantinėje vaikštinėjančius žmones. Dauguma jų,  susėdę lauko kavinukėse, degant žvakėms , linksmai klegėdami leido laiką. Jūros gėrybėmis , įvairių kepinių, dešrų ir kvepiančio muilo persisotinusiame ore  išsijuosę darbavosi naktinio turgaus pardavėjai. Krantinėje, pilnoje jachtų, katerių ir laivų, nuotaikingomis melodijomis praeivius linksmino  gatvės muzikantai.

WP_002390

kelias į pajūrį

Naktį pažadino smarkus griaustinis. Jis, kartu su pakilusiu vėju daužėsi į kambario langus, o lietus lauke  pylė kaip iš kibiro. Dėka jo (prilijo mūsų vonios kambarys) , mes persikraustėme į paskutinį viešbučio aukštą. Dabar, iš savo erdvaus balkono galėjome mėgautis namų stogus puošiančiomis freskomis, skulptūromis , bažnyčių bokštais, horizonte matomais  kalnų masyvais, o naktimis miegoti ramiai.  Viešbučio pavadinimas ‘Oazė’ realiai atitiko savo pavadinimą.

Susitikimas

Jei rankoje turi telefoną su palydovine įranga-Barselonoje nepaklysi. Kiek teko stebėti turistus, dauguma jų vaikštinėja į priekį atkišę telefono aparatus (keista,ir vagių nebijo). O jei atvirai, viešnagės metu ne kartą pasigailėjau nepasiėmusi savo foto kameros. Ypač ji reikalinga fotografuojant  tamsius bažnyčių skliautus ir naktinį miestą. Pirmą dieną apsilankiusi Barselonos Katedroje džiaugiausi dviem atradimais. 1298 m. pradėtoje statyti ir XIX a.užbaigtoje gotikinio stiliaus bažnyčios  didybėje neužgožtas pagrindinis dalykas-šventumas. Antra, nepaprastai jaukioje, 1450 m. pastatytoje kluatroje (Bazilikos Katedros sode),  atradau Šv.Teresės kriptą. Prieš keletą metų viešėdama Lietuvoje, tarp savo amžinybėn išėjusios anytos daiktų suradau knygų apie Ispanijoje gyvenusią vienuolę Teresę, kurios gyvenimo istorija verta  išsamių studijų. Jaunystės metais anyta buvo taip pat vienuolė.  Šv.Teresė buvo jai pasiaukojimo ir meilės Dievui pavyzdys. Barselonos Bazilikos Katedros puošniose koplyčiose palaidota daug šventųjų. Stebėjau, kaip žmonės, sustoję prie „Savojo”  meldžiasi, aukoja,  dega žvakutes.  Prie Šv.Teresės koplyčios žvakutę uždegiau ir aš,- kaip atminimą ir pagarbą išėjusiam brangiam žmogui.

WP_002294

Šv.Teresės koplyčia

Pastatytos kluatros kieme vienuoliai augina žąsis. Jos, išdidžiai vaikštinėdamos, turistams primena gana graudžią  istoriją. Tradiciškai yra priimta laikyti trylika žąsų. Kiekviena žąsis simbolizuoja Šv. Mergelės Eulanijos metus (IV a. mergaitė dėl tikėjimo buvo romėnų nukankinta). Didelį įspūdį padarė Bazilikos skliautuose įsikūrusi paveikslų galerija. Joje galėjai išvysti nežinomų menininkų paveikslus, nutapytus dar prieš Kristaus gimimą, o taip pat pasigrožėti auksu ir deimantais nusagstytu karaliaus sostu, karūna ir Bazilikos simboliu.

WP_002300

Bazilikos sodas

Naujai atrastas Picasso

Į Picasso muziejų reikia ateiti anksti ryte. Vėliau žmonių eilė nusidriekia per visą La Ribera (senasis Barselonos miesto kvartalas) muziejaus gatvę. Niekada nebuvau šio XX a. genealaus menininko darbų fanatė. Muziejus įkurtas 1963 m. Jame eksponuojama 3000 menininko darbų (piešiniai, tapyba, keramika). Didelį įspūdį paliko Picasso keramikos dirbiniai ir mėlynojo periodo  tapyba ( reikia turėti pilietinės drąsos piešiant mirštantį, aklą, ar ligos surakintą žmogų). Labai šiltos ant įvairių medžio ir popieriaus skiaučių menininko sukurtos  miniatiūros. Parodų salėse eksponuojamos   nuotraukos, surinkta didelė žymių menininkų  prisiminimų kolekcija, pasakojanti apie Picasso gyvenimą ir kūrybą. Augau sovietinėje santvarkoje, todėl Picasso daugiausiai buvo asocijuojamas kaip menininkas, kuris piešė taikos paukštį-balandį ir priklausė naujai meno srovei-kubizmui. Žinoma, balandžiai menininko kūryboje užima deramą vietą. Jie (paveikslai) eksponuojami paskutinėje muziejaus ekspozicijos salėje, o daugybę suvenyrų su menininko piešinių fragmentais galima įsigyti muziejaus parduotuvėje. Verta atvažiavus į Barseloną apsilankyti Picasso muziejuje .Gal ir jūs atrasite kažką naujo sau?

WP_002349

senamiesčio “jaunųjų menininkų” darbai

Įdomybės

Katalonijos turgūs ne mažiau žymūs ,nei jo muziejai. Čia visada knibždėte knibžda žmonių. Vieni siūlo savo užaugintas daržoves bei vaisius,kiti- ką tik iš jūros ištrauktus aštuonkojus, žuvis ir įvairias jūros gėrybes. Buvau girdėjusi apie vytintus kumpius ( kilogramas jų kainuoja net 55 eurus), todėl negalėjau atsispirti pagundai tai neparagavus. Nusipirkusi mažą pakelį plonai,tarsi į   porieriaus skiautes sukarpytos mėsos, alyvuogių ir bokalą švelnaus ispaniško alaus turgaus bare pasijutau tarp šalia manęs sėdėjusių miestelėnų gana sava. Jie savo greitakalbe kažką gana garsiai aptarinėjo ir iš visos dūšios kavatojosi. Buvo linksma ir man.

20141107_163754

turgaus magija

Po pusvalandžio jau keliavome smėlėtu pajūriu. Prieš mūsų akis – žymusis Olimpinis dangoraižis-Burės .Debesuotą dieną stiklinės pastato sienos ,atspindėdamos jūrą ir dangų , nusidažo tokia pat spalva.  Jūros mėlynė mirguliavo mažais juodais taškeliais. Ramiai plaukiodami ant savo banglenčių, nežinia iš kur ir kada iškilsiančios bangos keteros laukė adrenalino mėgėjai. Linksma buvo stebėti juodais plaukimo kostiumais apsitempusių vaikinų ir merginų kūnus, kurie pasišokinėdami, vieni per kitus „ritosi“ į krantą kartu su didžiule banga. Bėgimo takeliais  įvairaus amžiaus žmonės miklino  kojas. Olimpinė ugnis akivaizdžiai dar  gyvena Barselonos dvasioje.

20141104_153638

dangus burėse

Malonu važinėtis po Barseloną atviru autobusu, kai ant galvos nelyja lietus. Per šešias viešnagės dienas, pusė jų buvo lietingos .Ką darysi, žiema ir Barselonoje žiema (dieną 16-18 šilumos ). Nusipirkęs bilietą turistiniame autobuse, gali važinėtis juo ištisą dieną išlipdamas ir keisdamas maršrutus. Atvirai prisipažinsiu, kelionės metu gauni tiek daug informacijos, jog vakare, sugrįžęs į viešbutį krenti į lovą kaip šalnos pakąstas lapas

20141104_133903.

ispanė

Apie Ispanijos architektą, žymų menininką Antonio Gaudi neturėjau jokių žinių. Jis-kataloniečių dievaitis. O mylėti ir didžiuotis juo, žinoma, yra už ką. Ne  veltui architekto žodžiai, jog jis Barseloną padarys pačiu gražiausiu pasaulio miestu- realiai išsipildė. Į šią gražuolę pažiūrėti kasdien atvyksta tūkstančiai turistų iš viso pasaulio. Barseloną pamėgo ir lietuviai. Aš nesiruošiu atkartoti kitų žmonių išsamiai atskleistos menininko autobiografijos, nevardinsiu ir eilės jo suprojaktuotų namų, parkų, skverų pavadinimų. Man norėtųsi sustoti prie pačio didžiausio ir svarbiausio menininko gyvenimo ir kūrybos projekto – Šv. Šeimynos bažnyčios (Sagrada Famillia). Pirmą kartą, kai mūsų autobusiukas apsuko aplink šį nežinia  kokiu būdu sukurtą pasakišką statinį, kitą rytą nutariau aš jį aplankyti.

WP_002521

Sangrada Famillia sienos fragmentas

Himnas žmogui

Bažnyčia pradėta statyti prieš šimtą metų. Ją stato ir šiandien. Tai aukščiausias statinys Barselonoje. Bažnyčios aukštis siekia 170 m. Joje bus pastatyta 18 bokštų (12 iš jų bus skirta apaštalams, 4- evangelistams, 1-Motinai Marijai ir pats aukščiausias-Jėzui). Antonio Gaudi bažnyčią  statė 43 metus. 2026 m., minint šio projekto autoriaus mirties metines (A.Gaudi žuvo pakliuvęs po tramvajaus bėgiais) , žadama Šv .Šeimynos bažnyčios statybą užbaigti. Yra skeptikų, kurie teigia, jog senoji ir naujoji bažnyčios statyba akivaizdžiai skiriasi ( neva, tai įvairių “mišrainių” kratinys) . A.Gaudi-modernistinės krypties menininkas, asketas, šventai tikėjęs  savo pagrindiniu „klientu“-Dievu („Mano klientas niekur neskuba“). A.Gaudi- ne tik menininkas. Jis- žmogus, kuris dieviškumą stengėsi  atskleisti per  architektūrines formas, kuriose pagrinde dominuoja  gamtos motyvai. Ne veltui  marmure iškalti žodžiai iš Biblijos ,o Jėzaus skulptūra, kuri tarsi pakibusi virš žmonių – apvainikuota gėlių formas primenančiomis kolonomis.

WP_002543

Jėzaus skulptūra

Pro nuostabaus grožio vitražinius langus saulės spinduliais apšviestoje šventovėje pakėlusi akis į stulbinantį bažnyčios aukštį, norėjau  nulenkti galvą didžiam menininkui ir žmogui, sumaniusiam visa tai palikti  ateities kartoms.

WP_002538

bažnyčios kolonos

Viešnagė pasibaigė

Paskutiniąją, saulėtą viešnagės dieną Barselonoje, su laivu išplaukėme į jūrą. Norėjosi pasimėgauti vandens mėlyne ,šalia praplaukiančiais burlaiviais, ant vandens tingiai sėdinčiomis žuvėdromis, dangumi į pietus išskrendančiomis paukščių vilkstinėmis ir dar kartą akimis aprėpti šį nuostabų Katalonijos krantą. Ekskursija laivu į Barselonos uosto teritoriją, taip pat paliko gerą įspūdį. Pasak gido, šiandieną uostas dirba visu pajėgumu. Iš jo kasdien išplaukia didžiuliai kruiziniai laivai į įvairias pasaulio šalis. Tokiu būdu, miestas gauna geras pajamas. Ne veltui į jūros pusę atsukęs savo pusės metro ilgio  pirštą (paminklas Kolumbui)  šiam miestui puikią   ateitį išpranašavo didysis jūrų vilkas.

20141105_122936

didysis Kolumbo pirštas

Viešint Barselonoje į akis krito tvarkingos ir plačios gatvės,šimtus kilometrų skaičiuojantys dviračiais važinėtis skirti takai.  Didesniuose skveruose, gatvių sankryžose galėjai stebėti tvarkingai sustatytus oranžinius dviračius. Nusipirkęs metinį abonimentą, miestelėnas naudojasi jų paslaugomis. Žmogus bet kokiame Barselonos taške pasiėmęs dviratį,  gali jį palikti tam skirtoje aikštelėje kitame miesto gale. Dviračių aptarnavimui skirtos mašinos nuolat seka dviračių stovėjimo aikštelių tvarką (kur daugiau-sumažina, kur mažiau-papildo). Mieste labai daug motorolerių. Jais mielai “skrajoja” jaunos merginos.  Nejučia prisiminiau savo miesto (Palangos) gatves ir šaligatvius. Sezono metu kurorto šalikelėse nebegali ramiai vaiksčioti.  Ant tavo galvos „važiuoja“ visi, kas netingi. Kodėl? Todėl, jog nėra tvarkos miesto merijoje. Dviračių , triračių bei keturračių verslas – privatininkų  rankose.

20141106_113700

oranžiniai dviračiai

Kelionę nuostabioje Katalonijos sostinėje Baselonoje, su jos draugiškais gyventojais, užbaigėme paskanavę jūros aštuonkojų A.Gaudi kažkada suprojektuotoje kavinėje, o nuėję vakare prie jūros padėkojome jai už gerą poilsį. Išvažiuojant buvo sunku skirtis su miestu ,kuris priminė nuotaką. Miesto vaizdai liko įamžinti šeimos albume.

WP_002604

A.Gaudi kavinė Barselonoje

Pabaigai

Išvažiuojant išsivežiau visa glėbį gerų emocijų. Ir visai nesvarbu, ar tu jaunas , ar sulaukęs brandžių metų. Keliauti visada verta. Juk kada nors visos kelionės pasibaigs. O kol duota gyvent-pratęskime savo buvimą.

WP_002350

kaktusas

Irena Valužė

%d bloggers like this: