Nijolė Sadūnaitė:”Teisę peikti ir barti turi tik tas,kuris myli”

Niekada nebuvau arti politikos. Man visada atrodė, jog žmonės besiveržiantys į politiką tam turi asmeninių išskaičiavimų.  Nuo Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje praėjo du dešimtmečiai. Nesuskaičiuosime , ir visai tai nebūtina  daryti , galvojant kiek politikų nuo pjedestalo nuriedėjo, kiek dar ant jo ropsčiasi ir kiek  dar jų stovi laukdami eilės.  Nuo viso šio marazmo lietuviui nei šilčiau, nei geriau.

Klausimai be atsakymų

Šią vasarą į mano rankas pakliuvo Nijolės Sadūnaitės knygutė „Gerojo Dievo globoje“. Nedideliame, penkiasdešimties tūkstančių tiražu 1989 m. išleistame leidinyje perskaičiau tai, apie ką niekada nebuvau susimąsčiusi. Kada griuvo sovietinė uždanga, liaudis patikėjo burokevičiams, prunskienėms, brazauskams ir kitiems tuometiniams buvusios sovietinės sistemos lyderiams. Klausiu, ar velnias atsisėdęs ant altoriaus tampa šventuoju? Kaip parodė daugiametė šalies valdymo patirtis-ne. Kur  buvo  P.Gražulis, N.Sadūnaitė, P.Paulaitis, A.Terleckas, vyskupas-tremtinys J.Steponavičius, V.Bogušis, P.Cizikas, V.Jančiauskas, J.Volungevičius, kurie pirmieji išdrįsę prabilti  1987 m. prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje,  nukentėję nuo KGB persekiojimų ,arba kentę tremtį  tada, kai liaudis šventė pergalę, o „žiurkės“ stengėsi užpildyti visas tuščias landas? Jei būtų atėję į valdžią tie ,kurių sąžinės švarios, o rankos nesuteptos, gal niekas Lietuvą daugybei metų nebūtų įtempę į požemių karalystę? Gal niekas Lietuvai nebūtų prisegęs to bjauraus pavadinimo -savižudė, o  tūkstančių tūkstančiai nebūtų palikę savo gimtinę? O gal laisvės šaukliams buvo padovanotos šiltesnės vietos ir šie ,gerai įsitaisę ,užmigo ant lauro lapų? Klausimų daug, o atsakymas vienas,-pati pasitraukiau iš Lietuvos.

Pažintis

Kiek atsimenu, Nijolės Sadūnaitės vardą išgirdau  iš  savo tėvo. Jam patikdavo “papolikuoti”, visada skaitydavo  “Tiesą”, nors klausydavosi ir „Amerikos balso iš Vašingtono“ . Kaip rašė tuometinė spauda, Nijolė Sadūnaitė buvo davatka lendanti į politiką. Jai buvo prirašomas ir psichinės ligonės sindromas.  Vienu žodžiu, tuometinėje sovietinėje sistemoje N.Sadūnaitė  buvo  pajuokos objektas Nr.I. Tada buvau dar labai jauna. Vėliau, sukūrusi šeimą ir kurį laiką gyvenusi savo  anytos Adelės Apulskytės-Česnavičienės namuose Palangoje prisimenu, jog į anytos namus kartas nuo karto ateidavo  svetimos moterys. Jos palikdavo anytai kažkokius popierius. Ji juos perrašinėdavo.  Kiek vėliau sužinojau, jog  buvo perrašinėjama Lietuvos Katalikų kronika. Mano anyta jaunystės metais buvo vienuolė. Iki gyvenimo pabaigos jos namuose lankydavosi jos draugės, buvusios vienuolės. Ką žinosi, gal kada pas anytą svečiavosi ir pati Nijolė. Nijolė Sadūnaitė taip pat buvo vienuolė.

„Galiu ir numirti“

Vytautas Skuodis, pristatęs N.Sadūnaitės leidinį „Gerojo Dievo globoje“ rašo, jog mes (lietuviai) didžiuojamės M. Čiurlioniu  , vieninteliu , atstovaujančiu Lietuvai Pasaulio dailės istorijoje, ar džiaugiamės kada kitataučiai pamini vieną ar kitą mūsų tautos garsenybę  savo raštuose. Anot V.Skuodžio, „Nijolės Sadūnaitės niekas niekada nereklamavo. Pasaulis pats ją surado ir pažino. Nijolę išgarsino ne jos parašytieji atsiminimai, o jos laikysena teisme, lageryje ir tremtyje. Nijolės paskutinis žodis teisme visame pasaulyje sukėlė nuostabą ir susižavėjimą jos asmenybe. Toji kalba netrukus buvo spausdinama net Japonijos mokyklų vadovėliuose.

-Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime,-kalbėjo teisiamoji.-Aš esu teisiama už LKB Kroniką, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms. Kas gali gyvenime būti svarbiau, kaip mylėti žmones, ginti  jų  laisvę ir garbę. Šiandieną aš atsistoju tarp amžinosios Tiesos-Jėzaus Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: “Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti“. Kaip nesidžiaugti, jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa-klaidą ir melą. O kad tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti“.

Drąsa nugali baimę

N.Sadūnaitė –drąsi moteris. Ji pirmoji parašo laišką tuometiniam Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos Generaliniam sekretoriui M.Gorbačiovui prašydama, kad nebūtų trukdoma padėti gėles Vasario 16 ant nepriklausomybės kovas atmintinų vietų. Laiškas, skirtas Amerikos Kongresui suteikė galimybę N.Sadūnaitei kartu su A.Terlecku išvykti  Maskvą ir perduoti jį Amerikos Prezidentui Ronaldui Reiganui (Ronald Reagan). Šiame susitikime dalyvavo estų ir latvių tautos atstovai.  N.Sadūnaitė-Katalikų bažnyčios atstovė (Kreipimasis į Helsinkio sutarties kraštų-dalyvių vyriausybes ir Tarptautinį Helsinkio Federaciją apie Bažnyčios būklę ir tikinčiųjų teises) .Po visais šiais dokumentais yra N.Sadūnaitės parašai, o jos atsiminimų knygutėse – su tuo susyjusios istorijos,pasakojančios kokia kaina visa tai buvo pasiekiama.”Tą jos dvasios grožį ir paslaptingą jėgą patyrė ne vienas Mordovijos lagerio Nr.3 penktosios zonos kalinys, kada Nijolė, moterų zonos pakraštyje įsilipusi į medį, iš tolo juos guosdavo ir drąsindavo gyvu ir įtaigiu žodžiu”,-rašė V.Skuodis.

„Skubėkite daryti  gera“

Kaip dauguma žmonių, taip ir Nijolė , savo gyvenimo kelyje ieškojo atsvaros. Ji ieškojo šviesaus proto ir gilaus mąstymo asmenybių. Vienas iš tokių buvo gilus humanistas ir krikščionis daktaras F.J.Haas‘as.  Daktaro pasakyti žodžiai :“Skubėkite daryti gera“ ėjo paralele per  visą jos gyvenimą.

Nijolės Sadūnaitės atsiminimų pagrindu du jauni, turintieji lietuviškų šaknų , prancūzų aktoriai Žanas Kristofas Mončys ( Jean Christophe Mončis) ir Karolina Masiulytė-Paliulienė 1987 metų rudenį Paryžiuje sukūrė spektaklį „Aušros vartai“ (La Porte de l‘Aurore).  Spektaklis sėkmingai daug vakarų buvo rodomas Šv. Eustachijaus bažnyčios vienoje kriptoje Paryžiuje. Žurnalistams paklausus, kokį įspūdį padarė N.Sadūnaitės dienoraštis, aktorė Karolina atsakiusi: “Kovoti prieš blogį be jokios neapykantos“. Aktorė apgailestavo, jog ji nuo vaikystės nepažino lietuvių kalbos. Visada jausdavosi tarsi atskirta nuo savo tautos geneologinio medžio. Jo šaknų visą gyvenimą ir ieškojusi. Pažintis su N.Sadūnaitės atsiminimais, kurie buvo išversti iš italų kalbos į prancūzų , teatro kalba leido jai priartėti prie savo ištakų-Lietuvos, kuri buvo ir pasiliko jos gyvenimo svajone. Daktaro F.J.Haas‘o žodžiai, jog turime skubėti daryti gera, gyvenimo praktikoje- pasitvirtina. Dėka šių aktorių, buvo sukurtas spektaklis, kuris įnešė deramą indėlį atskleidžiant  Nijolės Sadūnaitės asmenybę ir Lietuvos vardo išgarsinimą užsienyje.

Paralelės

2oo1 metais buvo švenčiamos  žymaus skulptoriaus, ilgus dešimtmečius gyvenusio ir kūrusio Prancūzijoje  Antano Mončio gimimo 80 -metis. Palangoje, A.Mončio muziejuje šventę atidaręs  A.Mončio sūnus Žanas Kristofas sakė: “Su meno pagalba, tikiu, svetimos tautos atras jūsų šalį, nes per menines vertybes susijungia tautos, taip kaip šiuo atveju-Lietuva ir Prancūzija. Tarp šventės svečių buvo ir A.Mončio šeimos draugė, aktorė Karolina Paliulienė: “Aš šiandieną ne be reikalo prisiminiau tuos sunkius laikus, kai mano šeima gyveno labai skurdžiai, ir kaip šviesos spindulėlis mano vaikystės atsiminimuose išliko būtent Antano padovanotos spalvingos lėkštutės, kurios suteikė vilties, jog sunkus gyvenimas pasibaigs. Taip ir įvyko. Praeityje liko sovietmetis. Gyvenimas keitėsi ir keičiasi, o spindulėliais dvasine prasme aš tikiu: jie būtinai išlįs ir sušildys daugelio žmonių sielas“.

Nuo mūsų susitikimo prabėgo lygiai trylika gyvenimo metų. Ponia Karolina į Lietuvą buvo atvažiavusi su savo vyru Arūnu ir dukra Lina. Šeima tada gyveno Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Tikiu, jog ir šiandien šiai mielai moteriai viskas kuo puikiausiai sekasi. Žanas Kristofas Mončys su žmona Daniela pirmą kartą atvežę savo sūnų-  A.Mončio vaikaitį ,pusantrų metukų  Feliksą Antaną Rudolfą -jautėsi labai laimingi. Mūsų pokalbio metu, mažasis Mončys, iš burnos nepaleisdamas  čiulptuko ir tvirtai įsikibęs į tėvo pirštą, didelio džiaugsmo nerodė. Šiandieną jis jau visas vyras, o tėčio ranka ,manau, iki šiol jam reikalinga. Mano gyvenimo kelias taip pat pasisuko kita kryptim.  Jau dešimt metų kaip gyvenu  Anglijos Jungtinėje Karalystėje. Šį vakarą mus visus suvienijo moteris ,kuri iki šių dienų yra aistringa kovotoja už tautų laisvę- Nijolė Sadūnaitė. Vienuolė seniai žmogui yra atskleidusi  laimingo gyvenimo žemėje paslaptį :“Dievas yra kiekvieno žmogaus laimės šaltinis ir be Jo nėra gyvenime tikro džiaugsmo“.Nežinia,  ar visi ja naudojamės.

WP_002578

skliautas

Irena Valužė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: