Poezija – Nuosprendis. Poetas – Jo vykdytojas

Pirmųjų savo gyvenimo žingsnių nepamenu. Atsimenu tik pirmąjį skausmą- pargriuvus.Nuo to momento, kai pažinau fizinį skausmą, praėjo penki dešimtmečiai. Tur būt reikia pragyventi nemažai  žemėje metų, kad suvoktum, jog suklupdamas ir skaudžiai užsigaudamas pajausi, kad tik kančia padaro žmogų tvirtą kaip medis.

Pažinimo kelias duobėtas. Jis apraizgytas įvairiausiomis pinklėmis. Tu eini juo, o kažkas lyg tyčia, atrodo, tau spendžia  spąstus.  Žinau, daug žemės pakeleivių taip ir nebesugavo savo vilties paukščio, pasilikę gulėti pakelės dulkėse…

Gyvenimo dulkių paragauti teko ir man. Esu ne išimtis. Tačiau šiandieną aš esu dėkinga likimui, kuris mane išmokė pajusti pirmojo karto džiaugsmą:  pažinus save nugalėti baimę, išsivalius sielą- pakilti. Ir tegu bus mano gyvenime dar daug Džonatanų Žuvėdrų, tačiau aš gerai žinau, kad ateis toks metas, kai rašysiu vėl:” …pirmą kartą…”

Irena Česnavičienė  –  Valužė

Mano eilės-mano draugės

Susėdusios nakties labirinte

Ieško manes,tavęs

Gal dar Žemės ašies

Atsiremti.

Mano eilės-žydintys sodai

Žiedlapiais sninga

Paglosčiusios medį ir žolę

Ir Žmogų…

Kartais užkaukia vėjais

Sustingsta…

Apanka…

Jei žodžių pristinga.

Mano eilės-atverti vartai į nežinią

Jei išdrįsi įeiti-

Būsiu Laiminga!

2014 in review

The WordPress.com stats helper monkeys prepared a 2014 annual report for this blog.

Here’s an excerpt:

A San Francisco cable car holds 60 people. This blog was viewed about 3,300 times in 2014. If it were a cable car, it would take about 55 trips to carry that many people.

Click here to see the complete report.

Pūga

(esė)

Ten, iš kur ji atvyko-žiemos nebūna. Todėl , ką tik išlipusiai iš autobuso ir pajutusiai po kojomis girgždantį sniegą ,o  iš paskos besivejantį vėją- buvo ir keista, ir linksma.

Tą žiemą , nedideliame pajūrio miestelyje prisnigo tiek, kiek  jos vaikystėje: iki pažastų .  Šalikelėje, virš moters galvos pralėkdamas stiprus vėjas nuo medžių draskė  kalėdines girliandas. Jos, nutysusios pažeme, įvairiaspalviais šviesos šešėliais linksmai besisukdamos žaidė sukasto sniego  kauburių viršūnėmis. Toks pasakiškas miesto vaizdas atvykėlei kėlė ir nuostabą, ir džiaugsmą. Miesto laikrodis, pareigingai atskaičiavęs laiką, išmušė vidurnaktį. Moteris, akimirka stabtelėjusi giliai į plaučius įkvėpė gaivaus pajūrio oro ir paspartino žingsnį. Jos tikslas buvo kuo greičiau pasiekti namus, užsikurti krosnį ir sušilti palindus po savo stora  anklode.

Sunkiai jai sekėsi atrakinti apledėjusias  namo duris. Teko gerai pasidarbuoti bato kulnu , kol storas ledo sluoksnis  pagaliau pasidavęs, duris  paleido. Stipriai dunksinčia širdimi įėjusi į namus ji apgraibomis susirado elektros jungiklį ir spragtelėjo jį. Erdviame koridoriuje suspindo maža elektros lemputė. Namuose buvo nežmoniškai šalta. Nė nenusivilkusi palto ji nuskubėjo užsidegti dujinės krosnies. Įsitikinusi , jog ugnies liežuvis krosnyje  pliūptelėjęs nebeužges,  ji įėjo į savo kambarį.  Su meile nužvelgusi šventus anytos paveikslus, šeimos nuotraukas,  visus menkus , tačiau taip  išsiilgtus mažmožius  knygų lentynoje, atsidususi  nusišypsojo. Pagaliau ji  sugrįžo namo. Žiemos metu ilgai nekūrenti namai sušyla tik paryčiais. Todėl ji nieko nelaukusi pasiklojo lovą ir stryktelėjo į ją. Šaltas ir drėgnas apklotas nemaloniai  prigludo prie moters  kūno. Visą dieną keliavusiai, akys pačios ėmė ir užsimerkė.

Nubudo išgirdusi visai šalia savęs verkiantį vaiką. Greitai suvokusi, jog ji  šiame dideliame name vienut vienutėlė- įsiklausė į tylą. Už lango stūgavo pūga. Iš labai ,labai toli,  pro namus, per gatves, per  kiemus ir jų  patvorius, atsargiai, lyg bijodama subyrėti , pūga prasisukdavo iš už namo kampo ir atsliūkindavo  į jos kiemą. Sekundės dalį  stabtelėjusi ji   dėmesingai apžvelgdavo sodą (ar viskas užklota), žvilgančios skraistės kutais  apkabindavo senučiukę, jau beveik visai nudžiūvusią, bet dar gyvą obelį , nedrąsiai patrypčiojusi ant slidžių namo laiptų ,visu savo svoriu užgriūdavo namo lango rėmą. Nesulaukusi jokio atsako, įsižeidusi, ji  paskutinį kartą  gailiai suvaitojusi atsidusdavo, ir pamažu,pamažu nupėdindavo  tolyn…

Moteris pūgos nesibaimino. Ji seniai užmiršo ką reiškia žodis -baimė. Anaiptol,  ji džiaugėsi Baltosios draugyste. Aušo. Rytas plėšė lango užuolaidą.   Keltis ji nenorėjo.  Moters skrandis, įkyriai mausdamas paširdžius rėkte rėkė reikalaudamas gardžių anytos blynų. Nurijusi seilę rajūnui priminė , jog namuose anytos virtos obuolienės  taip pat  seniai, seniai nebėra. Todėl įsitaisiusi patogiau,  ji toliau klausėsi ką šneka pūga.

Visai netikėtai  jos širdį  kažkas surakino. Prieš moters akis prabėgo laikas, įsirėžęs atmintin tartum rievės medžio kamiene. Moteris užuodė dar mišku alsuojančios eglės kvapą. Ją ką tik į kambarį įnešė tėvas. Krosnyje linksmai spragsi malkos. Visi darbai atlikti. Ugnies atšvaituose blizga padabinta kalėdinė eglė.  Ant jos šakų sukasi   juokingi žaisliukai:  tuščiaviduriai saldainių popierėliai (smaližiaus darbo), sunkūs, iš vielos išraizgyti  žvakučių laikikliai, balti vatos gumulėliai,  iškarpytos snaigės, seniai šalčiai, žvaigždės, meduoliai, įvairūs blizgučiai  ir , žinoma , stikliniai karoliai. Karoliai, besipuikuodami vienas prieš kitą  vis užkliūna už mažučių , raudonskruosčių, tarp eglės  šakų pasislėpusių, rojaus obuoliukų. Prieangyje, ant ką tik išplautų grindų, stovi  tvarkingai  sustatyti  ir gerai išblizginti batai ( jų labai daug ). Didžiajame kambaryje, ant  apvalaus stalo uždengto balta staltiese, garuoja  vanile  ir mamos rankomis kvepiantis aguonų pyragas.  Rytoj, kai  visi sugrįš iš Bažnyčios , į namus ateis Kalėdos…

Moters skruostu nusirita karšta ašara. Ji visai nesiderina su dar gana šaltu  kambario oru. Lauke, visai netikėtai , nutilo pūga. Šios pauzės ji nenorėjo.  Ji troško pūgos  kaip oro, kaip prisiminimo, kaip prabėgusio laiko, kuris niekada, niekada nebegrįš . Įsikabinusi į tylą ,tartum į pernykštį voratinklį, moteris  meldė sau visai nedaug : tik nenustok mylėjusi. Staiga,  iš labai, labai toli ( gal iš širdies labirinto)  atvilnijo  švelni melodija.  Gal taip atsisveikindama dainavo pūga? Kas dabar pasakys…

Moters veidu nubėgusi šypsena stryktelėjo per langą ir pasivijo pūgą.

Už lango pasigirdo monotoniškas garsas: šiūkšt, šiūkšt ,šiūkšt…Prašydamasis vidun, dabar iš tiesų kažkas įkyriai trepsėjo prie moters namo laiptų. Moteris atsikėlė iš lovos, atitraukė lango užuolaidą ir  išvydo savo seną  jaunystės dienų draugę.  Vėjo nugairintu veidu, džiaugsmingomis akimis , vienoje rankoje  laikydama šluotą, kitoje-  žalias eglių šakas , ji  garsiai jai  šaukė: “Kelkis, drauge, Kalėdos!“.

DSC00151

Irena Valužė

Paradoksali pažintis

Aštuonios vakaro Anglijos laiku. Atsiskleidžiu internetinį “Palangos tilto” puslapį. Užrašų knygutėjė pasižymiu, jog Palangoje, A.Mončio muziejuje atidaryta Vlado  Ozarinsko paroda “Filtrai”.Užsirašau kelias mintis ,kurias parodos atidarymo metu pasakė mano klasiokas rašytojas Rolandas Rastauskas. Susimąsčiusi pagalvoju, jog iš tiesų, mūsų visų gyvenimai-tai ištisi filtrai, su jais visą laiką ir vargstame (  kartais, kaip vaikai, džiūgaujame jei sekasi juos tinkamai prižiūrėti ,ir, neduok Dieve, jei vieną dieną jie ima ir užsikemša). Apgailestauju,  jog negaliu pamatyti  šio menininko darbų (mano “filtras” dabar randasi toli nuo Tėvynės). Straipsnis sudomino. Interneto puslapyje užrašau: Valdas Ozarinskas. Devynios valandos vakaro. Skaitau DELFI pranešimą:”Trečiadienį po pietų rastas negyvas 53 metų garsus architektas Valdas Ozarinskas.

Viskas iš pradžių

Mane antrą kartą ištinka šokas (pirmą kartą aš jį  gavau rašydama atsiminimus apie dailininkų Uogintų šeimyną). Tada, iš DELFI portalo sužinojau apie savo kaimyno, jaunystės draugo Broniaus Uoginto mirtį. Tvirtai nusprendusi , jog gyvenimas susideda iš paradoksų, kurie visada užsibaigia mirtimi, vis dėlto nutariau nežinantiems (kaip ir aš) papasakoti, jog architektas Valdas Ozarinskas- pasaulinės parodos 2000 metais Hanoveryje Lietuvos paviljono autorius. Franko Zappos paminklo (JAV) architektas. 1996 m. šiuolaikinio modernaus meno parodos vykusios Gdanske, autorius. EXSPO  parodos Japonijoje dalyvis ( V.Ozarinskas kartu su lietuvių apipavidalintojų grupe „Privati kolegija“ apdovanotas Lietuvos įsteigtu apdovanojimu „LT tapatybė“). Vladas Ozarinskas-antrosios šiuolaikinio meno bienalės Maskvoje tarptautinės parodos ekspozicijos dizaineris, Vilniaus parodų rūmų pirmojo aukšto dizaineris (savo darbuose mėgo (mėgo?) naudoti medžiagas iš mūsų kasdienio gyvenimo) šeštadienį, Palangoje, A.Mončio namuose-muziejuje meno gerbėjams pristatęs dvejus metus truksiantį projektą ir  padovanojęs 12 ( keista, lyg dvylika Apaštalų) (137×300) fotodarbų (specialiai sukurtų šiam muziejui), šiandieną iškeliavo Anapilin…

Pažvelk į save patį

Anot R.Rastausko, prieš keletą dienų pristačiusio V.Ozarinsko parodą „Filtrai“ Palangoje,“čia nebus „atvirukų“, nebus glamūro-žiūrovą autorius kviečia pažvelgti į save patį. O tai nėra lengva“. Visuose V.Ozarinsko darbuose užfiksuota data 1989 m. Rašytojas mano, jog ši data, tai „lyg prieangis į tai, ką mes turime šiandien, į laiką, kuriame mes esame, kuriame mes dabar gyvename. Į tai, kuo mes tapome, kuo išlikome“. Anot jo, dažnas ir neišliko…

Kūrėjas visais laikais, visų baisiausių sukrėtimų metu( kokius tik žemė regėjo ), išliko.  Jais didžiuojasi šeima, gimtinė (architektas V.Ozarinskas 1961 m. gimė Ignalinoje), mokykla bei studijų draugai (1986 m. baigė Vilniaus dailės akademiją). Kūrėjas,jei jis sąžiningas sau ir savo laikui-nemirtingas.

Netektis, kaip tas herojus, kuris  spektaklio metu vis nepaliaudamas kartoja:“Škac, mirtie, škac“. Deja, visi spektakliai kada nors užsibaigia ir užgęsta scenos rampų šviesos. Anapilin išėjo didis menininkas. Jis paliko žemėje atmintį. Jis ,  nusiėmęs kaukę (praėjęs pro visus esamus ir menamus gyvenimo ‘filtrus”), sugebėjo į save pažvelgti  iš šalies ,ir savo darbais žadino visus žmones tai daryti. Tokius, sakoma, per Kalėdas Aukščiausiasis pasiima į  savo glėbį.  Gaila,jog dar pakankamai jaunas, perspektyvus Valdas Ozerinskas (kūrėjas nusineša su savimi patį didžiausią turtą-talentą) paliko tuos,kurie jį mylėjo…Jis buvo mano bendraamžis. Šį vakarą  Jis tapo  ir mano draugu.

Pabaigai

Daugiau nei prieš metus laiko Anapilin išėjo palangiškis menininkas Jonas Vaišė. Prisiminiau šį menininką neatsitiktinai.  Jonas Vaišė visada žavėjosi erškėtrožės žiedu sakydamas,jog su juo reikia elgtis itin atsargiai (kaip ir su žmogaus gyvenimu );nuskynei- grožio nebėra. Įrėminant straipsnį  nieko geriau nesugalvojau už mano pačios neseniai nufotografuotus erškėtrožės vaisius. Paradoksas tame, jog po kurio laiko prisiminiau , kad prieš porą metų, besisvečiuodama Lietuvoje ,Vilniaus Parodų rūmuose žiūrėjau  fotomenininkių Anos Jermolaew’os ir Audronės Vaupšienės parodą  intriguojančiu pavadinimu “Lyg ir grįžimas namo”.  Pirmajame parodų rūmų aukšte fotografavau  neįprastu dizainu “nuspalvintą” sovietinį palikimą.  Kaip šiandien supratau, jo autoriumi buvo Valdas Ozarinskas. Vadinasi, mudu  buvome seni pažįstami,o kelias namo- grįžimas į pradžių pradžią,- gimimą iš naujo.

DSC00075

branda

WP_000994

Vilniaus parodų rūmų interjero detalė (projekto autorius A.Ozarinskas)

Irena Valužė

 

 

 

Pesimistė? Ne. Norinti grįžti namo

Sakoma , per Adventą reikia išsivalyti visus savo sielos užkaborius. Sakoma, jog reikia į savo vidų įsileisti Angelą Sargą, kuris nenustotų vesti teisingu keliu apsaugodamas žmogų nuo  jį tykojančių  pavojų. Austrų filosofas  A.Franklis, iškentęs koncentracijos stovyklos baisumus teigia, jog pati didžiausia  nuodėmė tada, kada žmogus praranda viltį. Svetur gyvenu dešimt metų. Gyvenimo aplinkybėmis esu įkalinta ,manau, iki savo gyvenimo pabaigos. Kodėl (klausiu) taip atsitiko? Už kokias nuodėmes aš, ir tūkstančiai lietuvaičių palikę savo gimtinę, pačią švenčiausią žmogui naktį-Kūčių naktį-susėdę už šventinio stalo dažniausiai su visai nepažįstamais žmonėmis  laužia plotkelį ne savo namuose linkėdami vienas kitam gerų Kalėdų?

Lietuvoje mūsų nėra

Anglų rašytojas Samuel Johnson yra pasakęs:“Jaustis laimingu namie-tai geriausias visų troškimų išsipildymas“. Anot jo, didžiausias gyvenimo nuotykis-tai kelio atradimas į savo namus. Šiame nuotykyje dalyvauju jau dešimt metų. Ne, likimu nesiskundžiu. Turiu puikius namus Lietuvoje (dažnai parvažiuoju), svetur gyvenu taip pat po stogu. Po šiuo stogu gyvena visa mano šeima. Tad, ko gi norėti :esame sveiki (ačiū Dievui), pavalgę, turime darbus, tikiuosi greitu laiku susilaukti anūkų ( padovanos ištekėjusios dukros), o širdis padalinta per pus. Žinau gerai, jog tą šventą visiems žmonėms vakarą negalėsiu apkabinti savo sūnaus, marčios, anūkių, mamos, sesers ir visų kitų savo artimųjų. Jie gyvena Lietuvoje. Ir ne tai skaudžiausia. Neseniai sugrįžusiai iš Lietuvos vis aiškiau ir aiškiau imu matyti, jog visiems (Valstybei, tautiečiams) „dzinn…“ už tuos, kurie išvykę, visiems „dzinn…“,kad jaunimas, kuris jau įleido čia šaknis niekada nebegrįš namo, gimdys čia  palikuonys. Šie lankys angliškas mokyklas,  bendraus su kitataučiais. Vadinasi, mūsų tautos genofondas visiškame pavojuje? Koks skirtumas, verslininkai atveš į Lietuvą pigios darbo jėgos, nes po dvidešimt metų tėvynėje gyvens tik pagyvenę ir pensijinio amžiaus žmonės (Statistikos departemento duomenimis), ateina atsakymas.

Ne , ne visiems „dzinn…“.Yra ir dorų žmonių. Ypač tie, kurių artimieji pasirinko emigranto dalią. Juos  riša Ariadnės siūlas. Ne paslaptis, jog emigrantai remia savo senus tėvus, padeda vaikams bei vaikaičiams. Turėdami nekilnojamą turtą Valstybei moka mokesčius, sugrįžę remontuoja savo būstus ar perka nekilnojamą turtą. Vežėjai pelnosi  pargabenę pilnus mikroautobusiukus „tašių“ . Šiuo metu pats geriausias Lietuvoje  biznis (“tašė“-25 svarai ,per šventes-kur kas brangiau).  O visa Lietuva apsimeta , kad viskas gerai . Jiems atrodo, jog išvykusiųjų gyvenimas -jų pačių reikalas.

Geriau „pasikaskim‘

Lietuvoje teko išgirsti  kauštelėjusių vyrukų  nuskeltą„ bajerį“.Važiavau į Lėbartų (Klaipėdoje) kapines aplankyti savo artimųjų kapaviečių. Vienoje stotėlėje įvirtusi linksma kompanija nesitvėrė juokais.Vienas vyriokas sako kitam:

-Važiuojam į Norvegiją.

Kitas atsako:

-Kam? Geriau  į Lėbartus.Turiu “šiūpelę,” pasikasim.

Anekdotiškas judviejų “pasikalbėjimas’ man tada buvo visai nejuokingas. Žinoma, tokių, alkoholiu permirkusių, užsienyje nereikia. Nepavydėtina šių vyrukų ateitis laukia ir Lietuvoje.  Ne veltui Lietuvos kriminalinės kronikos apžvalgos lietuvaičius  gana anksti“ suvaro“ į savo namus (ypač žiemos laikotarpiu). Šių dviejų vyrų „sąmojuje“ pamačiau realią Lietuvą, kurioje ,kaip ledokšnis ant namo stogo,-lašas po lašo dingsta tikėjimas Lietuvos ateitimi. Gaila, prarandame stuburą, kuriame užrašytas žodis „viltis“. Tose pačiose kapinėse sutikau labai įdomią pašnekovę. 71-erių (mano akimis ne daugiau 60-ties),vieno žymaus uostamiestyje gyvenančio aktoriaus giminaitė, prisistačiusi ponia Pakalniškiene, gal kokią valandą žingeidžiai klausinėjo mane apie gyvenimą užsienyje. Mudviem išsiskiriant ji nuoširdžiai prisipažino,jog ji  niekada nesiryžtų uždaryti savo namų duris.  Kartas nuo karto  ji aplanko savo dukterėčią Vokietijoje, domisi politiniu Lietuvos gyvenimu ir galvoja,jog  jei anksčiau būtų atviros sienos, gal tada jauni žmonės būtų tekėję ar vedę  iš meilės ir  nereikėtų visą gyvenimą atgailauti gyvenant su nemylimu žmogumi.

Donelaitiškas būdas

Daug  kas man gali prieštarauti sakydami, jog Lietuva gražėja, už Europos pinigus klojamos plytelės didžiuosiuose bei kurorto vardą turinčiuose miestuose, jaunimas (moksleiviai) dalyvauja įvairiuose olimpiadose, rengiamos įvairios šou programos ir t.t. O ar nei vienas nepagalvojote, kiek Lietuvai galėjo duoti tie, kurie pasirinko gyvenimą „kitame krante“? Kiek gal būt mes netekome talentingų menininkų, mokslininkų, gydytojų, mokytojų,sportininkų?.. Žinoma, lietuvis kantrus . Jis , kaip tas donelaitiškas būras išlindęs iš savo bakūžės  anksti pavasarį nenustos kartojęs:“jau  saulelė vėl atkopdama budina  svietą…“ Unikali tauta kančiai. Nepasikasiu ir aš. Geriau melsiu sau ir visiems žmonėms ilgos kelionės, nes „pasaulis yra apvalus, todėl vieta, atrodanti lyg pabaiga, gali būti tik visko pradžia“(Yvi Baker Priest).

Kai išsiruoši Itakės ieškoti,

Melsk,kad kelionė truktų kuo ilgiau

Kad praregėjimų ir nuotykių ji būtų kupina.

Tu praeities pabaisų nebijoki…

Jų nesutiksi savo kelyje,

Jei tik pakilios mintys į padanges veršis,

Jei tikros aistros protą, kūną, ir dvasią valdys.

Tu nesutiksi grėsmingų pabaisų,

Jei savo sieloj jų nesinešiosi.

Jei siela tau neišrikiuos jų prieš akis.

K.V.Kavapis (graikų poetas 1911 m.)

Ramių, šventų Kalėdų ir Laimingų Naujųjų Metų jums linki

Irena Valužė

Anglija, 2014 metų pabaiga

DSC00231

krantas ir jūra

Alla Valužienė:”Gerumą paveldėjau iš mamos”

Prieš  48  metus,  vieną šaltą  žiemos vakarą išlipusi iš lėktuvo Palangos oro uoste Alla Valužienė vylėsi, jog šioje šalyje ji sukurs laimingą gyvenimą sau ir savo šeimai. Šiandieną, Naujųjų metų išvakarėse, prieš metus išgyvenusi sunkią ligą,  visiems  žmonėms  ji linki geros sveikatos ( jos nenusipirksi už jokius pinigus). Palangai- turizmo miestui- daug turistų , o jos vadovams -ištvermės  įgyvendinant užsibrėžtus uždavinius.

Maskva-Blagovesčenskas

Traukinyje “Maskva-Blagovesčenskas” ji susipažino su savo būsimu vyru. Užsienio kalbų institute studijavusiai anglų kalbą ir literatūrą jaunai merginai krito  į širdį  šviesiaplaukis lietuvis. Greitai buvo atšoktos ir jų vestuvės. Kadangi Allos tėvai ( tėvas- lakūnas, mama-gydytoja) gyveno kariniame miestelyje , todėl atėjus gimdymo laikui ji pasirinko vyro gimtinę- Lietuvą. Allos Valužienės giminės genuose teka ir latviškas kraujas. Jos  tėvas-Juris Robertovič-latvis, todėl Palangos ligoninėje pagimdžiusi sūnų , senelio garbei pavadino jį Robertu.

Gyvendama Lietuvoje niekada nejautusi jokios tautinės diskriminacijos. „Mano draugai pagrinde visi lietuviai“,-sakė A.Valužienė. Atvykusi į Lietuvą pati labai greitai išmoko  lietuvių kalbą ir įsitraukė į Lietuvos  gyvenimą.

Lydėjo sėkmė

Kalbant rusiškai ir angliškai  darbą  susirasti nebuvę sunku.  Visai netrukus A.Valužienė įsidarbino Kretingos Švietimo skyriuje, o pažintis su Palangos Ekskursijų biuro direktoriumi K.Pauliumi atvėrė galimybę  vesti  ekskursijas  Palangoje.  Nuo 1972 m. ji-  Palangos ekskursijų vadovė. Vėliau  darbas “Palture” su Irena Černiauskiene, ”Reke”,  o nuo 1998 metų –Palangos Turizmo – informaciniame centre. Prisiminusi prabėgusius metus galvoja, jog užsimezgę kontaktai su kitais miestais,  šalimis suteikė galimybę organizuojant keliones į Kiniją, Čekoslovakiją, Vokietiją, Bulgariją, Graikiją, buvusią Jugoslaviją. “Norint  „pramušti“ maršrutą, kartais reikėdavo po 15-16 kartų ten nuvykti, arba visą mėnesį gyventi kokiam nors bendrabutyje“,-prisimena daugiametė Palangos Turizmo-informacinio centro direktorė Alla Valužienė. Pažintis su Maskvos turizmo agentūromis davė galimybę nuo 1992 metų dalyvauti parodose pristatant Palangą. Ji labai gerai supranta, jog prabėgusių metų patirtis niekur nedingsta (ir dabar telefonas netyli). Šiandieną Alla Valužienė dėl ligos  nebegali tęsti savo tiesioginių pareigų, tačiau ji niekada neatsisakys  duoti patarimą.

Gerumas

Susėdusios A.Valužienės šiltuose ir jaukiuose namuose (namuose daug knygų, įvairiomis progomis  padovanotų paveikslų, suvenyrų) prisiminėme jaunas dienas (mudvi riša giminystės ryšiai). Pamenu, kai Alla atvažiavo į mano tėvų namus buvau dar mergiotė. Mūsų šeimoje  Alla pirmoji įvedė tradiciją pasveikinti vienas kitą gimtadienio proga ( padovanotą  medžiagą sarafanui prisimenu iki šiol). Prisimenu ir tai, jog ištikus kokiai bėdai mes, seserys, visada skubėdavome pas ją. Nėra buvę atvejo, jog ji mums atsakytų padėti. Šiandieną aš jos klausiu:“Iš kur tas tavo gerumas?“. „Mama tokia buvo“,-susigraudinusi ištaria.

Šiandieną ji turi kam dalinti savo meilę .Jos puikios anūkėlės Gerda ir Agata džiugina močiutės širdį. Sūnus Robertas, gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose kartu su savo žmona Jolanta taip pat nepamiršta mamos (interneto pagalba matosi beveik kiekvieną dieną). Aplanko ją ir jos brolio Igorio žmona Dagmara, o tikrų draugų, anot Allos, niekas negali išskirti. „Rytoj atvažiuoja draugės iš Minsko“,-prisimena ji. Po ligos atsigaunanti mūsų Alla galvoja,jog visos negandos neatstoja didžiulio noro gyventi.

Šventų Kalėdų ir Naujųjų metų proga Alla Valužienė nori palinkėti visiems palangiškiams būti geriems, nesipykti, nepavyduliauti, o Palangos Turizmo- informaciniam centrui-visada būti pirmam.

Ji visada to siekė.

WP_000708

Gimtadienis draugų būryje.  A.Valužienė 2013 m.vasara

Irena Valužė

.

Žiupsnis lietuviškos kronikos

 

Grįždama iš trumpų atostogų Lietuvoje, lėktuve išgirdau dviejų jaunuolių;  panelės, skridusios pas savo draugus pasilinksminti ir „pasišopinti“, ir ponaičio, aplankiusio savo tėvus ir grįžtančio į darbą Anglijoje, pokalbį. Jaunuolis, be paliovos tauškiančiai  „akropoliškos‘ išvaizdos gražuolei tvirtino, jog šis negalėsiąs būti kompanionu panelei nepažįstamame mieste,  kadangi turėsiąs  anksti ryte eiti į darbą.  Jam teks visą dieną  kilnoti sunkias dėžes. Universitetinį išsilavinimą turintis ponaitis čiauškutei (Lietuvoje užbaigusiai teisės mokslus , o dabar užsiimančiai pardavimais ) aiškino, jog geriau jai nebandyti susirasti  darbą užsienyje. Čia nieko įdomaus, geriau būtų gyventi ir dirbti Lietuvoje. Aš  savo ruožtu pasiėmusi užrašų knygutę užrašiau: “Lietuva per dvi trumpas savaites“.

Emigranto akimis

Lietuvoje labai šalta. Vos vos šylantys radiatoriai miegamuosiuose rajonuose (taupoma šiluma) surakina kaulus. Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Palangos departamento intensyviosios slaugos ir palaikymo skyrius pilnas senučiukų. Kartas nuo karto iš vienos, ar kitos palatos pasigirsta klyksmas,-pagalbos šauksmas. Tarsi bitės pro šalį  zuja ir zuja slaugutės: ką pamaitinti, kam sauskelnes pakeisti, o kam  ir  žvakę uždegti ( laisvų vietų nėra).

Palangos meras Šarūnas Vaitkus, kartu su jaunimo grupe „Tele bim -bam“  įžiebė neįprastą, nustebinusią visus  miestelėnus ir į kurortą atvykusius svečius, Kalėdinę eglę. Dvylikos metrų žaliaskarė pavirto įvairiomis šviesomis blizgančiu Seniu Šalčiu, o centrinės miesto gatvės-„Kalėdiniu Šviesos miestu“. Greitai rinkimai į miesto Savivaldybę.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė visam pasauliui  Rusiją pavadino teroristine valstybe. Rusijos Prezidentas savo ruožtu ‘nuskalpavo” Lietuvos vežėjus. Milijoninius nuostolius skaičiuoja „Linava“, o kur dar mėsos ir pieno gamintojų bėdos. Po daugiabučių namų laiptines vaikštinėja žmonės, prašantys maisto Kalėdiniam stalui.

Pirmieji laikraščių puslapiai ir masinės komunikacijos priemonės nepailsdamos skelbia žinias iš  Lietuvos nusikalstamo pasaulio.  Nuo ryto iki vakaro tautiečiams aiškinama, kaip išsigimėlis tampė po laukus savo auką, žagino ją, kurioje vietoje numovė kelnaites, liemenuką, kaip auką surišo, o uždengęs šakomis paliko ją mirti. Arba: kiek metrų skriejo per perėją ėjusios moters kūnas. Seime vyksta nuolatiniai debatai: viena pusė prieštarauja kitai (kaip pertempti kaldrą į savo pusę).

Lietuviai skuba (kas turi) atsisveikinti su nacionaline valiuta-litu. Praėjusią savaitę nutįso didžiulės eilės prie Lietuvos bankų. Žmonės skubėjo įsigyti pirmuosius lietuviškuosius eurus. Dauguma pirkėjų dar tą patį vakarą patrigubinę kainą internetiniuose puslapiuose pardavinėjo  juos tautiečiams. Rūta Meilutytė, gyvenanti Jungtinėje Anglijos karalystėje ir ten besitreniruojanti, prieš keletą dienų tapusi pasaulio plaukimo čempione, Lietuvoje  reklamuoja mineralinį vandenį „Akvilė“.

Pajūrio kurorte atidaryta nauja autobusų stotis.  „Bamo“( Palangos rajono pravardė) gyventojai džiaugiasi, jog autobusų stotis pagyvins daugiabučių namų įvaizdį. Po dar dažais kvepiančiu naujojo pastato skliautu įsikūrusioje  „Maxsimoje“ įvairiausių prekių oazė (tik pirk). Lietuvos statistikos departamento atstovė iš TV ekrano  pareiškė, jog suvedus visus turimus davinius (didžiausia emigracija ,mažiausias gimstamumas, vyrų mirtys)  po dvidešimtiems metų Lietuvoje gyvens 1,5 milijono žmonių.

Sostinėje streikuoja mokytojai (kas pasvers mokinio krepšelį?), kiemsargiai (kažkas užmiršo algas sumokėti). Politikų kabinetuose  aptarinėjama , ar nereikia atimti  socialines išmokas tiems asmenims, kurių vaikai ar giminaičiai dirba užsienio valstybėse ir siunčia jiems pinigus?

O šiaip, iš pirmo žvilgsnio – viskas gerai. Plungės ir Klaipėdos verslininkai viliasi, jog šaltukas neužilgo Lietuvoje paspaus , ir šie, be didelio vargo , įrengs slidinėjimui skirtus kalnelius. Šventės dienomis jie lietuvaičiams pasiūlys  dar vieną pramogą – smagiai nučiuožti nuo kalniuko.  Gatvėse susitikę pažįstami žmonės  vieni kitiems linki  gerų Kalėdų.

Pabaigai

RNR-as, atsiplėšęs nuo įšalusio asfalto Karmėlavos oro uoste Kaune, parskraidino keletą šimtų Lietuvos gyventojų  “į kitą krantą” laukti Šv.Kalėdų ir Naujųjų Metų.

DSC00145

Kalėdų Senis

Irena Valužė

%d bloggers like this: