Pesimistė? Ne. Norinti grįžti namo

Sakoma , per Adventą reikia išsivalyti visus savo sielos užkaborius. Sakoma, jog reikia į savo vidų įsileisti Angelą Sargą, kuris nenustotų vesti teisingu keliu apsaugodamas žmogų nuo  jį tykojančių  pavojų. Austrų filosofas  A.Franklis, iškentęs koncentracijos stovyklos baisumus teigia, jog pati didžiausia  nuodėmė tada, kada žmogus praranda viltį. Svetur gyvenu dešimt metų. Gyvenimo aplinkybėmis esu įkalinta ,manau, iki savo gyvenimo pabaigos. Kodėl (klausiu) taip atsitiko? Už kokias nuodėmes aš, ir tūkstančiai lietuvaičių palikę savo gimtinę, pačią švenčiausią žmogui naktį-Kūčių naktį-susėdę už šventinio stalo dažniausiai su visai nepažįstamais žmonėmis  laužia plotkelį ne savo namuose linkėdami vienas kitam gerų Kalėdų?

Lietuvoje mūsų nėra

Anglų rašytojas Samuel Johnson yra pasakęs:“Jaustis laimingu namie-tai geriausias visų troškimų išsipildymas“. Anot jo, didžiausias gyvenimo nuotykis-tai kelio atradimas į savo namus. Šiame nuotykyje dalyvauju jau dešimt metų. Ne, likimu nesiskundžiu. Turiu puikius namus Lietuvoje (dažnai parvažiuoju), svetur gyvenu taip pat po stogu. Po šiuo stogu gyvena visa mano šeima. Tad, ko gi norėti :esame sveiki (ačiū Dievui), pavalgę, turime darbus, tikiuosi greitu laiku susilaukti anūkų ( padovanos ištekėjusios dukros), o širdis padalinta per pus. Žinau gerai, jog tą šventą visiems žmonėms vakarą negalėsiu apkabinti savo sūnaus, marčios, anūkių, mamos, sesers ir visų kitų savo artimųjų. Jie gyvena Lietuvoje. Ir ne tai skaudžiausia. Neseniai sugrįžusiai iš Lietuvos vis aiškiau ir aiškiau imu matyti, jog visiems (Valstybei, tautiečiams) „dzinn…“ už tuos, kurie išvykę, visiems „dzinn…“,kad jaunimas, kuris jau įleido čia šaknis niekada nebegrįš namo, gimdys čia  palikuonys. Šie lankys angliškas mokyklas,  bendraus su kitataučiais. Vadinasi, mūsų tautos genofondas visiškame pavojuje? Koks skirtumas, verslininkai atveš į Lietuvą pigios darbo jėgos, nes po dvidešimt metų tėvynėje gyvens tik pagyvenę ir pensijinio amžiaus žmonės (Statistikos departemento duomenimis), ateina atsakymas.

Ne , ne visiems „dzinn…“.Yra ir dorų žmonių. Ypač tie, kurių artimieji pasirinko emigranto dalią. Juos  riša Ariadnės siūlas. Ne paslaptis, jog emigrantai remia savo senus tėvus, padeda vaikams bei vaikaičiams. Turėdami nekilnojamą turtą Valstybei moka mokesčius, sugrįžę remontuoja savo būstus ar perka nekilnojamą turtą. Vežėjai pelnosi  pargabenę pilnus mikroautobusiukus „tašių“ . Šiuo metu pats geriausias Lietuvoje  biznis (“tašė“-25 svarai ,per šventes-kur kas brangiau).  O visa Lietuva apsimeta , kad viskas gerai . Jiems atrodo, jog išvykusiųjų gyvenimas -jų pačių reikalas.

Geriau „pasikaskim‘

Lietuvoje teko išgirsti  kauštelėjusių vyrukų  nuskeltą„ bajerį“.Važiavau į Lėbartų (Klaipėdoje) kapines aplankyti savo artimųjų kapaviečių. Vienoje stotėlėje įvirtusi linksma kompanija nesitvėrė juokais.Vienas vyriokas sako kitam:

-Važiuojam į Norvegiją.

Kitas atsako:

-Kam? Geriau  į Lėbartus.Turiu “šiūpelę,” pasikasim.

Anekdotiškas judviejų “pasikalbėjimas’ man tada buvo visai nejuokingas. Žinoma, tokių, alkoholiu permirkusių, užsienyje nereikia. Nepavydėtina šių vyrukų ateitis laukia ir Lietuvoje.  Ne veltui Lietuvos kriminalinės kronikos apžvalgos lietuvaičius  gana anksti“ suvaro“ į savo namus (ypač žiemos laikotarpiu). Šių dviejų vyrų „sąmojuje“ pamačiau realią Lietuvą, kurioje ,kaip ledokšnis ant namo stogo,-lašas po lašo dingsta tikėjimas Lietuvos ateitimi. Gaila, prarandame stuburą, kuriame užrašytas žodis „viltis“. Tose pačiose kapinėse sutikau labai įdomią pašnekovę. 71-erių (mano akimis ne daugiau 60-ties),vieno žymaus uostamiestyje gyvenančio aktoriaus giminaitė, prisistačiusi ponia Pakalniškiene, gal kokią valandą žingeidžiai klausinėjo mane apie gyvenimą užsienyje. Mudviem išsiskiriant ji nuoširdžiai prisipažino,jog ji  niekada nesiryžtų uždaryti savo namų duris.  Kartas nuo karto  ji aplanko savo dukterėčią Vokietijoje, domisi politiniu Lietuvos gyvenimu ir galvoja,jog  jei anksčiau būtų atviros sienos, gal tada jauni žmonės būtų tekėję ar vedę  iš meilės ir  nereikėtų visą gyvenimą atgailauti gyvenant su nemylimu žmogumi.

Donelaitiškas būdas

Daug  kas man gali prieštarauti sakydami, jog Lietuva gražėja, už Europos pinigus klojamos plytelės didžiuosiuose bei kurorto vardą turinčiuose miestuose, jaunimas (moksleiviai) dalyvauja įvairiuose olimpiadose, rengiamos įvairios šou programos ir t.t. O ar nei vienas nepagalvojote, kiek Lietuvai galėjo duoti tie, kurie pasirinko gyvenimą „kitame krante“? Kiek gal būt mes netekome talentingų menininkų, mokslininkų, gydytojų, mokytojų,sportininkų?.. Žinoma, lietuvis kantrus . Jis , kaip tas donelaitiškas būras išlindęs iš savo bakūžės  anksti pavasarį nenustos kartojęs:“jau  saulelė vėl atkopdama budina  svietą…“ Unikali tauta kančiai. Nepasikasiu ir aš. Geriau melsiu sau ir visiems žmonėms ilgos kelionės, nes „pasaulis yra apvalus, todėl vieta, atrodanti lyg pabaiga, gali būti tik visko pradžia“(Yvi Baker Priest).

Kai išsiruoši Itakės ieškoti,

Melsk,kad kelionė truktų kuo ilgiau

Kad praregėjimų ir nuotykių ji būtų kupina.

Tu praeities pabaisų nebijoki…

Jų nesutiksi savo kelyje,

Jei tik pakilios mintys į padanges veršis,

Jei tikros aistros protą, kūną, ir dvasią valdys.

Tu nesutiksi grėsmingų pabaisų,

Jei savo sieloj jų nesinešiosi.

Jei siela tau neišrikiuos jų prieš akis.

K.V.Kavapis (graikų poetas 1911 m.)

Ramių, šventų Kalėdų ir Laimingų Naujųjų Metų jums linki

Irena Valužė

Anglija, 2014 metų pabaiga

DSC00231

krantas ir jūra

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: