Pūga

(esė)

Ten, iš kur ji atvyko-žiemos nebūna. Todėl , ką tik išlipusiai iš autobuso ir pajutusiai po kojomis girgždantį sniegą ,o  iš paskos besivejantį vėją- buvo ir keista, ir linksma.

Tą žiemą , nedideliame pajūrio miestelyje prisnigo tiek, kiek  jos vaikystėje: iki pažastų .  Šalikelėje, virš moters galvos pralėkdamas stiprus vėjas nuo medžių draskė  kalėdines girliandas. Jos, nutysusios pažeme, įvairiaspalviais šviesos šešėliais linksmai besisukdamos žaidė sukasto sniego  kauburių viršūnėmis. Toks pasakiškas miesto vaizdas atvykėlei kėlė ir nuostabą, ir džiaugsmą. Miesto laikrodis, pareigingai atskaičiavęs laiką, išmušė vidurnaktį. Moteris, akimirka stabtelėjusi giliai į plaučius įkvėpė gaivaus pajūrio oro ir paspartino žingsnį. Jos tikslas buvo kuo greičiau pasiekti namus, užsikurti krosnį ir sušilti palindus po savo stora  anklode.

Sunkiai jai sekėsi atrakinti apledėjusias  namo duris. Teko gerai pasidarbuoti bato kulnu , kol storas ledo sluoksnis  pagaliau pasidavęs, duris  paleido. Stipriai dunksinčia širdimi įėjusi į namus ji apgraibomis susirado elektros jungiklį ir spragtelėjo jį. Erdviame koridoriuje suspindo maža elektros lemputė. Namuose buvo nežmoniškai šalta. Nė nenusivilkusi palto ji nuskubėjo užsidegti dujinės krosnies. Įsitikinusi , jog ugnies liežuvis krosnyje  pliūptelėjęs nebeužges,  ji įėjo į savo kambarį.  Su meile nužvelgusi šventus anytos paveikslus, šeimos nuotraukas,  visus menkus , tačiau taip  išsiilgtus mažmožius  knygų lentynoje, atsidususi  nusišypsojo. Pagaliau ji  sugrįžo namo. Žiemos metu ilgai nekūrenti namai sušyla tik paryčiais. Todėl ji nieko nelaukusi pasiklojo lovą ir stryktelėjo į ją. Šaltas ir drėgnas apklotas nemaloniai  prigludo prie moters  kūno. Visą dieną keliavusiai, akys pačios ėmė ir užsimerkė.

Nubudo išgirdusi visai šalia savęs verkiantį vaiką. Greitai suvokusi, jog ji  šiame dideliame name vienut vienutėlė- įsiklausė į tylą. Už lango stūgavo pūga. Iš labai ,labai toli,  pro namus, per gatves, per  kiemus ir jų  patvorius, atsargiai, lyg bijodama subyrėti , pūga prasisukdavo iš už namo kampo ir atsliūkindavo  į jos kiemą. Sekundės dalį  stabtelėjusi ji   dėmesingai apžvelgdavo sodą (ar viskas užklota), žvilgančios skraistės kutais  apkabindavo senučiukę, jau beveik visai nudžiūvusią, bet dar gyvą obelį , nedrąsiai patrypčiojusi ant slidžių namo laiptų ,visu savo svoriu užgriūdavo namo lango rėmą. Nesulaukusi jokio atsako, įsižeidusi, ji  paskutinį kartą  gailiai suvaitojusi atsidusdavo, ir pamažu,pamažu nupėdindavo  tolyn…

Moteris pūgos nesibaimino. Ji seniai užmiršo ką reiškia žodis -baimė. Anaiptol,  ji džiaugėsi Baltosios draugyste. Aušo. Rytas plėšė lango užuolaidą.   Keltis ji nenorėjo.  Moters skrandis, įkyriai mausdamas paširdžius rėkte rėkė reikalaudamas gardžių anytos blynų. Nurijusi seilę rajūnui priminė , jog namuose anytos virtos obuolienės  taip pat  seniai, seniai nebėra. Todėl įsitaisiusi patogiau,  ji toliau klausėsi ką šneka pūga.

Visai netikėtai  jos širdį  kažkas surakino. Prieš moters akis prabėgo laikas, įsirėžęs atmintin tartum rievės medžio kamiene. Moteris užuodė dar mišku alsuojančios eglės kvapą. Ją ką tik į kambarį įnešė tėvas. Krosnyje linksmai spragsi malkos. Visi darbai atlikti. Ugnies atšvaituose blizga padabinta kalėdinė eglė.  Ant jos šakų sukasi   juokingi žaisliukai:  tuščiaviduriai saldainių popierėliai (smaližiaus darbo), sunkūs, iš vielos išraizgyti  žvakučių laikikliai, balti vatos gumulėliai,  iškarpytos snaigės, seniai šalčiai, žvaigždės, meduoliai, įvairūs blizgučiai  ir , žinoma , stikliniai karoliai. Karoliai, besipuikuodami vienas prieš kitą  vis užkliūna už mažučių , raudonskruosčių, tarp eglės  šakų pasislėpusių, rojaus obuoliukų. Prieangyje, ant ką tik išplautų grindų, stovi  tvarkingai  sustatyti  ir gerai išblizginti batai ( jų labai daug ). Didžiajame kambaryje, ant  apvalaus stalo uždengto balta staltiese, garuoja  vanile  ir mamos rankomis kvepiantis aguonų pyragas.  Rytoj, kai  visi sugrįš iš Bažnyčios , į namus ateis Kalėdos…

Moters skruostu nusirita karšta ašara. Ji visai nesiderina su dar gana šaltu  kambario oru. Lauke, visai netikėtai , nutilo pūga. Šios pauzės ji nenorėjo.  Ji troško pūgos  kaip oro, kaip prisiminimo, kaip prabėgusio laiko, kuris niekada, niekada nebegrįš . Įsikabinusi į tylą ,tartum į pernykštį voratinklį, moteris  meldė sau visai nedaug : tik nenustok mylėjusi. Staiga,  iš labai, labai toli ( gal iš širdies labirinto)  atvilnijo  švelni melodija.  Gal taip atsisveikindama dainavo pūga? Kas dabar pasakys…

Moters veidu nubėgusi šypsena stryktelėjo per langą ir pasivijo pūgą.

Už lango pasigirdo monotoniškas garsas: šiūkšt, šiūkšt ,šiūkšt…Prašydamasis vidun, dabar iš tiesų kažkas įkyriai trepsėjo prie moters namo laiptų. Moteris atsikėlė iš lovos, atitraukė lango užuolaidą ir  išvydo savo seną  jaunystės dienų draugę.  Vėjo nugairintu veidu, džiaugsmingomis akimis , vienoje rankoje  laikydama šluotą, kitoje-  žalias eglių šakas , ji  garsiai jai  šaukė: “Kelkis, drauge, Kalėdos!“.

DSC00151

Irena Valužė

1 Comment (+add yours?)

  1. Anonymous
    Dec 22, 2014 @ 10:56:54

    Wonderfully written essay

    Like

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: