Mano Mama

Sakoma, kai mama netenka savo vaiko-ji miršta.  Šiandieną aš netekau savo Mamos. Kas manyje numirė? Viskas lyg ir savo vietoje, tik gal ašara, ta išdavikė, įsismaginusi vis rieda ir rieda skruostu…

Šiandieną aš tapau našlaitė. Kai vaikas netenka mamos ,jis nebeturi stuburo į ką atsiremti. Mes nebegalime pareiti į tuos namus,kuriuose  buvome laukiami. Negalime galvą padėti  ant motinos širdies. Apima nykuma…

Mano mama-Skolestika Paulauskaitė-Valužienė amžinybėn išėjo sulaukusi gražaus amžiaus.Vasario dešimtą dieną jai būtų sukakę 92 metai. Išėjo žiemą, kaip ir jos mama, nesulaukusi 92-ojo gimtadienio.  Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Mano kišenėje guli bilietai ,o lagamine -dovanos.Ruošiausi į Mamos gimtadienį.

Mažoji Skolelė (kaip ją vadino mano močiutė Albina Paulauskienė) buvo vienintelė mergaitė  gausioje  Paulauskų šeimoje. Ji augo tarp keturių brolių. Mano senelis ir dėdės buvo žvejai. Senieji palangiškiai mena tą laiką, kai iš jūros sugrįžę žvejai čia pat ,kieme,sverdavo žuvį, ant tvorų džiūdavo tinklai,vyrai tvarkydavo dideliuose pintuose krepšiuose susipainiojusias ūdas. Moterys talkino vyrams.  Kieme virė paprastas, kasdieniškas , niekam nusistebėjimo nekeliantis darbas.Praėjus pusei šimto metų,šis šviesus vaizdas iš mano vaikystės dabar vertas atskiros lentynos  mano prisiminimų muziejuje. Ištekėjo jauniausia Palauskų dukra anksti,-vos aštuoniolikos. Pirmą kartą savo vyrą pamatė Plungėje, kada  su broliu Antanu buvo nuvykusi pas jo mergaitę. Krito Staselės broliui Petrui, Lietuvos armijoje tarnavusiam , nuo pamario jauna mergelė. Kaip  pati sakė, pirmą kartą išvirusi vakarienę savo vyrui, sudaužė labai gražų indą.Gal tos šukės ir lėmė jai ilgą ir laimingą santuoką.

Prieš porą metų ,švenčiant garbingą 90- metų jubiliejų  ,susirinkę artimieji tarė pačius nuoširdžiausius sveikinimus (šeimoje-keturi vaikai, devyni anūkai, devyni proanūkai). Mama niekada nedirbo valdiškame darbe, buvo baigusi tik pradinę mokyklą,  o kiek šilumos ir išminties ji padovanojo savo vaikams ir anūkams. Didžiausias jos nuopelnas -būti šeimos moterimi. Šiandieną mąstau; nėra moteriai svarbiau už savęs realizaciją savo palikuonyse. Auginti,rūpintis vaikų gerove-privilegija duota iš Aukščiau.

Pamenu,kai mire mano sesuo, mama lyg nusikaltusi, kad jau dviejų vaikų nebėra (pries dešimt metų mirė brolis), pasišaukė mane ir paprašė, kad aš užrašyčiau dvi maldeles, kurias jai paliko jos mama. Aš savo ruožtu dar paprašiau, kad ji padiktuotų man jos  mylimiausios dainos žodžius :”.Ant marių krašto,Palangos miestely, yra kalnas Biruta vadintas,žaliom pušelėm visas apsodintas…”

Atleisk, mama, nebuvau šiandieną, kai Tu išėjai…Te Dievas priima ir saugo Tavo ir visų mamų sielas.

WP_000694

nuotrauka šeimos albume

2013 m.vasara

Irena Valužė

(mano dienoraščiai)

Mano Markesas

(esė)

Pasaulį apskriejo liūdna žinia:Meksikos sostinėje Meksike mirė kolumbiečių rašytojas, Nobelio premijos laureatas,knygos “Šimtas metų vienatvės” autorius – Gabrielis Garsija Markesas.

Sėdžiu prie upės. Prie pat mano ausies labai garsiai, baltus purslus iki begalybės išpūtęs, ūžia krioklys. Garsas vienodas, monotoniškas. Krioklio apačioje vanduo verda tartum puode. Apima keistas jausmas.Norėčiau susidariusias putas upės paviršiuje nugriebti dideliu samčiu. Nusišypsau…

Kiek toliau, matau iš vandens išlindusius žabus bei įvairias upės suneštas sąšlavas. Ant jų karts nuo karto nutupia paukščiai. Dar tolėliau, suplaktas upės vanduo gavęs komandą-lygiuot- plona ,skaidria srove praplaukia pro kvailai žiopsančius paukščius ir padaro nedidelį posūkį ties įsišakojusia upės vaga. Dar kurį laiką (sekundės dalį), srovė, atsimušusi į netikėtai iš po debesų išlindusį saulės spindulį sužvilga, ir, nusišypsojusi, greitai pasislepia upės glėbyje.

Iš lėto stumdama vaikišką vežimėlį upės krantu žingsniuoja jauna moteris. Krioklys nepaliaujamai ūžia prie mano ausies.Keliuosi ir aš…

“Gali būti, kad šiame pasaulyje tu tik žmogus, bet kam nors tu visas pasaulis”(G.G.M)

Prisiminusi žodžius, kuriuos man padiktavo mano upė, nudžiugau kaip vaikas. Lyg norėdama iššokti iš mano krūtinės širdis rėkte rėkė : krioklys-rašytojo mintys !  Jos, “išvirusios”  čia ir dabar (apdaužytos, nesuprastos, pasmerktos, mylinčios, neapkenčiančios, filosofuojančios, tylinčios) tęsia kelionę toliau. Neaprėpiama minčių gelmė iš pat upės dugno iškabinusi visas šiukšles suneša į jos vidurį,-mažas saleles pavargeliui,- ir visai nesvarbu, jog aplinkui kunkuliuoja nieko gero nežadanti klastinga upės versmė. Juk įgavęs jėgų ir drąsos  – paukštis pakils į dangų, o upė, apšviesta saulės šviesos, savimi pasitikinti, keliaus tolyn…Upės krantais vaikščios žmonės: vieni,vieniši, mylintys ar dar mylėsiantys, juk “Gyvenimas-tai stebuklai ir kasdienybė,kurioje esame mes visi”.(G.G.M)

DSC00188

Irena Valužė

Turtingas gyvenimo slenksčiais

Prieš dešimtmetį Palangos „Mosto“ galerijos šeimininkė Nijolė Griušienė , į mano susižavėjimą sukėlusius tautodailininko Giedriaus Venckaus iš medžio išdrožtus paukščius ar miniatiūrinius žmogeliukus vienareikšmiškai atsakė, jog šio menininko darbai tarp galerijos lankytojų yra itin populiarūs. Susitikus su menininku, ponas Giedrius manęs klausė: „Ar kam nors reikia, kad apie mane  rašytų?“- ir čia pat pridūrė, jog jis nėra kuklus žmogus, paprasčiausiai jis galvoja , jog jo gyvenime yra labai dar daug slenksčių. Ir kuo daugiau jų bus, tuo jis bus turtingesnis.

Yra žmonių,kurie tavo gyvenimo gatvėje praeina pro šalį nepalikę jokio  ženklo.Jie paprasčiausiai yra. O yra žmonių, kuriuos prisiminus, norisi sužinoti apie  juos daugiau.

Pažintis

Mudviejų susitikimo metu, Giedrius Venckus gyveno Palangoje ir dirbo  viešbutyje- kavinėje „Šachmatinė“, staliumi. Pats kilęs iš Salantų, dabartiniu metu tėvai jo gyvena Kretingos rajone. Giedriaus tėvelis, senelis ir brolis yra staliai, tad kaip jis pats sakė, visada buvęs tarp šio amato žmonių. Prieš dešimt metų vis galvodavęs, kas jam būtų įdomu, prieš tris –  suprato, kas jam patinka ir jį gaivina, todėl  vienoje Klaipėdos galerijoje įsigijęs vieno menininko iš medžio išdrožtą paukštį, pabandė ir pats tokį padaryti. Žinoma, Giedriaus paukštis išėjo visai kitoks. „Jeigu jis manęs neatspindės, tai kam tokio darbo ir imtis“,- sakė menininkas. Pono Giedriaus tobulai išdrožtos gervės  su savo nuleistomis galvelėmis ir stovinčios ant savo laibų kojelių, man pasirodė gana liūdnos .  Į tai tautodailininkas atsakė, jog jos visai neliūdnos, paprasčiausiai dėl techninių dalykų, tokias jas patogiau daryti ir džiaugėsi, jo  darbe dar niekada nebuvę broko.

Tuokart Giedriui Venckui buvo – 33 metai. Gyveno vienas ,  nuomojosi kambarėlį. Juokaudama Giedriui priminiau, jog yra sulaukęs Kristaus metų, tad gal jau būtų laikas pasižvalgyti ir į gražias Palangos merginas? Giedrius nusišypsojęs filosofiškai paaiškino, jog dabartiniame jo gyvenime jam svarbiausia yra prie ko nors neprisirišti, nieko nežada keisti ir turi didžiausia troškimą-  laisvai gyventi ir kurti. Ponas Giedrius neatmeta ir materialių dalykų. Jis mano, jog jie yra svarbūs. Jei negali užsimokėti mokesčių, kai norisi valgyti – lieki su kūnu,- sakė jis.

Kūryba

Giedrius Venckus džiaugėsi, jog turi galimybę kurti, nes jam padeda žmonės, jis turi dėkingą darbą, o vienatvę vertina kaip itin didelę vertybę .Tad kol kas šis menininkas renkasi vienatvę, nežino kas yra liūdesys, žavisi gamta, patinka jam parke rudenį žiūrėti į raudonas uogas raugerkšnio medyje, kur nugenėtas medžio šakas jis parsineša į savo mažytį kambarėlį ir iš jų jis daro savo skulptūrėles.  Šiame kambarėlyje jis medituoja, mėgsta skaityti poeziją, galvoti apie ateitį, laisto ir grožisi šeimininkės paliktomis gėlėmis ir kelia sau didelius reikalavimus- kaip savo paukščiui –reikia pakilti.

Šiandieną, pasklaidžiusi pajūrio regiono dienraščius sužinojau, jog  Giedriaus Venckaus darbai puikuojasi Kretingos muziejuje, menininkas yra  surengęs personalinę parodą Kretingos rajone. Kurdamas ne sau,o žmonėms , jis ir toliau drožia kaukes,  vaikams žaislus, patinka daryti minimalistines sklulptūrėles, kuriose   personažai paimti iš realaus gyvenimo (kambarių nuomą siūlanti bobutė, riešutus turistams pardavinėjanti močiutė, pasimatymo belaukianti moteriškė). Pasak jo, galėtų drožti ir Rūpintojėlius, bet “šventiesiems” dar neatėjęs laikas. Vėliau juos drošęs-kai pasens. Atgaivinęs tradicinę paveldo sritį, G.Venckus gamina kinetinius žaislus (tokius prieš šmtą metų gamindavo liaudies meistrai Lietuvos kaimuose):meška groja armonika,varlė-fleita,varna-kanklėmis,būgnus muša kiaulė,beždžionė skambina varpeliu,ožys virgdo saksafoną ir t,t.

Vien darbo neužtenka

Šią vasarą Giedrius Venckus kartu su Palangos kūrybinės grupės “Mostas” menininkais dalyvavo VIII dailininkų surengtame plenere, kuris vyko nepaprastai gražioje vietoje-  “Mingės” kaime Šilutės rajone. Pagauti gamtos žavesio, menininkai darbavosi išsijuosę visa savaitę. Nesnaudė ir Giedrius. Jis, sėdėdamas prie tvenkinio su meškere rankoje gaudė žuvis. Sugavęs įdėmiai apžiūrėdavęs kiekvieną  ir paleisdavęs ją atgal į tvenkinį. Po to skubėdavęs į garaže įsikūrusią dirbtuvę, kurioje kaip mat atgaivindavęs “modelį” medyje. Pasak “Mosto” vadovo Juozo Griušio, išvažiuojant buvę sunku suskaičiuoti kiek šis jų pridrožęs. Tad, atrodo, Giedrius Venckus pilnas energijos realizuojant savo kūrybinius sumanymus, jis užsispyrusiai kopia savo gyvenimo laiptais ir yra laimingas žmogus?

“Tam, kad drožčiau, neužtenka tik darbo-reikia impulso iš aukščiau. Jei esi atviras kasdieniniams dalykams, kūrybinės mintys ateina savaime. Jų stengiesi nepaleisti”,- laikraščio skaitytojams atviravo  uždaro būdo, mažai kalbantis, bet turintis savo gyvenimo filosofiją, žinantis ką žmonėms parodyti ir juos pradžiuginti, žemaitis  iš Žemaitijos Giedrius Venckus.

512-04

Giedrius Venckus 2011 m.

Pabaigai

Gyvenimo slenksčiai;nuo gimimo iki pabaigos.Laimingas žmogus juos perlipdamas.

Irena Valužė

Lašas

(esė)

Po klasiokų baliaus pabudusi  negalėjau suvokti, kodėl turėčiau keltis. Ilgai žiūrėjau į tuštumą (nieką) , kol organizmas pats priminė man apie jį. Teko tą bestiją nunešti  į tam tikrą vietą, pakišti po šaltu dušu (šaukė,nepatiko) ,įpilti į jo gerklę  karšto , smala atsiduodančio skysčio (jei atimčiau-kiltų karas ,spėju pagalvoti) ir neradusi šlepsinčios įrangos  (tegu ją, velniai,) išnešti organizmą į sodą .
Patenkintas,  netikėtai iš po kojų pėdų atsiradusiai vėsai,  organizmas, nei iš šio, nei iš to ėmė ir pradėjo tirpti…
Taip pavasariais tirpsta sniegas. Taip saulės atokaitoje suradę mažytį Žemės lopinėlį  , ima turkštis  žvirblių pora. Taip nuo aukšto namo stogo saulės ištemptu siūlu tėškiasi didelis, žydras lašas. Jis, pramušęs gruntinį riešutą , apkabina baltą Žemės krūtį ir ima godžiai gerti jos pieną…Kažin, koks lašo svoris?-pagalvoju. O, ar būtina man žinoti?- nuveju mintį. Lašas po lašo prisipildo didysis širdies vakuumas. Kažkieno pirštai iškedena orą. Organizmas ima dažniau kvėpuoti. Tarp plunksnomis išsibarsčiusių baltų debesų, aukštai į dangų užvertęs galvą jis ieško jo  mokytojo padovanotų žodžių:” Ilgos,šviesios jaunystės linki Senjoras Jonas”. Pieva nurieda skaidrus  vandens lašas. Jis ištirpdo paskutinį,  nuo žmonių akių  pabandžiusį  pasislėpti  Žemės įšalą. Organizmas nusišypso, įsitaiso patogiau, atmeta rankas į šonus ir pradeda skrieti  kartu su manim. Gera.
WP_000093

Irena Valužė

Diena pailgėjo per vieną gaidžio žingsnį

Šiandieną krikščionis mini Trijų karalių dieną. Prisimenu, kaip vaikystėje tėvas ant baltų virtuvės durų šventinta kreida pažymėdavo tris raides K,M,B (Kasparas, Merkelis ,Baltazaras) su trimis kryželiais virš jų. Raidės ant durų matydavosi labai blankiai ,o atmintis apie tai išliko labai ryški. Tada dar nežinojau, jog tėvo ranka rašomos raidės simbolizuoja išmintį, o kryželiai –šventumą.

Šventė baigėsi

Pasak lietuvių etnografės Pranės Dundulienės, „nuo Trijų karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį ,tiek, kiek avinas pašoka į viršų, t.y. tokio ilgio kelią nuėjo” Šienpjoviai „(trys ryškiausios Šienpjovių žvaigždės). Su Trimis karaliais pasibaigia ir tryliką dienų trukęs kalėdinis periodas. Kaip besisielotų Chalesas Dickensas :“Ak, kad taip kalėdos tęstusi, kaip ir turėtų, ištisus metus“, vieną dieną supranti, jog dvasios šventė, turėjusi nepaprastai gražią simboliką-Kalėdas, užsibaigė ir perėjo į kitą -Naujų Metų lygmenį. Šioje vietoje žmogus linkęs pateikti sau ataskaitą: kokie jam ,jo šeimai ir artimiesiems buvo praėjusieji, ką jis gero nuveikė, ar kažko nepadarė. Ir aš, šiandieną atvažiavusi prie jūros ir prisirinkusi „jūros sagų“ (audrų nugludintas kriaukles dovanoju savo mylimiausiems žmonėms) susimąsčiau: kokius 2015 metus norėčiau išvysti? Momentaliai į galvą atėjo atsakymas: nenoriu, kad Žemėje lietusi kraujas. Visa širdimi trokščiau, kad tos geležinės, mirtį sėjančios mašinos, pagaliau užsičiauptų , didžiųjų valstybių robotai pradėtų mąstyti ne mechanizmais, o blaivia galva ir širdimi.

Padėka

Tuo pačiu metu prieš mano akis iškilo kitas klausimas: ką aš padariau, kad pasaulis būtų geresnis? Ar paaukojau be gailesčio savo „dešimtinę“ alkanam, ligoniui, gyvenimo rėmuose įstrigusiam , ar vis žadu tai padaryti?.. Ar neužmiršau Kalėdų naktį pagaminti Kristaus gimimo padėklą ,kaip tai viduramžiais darė britai (ši tradicija yra išlikusi iki šių dienų):“ Legenda pasakoja ,kad visi, kas tik nepabūgo sniego pūgų ir išneš sultingą kaulą inkščiančiam paklydėliui šuneliui, šieno gėbelį iš šalčio virpančiam arkliui, šiltą apsiaustą paklydusiam pakeleiviui , ryškių uogų vėrinį grandinių sukaustytam žmogui, trupinių lėkštelę susigūžusiems paukšteliams, manantiems, kad jau niekada nebegiedos, ir saldumynų vaikeliams, žvelgiantiems pro vienišą langelį, visi, kas padengs šį paprastos gausos padėklą, „mainais susilauks stulbinančių dovanų, kurios neprilygs nei povo plunksnų veriančiam grožiui, nei dangiškajai darnai“(S.B. Breathnach „Paprasta pilnatvė“).

Atlygis

Galiu pasidžiaugti, jog prieš Kalėdas iš WordPress.com. ,kuriame publikuoju savo dienoraštį, gavau įspūdingą sveikinimą. Mano publikacijos buvo sulygintos su tamvajumi, kuris turi padaryti nemažai reisų, kad visa tai pavežtų. Gavau sveikinimų ir iš angliškai rašančių žmonių. Smagu, tačiau akistatoje su savimi ir savo laiku norisi įgyvendinti tai, ką esu sumąsčiusi. Šiais metais savo rašiniams norėčiau ne kiekybės, o geresnės kokybės. Tai, ką esu parašiusi anksčiau, ir dar ką parašysiu- sudėlioti į „lentynas“ ir knygos forma pateikti skaitytojams. Anksčiau apie tai nedrįsau galvoti. Tačiau dėka mano skaitytojų (jų turiu virš šešių tūkstančių) ir padrąsinta Sheilos Graham žodžių:“ Nevaržyk savo norų, kad jie džiugiai prasiveržę pro odą susilietų su energija, kuri sukūrė pasaulį .Gali turėti viską, ko trokšti visa širdimi“,žadu imtis rimto darbo. Šiandieną, švęsdami Tris karalius džiaugiamės,jog pasaulio sukūrimo istorijoje dalyvavo Kasparas, Merkelis ir Baltazaras. Karaliai, į Žemę atnešę šviesą. Viliuosi, jog gal kada nors ir man jie atneš dovanų.O dabar keliu taurę kriaušių sidro savo mėgstamiausiame užutekio pabe ir visiems sakau :“Su Naujausiai 2015 metais“ .Tegu šiandieną avinas šoktels ankščiau, nei per vieną gaidžio žingsnį, juk tai jo metai, o trys ryškiai danguje sužibusios Šienpjovių žvaigždės- niekados neužges!

Pabaigai

Tiems,kas dar negali išsivaduoti iš sąstingio savo kūne ir sieloje, pateikiu XII a. vokiečių mistiko Hildegardo pasiūlytą receptą:
Žvelk į saulę.
Žiūrėk į žvaigždes ir mėnulį.
Neatitrauk akių nuo žemės žalumynų grožio.
Dabar,galvok.

DSC00209

jūra ir ledas

Irena Valužė

%d bloggers like this: