Lašas

(esė)

Po klasiokų baliaus pabudusi  negalėjau suvokti, kodėl turėčiau keltis. Ilgai žiūrėjau į tuštumą (nieką) , kol organizmas pats priminė man apie jį. Teko tą bestiją nunešti  į tam tikrą vietą, pakišti po šaltu dušu (šaukė,nepatiko) ,įpilti į jo gerklę  karšto , smala atsiduodančio skysčio (jei atimčiau-kiltų karas ,spėju pagalvoti) ir neradusi šlepsinčios įrangos  (tegu ją, velniai,) išnešti organizmą į sodą .
Patenkintas,  netikėtai iš po kojų pėdų atsiradusiai vėsai,  organizmas, nei iš šio, nei iš to ėmė ir pradėjo tirpti…
Taip pavasariais tirpsta sniegas. Taip saulės atokaitoje suradę mažytį Žemės lopinėlį  , ima turkštis  žvirblių pora. Taip nuo aukšto namo stogo saulės ištemptu siūlu tėškiasi didelis, žydras lašas. Jis, pramušęs gruntinį riešutą , apkabina baltą Žemės krūtį ir ima godžiai gerti jos pieną…Kažin, koks lašo svoris?-pagalvoju. O, ar būtina man žinoti?- nuveju mintį. Lašas po lašo prisipildo didysis širdies vakuumas. Kažkieno pirštai iškedena orą. Organizmas ima dažniau kvėpuoti. Tarp plunksnomis išsibarsčiusių baltų debesų, aukštai į dangų užvertęs galvą jis ieško jo  mokytojo padovanotų žodžių:” Ilgos,šviesios jaunystės linki Senjoras Jonas”. Pieva nurieda skaidrus  vandens lašas. Jis ištirpdo paskutinį,  nuo žmonių akių  pabandžiusį  pasislėpti  Žemės įšalą. Organizmas nusišypso, įsitaiso patogiau, atmeta rankas į šonus ir pradeda skrieti  kartu su manim. Gera.
WP_000093

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: