Mano Mama

Sakoma, kai mama netenka savo vaiko-ji miršta.  Šiandieną aš netekau savo Mamos. Kas manyje numirė? Viskas lyg ir savo vietoje, tik gal ašara, ta išdavikė, įsismaginusi vis rieda ir rieda skruostu…

Šiandieną aš tapau našlaitė. Kai vaikas netenka mamos ,jis nebeturi stuburo į ką atsiremti. Mes nebegalime pareiti į tuos namus,kuriuose  buvome laukiami. Negalime galvą padėti  ant motinos širdies. Apima nykuma…

Mano mama-Skolestika Paulauskaitė-Valužienė amžinybėn išėjo sulaukusi gražaus amžiaus.Vasario dešimtą dieną jai būtų sukakę 92 metai. Išėjo žiemą, kaip ir jos mama, nesulaukusi 92-ojo gimtadienio.  Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Mano kišenėje guli bilietai ,o lagamine -dovanos.Ruošiausi į Mamos gimtadienį.

Mažoji Skolelė (kaip ją vadino mano močiutė Albina Paulauskienė) buvo vienintelė mergaitė  gausioje  Paulauskų šeimoje. Ji augo tarp keturių brolių. Mano senelis ir dėdės buvo žvejai. Senieji palangiškiai mena tą laiką, kai iš jūros sugrįžę žvejai čia pat ,kieme,sverdavo žuvį, ant tvorų džiūdavo tinklai,vyrai tvarkydavo dideliuose pintuose krepšiuose susipainiojusias ūdas. Moterys talkino vyrams.  Kieme virė paprastas, kasdieniškas , niekam nusistebėjimo nekeliantis darbas.Praėjus pusei šimto metų,šis šviesus vaizdas iš mano vaikystės dabar vertas atskiros lentynos  mano prisiminimų muziejuje. Ištekėjo jauniausia Palauskų dukra anksti,-vos aštuoniolikos. Pirmą kartą savo vyrą pamatė Plungėje, kada  su broliu Antanu buvo nuvykusi pas jo mergaitę. Krito Staselės broliui Petrui, Lietuvos armijoje tarnavusiam , nuo pamario jauna mergelė. Kaip  pati sakė, pirmą kartą išvirusi vakarienę savo vyrui, sudaužė labai gražų indą.Gal tos šukės ir lėmė jai ilgą ir laimingą santuoką.

Prieš porą metų ,švenčiant garbingą 90- metų jubiliejų  ,susirinkę artimieji tarė pačius nuoširdžiausius sveikinimus (šeimoje-keturi vaikai, devyni anūkai, devyni proanūkai). Mama niekada nedirbo valdiškame darbe, buvo baigusi tik pradinę mokyklą,  o kiek šilumos ir išminties ji padovanojo savo vaikams ir anūkams. Didžiausias jos nuopelnas -būti šeimos moterimi. Šiandieną mąstau; nėra moteriai svarbiau už savęs realizaciją savo palikuonyse. Auginti,rūpintis vaikų gerove-privilegija duota iš Aukščiau.

Pamenu,kai mire mano sesuo, mama lyg nusikaltusi, kad jau dviejų vaikų nebėra (pries dešimt metų mirė brolis), pasišaukė mane ir paprašė, kad aš užrašyčiau dvi maldeles, kurias jai paliko jos mama. Aš savo ruožtu dar paprašiau, kad ji padiktuotų man jos  mylimiausios dainos žodžius :”.Ant marių krašto,Palangos miestely, yra kalnas Biruta vadintas,žaliom pušelėm visas apsodintas…”

Atleisk, mama, nebuvau šiandieną, kai Tu išėjai…Te Dievas priima ir saugo Tavo ir visų mamų sielas.

WP_000694

nuotrauka šeimos albume

2013 m.vasara

Irena Valužė

(mano dienoraščiai)

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: