J.Basanavičius:”Kovoti ir budėti”

Jaunystės metais nemėgau istorijos pamokų.Prabėgus keturiems dešimtmečiams supratau,jog elgiausi teisingai. Per nevalią į galvą brukamas melas yra pasmerktas žūčiai. Istorija į žmogų “įeina” tada,kada jis pats ją į save įsileidžia. Šiandieną mano noras išsamiau pažinti Lietuvos  valstybės gimimo tėvą-daktarą Joną Basanavičių.

“Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime,Bartininkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Jis gimė minėtosios dienos 7 val. vakaro pusgyvis. Tik su dideliu vargu naujagimį pavyko atgaivinti. Tokiomis nepaprastomis aplinkybėmis gimusį dar pusgyvį savo sūnų tėvai pasižadėję leisti į kunigus. Lapkričio 24 d. 4 val. po pietų Basanavičių kūdikis buvo pakrikštytas Bartininkų bažnyčios klebono kun. Jono Burdulio. Kadangi tada buvo Šv. Jono nuo Kryžiaus diena, tai tėvai savo sūnų ir pakrikštijo Jono vardu. Savo kūdikystę J.Basanavičius taip praleido, kaip ir daugelis to meto stambesnių ūkininkų vaikų. Iš pat mažų dienų J.Basanavičius buvo pratinamas prie darbo. Ypač jis mėgęs su kitais kaimo vaikais jodinėti ant žirgų. Mažas būdamas jis klausėsi įvairių tėvo padavimų ir pasakų iš senovės laikų. Kūdikystės metai Joneliui prabėgo laimingai. Tėvai džiaugėsi ir savo širdies gilumoje dėkojo Aukščiausiajam už jo malonę, nenustodami vilties iš savo sūnaus susilaukti gražaus kunigėlio. Tačiau prieš išleidžiant į kunigus reikėjo jam duoti mokslo. Pirmasis J.Basanavičiaus mokytojas buvęs kožkoks senas, aukšto ūgio, šleivakojis dzūkas Kardokas. Iš jo Basanavičių sūnus pirmą kartą išmokęs skaityti ir šiek tiek rašyti. Antras jo mokytojas buvęs kažkoks girtuoklis lenkas iš Vištyčio miestelio Szymonovskis. Nuo šio Jonelis išmokęs kiek lenkiškai. Nors Basanavičių sūnus pradėjęs mokytis nuo 5 – 6 m. amžiaus, tačiau iki 12 m. jis tebuvęs pramokęs tik gerai lietuviškai ir lenkiškai skaityti ir rašyti. 1866 m. J.Basanavičius įstojo į Marijampolės apskrities mokyklą. Mokslas gimnazijoje J.Basanavičiui visą laiką gerai sekasi ir visose klasėse jis buvo pirmasis mokinys. 1873 m. J.Basanavičius Marijampolės gimnaziją baigė sidabro medaliu. Baigęs gimnaziją jis grįžo namo ir galvojo apie tolimesnį mokslą. Po kelių savaičių su kokiu 100 rublių kišenėje Jonas Basanavičius išvažiavo į svetimą šalį aukštųjų mokslų eiti. Jis atvykęs į Maskvą įstojo studijuoti į istorijos fakultetą. Jame išbuvo du semestrus 1873 – 1874 m. 1874 m. rudenį du semestrus šiek tiek pastudijavęs klasinių kalbų ir istorijos jis persikėlė į medicinos fakultetą. Maskvos universiteto medicinos fakultetas jau tuo metu buvo garsus visoje Rusijoje ir baigę jį buvo laikomi gerais gydytojais. Medicinos mokslas, gerų profesorių dėstomas, J.Basanavičiui iš pat pradžių patiko ir jis uoliai ėmė studijuoti. 1879 m. birželio 27 d. jis paliko Maskvą ir išvažiavo namo atostogų. Iš Maskvos grįžo į savo tėviškę Ožkabalius. Čia tai jis ir pradėjo verstis gydytojo praktika. J.Basanavičius kartu su medicinos mokslu visą laiką studijavo ir Lietuvos istoriją, archeologiją, rinko lietuvių tautosaką ir pradėjo su kitais rūpintis lietuvių spaudos atgavimo reikalais. Dėl politinių priežasčių J.Basanavičius negalėjo savo gydytojo praktika verstis nei Rusijos gilumoje, nei savo tėvynėje Lietuvoje. 1879 m. gruodžio 22 d. jis išvyko į Bulgariją. Gyvendamas toli nuo tėvynės, J.Basanavičius iš Bulgarijos organizavo pasakų rinkimą Lietuvoje. Ilgesnį laiką pagyvenęs Bulgarijoje, susipažinęs su daugeliu bulgarų ir serbų veikėjų, jis gerai suprato, kaip reikia pradėti kovą už savo tautinius reikalus. Iš Bulgarijos jis išvažiavo į Prahą. Prahoje išgyveno nuo 1882 m. iki 1884 m. pavasario. Tuo pat laiku jis stropiai lankė Prahos bibliotekas ir rinkosi medžiagos savo ateities darbams. Prahoje buvo lemta gimti lietuvybės lopšiui, iš kurio sušvito “Aušra”. “Aušra” padarė tokį didelį įspūdį ne tik visoje Lietuvoje, bet ir už jos ribų. “Aušra” lietuvių visuomenės buvo sutikta su dideliu džiaugsmu.Lietuvoje ji sukėlė tikrą dvasinę revoliuciją. Prahoje gyvenant J.Basanavičiui teko pergyventi ir vieną pačių svarbiausių jo gyvenime momentų, karštą meilę. Ir Vienoje Jonas Basanavičius ir Elė Mokliūtė susituokė civilinėmis vedybomis. Po kiek laiko Elė Basanavičienė susirgo plaučių džiova. Mylimos žmonos Elės liga J.Basanavičių labai sukrėtė. 1889 m. vasario 16 d. po pietų, pagyvenusi 26 metus, Elė,  Basanavičiaus glėbyje mirė. Nuo to laiko jo gyvenimas prasidėjo vienatvėje ir jau nebeatsimainė iki karsto lentos. Žmonos mirtis sudavė jo asmeninei laimei galutinį smūgį ir dar labiau pakirto jo ir taip silpną sveikatą. Jis atsidėjo vien tik visuomenės darbui. 1891 m. lapkričio 30 d. J.Basanavičius ilgai blaškęsis po svetimus kraštus ir netekęs Rusijos pilietybės, pagaliau buvo priimtas Bulgarijos piliečiu. Likęs vienas jis visas atsidavė visuomeniniams reikalams. Varnoje jis buvo paskirtas ligoninės vidurių ligų vyriausiu gydytoju. Ką tik atvykusį į naująją vietą jį ištiko labai sunkus širdies smūgis, kuris vos tik jį nenuvarė į aną pasaulį. Jį tada išgelbėjo bičiulis Želeskovas, kuris skubiai atnešė vaistinės tinktūrą strophanti. Nuo to laiko šie vaistai lydėjo jį visą jo gyvenimą. Varnoje gyvendamas ir būdamas visai laisvas J.Basanavičius buvo įstojęs į bulgarų demokratų partiją. Toje partijoje ir jos spaudoje jis pradėjo gana veikliai dalyvauti. 1899 m. gegužės 9 d. jį išrinko į Varnos miesto tarybą, kurioje jis išbuvo iki 1903 m. Ir toli gyvendamas nuo savo tėvynės, jis palaikė ryšius laiškais su to meto lietuvių veikėjais. Gyvendamas Varnoje jis išleido šiuos veikalus: 1898 m. “Lietuviškai trakiškos studijos” ir “Lietuviškas pasakas mytologiškas” 1 tomas, 1902 m. “Ožkabalių dainos” 2 tomai  ir “Lietuvių pasakas mytologiškas”, 2 toma,. 1903 – 1905 m. “Lietuviškos pasakos įvairios” ir “Lenkai Lietuvoje”. 1904 m. prasidėjus rusų japonų karui, J.Basanavičiui švystelėjo viltis vėl pamatyti savo tėvynę. 1905 m. jis ėmė skubiai likviduoti savo turtą, pardavė namus ir kitus daiktus ir gegužės 17 d. atsisveikino su Varna. J.Basanavičius Bulgarijoje, toje savo antroje tėvynėje, su mažomis pertraukomis buvo išgyvenęs 25 metus savo gražiausio ir stipriausio amžiau,.jis skubėjo palikti tą kraštą ir grįžti į savo tėvynę. Gryžęs į Lietuvą, dar nespėjęs pailsėti iš savo ilgos ir varginančios kelionės,J.Basanavičius pirmų pirmiausia atskubėjo į Vilnių ir čia aplankė Gedimino kalną. Lietuvoje prasidėjo naujas J.Basanavičiaus gyvenimo etapas, gimė nauji žygiai ir ryšiai, kuriems jis pasiliko ištikimas iki pat savo karsto lentos. Pamiršęs visas savo ligas, kaip prityręs pasaulinis žmogus, gabus, kad ir neprofesionalas, politikas, J.Basanavičius suprato, jog atėjo laikas dideliems politikos įvykiams. Dėl to ir jis ėmėsi judinti Vilniaus lietuvius. Kas dieną tai vienoje, tai kitoje vietoje buvo daromi susirinkimai, svarstomi kultūrinio ir politinio gyvenimo klausimai. Visam tam darbui vadovavo J.Basanavičius. Tuo metu jis įsitraukė į lietuvių kovą su lenkais už lietuvių kalbos teises. Tuo laiku J.Basanavičius dėka lietuvių tautos kultūros gyvenime įvyko labai svarbus įvykis – Lietuvių Mokslo Draugijos įsteigimas. Lietuvių Mokslo Draugijos įsteigimas buvo vienas pačių reikšmingiausių jo darbų. Apie tokios draugijos steigimą jis svajojo visą savo gyvenimą. J.Basanavičius turėjo gerą vardą ne tik savo tautiečių, bet ir rusų tarpe. J.Basanavičiaus dėka tuo laiku Vilniaus krašto lietuviai paruošė rusų valdžiai memorandumą, kuriame buvo reikalaujama Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės. Tas memorandumas vėliau turėjo didelės reikšmės ir buvo viso tolimesnio lietuvių veiksmo už savo tautos laisvę, pamatas. Pagaliau atėjo 1918 m. vasario 16 d., kada visi 20 tarybos narių buvo susitarę paskelbti Lietuvą nepriklausomą nuo Vokietijos, Rusijos ir kitų valstybių J.Basanavičiui pirmininkaujant ir jam pačiam skaitant tą istorinės reikšmės Lietuvos valstybės atstatymo dokumentą, visi tarybos nariai karštai plojo ir džiaugėsi. Lietuvos respublikos prezidentas ir mininstras pirmininkas, įvertindami J.Basanavičiaus didelius nuopelnus Lietuvai, jam paskyrė 2000 auksinų mėnesinę pensiją. Pensija buvo nutarta mokėti Steigiamojo Seimo nutarimu nuo 1921 m. sausio 1 d. Šitaip materialiai aprūpintas, J.Basanavičius galėjo ir toliau atsidėti savo moksliniam darbui ir ramiai gyventi, nebesirūpindamas duonos kąsniu. J.Basanavičius, kaip jau buvo matyti, sirgo seniai. Jį kankino įvairios ligos. Tačiau pavojingiausia iš tų ligų buvo pūslės sugedimas. 1927 m. vasario 5 dieną Lietuvių Mokslo Draugijos knygyne besiekdamas iš aukštos spintos knygų, jis nukrito nuo kėdės ir susimušė šoną. Po dviejų dienų jis atsigulė lietuvių poliklinikoje. Kitą dieną gydytojai atrado, kad J.Basanavičius buvo susirgęs plaučių uždegimu. Liga vis ėjo sunkyn. Vasario 16 dieną nebebuvo jau visai jokios vilties jam pasitaisyti. Tą pačią dieną atlikęs išpažintį J.Basanavičius tos pačios dienos 18 val. 50 min. atsiskyrė nuo šio pasaulio. Jis mirė Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 9 metų sukaktuvių dieną. Žinia apie J.Basanavičiaus mirtį žaibo greitumu pasklido visoje Lietuvoje. Tą pačią dieną Vilniaus krašto lietuviai šią lūdną žinią per Rygą pranešė į Nepriklausomą Lietuvą, o iš čia į Ameriką ir visą pasaulį. Mirus J.Basanavičiui visa lietuvių tauta užsidėjo gedulą.Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė paskelbė 5 dienų gedulą.Taigi, J.Basanavičius nusipelnė savo tautos meilės, visą ilgą gyvenimą savo darbais ugdytos, savo idėjomis gaivintos. Sunku būtų,tų berasti kitą tokį mūsų tautos veikėją, kuris būtų tiek karštai mylėjęs Lietuvą. J.Basanavičius mūsų tautai yra didesnis ir brangesnis: ar kaip “Aušros” įsteigėjęs, ar kaip lietuvių tautos praeities garbintojas, ar kaip nenuilstąs kovotojas už lietuvių tautos teises, ar kaip mūsų tautos laisvės kūrėjęs, ar kaip mūsų mokslo organizuotojas. Visais šiais savo darbais kartu jis yra išaugęs mūsų tautos milžinu, jos idėjiniu simboliu. Savo paskutinius gyvenimo metus iki pat mirties praleidęs Vilniuje, jis mūsų tautai paliko testamentą: kovoti ir budėti. Jo atminimą puošdami garbės vainikais, savo akis turime visada kreipti į Rasų kapines, kur ilsisi mūsų tautos patriarchas, milžinas, simbolis ir Gedimino pilies amžinas sargas vaidila Jonas Basanavičius.”(kalba netaisyta)

J.Basanavičius ir Palanga

Anksčiau Jono Basanavičiaus gatvė vadinosi Tiškevičiaus gatve ar bulvaru.1923 metais J.Basanavičius lankėsi Palangoje. Kaip rašoma spaudoje,žmonių valia pagrindinė kurorto gatvė pervadinta J.Basanavičiaus vardu.Jos prieigose stovi Juozo Zikaro sukurtas J.Basanavičiaus biustas.

Esu palangietė.Labai gerai pamenu,kaip mano močiutė Albina Paulauskienė ne kartą mums,vaikams,pasakojo apie savo tarnystę grafo Tiškevičiaus dvare. Močiutė dirbo virtuvėje. Apie tarnystės pas grafą laikotarpį ji kalbėjo  kaip  apie patį šviesiausią ir įsimintiniausią savo gyvenime. Anot jos, palangiškiai didžiavosi turėdami tokį savo  geradarį. Vėliau,kai Tiškevičiaus bulvaras buvo pervadintas J.Basanavičiaus vardu,ji,o ir daugelis palangiškių,šią žinią sutiko priešiškai.

Istorija,praėjus kažkuriam tai laikotariui, visada sudeda taškus ten, kurioje vietoje jie turėjo būti. Lietuvai 20 tūkst,Lt.paaukojęs Nepriklausomybės akto signataras,Lietuvos pramoninkų konfedaracijos prezidentas B. Lubys sudarė galimybę,kad 2002 metais būtų atidengtas paminklas J.Basanavičiui Palangoje.  Tais pačiais 2002 metais sudegė Lietuvos kurorto simbolis-Kurhauzas.Prireikė daugiau nei dešimt metų,kol grafusTiškevičius menantis pastatas pradėtų keltis iš pelenų.Šiais metais,minint Lietuvos Nepriklausomybės akto atkūrimo Lietuvoje metines,plačiajai visuomenei buvo pristatyta Lino Jegelevičiaus,Livijos Grajauskienės ir Alvydo Ziabkaus knyga “Kurhauzo atgimimas-Palangos sėkmės istorija”. Joje rašoma,jog po Kurhauzo atgimimo prasidėjo visos Lietuvos atgimimas.Norisi tuo tikėti,juolab,jog du vienas priešais kitą stovintys  Lietuvos simboliai( J.Basanavičius ir Kurhauzas) ,praėję didžiulius laiko išbandymus,yra mūsų kovos už geresnį Letuvos gyvenimą liudytojai.

Naujos 2015.02.14 092

Vasario 16 d.minėjimas Palangoje 2015 m.

Irena Valužė

Jos didenybė-Stinta!

Vasario mėnesio antrąją savaitę vykę renginiai pajūrio kurorte sudrebino visą Lietuvą. Vasario 14 dieną Palanga šventė kasmetinę, jau tradicija tapusią stintų šventę „Palangos Stinta 2015“. Dvi dienas trukusi fiesta  sutapo su kita, nemažiau svarbia Lietuvai švente -Vasario 16-aja-Lietuvos  valstybės gimimo diena.

Grūsdamasi pro  žmonių būrį sausakimšoje J.Basanavičiaus gatvėje ir dusdama nuo akis ir gerklę dusinančio gaminamos žuvies dūmų kvapo, mąsčiau: kodėl žmonės, atvykę iš visos Lietuvos į stintų šventę yra žymiai laimingesni, nei vienišas Lietuvos patriarcho biustas, stovintis  J.Basanavičiaus gatvės prieigose? Kodėl, tik  kartą metuose, trumpam  sustoję prie  paminklo J.Basanavičiui atminti, lyg padėję “paukščiuką’ (atlikta), ramūs išssiskirstome į namus,-iki kitų metų.

Stinta

Stinta, turinti specifinį, tik jai vienai būdingą kvapą, žiemos laikotarpiu maitino ne vieną pajūrio regione gyvenančią šeimą. Esu žvejo vaikas. Pamenu ,tėvo  sumeistrautose didelėse rogėse ne kartą esu sėdėjusi ant ką tik iš jūros ištrauktų , apledėjusių tinklų. Jei laimikis būdavo geras, tėvas linksmai tempdavo roges  į namus. Vėliau, kai truputį ūgtelėjau, prisimenu kaip mama, atskaičiavusi 60 “štukų ”(kapą), stintas sudėdavo į nepermatomą maišelį ir kiekvienam vaikui įdavusi po rezginėlį, išleisdavo mus pro duris. Mes, vaikai, keliaudami iš trobos į trobą, stintas pardavinėdavome kaimynams. Sunkiai šis biznis sekdavosi, nes kai stintos „eidavo“, kiekvienoje troboje tvyrodavo tas pats, iki kaulų prasismelkiantis žuvies kvapas…

Stintos yra dviejų rūšių: praeivės ir sėslios. Praeivės stintos gyvena Baltijos jūroje,nerštui plaukia į Nemuno žemupį.Sėslios stintos gyvena gėluose vandenyse (ežeruose ir Kuršių mariose).Tik žiemos laikotarpiu Baltijos jūroje gaudomos  praeivės stintos  buvo laukiamos lygiai taip pat ,kaip ir šiandieną. Apie tai byloja pajūrio gyventojų folkloras : “stinta,pūkis,stinta,stinta,pūkis ,pūkis“,-bambindavo neringiškiai,  stintas gindami į žvejų pastatytus tinklus. Tad pagarba šiai gardžiai žuvelei išlikusi iki šių dienų.

Jau dvyliktą kartą suorganizuota “Palangos Stinta“  tapo visų palangiškių, Lietuvos gyventojų ir kaimyninių prie Baltijos jūros gyvenančių šalių draugystės bei bendradarbiavimo simboliu.

Tai, kas krito į akį

Dvi dienas trukusioje stintų šventėje į pajūrį prigužėjo daugiatūkstantinė žmonių minia. Jei norėjai paspartinti žingsnį J.Basanavičiaus gatve- tam nebuvo jokių šansų. Žmonių minia pagavusi tavo kūną nešdavo  tarp šalikelėse pristatytų palapinių,  staliukų, čia pat liepsnose čirškiančios  žuvies. Lietuviai išmoningi žmonės. Jie ne tik geri verslininkai, bet ir turintis išlavintą estetinį skonį. Tad stinta galėjai gėrėtis įmantriai įpakuota, sukabinta, karštuose dūmuose „išvenzyta“,  vytinta ar besipuikuojančia ant lėkštutės skanauti besiruošiančių žmonių rankose. O ką jau bekalbėti apie virtuvės šefus -Lietuvos barbekiu kepėjų asociacijos Stintos čempionatų dalyvių pasirodymus , kurie specialiai šiai šventei buvo paruošę savo firminius žuvies paruošimo receptus. Stintos šventėje žmonės galėjo įsigyti įvairiausių liaudies meistrų dirbinių iš medžio, metalo, keramikos,  gintaro. Vienu žodžiu, galėjai nusipirkti tai, kas traukė akį, bet  jei neparagavai stintos- nebuvai ir šventėje . Miesto kultūros vadovams reikėtų  gerai pagalvoti apie du dalykus : stintą, kurios garbei surengtas renginys, ir turgų. O rinkimų kompanijoms – gerbti savo  deputatus ir nekabinėti reklaminių stendų su jų portretais dūmais pakvipusioje kurorto gatvėje.

Tas saldus žodis-Laisvė

Vasario 16- tą  dieną, prie J.Basanavičiaus paminklo susirinkusi nedidelė žmonių grupelė kartu su Palangos miesto meru Š.Vaitkumi, šaulių vyrų choru ‚Nagliu“  ir miestelėnais užtraukę dainą “Brangiausios spalvos’  ir į dangų paleidę šimtą  gargždiškio  R.Leonausko specialiai  šiam minėjimui atvežtus baltus karvelius, visiems geros valios žmonėms priminė, jog Lietuva buvo, yra ir bus.  1918 metais vasario 16 d. daktaras J.Basanavičiaus pasirašytas  Nepriklausomybės aktas atvėrė žmonėms duris į laisvę.  Žiūrėdama  danguje į vieną būrį subėgusius  ir namo sugrįžti pasirengusius balandžius prisiminiau tuos, kurie išėję amžinybėn nesulaukė dienos, kada nuo jų pečių kas  nuridentų sunkų , visą gyvenimą nešiotą kryžių. „Liaudies priešai“ išėjo  Anapilin taip ir nesužinoję, jog šiandieną jie pavadinti tautos patriotais. O tokių Lietuvoje buvo  ne vienas, ne dešimtis, o tūkstančių tūkstančiai. Vaikai ir anūkai dabar gali didžiuotis esantys jų palikuonis.

Iš atminties

Džiaugiausi savo gyvenime turėjusi patėvį Juozą Gurgšnį. Šis, puikus, visada linksmas ir darbštus žmogus mūsų šeimoje gyveno labai neilgai. Tik ketverius metus. Sunki liga greitai pakirto jo dar jaunystės metais prarastą sveikatą. Prieš tris dešimtmečius jis atgulė Radviliškio miesto kapinaitėse. Juozas nesulaukė reabilitacijos savo ,niekuo nenusikaltusiai sielai. Jį, visai dar vaikėzą, sovietai ištrėmė Sibiran už tai, kad jo tėvai gyveno pasiturinčiai, Radviliškio centre turėjo pasistatę namą, buvo darbštūs ir ūkiški žmonės. Tremtyje J.Gurgšnys  dirbo vairuotoju statant Bradsko hidroelektrinę. Anot jo, jei neatveždavai kaliniams butelio degtinės, galėjai pats būti įmūrytas kartu  su  cementu. Hidroelektrinę statė kaliniai ir ji pastatyta ant žmonių kaulų,- apie tremtyje prarastas vilties į namus sugrįžti  dienas ne kartą atsiminimais dalinosi Juozas. Grįžęs iš tremties kartu su savo jauna žmona Salomėja  namų neberado (namas nacionalizuotas). Valdžia jam suteikė dviejų kambarių butą. Būdamas darbštus žmogus,Juozas greitai  kibo į darbą. Įsidarbino Radviliškio geležinkelyje, mylėjo ir rūpinosi savo šeima, užaugino ir į gyvenimą išleido dvi puikias savo dukras. Stovėdama prie J.Basanavičiaus paminklo prisiminiau ir savo mamą bei močiutę, kurios karo metais rizikuodamos gyvybe, nešdavo žydų vaikams maistą.  Žydai-dėkinga tauta. Jie nepamiršta savo geradarių. Praėjus keturiasdešimt metų, į Palangą buvo atvažiavusios tos pačios žydų „mergaitės“.  Man, Vasario 16 –   diena, kai jaunos Antano Vaišnoro rankos iškėlė tautinę vėliavą  ant statomo „Neringos „ poilsio namų  kamino , o Lietuvai išsivadavus iš sovietinės okupacijos- fantastinis jausmas,kai galėjai skrieti Europos miestais be jokių kliūčių ( sienų).

Šiandieną, nepaliaujamai dundant karo mašinoms, žmonės turėtų ypatingai sukrusti . Nekenktų, jei dažniau savęs paklaustume  :ar esame laimingesni pasipuikavę vienas prieš kitą didžiulėje žmonių minioje garbindami jos didenybę’ Stintą” , ar  trumpam sustoję prie  tautos patriarcho J.Basanavičiaus  biusto? Ar  galime nors menką sekundės dalį, įgavę daugiau jėgų ir pasitikėjimo, pagalvoti apie savo išsibarsčiusią tautą , alkanus vaikus, savęs nerealizavusį jaunimą, nepriteklyje gyvenančius senus žmones?  Kokie esame ir ko siekiame gyvendami Lietuvoje ir būdami lietuviais?

 

Naujos 2015.02.14 057

Naujos 2015.02.14 047

Naujos 2015.02.14 075

Naujos 2015.02.14 067

Naujos 2015.02.14 048

Naujos 2015.02.14 094

Naujos 2015.02.14 097

šventinės akimirkos

Irena Valužė

Šūdvabalis

(esė)

Apsimiegojęs šūdvabalis išlindo į dienos šviesą. Daug darbo,-šmėkštelėjo jo mažoje galvelėje- reikia pailsėti,-nutarė. Šūdvabalis išsitiesė ant savo storos nugaros, mažas  kojas iškėlė į dangų (tegu šildosi). Besišildant saulės atokaitoje jo mažoje galvelėje subrendo didelė mintis: reikia prie šūdvabalių  karalystės prijungti gretimą,-visai nusenusią. Pasikvietė šūdvabalis savo palikuonę-šūdvabalių šūdvabalę ,kad ši užsiimtų namo remontu. Dar prisakė kiekvienam ,kas tik prisiartins prie naujos šūdvabalių teritorijos-imti mokestį.

Šūdvabalių šūdvabalė spėriai ėmėsi darbo. Tuojau pat buvo išmestas visas nusenusios karalystės turtas ( šlamštas).  Didžioji dizainerė  medieną pakeitė plastmase,seną obelį ir rožių krūmus- pramogų vieta.  Ten ji galės ilgesingais vasaros vakarais kartu su savo  draugėmis  į dangų pūsti dūmus ,iššauti kokio nors  putojančio skysčio ir pasvajoti apie laimingą  ir sotų gyvenimą.

Užliūliuotas neapsakomos laimės ,pavasario saulėje užmigo ir didysis šūdvabalis. Jis sapnavo esąs danguje. Priėjęs prie didžiulių dangaus vartų, bandė juos atidaryti. Tačiau vartai jam niekaip nepasidavė. Supykęs ilgai juos spardė savo mažomis kojelėmis, o  netekęs  jėgų- sukniubo ant žemės ir pradėjo verkšlenti: kodėl Šv.Petras neatveria jam durų…

Šv.Petras buvo netoliese, tik kitoje vartų pusėje. Per rakto skylutę  stebėjo šūdvabalio kančią ir linksmai krizendamas sau į delną kartojo:” Šūdvabaliu buvęs – žmogumi netapsi”.

20141103_142627

žvilgsnis

Irena Valužė

VIENAS VAIKAS

Statistikos duomenimis, Lietuvoje kas savaitę iš gyvenimo pasitraukia vienas vaikas. Įvairių komisijų ir organizacijų vadovų galvos sukruto padėtį taisyti . Anot jų, remiantis kitų šalių patirtimi, yra priimamos  naujos  programos , kurios turi išmokyti mokytojus ,tėvus, visuomenę, kaip su šiuo  nepageidaujamu reiškiniu kovoti.

Incidentas lėktuve

Skrydis iš Kauno oro uosto į Bristolį buvo man labai nemalonus. Sėdėjau vienoje eilėje su jauna mama ir  gal kokių ketverių metukų jos dukryte. Visą kelią mama terorizavo savo mažą vaiką: šaukė, mušė per rankas ir auklėjo, kad ši sėdėtų ramiai, nerodytų pirštais, nesimuistytų.  Lėktuve, savo vaikui nupirkusi „paninį“ (bandelė su įdaru), prigrasino visomis blogo elgesio sankcijomis (kas bus, jei ji jo  nesuvalgys). Motina žadėjo  dukrą palikti lėktuve arba gatvėje, nes tokio vaiko jai nereikia. Ji taip garsiai ant savo mergaitės rėkė, jog lėktuve  sėdėję žmonės netekę žado dairėsi vieni į kitus, trūkčiojo pečiais ir nieko šiai furijai nesakė. Asmeniškai man buvo gėda pakelti akis į šalia sėdėjusius pagyvenusius britus. Anglijoje tokių dalykų ,ypač viešose vietose, niekada nepamatysi. Kaip vėliau supratau, mažoji mergaitė buvo jau įpratusi prie  aikštingo mamos būdo. Ji mažai verkė, kentė motinos patyčias,  o šiai minutę nurimus -juokėsi suaugusiojo balsu ir niūniavo angliškas daineles. Man labai knietėjo, šalia manęs sėdinčios  isterikės paklausti, kaip jai sekasi gyvenant užsienio valstybėje išsisukti nuo kaimynų ar praeivių miesto gatvėse skvarbių akių, jei ji šitaip elgiasi su savo vaiku?  Juk šioje  šalyje reikia tik vieno skambučio, ir policija atsidurs ten, kur yra skriaudžiamas arba neprižiūrimas  vaikas. Čia net šuo negali būti paliktas vienas mašinoje ar namuose.

Mokykla

Savo jaunėlę dukrą į svetimą šalį atsivežiau  penkiolikos  metų.  Negaliu tvirtinti, jog ji neišgyveno patyčių koledže. Vaikai ,ypač paaugliai, yra visur žiaurūs. O kaip atsikirsti vaikui jei jis dar turi ir svetimos kalbos barjerą? Mano vaikui  į pagalbą atskubėjo  mokyklos pedagogai. Kadangi  koledže mokėsi dar dvi lietuvaitės, tai  buvo suorganizuotas jų visų susitikimas. Pažintis visoms trims suteikė galimybę pasijusti saugesnėmis, o papildomos anglų kalbos pamokos -savomis mokymo įstaigoje. Pamenu, kai pirmą kartą nuėjau į klasės susirinkimą, buvau šokiruota. Mano mokyklos metais tokio pobūdžio susirinkimai būdavo ‚ ešafotas‘,  nuo kurio be gailesčio lėkdavo nepažangių mokinių galvos.  Dėl mūsų neklaužadų ir dvejetukininkų, rausdavo mūsų mamų skruostai. Pirmas vaizdas įėjus į koledžą priminė man namų aplinką :koridoriai iškloti kilimine danga, ant sienų kabėjo didžiuliai televizorių monitoriai. Daug visokių užkaborių, kur kiekvienas mokinys gali susirasti jam patinkantį kampą, ar tiesiog atsisėsti ant žemės. Ypač buvo keista matyti, kaip vaikai, pamatę savo klasės draugus, puola vienas kitam į glėbį (sveikinasi). Susitikimas su klasės auklėtoju vyksta konfidencialioje aplinkoje. Tėvai vaišinasi mokyklos paruoštomis vaišėmis (kava, arbata, sultys, pyragėliai), kiekvienas sėdi už atskiro staliuko kartu su savo vaiku ir jo mokytoju (kiekvienam  mokiniui paskirtas individualus susitikimo laikas). Mokytojo pokalbis prasidėjęs pagyromis apie mokinį užsibaigė  didžiuliu noru padėti, jei yra  iškilusių mokymosi problemų. Ypatingas dėmesys yra kreipiamas į vaiko individualybę, atskleidžiant jo talentą .  Susitikimo metu ,pamenu, iš patirto netikėtumo raudo ir mano žandai.

Maloni staigmena

Niekada nepamiršiu paskutiniojo skambučio Anglijos mokykloje. Įteikdamas mano dukrai koledžo baigimo diplomą, mokyklos vadovas, didžiulei, į šventę susirinkusių tėvų miniai pasakė: “Ar galite įsivaizduoti, kaip šiai mergaitei, atvažiavusiai iš mažos valstybės Lietuvos buvo baisu pradėti gyvenimą svetimoje šalyje? Nemokėdama kalbos ,ji jau po kelių mėnesių dainavo kalėdiniame koncerte  miesto Katedroje. Šiandieną ji mums visiems taip pat padovanos savo dainą“,- pristatydamas mano dukrą kalbėjo koledžo direktorius. Nuskambėjus Stingo dainai, smagu buvo  dar ilgai girdėti nuoširdų žmonių plojimą mokyklos salėje.  Vėliau dukra užbaigė muzikos akademiją (jei tęsi mokslus neturėdamas devyniolikos metų, už mokslą mokėti nereikia). Šiandieną ji gyvena savarankišką gyvenimą (nepamiršta muzikos, kuria savo gyvenimo planus  ir ruošiasi vestuvėms) .

Kuprinių svoris

Kas rytą, į koledžą  išleisdama savo vaiką turėjau tik vieną rūpestį: neužmiršti į kuprinę  įdėti sumuštinį. Tiek sverdavo ir jos kuprinė. Aprūpintį mokinį  mokymo priemonėmis – mokyklos reikalas. Prasidedant mokslo metams, specializuotose parduotuvėse tėvai privalo  nupirkti  mokinio aprangą ir avalynę (mokinio uniformos nepigios, tačiau labai geros kokybės). Kiekvienas miesto koledžas turi savo skiriamuosius ženklus, todėl labai aiškiai gali matyti, kurioje mokymo įstaigoje vaikas mokosi. Miesto transportu vaikai važiuoja nemokamai. Kaimo vietovėse juos visada palydi mokytojai ,o autobuso stotelėse- pasitinka tėvai.

Viešėdama Lietuvoje,  televizoriaus ekrane stebėjau laidą,  į kurią susirinkę  man visai nesuprantančių „pagalbos“ mokiniams organizacijų vadovai,   kalbėjo apie tai , jog kai kurie vaikai skaudžiai išgyvena turtingiau gyvenančių vaikų patyčias, jie užsisklendžia savyje, neatsiveria tėvams ir mokytojams. Viena mama man pasakojo, jog vaikai mokyklose (ypač mergaitės) net drabužėlių etiketes tikrina, ir jei esi „nefirminis‘-esi niekas. Taip pat ji skundėsi, jog mokykloje labai daug pavydo (  vienuolikametei jos dukrai pradėjo pavydėti jos draugė, nes ši susirado berniuką).

Šiandieną mąstau;  ar dar ilgai mūsų vaikų kupras spaus iki žemės velkamos mokyklinės kuprinės, kas pasvers mokyklinį krepšelį dėl kurio niekaip nesutaria Švietimo ir Mokslo ministerijoje? Jau eilę metų neatnešdamas jokios naudos (šiandieną akivaizdu, jog jis ir žalingas) gadina gyvenimą  ir mokytojams, ir mokiniams.

Neišradinėkime naujo dviračio

Sutinku, laikas ,o kartu ir gyvenimas gerokai pasistūmėjo į priekį. Šiandieną niekas nebedrįsta mokykloje murdyti vaiko galvą į lentą  už tai, jog jis nesupranta matematikos, niekas nebeliepia jam  nusiimti smirdantį sportbatį  ir užsidėjus ant nosies atsistoti toje vietoje, kur turėtų būti ‚ą“ nosinė.  Anot mokytojų, jei vaikas  jaučiasi „galingas“ (šeimos auklėjimo pasekmės), jis didžiulis akiplėša ne tik savo bendraamžiams, bet ir mokytojams. Savižudybių Lietuvoje tarp jaunų žmonių baisiausioje situacijoje matau  vienintelę išeitį: neišradinėkime naujo dviračio.  Juk dar praėjusio šimtmečio pradžioje filosofinės pedagogikos profesoriai, kaip Stasys Šalkauskis ar Antanas Maceina teigė, jog kuriant Lietuvoje tautinę mokyklą, pedagoginiame akte žmogų  vis dėlto kuria ne dievas.“ Pedagoginė kūryba visados yra objekto ir subjekto sąveika. Kitais žodžiais tariant, ugdymas yra žmogaus kūrimas per žmogų žmoguje‘ (S.Šalkauskis ir A.Maceina „Filosofinė pedagogika“, Vilnius, 1990 m.). Sugrįžus prie seniai išrasto dviračio, gal  švietimo darbuotojams  būtų aiškiau suprasti, kurios šalies mokymo modelis priimtiniausias mums, lietuviams. Apie tai mūsų iškilieji mecenatai taip pat ne kartą yra pasisakę.   O kol mes išradinėsime  „naujus“ dviračius, mamos rėks ant savo mažų vaikų, tūkstančiai jaunimo mokysis kitų šalių mokyklose,o Lietuva kiekvieną savaitę neteks vieno vaiko.

DSC00249

balta tarp juodų…

Irena Valužė

%d bloggers like this: