VIENAS VAIKAS

Statistikos duomenimis, Lietuvoje kas savaitę iš gyvenimo pasitraukia vienas vaikas. Įvairių komisijų ir organizacijų vadovų galvos sukruto padėtį taisyti . Anot jų, remiantis kitų šalių patirtimi, yra priimamos  naujos  programos , kurios turi išmokyti mokytojus ,tėvus, visuomenę, kaip su šiuo  nepageidaujamu reiškiniu kovoti.

Incidentas lėktuve

Skrydis iš Kauno oro uosto į Bristolį buvo man labai nemalonus. Sėdėjau vienoje eilėje su jauna mama ir  gal kokių ketverių metukų jos dukryte. Visą kelią mama terorizavo savo mažą vaiką: šaukė, mušė per rankas ir auklėjo, kad ši sėdėtų ramiai, nerodytų pirštais, nesimuistytų.  Lėktuve, savo vaikui nupirkusi „paninį“ (bandelė su įdaru), prigrasino visomis blogo elgesio sankcijomis (kas bus, jei ji jo  nesuvalgys). Motina žadėjo  dukrą palikti lėktuve arba gatvėje, nes tokio vaiko jai nereikia. Ji taip garsiai ant savo mergaitės rėkė, jog lėktuve  sėdėję žmonės netekę žado dairėsi vieni į kitus, trūkčiojo pečiais ir nieko šiai furijai nesakė. Asmeniškai man buvo gėda pakelti akis į šalia sėdėjusius pagyvenusius britus. Anglijoje tokių dalykų ,ypač viešose vietose, niekada nepamatysi. Kaip vėliau supratau, mažoji mergaitė buvo jau įpratusi prie  aikštingo mamos būdo. Ji mažai verkė, kentė motinos patyčias,  o šiai minutę nurimus -juokėsi suaugusiojo balsu ir niūniavo angliškas daineles. Man labai knietėjo, šalia manęs sėdinčios  isterikės paklausti, kaip jai sekasi gyvenant užsienio valstybėje išsisukti nuo kaimynų ar praeivių miesto gatvėse skvarbių akių, jei ji šitaip elgiasi su savo vaiku?  Juk šioje  šalyje reikia tik vieno skambučio, ir policija atsidurs ten, kur yra skriaudžiamas arba neprižiūrimas  vaikas. Čia net šuo negali būti paliktas vienas mašinoje ar namuose.

Mokykla

Savo jaunėlę dukrą į svetimą šalį atsivežiau  penkiolikos  metų.  Negaliu tvirtinti, jog ji neišgyveno patyčių koledže. Vaikai ,ypač paaugliai, yra visur žiaurūs. O kaip atsikirsti vaikui jei jis dar turi ir svetimos kalbos barjerą? Mano vaikui  į pagalbą atskubėjo  mokyklos pedagogai. Kadangi  koledže mokėsi dar dvi lietuvaitės, tai  buvo suorganizuotas jų visų susitikimas. Pažintis visoms trims suteikė galimybę pasijusti saugesnėmis, o papildomos anglų kalbos pamokos -savomis mokymo įstaigoje. Pamenu, kai pirmą kartą nuėjau į klasės susirinkimą, buvau šokiruota. Mano mokyklos metais tokio pobūdžio susirinkimai būdavo ‚ ešafotas‘,  nuo kurio be gailesčio lėkdavo nepažangių mokinių galvos.  Dėl mūsų neklaužadų ir dvejetukininkų, rausdavo mūsų mamų skruostai. Pirmas vaizdas įėjus į koledžą priminė man namų aplinką :koridoriai iškloti kilimine danga, ant sienų kabėjo didžiuliai televizorių monitoriai. Daug visokių užkaborių, kur kiekvienas mokinys gali susirasti jam patinkantį kampą, ar tiesiog atsisėsti ant žemės. Ypač buvo keista matyti, kaip vaikai, pamatę savo klasės draugus, puola vienas kitam į glėbį (sveikinasi). Susitikimas su klasės auklėtoju vyksta konfidencialioje aplinkoje. Tėvai vaišinasi mokyklos paruoštomis vaišėmis (kava, arbata, sultys, pyragėliai), kiekvienas sėdi už atskiro staliuko kartu su savo vaiku ir jo mokytoju (kiekvienam  mokiniui paskirtas individualus susitikimo laikas). Mokytojo pokalbis prasidėjęs pagyromis apie mokinį užsibaigė  didžiuliu noru padėti, jei yra  iškilusių mokymosi problemų. Ypatingas dėmesys yra kreipiamas į vaiko individualybę, atskleidžiant jo talentą .  Susitikimo metu ,pamenu, iš patirto netikėtumo raudo ir mano žandai.

Maloni staigmena

Niekada nepamiršiu paskutiniojo skambučio Anglijos mokykloje. Įteikdamas mano dukrai koledžo baigimo diplomą, mokyklos vadovas, didžiulei, į šventę susirinkusių tėvų miniai pasakė: “Ar galite įsivaizduoti, kaip šiai mergaitei, atvažiavusiai iš mažos valstybės Lietuvos buvo baisu pradėti gyvenimą svetimoje šalyje? Nemokėdama kalbos ,ji jau po kelių mėnesių dainavo kalėdiniame koncerte  miesto Katedroje. Šiandieną ji mums visiems taip pat padovanos savo dainą“,- pristatydamas mano dukrą kalbėjo koledžo direktorius. Nuskambėjus Stingo dainai, smagu buvo  dar ilgai girdėti nuoširdų žmonių plojimą mokyklos salėje.  Vėliau dukra užbaigė muzikos akademiją (jei tęsi mokslus neturėdamas devyniolikos metų, už mokslą mokėti nereikia). Šiandieną ji gyvena savarankišką gyvenimą (nepamiršta muzikos, kuria savo gyvenimo planus  ir ruošiasi vestuvėms) .

Kuprinių svoris

Kas rytą, į koledžą  išleisdama savo vaiką turėjau tik vieną rūpestį: neužmiršti į kuprinę  įdėti sumuštinį. Tiek sverdavo ir jos kuprinė. Aprūpintį mokinį  mokymo priemonėmis – mokyklos reikalas. Prasidedant mokslo metams, specializuotose parduotuvėse tėvai privalo  nupirkti  mokinio aprangą ir avalynę (mokinio uniformos nepigios, tačiau labai geros kokybės). Kiekvienas miesto koledžas turi savo skiriamuosius ženklus, todėl labai aiškiai gali matyti, kurioje mokymo įstaigoje vaikas mokosi. Miesto transportu vaikai važiuoja nemokamai. Kaimo vietovėse juos visada palydi mokytojai ,o autobuso stotelėse- pasitinka tėvai.

Viešėdama Lietuvoje,  televizoriaus ekrane stebėjau laidą,  į kurią susirinkę  man visai nesuprantančių „pagalbos“ mokiniams organizacijų vadovai,   kalbėjo apie tai , jog kai kurie vaikai skaudžiai išgyvena turtingiau gyvenančių vaikų patyčias, jie užsisklendžia savyje, neatsiveria tėvams ir mokytojams. Viena mama man pasakojo, jog vaikai mokyklose (ypač mergaitės) net drabužėlių etiketes tikrina, ir jei esi „nefirminis‘-esi niekas. Taip pat ji skundėsi, jog mokykloje labai daug pavydo (  vienuolikametei jos dukrai pradėjo pavydėti jos draugė, nes ši susirado berniuką).

Šiandieną mąstau;  ar dar ilgai mūsų vaikų kupras spaus iki žemės velkamos mokyklinės kuprinės, kas pasvers mokyklinį krepšelį dėl kurio niekaip nesutaria Švietimo ir Mokslo ministerijoje? Jau eilę metų neatnešdamas jokios naudos (šiandieną akivaizdu, jog jis ir žalingas) gadina gyvenimą  ir mokytojams, ir mokiniams.

Neišradinėkime naujo dviračio

Sutinku, laikas ,o kartu ir gyvenimas gerokai pasistūmėjo į priekį. Šiandieną niekas nebedrįsta mokykloje murdyti vaiko galvą į lentą  už tai, jog jis nesupranta matematikos, niekas nebeliepia jam  nusiimti smirdantį sportbatį  ir užsidėjus ant nosies atsistoti toje vietoje, kur turėtų būti ‚ą“ nosinė.  Anot mokytojų, jei vaikas  jaučiasi „galingas“ (šeimos auklėjimo pasekmės), jis didžiulis akiplėša ne tik savo bendraamžiams, bet ir mokytojams. Savižudybių Lietuvoje tarp jaunų žmonių baisiausioje situacijoje matau  vienintelę išeitį: neišradinėkime naujo dviračio.  Juk dar praėjusio šimtmečio pradžioje filosofinės pedagogikos profesoriai, kaip Stasys Šalkauskis ar Antanas Maceina teigė, jog kuriant Lietuvoje tautinę mokyklą, pedagoginiame akte žmogų  vis dėlto kuria ne dievas.“ Pedagoginė kūryba visados yra objekto ir subjekto sąveika. Kitais žodžiais tariant, ugdymas yra žmogaus kūrimas per žmogų žmoguje‘ (S.Šalkauskis ir A.Maceina „Filosofinė pedagogika“, Vilnius, 1990 m.). Sugrįžus prie seniai išrasto dviračio, gal  švietimo darbuotojams  būtų aiškiau suprasti, kurios šalies mokymo modelis priimtiniausias mums, lietuviams. Apie tai mūsų iškilieji mecenatai taip pat ne kartą yra pasisakę.   O kol mes išradinėsime  „naujus“ dviračius, mamos rėks ant savo mažų vaikų, tūkstančiai jaunimo mokysis kitų šalių mokyklose,o Lietuva kiekvieną savaitę neteks vieno vaiko.

DSC00249

balta tarp juodų…

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: