Jos didenybė-Stinta!

Vasario mėnesio antrąją savaitę vykę renginiai pajūrio kurorte sudrebino visą Lietuvą. Vasario 14 dieną Palanga šventė kasmetinę, jau tradicija tapusią stintų šventę „Palangos Stinta 2015“. Dvi dienas trukusi fiesta  sutapo su kita, nemažiau svarbia Lietuvai švente -Vasario 16-aja-Lietuvos  valstybės gimimo diena.

Grūsdamasi pro  žmonių būrį sausakimšoje J.Basanavičiaus gatvėje ir dusdama nuo akis ir gerklę dusinančio gaminamos žuvies dūmų kvapo, mąsčiau: kodėl žmonės, atvykę iš visos Lietuvos į stintų šventę yra žymiai laimingesni, nei vienišas Lietuvos patriarcho biustas, stovintis  J.Basanavičiaus gatvės prieigose? Kodėl, tik  kartą metuose, trumpam  sustoję prie  paminklo J.Basanavičiui atminti, lyg padėję “paukščiuką’ (atlikta), ramūs išssiskirstome į namus,-iki kitų metų.

Stinta

Stinta, turinti specifinį, tik jai vienai būdingą kvapą, žiemos laikotarpiu maitino ne vieną pajūrio regione gyvenančią šeimą. Esu žvejo vaikas. Pamenu ,tėvo  sumeistrautose didelėse rogėse ne kartą esu sėdėjusi ant ką tik iš jūros ištrauktų , apledėjusių tinklų. Jei laimikis būdavo geras, tėvas linksmai tempdavo roges  į namus. Vėliau, kai truputį ūgtelėjau, prisimenu kaip mama, atskaičiavusi 60 “štukų ”(kapą), stintas sudėdavo į nepermatomą maišelį ir kiekvienam vaikui įdavusi po rezginėlį, išleisdavo mus pro duris. Mes, vaikai, keliaudami iš trobos į trobą, stintas pardavinėdavome kaimynams. Sunkiai šis biznis sekdavosi, nes kai stintos „eidavo“, kiekvienoje troboje tvyrodavo tas pats, iki kaulų prasismelkiantis žuvies kvapas…

Stintos yra dviejų rūšių: praeivės ir sėslios. Praeivės stintos gyvena Baltijos jūroje,nerštui plaukia į Nemuno žemupį.Sėslios stintos gyvena gėluose vandenyse (ežeruose ir Kuršių mariose).Tik žiemos laikotarpiu Baltijos jūroje gaudomos  praeivės stintos  buvo laukiamos lygiai taip pat ,kaip ir šiandieną. Apie tai byloja pajūrio gyventojų folkloras : “stinta,pūkis,stinta,stinta,pūkis ,pūkis“,-bambindavo neringiškiai,  stintas gindami į žvejų pastatytus tinklus. Tad pagarba šiai gardžiai žuvelei išlikusi iki šių dienų.

Jau dvyliktą kartą suorganizuota “Palangos Stinta“  tapo visų palangiškių, Lietuvos gyventojų ir kaimyninių prie Baltijos jūros gyvenančių šalių draugystės bei bendradarbiavimo simboliu.

Tai, kas krito į akį

Dvi dienas trukusioje stintų šventėje į pajūrį prigužėjo daugiatūkstantinė žmonių minia. Jei norėjai paspartinti žingsnį J.Basanavičiaus gatve- tam nebuvo jokių šansų. Žmonių minia pagavusi tavo kūną nešdavo  tarp šalikelėse pristatytų palapinių,  staliukų, čia pat liepsnose čirškiančios  žuvies. Lietuviai išmoningi žmonės. Jie ne tik geri verslininkai, bet ir turintis išlavintą estetinį skonį. Tad stinta galėjai gėrėtis įmantriai įpakuota, sukabinta, karštuose dūmuose „išvenzyta“,  vytinta ar besipuikuojančia ant lėkštutės skanauti besiruošiančių žmonių rankose. O ką jau bekalbėti apie virtuvės šefus -Lietuvos barbekiu kepėjų asociacijos Stintos čempionatų dalyvių pasirodymus , kurie specialiai šiai šventei buvo paruošę savo firminius žuvies paruošimo receptus. Stintos šventėje žmonės galėjo įsigyti įvairiausių liaudies meistrų dirbinių iš medžio, metalo, keramikos,  gintaro. Vienu žodžiu, galėjai nusipirkti tai, kas traukė akį, bet  jei neparagavai stintos- nebuvai ir šventėje . Miesto kultūros vadovams reikėtų  gerai pagalvoti apie du dalykus : stintą, kurios garbei surengtas renginys, ir turgų. O rinkimų kompanijoms – gerbti savo  deputatus ir nekabinėti reklaminių stendų su jų portretais dūmais pakvipusioje kurorto gatvėje.

Tas saldus žodis-Laisvė

Vasario 16- tą  dieną, prie J.Basanavičiaus paminklo susirinkusi nedidelė žmonių grupelė kartu su Palangos miesto meru Š.Vaitkumi, šaulių vyrų choru ‚Nagliu“  ir miestelėnais užtraukę dainą “Brangiausios spalvos’  ir į dangų paleidę šimtą  gargždiškio  R.Leonausko specialiai  šiam minėjimui atvežtus baltus karvelius, visiems geros valios žmonėms priminė, jog Lietuva buvo, yra ir bus.  1918 metais vasario 16 d. daktaras J.Basanavičiaus pasirašytas  Nepriklausomybės aktas atvėrė žmonėms duris į laisvę.  Žiūrėdama  danguje į vieną būrį subėgusius  ir namo sugrįžti pasirengusius balandžius prisiminiau tuos, kurie išėję amžinybėn nesulaukė dienos, kada nuo jų pečių kas  nuridentų sunkų , visą gyvenimą nešiotą kryžių. „Liaudies priešai“ išėjo  Anapilin taip ir nesužinoję, jog šiandieną jie pavadinti tautos patriotais. O tokių Lietuvoje buvo  ne vienas, ne dešimtis, o tūkstančių tūkstančiai. Vaikai ir anūkai dabar gali didžiuotis esantys jų palikuonis.

Iš atminties

Džiaugiausi savo gyvenime turėjusi patėvį Juozą Gurgšnį. Šis, puikus, visada linksmas ir darbštus žmogus mūsų šeimoje gyveno labai neilgai. Tik ketverius metus. Sunki liga greitai pakirto jo dar jaunystės metais prarastą sveikatą. Prieš tris dešimtmečius jis atgulė Radviliškio miesto kapinaitėse. Juozas nesulaukė reabilitacijos savo ,niekuo nenusikaltusiai sielai. Jį, visai dar vaikėzą, sovietai ištrėmė Sibiran už tai, kad jo tėvai gyveno pasiturinčiai, Radviliškio centre turėjo pasistatę namą, buvo darbštūs ir ūkiški žmonės. Tremtyje J.Gurgšnys  dirbo vairuotoju statant Bradsko hidroelektrinę. Anot jo, jei neatveždavai kaliniams butelio degtinės, galėjai pats būti įmūrytas kartu  su  cementu. Hidroelektrinę statė kaliniai ir ji pastatyta ant žmonių kaulų,- apie tremtyje prarastas vilties į namus sugrįžti  dienas ne kartą atsiminimais dalinosi Juozas. Grįžęs iš tremties kartu su savo jauna žmona Salomėja  namų neberado (namas nacionalizuotas). Valdžia jam suteikė dviejų kambarių butą. Būdamas darbštus žmogus,Juozas greitai  kibo į darbą. Įsidarbino Radviliškio geležinkelyje, mylėjo ir rūpinosi savo šeima, užaugino ir į gyvenimą išleido dvi puikias savo dukras. Stovėdama prie J.Basanavičiaus paminklo prisiminiau ir savo mamą bei močiutę, kurios karo metais rizikuodamos gyvybe, nešdavo žydų vaikams maistą.  Žydai-dėkinga tauta. Jie nepamiršta savo geradarių. Praėjus keturiasdešimt metų, į Palangą buvo atvažiavusios tos pačios žydų „mergaitės“.  Man, Vasario 16 –   diena, kai jaunos Antano Vaišnoro rankos iškėlė tautinę vėliavą  ant statomo „Neringos „ poilsio namų  kamino , o Lietuvai išsivadavus iš sovietinės okupacijos- fantastinis jausmas,kai galėjai skrieti Europos miestais be jokių kliūčių ( sienų).

Šiandieną, nepaliaujamai dundant karo mašinoms, žmonės turėtų ypatingai sukrusti . Nekenktų, jei dažniau savęs paklaustume  :ar esame laimingesni pasipuikavę vienas prieš kitą didžiulėje žmonių minioje garbindami jos didenybę’ Stintą” , ar  trumpam sustoję prie  tautos patriarcho J.Basanavičiaus  biusto? Ar  galime nors menką sekundės dalį, įgavę daugiau jėgų ir pasitikėjimo, pagalvoti apie savo išsibarsčiusią tautą , alkanus vaikus, savęs nerealizavusį jaunimą, nepriteklyje gyvenančius senus žmones?  Kokie esame ir ko siekiame gyvendami Lietuvoje ir būdami lietuviais?

 

Naujos 2015.02.14 057

Naujos 2015.02.14 047

Naujos 2015.02.14 075

Naujos 2015.02.14 067

Naujos 2015.02.14 048

Naujos 2015.02.14 094

Naujos 2015.02.14 097

šventinės akimirkos

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: