Diego Calderon:”Gėris visada laimi”

Dvidešimt aštuonerių kolumbietis , grafikas-dizaineris Diego Calderon ,penkis metus Londone gyvenęs ir studijavęs garsų dizainą ( apsigynęs bakalauro laipsnį) , šiandieną atvykęs iš Kolumbijos į savo draugo brito Ben Sumner ir lietuvės Monikos Česnavičiūtės vestuves Jungtinėje Anglijos karalystėje sakė, jog meilė tarp dviejų žmonių  sienų neturi, o  gėris- visada laimi.

Pažintis

Anot D.Calderon, pažintis su jaunavedžiais prasidėjėjusi darbe ir „Metronomy“ grupės koncerte Londone, šiandieną išaugo į judviejų su Ben‘u sukurtą bendrą biznį ir jau ne vienus metus besitęsiančią nuoširdžią draugystę. Prieš porą metų,  viešnagės Bogotoje metu, Ben‘as pasipiršo  Monikai. Tad, dabar juos  jungia ne tik jų „Kalderon and Ben“susurta kompanija ( grafiški piešiniai ant marškinėlių atskleidžiantys Kolumbijos ir Anglijos istorinius momentus), bet ir Monikos ištartas „Taip“ Ben‘ui,-juokėsi kolumbietis.

Jam pačiam labai patinka Anglija. Jis didžiuojasi galėjęs pamatyti šią šalį, įsigyti draugų, susipažinti su Ben‘o ir  Monikos tėvais.

Netikėtas atradimas

Pasakodamas apie savo šalį, jis visų pirma skuba man papasakoti ,jog jo gimtojo miesto Bogotos meras yra lietuviškas šaknis turintis Antanas Mockus (Diego taria: Mocus). A.Mockus- Kolumbijoje gimęs, vedęs kolumbietę ir jau dvidešimt penkerius metus dirbantis miesto mero pareigose. Anot Diego, bogotiečiai labai myli Antaną. Žmogui, kuris nuolat rūpinasi  pagarba moteriai, socialiai remtinais žmonėmis, kovojančiam prieš korupciją, ekonomiką pakėlusiam į  žymiai aukštesnį lygį – Bogotos gyventojai (8 mln.) kada nors būtinai pastatys paminklą,-įsitikinęs Diego.

Antanas Mockus-filosofas, matematikas, Bogotos universiteto rektorius savo gyvenimą pakeitęs į politiko karjerą, ne kartą yra kalbėjęs apie Lietuvą, o kolumbiečiai yra susidarę labai gerą nuomonę apie jūsų šalį,-sakė jis.   Kitą vasarą D.Calderon  būtinai žada apsilankyti Lietuvoje, susipažinti su jos istorija, žmonėmis, pabuvoti Monikos gimtinėje- Palangoje. Ką gali žinoti, gal būsima viešnagė išsilies grafikos piešiniais ant jo naujai sukurtų marškinėlių ,-šypsosi jaunas menininkas.   „Juk ir mūsų vėliavos panašios. Geltona simbolizuoja auksą, mėlyna-vandenyną, raudona- kraują. Istoriniai momentai keičiasi, tačiau nesikeičia istorijos struktūra (kaulai išlieka), o gėris visada laimi“,-kalbėjo svečias.

20150319_190143-1

Susitikimo džiaugsmas

Monika Česnavičiūtė, Diego Calderon (viduryje), Ben Sumner

P.S. (po dviejų metų)

Po dviejų metų mudu su Diego vėl pasimatėme.Vaikinas,sėkmingai besidarbuojantis mados industrijoje Kolumbijoje, buvo atvykęs į Angliją biznio reikalais.Judviejų su Benu sukurta kompanija “Calderon >Sumner “praėjusiais metais sėkmingai startavusi drabužių kolekcijų pristatymo konkurse , šiandieną sėkmingai skinasi kelią Londono  parduotuvių tinkle. Palinkėdama šiems darštiems ir entuziastingiems vyrams sėkmės ,svečio paklausiau:kaip sekasi jūsų miesto merui Antanui Mockui? Diego atsakė, jog šiuo metu  dėl sutrikusios sveikatos (parkensono liga), Antanas Mockaus  nebegali eiti vadovaujančias pareigas. Tačiau, kaip tvirtino jaunuolis, buvęs Bogotos miesto meras Antanas Mockus iš  didžiosios jo šalies politikos nėra pasitraukęs.

Irena Valužė

Ir blogiukui -teigiamas vaidmuo

Prieš gerą dešimtmetį ,rašydama straipsnius  “Klaipėdos” dienraščio “Naujajai mokyklai”,turėjau garbės dalyvauti įvairiuose mokyklų rengiamuose renginiuose,šventėse,konkursuose. Į man rūpimus klausimus atsakinėjo mokymo įstaigų vadovai,socialiniai pedagogai,mokytojai ir mokiniai. Ne visada galėdavau patikėti savo pašnekovų nuoširdumu. Noras pasigirti man kartais primindavo sovietinį palikimą.Tokie “popieriniai” pašnekesiai , kaip žinoma, nuėjo užmarštin. Šiandieną, įtraukdama į savo dienoraštį straipsnį apie Palangos Senosios gimnazijos moksleivių teatro studiją “Kuprinė”,prisiminiau jos vadovę Rimtautę Radzevičienę ir jos pasakytus žodžius:” Į kuprinę susidedame viską, ką vėliau išsinešame į gyvenimą,ir jei nors vienas vaikas iš dešimties tampa geresnis-rezultatas pasiektas”.

Kiekviena repeticija – kūrybinis darbas

Ponia Rimtautė – kaunietė. Nuo pat vaikystės svajojo tapti aktore. Dar prieš pradėdama režisūros studijas Vilniaus Kultūros mokykloje (dabartinė Valstybinė konservatorija), lankė Vaitkaus teatro studiją. Baigusi Kultūros mokyklą dirbo Lietuvos Rusų Dramos Teatre.Dabar R.Radzevičienė dirba ir gyvena Palangoje. Man labai knietėjo paklausti teatro vadovės , ar didmiesčio vaikui provincija neįgriso?“ Kartais pavargstu, bet  kai jaučiu,kad galiu kažką  kitam duoti ir būti reikalinga,yra gera“,- sakė ji. Kaip teigė pašnekovė, ji iš vaikų aktorių nedaranti ir į studiją specialiai jų neagituojanti. Kiekvienas ateina savo laiku ir savo noru. Mokykloje galima pritaikyti patį tinkamiausią metodą, nes kiekviena repeticija – kūrybinis darbas, kur vaikai, atrasdami save, dalyvauja tame procese. Pasak vadovės, labai sunku atrasti tinkamą medžiagą spektakliams, todėl mokiniai kartais patys rašo pjeses ir jas realizuoja scenoje. Rezultate gaunasi dvigubas efektas. Ji prisiminė, kaip Panevėžyje, jaunimo dramos festivalyje, studija, parodžiusi spektaklį  pagal vieno moksleivio scenarijų, buvo „nušvilpta“, tačiau autorius labai nesisielojo, o po metų kitas režisierius ėmėsi šios pjesės, ir spektaklis turėjo didelį pasisekimą. Teatro vadovei labai patinka stebėti savo auklėtinius, kurie beveik ekspromtu sugeba padaryti tai, kas kartais atrodo yra neįmanoma. Prisiminusi studijos  parodytą misteriją pasakojo: „Penktą valandą ryto rinkomės po tiltu. Viskas  vyko gyvoje gamtoje. Užsisakėme arklį, bet nežinojome kaip jis jausis didelėje minioje, o kur dar fakelai, žuvėdrų nutūpimas reikiamu momentu, tačiau tai vienas įdomesnių variantų“.

Tobulėjimas

Teatro studijos vadovė pasidžiaugė, jog per savo darbo  metus dalyvauta įvairiuose projektuose, pasiekta gerų rezultatų.  Ji minėjo, jog J. Grušo pjesė „Meilė, velnias ir džiazas“  buvo rodoma  Klaipėdos Dramos teatro Mažojoje scenoje.Įdomus projektas “Baimė“ realizuotas A.Mončio muziejuje. Trumpas eskizas  apie žydus išaugo į didžiulį festivalį, į kurį atvykę Lietuvos teatro draugijos atstovai pasiūlė studijai dalyvauti projekte  „Atminties namai”. Rimtautė Radzevičienė  kartu su mokytojų grupe buvo išvykusi stažuotis į Izraelį. Pasak jos, tenai gautos savotiškos pamokos leido jai dar kartą suprasti tiesą: „nesvarbu, ar tu esi žydas ar vokietis, tačiau niekas neturi  teisės skirstyti vaikus į blogus ir gerus. Taip, kaip neturime teisės blogiukui duoti blogo vaidmens. Gėris visada turi nugalėti“ ,-teigė vadovė. Ji džiaugėsi  turėjusi gerą galimybę kartu su trimis studijos mergaitėms dalyvauti  projekte “Įkvėpimui reikia gero oro“, kurį parengė Lietuvos vaikų teatrų draugija kartu su Europos namais. Tokia stovykla buvo suorganizuota Druskininkuose. Įvairios teatrinės scenos buvo rodomos realioje aplinkoje: „Jei tai buvo kalbama apie ekologiją, tai veiksmas vyko sąvartyne, jei apie atgyvenas – Grūto parke“. Pasak Rimtautės Radzevičienės, tokios išvykos-pati geriausia metodinė medžiaga tolimesniam darbui .

Teatro studiją „Kuprinė“ jungia 40 moksleivių. Sunkoka, sutinka  teatro vadovė, tačiau tuoj vardija, ką kiekvienam  reikės sugalvoti. Studija ir toliau dalyvaus tradiciniuose renginiuose  ir ruošis  respublikiniam gimnazistų teatrų festivaliui, kuris kasmet vyksta jų mokykloje.

Prakalbus apie svajones, kurios yra būdingos kiekvienam žmogui, ponia Rimtautė kiek susimąsčiusi atsakė:“Ką bedarai, kažkas lyg už kablio laiko. Miegi, sapnuoji… Norėčiau sukurti lėlių teatrą. Sumanymų daug, tačiau didžiausia būtų svajonė- kad vaikai suprastų, kas gyvenime tikra, o kas ne.“ Prisiminusi pirmąjį studijos spektaklį „Sveika,Pelene“ , sakė, jog  neįsivaizduojanti, kad  po to nebūtų buvę kitų spektaklių, nes visada ir visur reikalingas augimas. Taip kaip kuprinė, kuri lieka, tik keičiasi mokinių veidai.

Pabaigai

Mano atmintyje išliko ponios Ramutės Radzevičienės vadovaujamo moksleivių teatro studijos “Kuprinė” repeticijos vaizdas Palangos Senosios gimnazijos salėje. Įsimintini jaunųjų aktorių sakomi tekstai ir jų mokytoja-visa širdimi tikinčia ,jog ir blogiukui  būtina duoti teigiamą vaidmenį.

wpid-20150319_105433.jpg

R.Radzevičienė tarp savo auklėtinių  2003m.

Irena Valužė

Karoliukai

Eidama centrine miesto gatve prie gana brangios juvelyrinių dirbinių parduotuvės “Pandora” pamačiau nutysusią  žmonių eilę .Toks vaizdas neįprastas  Anglijoje. Kartu su manimi ėjusi dukra  suskubo man paaiškinti, jog žmonės šioje parduotuvėje dažniausiai perka karoliukus apyrankei. Vieno karoliuko kaina-40 svarų, tačiau juk mamai negaila,-samprotavo ji.

Esu laiminga mama. Turiu tris puikius vaikus. Pirmąjį gegužės sekmadienį mane visada pasveikina sūnus (lietuviška Mamos diena) ir kovo 15-tą dieną dvi dukros, gyvenančios Jungtinėje Anglijos Karalystėje. Šiandieną, žiūrėdama į nuostabią pavasarinių gėlių puokštę ant savo stalo, kurią padovanojo man mano vaikas, galvoju, jog tik nebetekęs progos pasveikinti savo mamos,  dar ir dar kartą supranti, koks trapus ir trumpas žmogaus laikas žemėje. Kaip svarbu savo gyvenimo traukinyje nepraleisti nei vienos stotelės, kurioje esi laukiamas ir mylimas. Motinos laikas žemėje taip pat labai limituotas : pagimdyti, užauginti, laiminti…

Netruks praeiti nei savaitė , kaip  aš laiminsiu savo jaunėlę dukrą Moniką. Prie altoriaus ją pasitiks  jos išrinktasis Benas. Juodu duos Meilės vienas kitam įžadus. Po kurio laiko dukra taps mama. Ir viskas pasikartos iš naujo; kaip tie  karoliukai, neturintys nei pradžios, nei pabaigos,- kol žemėje gyvena MEILĖ.

IMG_53537591671276

dvi moterys

Irena Valužė

Motinos veidas

Motinos veidas

ir rožė palinkus

šventas laikas išeiti…

Motinos veidas

iš marmuro iškaltas

ir iš atviruko

kai man buvo  tiktai dveji…

Motinos veidas

tarpdury pasilikęs

kai kelionėn žegnojo mane.

Jei mane devyni slibinai kapos-

prisiminsiu Tavo veidą

dar niekur nesurastą brangakmenį

saugot mane

išsipraususi Tavo rankų švelnumo jūroje

nenustosiu mylėti

tiesą apginsiu

neteisiu

atleisiu

aš viską pakelsiu

tik…

nepyk,

kartais šauksiuos Tavęs kaip vaikas

išsiilgęs Mamos.

Motinos veidas

ir rožė palinkus

ant mano delnų…

WP_000006

%d bloggers like this: