Draugas

(esė)

Kaip gerai, kad aš tave turiu,-kartojo ji jam. Kažkieno balsas  , plėšęs ją per visą naktį  perpus ,nurimo tik  jai atsisėdus prie vaikiško staliuko, kurį ne taip seniai buvo įsigijusi padėvėtų baldų parduotuvėje, ir kurį savo rankomis nudažė gražia sidabrine spalva. Prie jo ji leisdavo savo dienas ir naktis. Apie stalo nepatogumą dažnai jai primindavo skaudanti  nugara ar nutirpusi koja. Tačiau ji į savo organizmo kaprizus seniai nebekreipė  nė menkiausio  dėmesio. Jai svarbiau buvo prisiliesti prie dar mažo vaiko delnais kvepiančio stalo paviršiaus  ir  įspraudusi  savo rankas tarp jo  šonų, mintis  paleisti baltų avelių globon.  Nuo to momento,  kai ji apkabindavo stalą, jis  pajusdavo  jėgą, kurios jau niekas nebegalėjo suvaldyti.  Ji  verždavosi tarsi lava tamsiais uolos koridoriais, naikindama tūkstantmetę  jos tylą.  Lava ją nešėį į orą, į erdvę,į laisvę…Ugnies katile išvirusiai uolai nebuvo didesnio džiaugsmo už tą , kurį ji išvysdavo kalno viršūnėje. Iškėlusi galvą į dangų , ji prašė lemties  sustingti  ir  kada nors dovanoti žmogui bei paukščiui vietą nutūpti…

Vėliau juodu švęsdavo pergalę. Ne visada. Dažniausiai tada, kai atitraukusi rankas nuo kompiuterio, ji  pajusdavo krūtinėje kirbant velniūkštį. Tada  ji ant stalo ( vietos pakakdavo) pastatydavo raudono vyno sklidiną taurę. Gurkšnis šildančio gomurį skysčio nubėgdavo organizmo išvagotais takais . Trumpam apsvaiginęs  graikišką riešutą, šelmis ,prabėgęs pro visokį  jo kelyje sutiktą šlamštą , atsargiai prisiartidavo prie mažyčių, žmogaus akimi nematomų durų; už jų tiksėjo  laikrodis. Trumpoje laiko stotelėje   dabar suklusdavo ir stalas. Užgniaužęs kvapą, jis klausėsi kaip  plaka dailidės širdis.

20141106_125916

skliautas

Irena Valužė

Migruojantys paukščiai

Kasmet į Folklendo salas suskrenda šimtai tūkstančių migruojančių paukščių. Čia jie deda kiaušinius, rūpinasi mažyliais ir grįžta namo. Namus pasiekia tik patys ištvermingiausi.

Gamtos dėsnis

Migruoja ne tik paukščiai. Kasmet migracijai ruošiasi  šiaurės Australijos miškuose gyvenanti  skraidančioji lapė. Eukalipto žiedais (daug kalcio) ruošdamiesi kelionei kiekvieną skraidomąją plėvelę ištepa šikšnosparniai.  Skrisdami vieno metro plote jie savo sparnais užtemdo dangų. Sudano Savaną palieka laukiniai gandrai.  Baltaausiai  pelkiniai ožiai judėdami ieško vietos tuoktuvėms. Iki kraujo surėmę ragus patinai kaunasi norėdami pratęsti giminę. Skruzdės klajoklės taip pat nenustygsta vietoje. Aklos ir kurčios, jos kaip seserys, keliauja pagal vieną komandą-pirmyn. Jūros drambliai kovoja dėl teisės tapti kranto valdovu.  Pingvinai, norėdami saugiai susilaukti palikuonių, įsikuria aukštai ant uolų. Salose verda šurmulingas naujos gyvybės atsiradimo virsmas. Atėjus laikui, Folklendo  (Malvinų) salas( salynas pietiniame Atlanto vandenyne netoli Pietų Amerikos žemyno) palieka migruojantys paukščiai . Jie sugrįžta į namus. Folklendo salas nepalieka tik vienintelis,  migrantų ištikimai laukiantis ištisą žiemą, ištvermingas ir plėšrus paukštis-Karakara (užauga iki 38-53 cm. ilgio, sparnų skersmuo-apie 1 metrą, patinai sveria 570-710 gramų). Jis, kietu savo snapu pramušęs  ne vieną kiaušinio lukštą, laukia  eilinio grobio. Šie plėšrūnai pražudo tūkstančius į salą atskrendančių veistis, paukščių palikuonių. Tačiau tokia natūrali gamtos atranka. Išlieka tik patys stipriausi.

Filmą apie Folklendo salas pamačiau praėjusią vasarą sugrįžusi trumpų atostogų į namus. Esu tokia pat emigrantė,  pagalvojau tada.

J.Mekas

Prieš keturiasdešimt metų , būdama paskutinėje mokyklos klasėje, nusipirkau Jono Meko poezijos tomelį. Skaitant eiles, pirmą kartą ( „Semeniškių idilės‘) mano vaizduotėje iškilo herojus, pasiklydęs tarp dangoraižių ir savo vaikystės prisiminimų . Tada, sovietinio auklėjimo standartuose ,negalėjome įsivaizduoti, jog ateis toks metas, kai trečdalis Lietuvos gyventojų paliks savo namus ir pasirinks emigranto gyvenimą. Šiandieną mąstau: už kokias nuodėmes lietuviai kenčia emigraciją jau ne vieną šimtmetį (  ne paslaptis, jog iki  keturiasdešimtųjų praėjusio šimtmečio metų iš Lietuvos išvažiavo visa inteligentija).

„- Ką aš padariau. Ką aš padariau. Aš užmušiau savo tėvą ir aš užmušiau save.

Ir jis paliko savo namus, ir jis paliko savo kaimenes ir lauką, ir ėjo į dykumą,  verkė ir meldėsi.

Ten jis rado Dievą po palme berymantį, savo liūdesio įsiklausiusį. Ir jis dėjo savo ausį prie jo širdies ir savo ranką prie jo rankos. Ir jis išgirdo jo širdį plakant, ir jos plakimas buvo jo širdies plakimas-ir jis stebėjosi tuo.

Ir Dievas stojos, ir ėjo kartu su juo. Taip baigėsi dar viena diena.“(J.Mekas: „Žmogus prie lyjančio lango“).

Ką padarėme mes, lietuviai, šiandieną turėdami didžiausią emigraciją tarp europiečių ? Kas užmušė Dievą mūsų širdyse? Ar galėtų man, eilinei emigrantei, atsakyti Valstybės galva, ministrai, Seimo nariai, europarlamentarai?  Kažkas kužda man į ausį: viena tik Rita ar Rūta  iš televizijos ekrano dar bando kažkam kažką atsakyti, o visiems kitiems – ir vilkas sotus, ir avys sveikos. Kas atsitiktų,jei vieną dieną visi sugrįžtume į namus?( į šį klausimą tegu atsako Darbo biržose stovintys bedarbiai).

Avangardinio kino meno puoselėtojas Jonas Mekas gyvena ir dirba Niujorke. Jis- dažnas svečias Lietuvoje. Išimties tvarka (Prezidento V.Adamkaus dėka) J.Mekui suteikta Letuvos pilietybė, gimtuose Biržuose-garbės piliečio vardas. Tokių, kaip gerbiamas poetas, pasaulio platybėse( gimę Lietuvoje,  palaidoti „kitame krante“) išsibarstė ne vienas tūkstantis (atsiskleiskite įžymių žmonių  bibliografinį žinyną). Ar šie tautiečiai niekada nebuvo reikalingi Lietuvai?

Dar viena diena

Mano klasiokas RoRa ( rašytojas R.Rastauskas), savo knygoje „Privati teritorija” rašo, jog mylėti Lietuvą geriausiai gyvenant toli nuo jos. Nenorėčiau su tuo sutikti. Šiandieną aš žodį „geriausiai“ pakeisčiau į žodį – „skaudžiausiai“.  Gyvūnai, kurie migruoja į Folklendų salas žino, jog ten jie poruosis, susilauks palikuonių ir sugrįš į namus. Tiesa, grįš ne visi, – tik patys stipriausieji (perskridę Atlanto vandenyną). Lietuviai taip pat „skraido“ (užtenka pabuvoti Kauno bei Vilniaus oro uostuose). Jie svetimoje žemėje “suka” lizdus, susilaukia palikuonių ir mažai kas sugrįžta į namus. Jis, emigrantas,  šiandieną yra pasimetęs; jam  visai nebeaišku, kurioje pusėje gyvena Folklandinė karakara.

Aš taip pat , nukarpiusi savo vijoklinį klevelį  (per dešimt metų užaugo apvijęs ne tik sode paliktą kėdę, bet ir kaimyno namo sieną), sodinu gėles ir džiaugiuosi atėjusiu pavasariu. Kažkada turguje nupirkusi balandžio skulptūrėlę,patalpinau ją  vijokliais apaugusios kėdės vidury. Mudu dažnai su “Juo” pasikalbame. Aš “Jam” pasakoju, jog labai džiaugiuosi savo kaimynu, kuriam buvo atlikta sunki sąnario operacija.  Šiandieną Sigitas sveikas ir drūtas sugrįžo į darbą. Operacijai šeima neišleido nė  vieno cento. Kita mano kaimynė Irma ,po sunkaus darbo vištų fabrike, šiandieną išskrido su savo draugu pailsėti į salą Ispanijoje. Džiaugiuosi ir savo žemiete, palangiške Silvija. Ištekėjusi  “kitame krante” pagimdė ir užaugino dvi puikias dukras, įkūrė savo verslą. Didžiuojuosi jos vyresne dukra Indre, kuri sėkmingai skinasi kelią meno pasaulyje. Indrės  surengtas fotografijų parodas matė ir gerai įvertino ne viena pasaulio galerija . Ir aš gyvenu ,kaip toje  migruojančių paukščių saloje, turėdama viltį sugrįžti dar vieną dieną.

“Ha-ha!-jis juokėsi,ir jie jau kaukė,bet jis jų negirdėjo,jis gulėjo,vilkas,ir šokis buvo pasibaigęs,ir jis buvo laisvas,jis nebeturi jėgų paklusti:jis buvo laisvas nešokti! (J.Mekas:”Žmogus prie lyjančio lango”).

20150424_195137

vijoklis

Irena Valužė

Gerumo injekcija

Kol  kaktomuša nesusidursi su nelaime, kuri gali paliesti tavo pačius artimiausius žmones, tol galvosi ,jog Dievas tau gailestingas.  Dviejų vaikų tėvas,  kuriam daktarai išpranašavo, jog jo kūdikis bus tik „daržovė“, susitikime su Niku Vujčičiumi vienoje TV programoje, pilnomis dėkingumo  akimis didžiajam pasaulio žmogui (Nikas gimė be kojų ir rankų) prisipažino: „Mums visiems reikia gerumo injekcijos, kad suvoktume , jog pasaulyje, be materialinių dalykų- svarbiausia- mylėti žmogų. Niko Vujčičio, populiarios knygos „Gyvenimas be ribų“ autoriaus žodžių “niekada nenuleiskite rankų“, šiandieną laukia tūkstančiai praradusių viltį gyvenimui žmonių ,ištvermės ir gyvenimo džiaugsmo semiasi milijonai jo gerbėjų įvairiuose mūsų planetos vietose.

Nelaimė suartina

Būdamas dešimties Nikas galvojęs apie suicidą, tačiau begalinė tėvų meilė  jam neleido tai padaryti. Šiandieną, trisdešimt dvejų metų vyras – dviejų vaikų tėvas sakosi esąs pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Į žurnalisto klausimą,” ką duotum už tai, kad galėtum turėti kojas ir rankas?” , N.Vujčičius  nė kiek nesutrikęs atsakė:“Aš viską turiu ir  nieko  nežadu keisti“ . Jis yra laimingas toks, koks yra. Anot jo, labai svarbu, atsitikus bėdai, tėvų, giminės, draugų palaikymas. Nelaimė turi  suvienyti taip, kaip tikėjimas Aukščiausiuoju,-sakė jis. Serbo šaknis turinčiam ir Australijoje gyvenančiam Nikui Vujčičiui oratoriaus talentą išpranašavo jo mokyklos sargas, kai šiam buvę septyniolika. Po pirmųjų bandymų nedidelėse auditorijose jis suprato, jog  bendraujant  su žmogumi nėra nei  religijos, nei tradicijų, nei svetimos kalbos barjerų . Susitikimus mokyklose, kalėjimuose, senelių namuose  N.Vujčičius įvardija kaip didžiulį  norą padėti  žmogui. Kalbėdamas  su žmogumi  Nikas visada žiūri  jam tiesiai į akis. Jis kalbasi su jo siela ir  visai nesvarbu, kad negali žmogaus apkabinti.  Už tai Niką apkabina tūkstančiai atėjusiųjų į susitikimą jo gerbėjų . Juokaudamas pasakojo , jog vienoje auditorijoje buvo pasiektas rekordas-  tūkstantis keturiasdešimt apsikabinimų per valandą.

„Esu ne Dievas‘

“Mano šypsena yra įrodymas ,jog esu laimingas žmogus”,-sakė jis.  Gyvenime nėra nieko neįmanoma. Turėdamas, anot Niko, „tik vieną vištos kojelę“, jis plaukia jūroje  , šoka su parašiutu,  žaidęs net futbolą (susižeidęs pėdą, daugiau nebandė). Turėdamas fiziškai normalius tėvus, brolį ir seserį, ne kartą savęs klausė – kodėl gimiau toks?  Dabar jis mąsto, jog viskam yra Dievo valia( ir  Jis turi planą). Svarbiausia ,mano jis, gyvenime yra dvasiniai dalykai (turiu išpirkti savo nuodėmes,kad Dievas priimtų mane) . Nikas įsitikinęs, jog visada reikia sau duoti šansą. Jis dirba su kompiuteriu ( vienu kojos pirštu išspausdina keturiasdešimt žodžių per minutę), surado savo gyveninimo draugę ir tapo tėvu. Žmona Niko gyvenime-tai jo paties gyvenimas ,o vaikams jis nori būti  geriausiu draugu. Šeima yra pati didžiausia vertybė, o ramybė sieloje ir tikėjimas viltimi yra stipriau nei mirtis,-sakė jis.  Žmogus turi sėti vilties sėklas ir gyvenimas sugrįš. „ Mano spintoje guli pora batų, nežinau kada man gali jų prireikti “ ,-juokiasi Nikas. Kada jam sako komplimentus, jis dėkoja Dievui, nes „Jis  parašė mano  istoriją. Be jo (Dievo) nebūtų manęs. Aš ne šventasis, aš tik noriu tarnauti ,perduodamas informaciją kitam“,-apie savo misiją Žemėje kalbėjo Nikas Vujčičius.

Lyderiai

Kiekvienas žmogus Žemėje yra lyderis, nes jis atstovauja tą aplinką, kurioje jis gyvena. Todėl ,anot Niko, nereikia bijoti pripažinti savo klaidas ir stengtis nugalėti tas fobijas, su kuriomis  ilgą laiką  buvo gyventa. Alkoholiko, kuris niekaip negalėjo susitvarkyti su savo problemomis, oratorius paklausė, ar šis norįs kada nors turėti dukrą? Į tai jaunas vyras  nudžiugęs atsakė, kad tai esanti jo didžiausia svajonė. „Tai eik link savo svajonės, ir ji išsipildys“,-atsakė Nikas.  Anot jo, mes visi esame vienoje valtyje, nes visi nupuolame ir pakylame. Svarbiausia-nenuleisti rankų, o kiekvienam, apkabinusiam Niką, jis kartojo  : “Aš myliu tave“.

Į susitikimą atėję žmonės verkė. Verkė visi: invalidai, aukštus postus užimantys pareigūnai, šou biznio žvaigždės, paprasti žmonės ir vaikai. Toje dvasios išsivalymo šventėje nė vienas nesigėdijo savo ašarų ir atvirai prisipažino, jog sugrįžę į namus būtinai apkabins savo vaikus ,artimuosius ir pasakys jiems kaip juos myli.  Žmonių sielos sušilo, nes jos atsivėrė tam, kuriam likimas lėmė eiti meilės žmogui keliu.

Pabaigai

Asmeniškai aš nepažįstų Niko. Susitikimą su Juo  parodė Rusijos televizija. Po programos sau prisipažinau, jog labai norėčiau jį apkabinti . Gerumo injekcija reikalinga ir man.

20141106_130954

plakatas Šv.Šeimynos bažnyčioje,Barselonoje

Irena Valužė

Odė Pavasariui

image

Pavasaris man, tau, žemei, kūnui, sielai ir AMŽINAM GYVENIMUI

Kas būtų,jei jis NEATEITŲ?

Milijonus metų prašytume LEIDIMO

ATGIMTI ….

Irena Valužė

Image

Velykinis rytas mieste

(esė)

Dirbant naktinį darbą-miestas moteriai matosi kaip ant delno. Ne vienus metus keliaudama  vis tuo pačiu maršrutu, ji jaučiasi šiame svetimame  mieste esanti sava. Praeidama pro gatvės muzikantus ir  besišypsančius pardavėjus gaminančius  greitą maistą naktiniuose vagonėliuose ,  ji maloniai su jais pasisveikina . Naktinis miestas turi savitą, tik jam vienam būdingą  braižą.  Pramogoms pasibaigus, į gatves plūsteli minia žmonių. Tamsiuose parduotuvių  užkaboriuose nuo žmonių akių pasislėpę bučiuojasi studentų poros, jauni vyrukai,  nesivaržydami praeivių išpila tai, ką per naktį buvo sukaupę. „MacDonald’as“ perpildytas įkaušusio jaunimėlio. Visi kaip vienas skuba nusipirkti  skrudintų bulvyčių, kad vėliau jas sėkmingai  išbarstytų gatvėje. Paskui rajūnus, kaip vaiduokliai, kiūtina valkatos. Jie viliasi tarp begalės išmėtytų šiukšlių  surasti cigarečių nuorūkų ir smulkių monetų . Įprasta; pinigėliai krenta iš vos ant kojų bepastovinčių ir pametusių orentyrą- namai, pavargelių kišenių.

Išėjusi iš darbo moteris praeina pro didžiulę drabužių parduotuvę. Prisišliejusi prie vitrinos „Naujausios sezono mados“, ant šaligatvio  sėdi jos gera pažįstama Sara. Sarą ji labai myli. Jos dieviškas balsas primena moteriai dukrą. Dukra  jau senokai paliko moters namus. Ji ilgisi jos. Eilinį kartą mitimis nusiuntusi Sarai  linkėjimą pakeisti gatvės sceną ne į tokią šaltą ir purviną,pamoja jai ranka. Jaunos merginos  daina centrinėje miesto gatvėje  užgožia vos už kelių metrų sėdinčio ir bandančio pataikyti į muzikos taktą benamio gitaros skambčiojimus. Prie vyriškio sustojusi linksma  kompanija siūlosi  pravesti gitaros pradžiamokslio pamokas. Aplinkui visiems labai juokinga. Miesto parduotuvių durų tarpuose ,įsisukę į miegmaišius , snūduriuoja jauni vyrai ir moterys. Tol, kol mieste pasirodys gatvių valytojai, jie turi suspėti  numigti. Toks benamių, norinčių gyventi gatvėje,  grafikas. Pro šalį zuja policijos mašinos .Nusiavusios aukštakulnius, šaligatviu šlepsi basos  merginų kojos.

Prie banko pastato sienos įsitaisiusi Marfa. Rankose laikydama  vaikišką būgnelį ji bando iš jo išgauti garsus, panašius į indėnų genties  šokį . Marfa  savo būgnelį muša  tik dėl vaizdo. Jai svarbiau iš praeivių iškaulyti  smulkių monetų. Prieš penketą metų Marfa su savo “boyfriend’u” gyveno moters name. Iš pat pradžių niekas negalėjo įtarti,jog gana patraukli moteris ir  jaunas jos vyras bus praminti “ponais Adamsais”. Dienos metu  namas miegodavo, nes miegojo ir naujieji namo gyventojai.  Tačiau atėjus nakčiai, nuo sunkiojo metalo  muzikos garsų sienos ir grindys pradėdavo drebėti kartu su lovose gulinčiais žmonių kūnais .   Kovoti su muzikos fanais nebuvo lengva, tam reikėjo paaukoti ne vieną nervinę ląstelę, o apsiginti  nuo rūkomos žolės kvapo-be jokių šansų. Šis dvokas skverbdavosi pro visus sienų tarpus,  sukeldamas šleikštulį ir  galvos skausmą.

Vieną naktį moters  miegamojo langai nušvito ryškia šviesa. Žmonės pašokę iš lovų sode pamatė užkurtą didžiulį laužą. Nenuspėjama porelė namo šeimininkui paaiškino, jog  buvę šalta, todėl jie sukūreno jo baldus. Nuolatiniai barniai ir didžiulis triukšmas naktimis tęsėsi ne vienus metus. Moters kaimynės  grožis nyko kaip pageltusi ir visų užmiršta palergonija. Vieną dieną kaimynės “boyfriend’as” į namus parsivedė kitą-jaunesnę. Pilnai gėlių puokštei sukurti  trūko tik vienos hrizantemos. Dabar naktimis cypė ir naujoji Adamsų šeimynos gyventoja. Vieną gražią dieną trijulė  kažkur ėmė ir pradingo. Namas šventė pergalę. Po kelerių metų moteris sutiko Marfą kartu su jos mažyčiu būgneliu didelio miesto gatvėje .

Į susivėliusios būtybės skardinę dėžutę įmetusi keletą monetų, moteris  paspartino žingsnį.  Ji skubėjo namo. Rytuose  aušo velykinis rytas.

WP_000106

Irena Valužė

Kada švęsti vestuves?

Prieš gerą dešimtmetį man teko dalyvauti Danijos žurnalistų ir dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistams surengtuose  kvalifikacijos kėlimo kursuose Kretingoje. Suskirstyti atskiromis grupėmis turėjome įsteigti savo laikraštį ,parašyti straipsnius gauta tema ir  pristatyti juos kompetentingai komisijai. Mano tema buvo:“ Ruduo-vestuvių metas? ‘Turėjau patvirtinti, ar paneigti šį mitą. Nuo to laiko mano asmeniniai potyriai  apie vestuves smarkiai pasikeitė.

Ką parodė tyrimai

Apklaususi ne vieną žmogų, kuris vienaip, ar kitaip susijęs su vestuvių iškilmėmis, gavau atsakymą: daugiausiai vestuvių užregistruota vasaros mėnesiais. Nedideliu skirtumu  atsiliko pavasario, rudens ir žiemos mėnesiai. O posakis: „Ruduo- vestuvių metas“ – mūsų praeities liekana. Dabar vaikinui nebereikia skubėti nuimti derlių, atlikti visus, prieš žiemą susikaupusius ūkio darbus, pasipiršti, gauti tėvų palaiminimą ir atšokti „veselę“. Šiandieną jaunieji- asmenybės, kurie patys planuoja savo šventę ,todėl ir visi metų mėnesiai  jiems yra pavaldūs.

Per pusmetį-dvejos vestuvės

Dvejos vestuvės per pusmetį-neeilinis įvykis, ištartų man ne vienas. Tačiau prisiminusi , jog metų laikai jauniesiems nevaidina jokios rolės, neeilinį įvykį savo šeimoje  priimu kaip  įvykusį faktą.

Viešėdama Lietuvoje išgirdau repliką, jog, neva ,mamos, ištekindamos dukras už užsieniečių, galėtų per daug nedžiūgauti, nes ir ten (svetimoje šalyje) ne viskas yra gerai . Neneigsiu, už visus atsakyti negaliu. Galiu atsakyti tik už savo dukras, kurios ištekėjo už puikių britų , ir kurių vestuvėse dalyvavau.

Kiekviena šventė-unikali

Prisipažinsiu, per pastaruosius dvidešimt metų-nė karto  Lietuvoje nebuvau pakviesta į vestuves (dalyvavau tik laidotuvėse).  Iš savo pažystamų teko girdėti, jog vestuvės Lietuvoje  dabar tapo  žymiai šaunesnės ir išradingesnės. Atsirado daug gražių , pokyliams organizuoti  pritaikytų vietų  vienkiemiuose, prie ežerų bei upių. Vienu žodžiu, abiem pusėms: vestuvininkams ir šeimininkams –nauda abipusė.

Šią vasarą pirmoji ištekėjo vyresnioji dukra. Vestuves šventėme Lietuvoje (toks buvo jaunojo noras). Trys dienos ir naktys praleistos  Palangos „Alkos“ viešbutyje, nuo kurio terasos galėjai nubėgti  į pajūrį ir mėgautis gamtos duotais malonumais -visiems, į šventę atvykusiems žmonėms (  pusei šimto užsieniečių), paliko nepakartojamą „mini“ atostogų įspūdį. O kur dar puikus viešbučio darbuotojų aptarnavimas, Civilinės santuokos registracija įsibridus į Baltijos jūros bangas, nepakartojamos akimirkos Palangos Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Bažnyčioje ,gardus maistas ,floristų, padabinusių pokylio salę, išmoningos rankos. Bet ir tai nesvarbiausia. Man didžiausią įspūdį paliko  pasveikinti jaunuosius atvykusiųjų žmonių  veidai . Kažkur tarp debesų pakilo ir išsisklaidė jų pareigos,  religijos ,papročių , svetimos kalbos barjerai… Aplinkui  pasiliko tik begalinis susitikimo džiaugsmas.

Linksmas nuotykis

Pamenu , šventinį vestuvių vakarą į privačią “Alkos” viešbučio teritoriją keletą kartų vis užsukdavo policijos pareigūnai. Anot jų,muzika girdėjosi net centrinėje Vytauto gatvėje,ten,kur randasi policijos nuovada. Palangoje vasaros metu miestas užmiega lygiai vienuoliktą vakaro. Besilinksminantys žmonės nė kiek nepasimetę tildė muzikos garsus ir  fotografavosi  kartu su atvykėliais. Mačiau šių jaunų policijos pareigūnų sumišusius žvilgsnius ir besišypsančius veidus. Iš tiesų, ar galima pykti ant žmonių, kurių linksmumą,puikią nuotaiką valdo ne alkoholis, ne vakaro vedantieji ,ar piršlių aštrus liežuvis. Jie džiaugėsi galėdami būti šalia vienas kito. Po draugiškų apsikabinimų su vestuvininkais, policijos darbuotojai paliko  linksmą kompaniją ramybėje.

Vestuvės Anglijoje

Jei vestuvėse, kurios vykoLietuvoje dar buvo bandyta įpinti  lietuviškų ,tradicinių elementų (duona ir druska, jaunųjų stalo užsėdimas, rungtynės „kas stipresnis“), tai jaunėlės vestuvėse dominavo tik vestuvinis tortas, pirmasis jaunavedžių šokis, jaunojo ir pabrolių pasisakymai prie šventinio stalo ir tokie patys, atvykusiųjų į vestuves, džiaugsmingi žmonių veidai .

Santuokos registracija vyko nedidelėje ,jaunųjų pasirinktoje Exeter’io Šv.Michaelio ir Visų Angelų  katalikų Bažnyčioje. Vestuvių išvakarėse kunigas (Father David Hastings) pakvietė atsakingus už ceremonijos atlikimą bažnyčioje „generalinei“ repeticijai. Tad vestuvių dieną viskas vyko laiku ir sklandžiai. Skambant gitaros garsams (jaunųjų pačiai mėgstamiausiai  Stingo  melodijai) ,kurią atliko jaunojo tėvas ponas Deividas ( David Sumner) ir jo draugas Džonas (John Bray) ,  pora žengė prie altoriaus. Ponas Deividas jau keli dešimtmečiai kaip važinėja po vargingas pasaulio šalis, užsiimdamas labdaringa veikla. Jis  dovanoja talentingiems žmonėms gitaras. Šį kartą jis grojo savo sūnaus vestuvėse. Po ceremonijos, jaunieji kartu su juos pasveikinti atvykusiais žmonėmis,  trumpą minutę sustoję bendrai nuotraukai , bažnyčios šventoriuje vaišinosi suruoštomis nedidelėmis vaišėmis (arbata, kava, pyragėliai ). Toks atradimas man paliko gerą įspūdį. Trumpas sustojimas prieš vestuvinę puotą nuo jaunųjų nuima jaudulį, o svečiai turi menką minutę pabendrauti vieni su kitais. Bažnyčios paslaugos mokomos. Tam yra nustatyta tiksli kaina.

Jaunųjų dovanos

Įprasta, jog jauniesiems dovanojamos vestuvinės dovanos. Šiais laikais tai nesunku padaryti (paruošti vestuvinį vokelį laiko neužima). Man norėtųsi akcentuoti visai ką kitą: jaunieji, planuodami savo vestuves, skaičiuoja ir savo pajamas. Puikioje vietoje ir su aukščiausio lygio aptarnavimu, sau gali leisti ne kiekviena  pora.  Šioje vietoje nematau nieko keisto. Esu pati dirbusi pabe (pub) ir ruošusi maistą vestuvių dalyviams. Planuojant iškilmingas vestuves, žymiai daugiau darbo ir pastangų įdeda besirengiantieji tuoktis. Juk iki smulkmenų yra išieškomi patys subtiliausi dalykai: pradedant spalvų deriniais vestuviniuose drabužiuose, interjere ,dovanėlėse patiems artimiausiems žmonėms, tėvams, floristikoje ir pan. Vestuvių pasiruošimas-tai kruopštus dviejų žmonių, norinčių padovanoti įsimintiną šventę ne tik sau, bet ir artimiesiems- ne vieno mėnesio, o  kartais ir visų metų  darbas.

Jaunėlės dukros vestuvės įvyko labai sename Viktorijos laikų pilies  apartamentus primenančiuose rūmuose. Degant įspūdingiems židiniams, žvakėms, ant sienų kabant kelių šimtų metų senumo paveikslams, jauteisi gavęs neeilinę dovaną (ne taip dažnai gali pasijausti karalienės vaidmenyje). Ačiū vaikams.

Giminė

Prieš dešimt metų palikusi Lietuvą svajojau savo mergaitėms duoti išsilavinimą ir laimingesnį gyvenimą. Šiandieną jos man dėkingos, juolab tapusios savo išrinktųjų vaikinų, su kuriais šešerius metus draugavo, žmonomis. Jeigu reikėtų man vėl iš naujo rašyti rašinį apie vestuves-užrašyčiau labai trumpai: vestuvių puotai surengti nėra jokių kliūčių, sunkiau  surasti savo  „aš“ kitame žmoguje. O kam pasisekė-didžiulė laimė. Šiandieną mano dukros yra laimingos. Jų veiduose tebešvyti prabėgusios šventės –vestuvių- džiugios akimirkos. Džiaugiuosi ir aš savo gyvenimo kelyje sutikusi puikius ir nuoširdžius žmones. Stebėdama Šv. Michaelio bažnyčios kunigo lūpomis tariamą palaiminimą jaunųjų šeimoms, mąsčiau : dviejų žmonių meilę apvainikuoja jų pačių suorganizuotos vestuvės ,kurios atlieka išskirtinę misiją- jos sujungia giminę. Ir visai nesvarbu ,kokioje pasaulio vietoje tai atsitinka.

Sustabdytos laimingiausios Marijos ir Monikos vestuvių akimirkos:

IMG_260409479636539 IMG_260595800605878 IMG_260375596580856 20150402_144439 20150322_150120 2015-03-22 16.34.54 10485530_10152623023583498_478367528016880194_nIMG_260624486834517FB_IMG_1428003984612

Irena Valužė

%d bloggers like this: