Niekada neprievartauk savęs

Esu savo gyvenime įsisavinusi vieną  auksinę taisyklę- niekada neprievartauk savęs. Prieš gerą dešimtmetį ,Individualistų menininkų grupei vadovaujantis dailėtyrininkas, tapytojas Aloyzas Stasiulevičius , pasakojęs  man apie menininkų kūrybinį kelią kartojo: “Laisva valia išreikšti save per tik kiekvienam suprantamas menines formas yra moto, kuriuo menininkai gyvena ir kuria”,-sakė jis.Tada, tik išsivadavus iš sovietinio lagerio ,buvo sunku suvokti apie žmogaus esybėje glūdintį auksinį grūdą, kurio dėka jis tapo, kuria muziką, augina balandžius, keliauja, tobulėja profesinėje srityje, gimdo  vaikus, sodina sodus, stato namus ir t.t. Žmonės, tarsi bitės, nepaliaujamai nešdamos į avilius nektarą sukuria tai, kas gydo  jų kūną ir sielą Toks mūsų, besisukančių Žemės planetoje , judėjimo dėsnis. Nevalia jo nepaisyti.

Užtrenkus duris

Kai namuose sienos pasidaro per ankštos-imu į rankas lagaminą ir uždarau namų duris. Mano kelionės tikslas-Braitonas. Braitonas-vienas gražiausių Jungtinės Anglijos Karalystės miestų, įsikūrusių prie Lamanšo sąsiaurio.  Miesto pavadinimas kilęs iš „Bartolomėjaus ferma“ pavadinimo (Beorhthelmes tūn). Maždaug 1700 metais žvejų miestas ėmė garsėti gydomosiomis vandens procedūromis, o karalius Jurgis IV ,apsilankęs Braitone ir įsimylėjęs  šį miestą ,pastatė čia rūmus. Tris dešimtmečius statytas karališkasis paviljonas ,kuriame dominuoja  itališkas, indiškas ir kiniškas stiliai, šiandieną tapo miesto simboliu ir  daugiausiai turistų lankoma vieta (per metus paviljoną aplanko iki 40.000 žmonių). Kadangi miestas prie jūros randasi puikioje geografinėje padėtyje (pusantros valandos kelio iki Londono),tai jau aštuonioliktame amžiuje turtingi žmonės čia pirko žemes ir statė sau vilas. Mieste  gyvena  daug įžymių žmonių.

Kitas, ne mažiau įdomus Braitono simbolis – sudegęs šimtas keturių metų senumo Bratono tiltas. Tilto griaučiai,  išlindę iš vandens paviršaus primena braitoniečiams apie  2003 metų gaisrą, sunaikinusį šį unikalų statinį. Šiandieną ,šalia jo, burzgia traktoriai. Statybininkai  ruošia aikštelę būsimai “Braitono akiai”, kuri iškils visai netrukus ir bus pati aukščiausia visoje  Jungtinėje Anglijos Karalystėje. Palyginimui :Londono apžvalgos ratas-433 pėdos  (132 m.), Blackpool’e-381 pėdos (116 m.), Porsmouth’e-361 pėda (110 m.), Weymouth’e-174 pėdos ( 53 m.) Brighton’e-453 pėdos (138 m.).

Braitonas žymus gėjų paradais. Prieš  dešimt metų, man, atvykusiai iš nedidelio Lietuvos miesto ,buvo truputį keistoka žiūrėti į  netradicinę  lytinę orentaciją išpažystančias žmonių minias, kurios “plaukė” Braitono gatvėmis skanduodamos pagrindinį šūkį:”Esame tokie ir Dievas mums atleis”. Miestas, su akmenuota pajūrio juosta, labai gražus naktį. Naktinis miestas viliote vilioja atvykusius ir vietinius žmones pasilinksminti naktiniuiose klubuose,  restoranuose. Braitonas- menininkų miestas.Visas pajūris “nusagstytas” mažomis meno galerijomis. Mano kelionės metu Braitone vyko  miesto festivalis. Jis, tarsi kurorto atidarymo šventė mano gimtajame mieste, Palangoje.Tentais dengtose palapinėse žmonės gali įsigyti menininkų darbų ,suvenyrų, ar išgerti bokalą alaus. Pajūrio  pakrančių  kavinėse skamba gyva muzika.Juose savo kūrybos dainas atlieka jauni dainininkai.  Žmonės ,susėdę kavinėse, ar čia pat ant akmenų prie jūros ,poilsiauja, o vaikai krykštauja jiems skirtose puikiai įrengtose vaikų žaidimų aikštelėse. Mieste nėra  šurmulio, nėra didžiulio turgaus ir pompastikos. Festivalis pasižymi puikiu estetiniu skoniu.

Buda

Grįžtant į namus, aplankiau pagal Temzės upę įsikūrusį Battersea parką Londone.  Šimtmečius skaičiuojančiame ir užimamčiame 200 arų žemės plote  prie ežero įsikūrusi meno galerija , vaikų zoologijos sodas, teniso kortai, mašinų stovėjimo aikštelės ir didžiulės erdvės intensyviam sportui bei ramiam žmogaus poilsiui.  Ne taip lengva parką visą apeiti, todėl kiekvieną šeštadienį, esant geram orui, vyksta nemokami važinėjimosi riedučiais mokymai. Parkas su  savo fantastiniais fontanais, žaliomis erdvėmis, specifiniais žemaūgiais augalais teikia atgaivą dideliems ir mažiems. Japoniška Pagoda (daugiaaukštis, bokšto formos pastatas, kurio aukštus vienas nuo kito skiria stogeliai) turinti Peace  (Taikos) Pagodos pavadinimą  ,pastatyta  parko prieigose. Keturios Budos statulos vaizduoja princo, laisva valia išsižadėjusio karališkųjų rūmų prabangos, nušvitimo istoriją. Peace Pagoda pastatyta  saugant ir laiminanant visus azijiečius, gyvenančius  Didžiojoje Britanijoje. Teko skaityti, jog saulei tekant, vienas budistų vienuolis nuo savo namų Battersea parke eina iki Peace Pagoda paupio daužydamas būgnus ir kartodamas :„Daimoku“. Šitaip jis kviečia prisijungti visus žmones rytinei maldai. Džiugu, jog milijoniniame mieste yra parkų, kurie “sušildyti” tikinčiųjų malda.

Pabaiga

Trumpa mano kelionė baigėsi. Grįžau tam, kad neužilgo vėl išvykčiau. Nieko nuostabaus, juk gyvenimas-tai ilgas kelias namo.

2015-05-26 14.43.18

poilsis prie jūros

2015-05-25 19.30.50

statybos šalia sudegusio tilto

2015-05-25 19.29.04

“Braitono akies” maketas

2015-05-25 19.32.45

vaikų žaidimų aikštelės pajūry

2015-05-28 12.06.10

paukščio skulptūra prie įėjimo į Battersea parką

2015-05-28 12.55.45

Budos skulptūra Peace Pagodoje

Irena Valužė

Liūdis

(viena gyvenimo istorija)

Liūdis (taip mes jį vadindavome) mūsų kieme buvo pasiutęs vaikis. Jei kaimynai skųsdavosi nuniokotu sodu- žinok, Liūdžio darbas, jei iš piniginės  dingo pinigai-irgi jo. Nuo blogo elgesio Liūdžio neatpratino nei   jo tėvo kareiviškas diržas, nei motinos klyksmas:“Onte, vaką užmuši“. Liūdis pasidarė „zaika“, bet savo „amato“ nemetė. Mums, kiemo vaikams, Liūdis buvo draugas. Jei iš tvarto paspruko mažas  paršelis ir nulėkė tiesiai į kopas- nė vienas  nepuldavęs  taip spėriai  jo vytis, kaip tai darė Liūdis.  Jei reikėjo iš ganyklos parvesti mūsų Margę- vėl prašydavome  jo.  Vieną dieną sužinojome, jog  mūsų Liūdį “pasodino”. Kiemas be  jo melagingų , „zbitkėm“ pateisinti  sugalvotų  istorijų, pasidarė labai tuščias. Liūdis buvo nuteistas už vagystę (kažką  buvo nugvelbęs iš poilsiautojų kambario). Atsėdėjęs gal kokius metus laiko, Liūdis sugrįžo. Dabar mažame pajūrio miestelyje Liūdžiui  ramiai gyventi nebebuvo jokių šansų. Vietiniai jam  prisegė “tiuriemščiko“ vardą. Ne kartą matydavau Liūdį sėdintį pamiškėje ant suolo ir galvą atrėmusį į pušies kamieną.  Liūdis buvo liūdnas.

Vieną dieną išvydau be galo linksmas ir laimingas Liūdžio akis. Kaip supratau iš jo vis labiau ir labiau užsikertančios šnektos, Liūdis buvo įsimylėjęs žydaitę. Mažutė, apvalaina, didelėmis, kiek išsišokusiomis akimis Palina nesipuikavo prigimtiniu grožiu, tačiau ji visada glostė Liūdį  mylinčios moters žvilgsniu.  Palina daug ką jam atleisdavo, arba  paprasčiausiai nekreipdavo dėmesio į jo kartais iki ašarų juokingą elgesį. Ji buvo protinga moteris.

Liūdis  apsigyveno sostinėje, siauroje  senamiesčio gatvelėje su labai keistu pavadinimu-“Mėsininkų “.  Senas namas su didžiuliu uždaru kiemu, kuriame pagrinde  gyveno žydų šeimos, buvo vienas iš dešimčių tokių pat kiemų  esančių Vilniaus senamiestyje. Nedideliame , be jokių patogumų būste ,gyveno ir Palinos  tėvai. Palinos motina buvo rūpestinga moteris. Nespėdavo Liūdis įžengti pro duris, kaip ši  skubėdavo  dengti stalą. Kartodama  vieną ir tą patį žodį-“kušai”, ragino žentą valgyti.  Kambaryje, atskirtame sienine spinta ,tylut tylutėliai sėdėdavęs Palinos tėvukas. Senolis, mirksėdamas savo žydromis  akimis ,rodės,  buvo visada ir viskuo  patenkintas.  Liūdis mylėjo ir gerbė žmonos senus tėvus. Palina dirbo  vienoje iš sostinės gamyklų pamainos vyresniąja, Liūdis – skaldė akmenys ankapiniams paminklams. Mažame sutuoktinių kambarėlyje vietos, maisto, geros nuotaikos ir nuoširdumo užtekdavo visiems, atėjusiems į jų namus. Draugų būryje Liūdis neatsisakydavęs išlenkti  vieną ar kitą taurelę. Jei kartais padaugindavo, tai išėjęs į  lauką mėgindavo saviems ir svetimiems paaiškinti  kas „Mėsininkų „ gatvėje yra vyriausias. Būdavo, atsistoja vidury gatvės , ir keiksnodamas praeivius reikalauja iš jų dokumento, įrodančio teisę  vaikčioti jo teritorija. Niekas šio gatvės “mikniaus” atamaniškų  gąsdinimų nebijojo , visiems sukeldavo nebent tik smagų juoką.  Namo gyventojai, geranoriškai atleidę  Liūdžiui  jo nenuspėjamas nuotaikų kaitas , vėl ieškodavo jo  kieme ,nes  be “Liudas” (taip vadino) pritarimo , niekas jų name nevykdavo. O  didelis ir erdvus kiemas, su ant virvių džiūstančiais skalbiniais,  dulkėtais kilimais, krūvomis suverstų malkų, nerakinamomis durimis ,pagalba vienas kitam gyveno įprastą ,kasdieninį gyvenimą. Liūdis tarp kaimynų buvo savas ir mylimas.

Į tėvų namus Liūdis labai retai sugrįždavęs,-nebent kam nors iškeliavus anapus (  artimieji nelabai jo ir pasigesdavo).  Jei kada ir parvažiuodavo, tai lakstydavo pajūriais kaip “sublūdęs”. Nei vienas nesuprasdavo, kodėl jis šitaip elgiasi. Namuose Liūdis  būdavo visiškai nekalbus. Mirus Liūdžio motinai, jam kas naktį  sapnuodavosi velionė. Artimiesiems sakydavęs, jog mama nori jį išsivesti. Iš tiesų, netrukus Liūdis sunkiai susirgo.  Porą mėnesių slaugiusi savo vyrą Palina nė minutės neatsitraukė nuo jo lovos; kai Liūdį pasišaukė Auksčiausias-visa „Mėsininkų“ gatvė susirinko į jo laidotuves. Žmonės gedėjo  dar labai jauno vyro, kuris prieš tris dešimtmečius, atvykęs pas juos iš mažo pajūrio miesto, atrado sename žydų name ramybę ir džiaugsmą.

Jei ne viena detalė- istorija apie Liūdį turėtų ir pasibaigti. Palina, palaidojusi vyrą, paliko vienut vienutėlė. Tėvai  buvo mirę, sutuoktiniai vaikų neturėjo. Palina nutarė išvažiuoti pas gimines, gyvenusius Izraelyje. Neužilgo moteris sugrįžo. Ji negalėjo „palikti“ Liūdžio  vieno.

Pabaigai

Liudvikas Paulauskas- mano pusbrolis.Aš džiaugiuosi, jog vieną vakarą atėjo mintis apie jį parašyti.Aš didžiuojuosi, jog turėjau tokį laisvą,originalų, teisingą, mielaširdingą ir truputį padykusį brolį. Dažnai mes, žmonės, užsidėdami kaukes vaidiname ne tuos vaidmenis, kuriuos mums gimstant dovanojo Kosmosas. Ačiū minčiai. Ji irgi atėjo iš ten.

WP_000248

gatvė

Irena Valužė

Giminiški

(mintys balsu)

Kiekvieno augalo šaknys ir šakos teikia pavėsį ir Žemę maitina. Atslinkus sausrai, užklupus pūgai ar uraganui, vienas prie kito, vienas prie kito ,kartu (  nei džiaugsmo, nei vargo visai nematyti). Senstant , išmėtęs riešutus – savo vaikus( brolius ir seseris)  augalas ramus pilnatvėje savo.  Negandoms atslinkus, visi suremia galvas,- nepalieka bėdoj.Sulai nustojus tekėti -augalas miršta.  Toks dėsnis:sunykti, supūti, ar išrūkti per kamino angą. Vaikai (broliai ir sesės) , sopulingais veidais susiglaudę, greitai vienas kitą pamiršta. Tolių toliais nutolę augina savo vaikus (brolius ir seseris) .Vieną saulėtą dieną , šalnos pakąstais lapais  išeina ( vienas paskui kitą, vienas paskui kitą) ,-visai netoli – nuo aušros lig aušros mylėti save ,kaip artimą savo.

WP_000077

žiedas prie žiedo

Irena Valužė

Straipsnis,kurio neturėjo būti

Žurnalistas neturi teisės  profesinei klaidai. Pagarba tiesai ir visuomenės teisei į tiesą yra svarbiausioji žurnalisto pareiga. Apie tai byloja žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas. Prieš tryliką metų mano  straipsnis “Visas kliūtis nugalėjo begalinis noras mokytis” atspausdintas “Klaipėdos” dienraštyje ,tarp žmonių, praradusių viltį susirasti  darbą, sukėlė furorą. Kai kurie skaitytojai , norėdami sužinoti  kompanijos adresą, skambino man net  į namus. Prieš straipsniui pasirodant, aš jau žinojau, jog mano pateikta informacija yra ne daugiau kaip muilo burbulas, tačiau jo (straipsnio) neatšaukiau ir nepaneigiau jo spaudoje. Pažeidžiau žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso dvidešimtą straipsnį:”paaiškėjus, jog visuomenės informavimo priemonėje pateikta informacija yra klaidinga, žurnalistas privalo patikslinti, arba paneigti skelbtą informaciją toje pačioje informavimo priemonėje,arba adekvačioje vietoje”. Žurnalisto padarytai klaidai netaikomas senaties terminas, todėl viskas iš pradžių.

“Visas kliūtis nugalėjo begalinis noras mokytis

Zinaida Grišina, garbingo amžiaus moteris, šešiolika metų sėdėjusi namuose  augindama vaikus bei anūkus, šiandieną džiaugiasi, jog pasiryžo keisti savo gyvenimą ir realizavo save kaip asmenybė.

Nauja specialybė

Šiandien ji su pasididžiavimu teigia įvaldžiusi elektroninio verslo vadybininkės specialybę ir mano,jog visai nesvarbu,kokio amžiaus žmogus tai gali pasiekti. Ji vadovaujasi amerikietišku teiginiu,jog kiekvienam žmogui yra suteiktas šansas,tik reikia jį išnaudoti,nedejuoti:”duokite mums darbo’.”Nelengva išeiti iš užburto nesėkmių rato,tapti finansiškai nepriklausomu žmogumi,įgyvendinti naujo amžiaus profesiją-tam reikia begalinio noro”,-sakė ji.

Paskutinės santaupos

Moteris pasakojo,jog 1964 metais ji į Lietuvą atvažiavusi iš Baltarusijos.Čia ištekėjo. Vyras buvo jūreivis.Pati viena užaugino du vaikus,susilaukė keturių anūkų.Anksčiau ponia Zinaida dirbo Klaipėdos duonos gamykloje meistre, vėliau Buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate.Šešiolika metų nedirbo,rūpinosi vaikais ir anūkais. Anksčiau,kai vyras gerai uždirbdavo,finansinių problemų šeimoje nebuvę.Tačiau vieną dieną moteris atėjusi į banką paimti paskutinių šeimos santaupų suprato,jog gyvenimas pasisuko visai kita linkme ir ji su baime mąstė:o ką daryti toliau.Tačiau būdama iš prigimties energingas žmogus ir turėdama gerą intuiciją sakė,jog turbūt pats likimas pakoregavo susidariusią situaciją. Tame pačiame banke ji pamatė dviejų žmonių laimingus veidus ir nugirdo jų pokalbį,jog jie ruošiasi vykti į Maskvą,mokytis valdyti „elektroninę parduotuvę“.Nors tada,ji skaičiavo savo šešiasdešimtuosius gyvenimo metus ir puikiai žinojo,jog kompiuterių moksle nieko neišmano,tačiau vidinis balsas padiktavęs,kad ji turinti sau įrodyti,ar sugebėsianti tai padaryti. Išdrįsusi užkalbinti tuos jaunus žmones,paprašė kad jie pasiimtų ją kartu.

Išvyko į Maskvą

Prisiminusi lemtingą jos gyvenime susitikimą pasakojo,jog, norint patekti į Traptautinį seminarą Maskvos sporto komplekse „Olimpija“,reikėjo jai pačiai įsigyti mobilųjį kompiuterį,skirti lėšų kelionės išlaidoms,tačiau begalinis noras mokytis ir realizuoti save nugalėjo visas kliūtis.Didžiulėje žmonių auditorijoje,kurioje į naujų technologijų seminarą buvo susirinkę žmonės iš viso pasaulio,jai,pažinusiai tik paprastos moters gyvenimą, iš pradžių buvę tikrai nejauku. Tačiau kai į sceną išėjo tokio pat amžiaus moteris iš Rygos ir pradėjo pasakoti savo atėjimo į šį verslą istoriją,ji nusiramino,nes suprato,kad ji tokia ne viena. Tada, sėdėdama paskutiniame šios didelės salės eilėje,suvokė, jog pats svrbiausias dalykas- bendravimas su žmonėmis.Jis pakeičia visą žmogaus gyvenimą.

Tapo nepriklausoma

Apmąstydama prabėgusius metus ponia Zinaida sakė,kai supa geri, protingi ir energingi žmonės, viskas savaime kinta. Ji džiaugėsi,kad sutiko puikų mokytoją klaipėdietį Valentiną Baužinską,kuris išmokė ją dirbti internetu,valdyti „elektroninę parduotuvę‘.

Ponia Zinaida su dideliu entuziazmu dalyvauja ir visuomeninėje veikloje. Ji yra aktyvi moterų klubo „Apie ką nekalba moterys“narė.“(„Klaipėda“2002m.spalio 22 d.,).

Aliūra

Visą šią istoriją išgirdau iš ponios Zinaidos lūpų  dar neįėjusi į ofisą, kuris turėjo pasiūlyti man darbą. Nedideliame kabinete mane pasitiko ponios Zinaidos  šefas ponas Vytautas. Geros išvaizdos jaunas vyras ( neabejotinai turintis oratoriaus talentą),  apžvelgęs visos Lietuvos demografinę padėtį man paaiškino, jog jų „elektroninė parduotuvė“ prekiauja maisto papildais, kremais, kaukėmis ir t.t. Tuokart jų kompanija, anot jo, platino unikalų kremą moterims pikantišku pavadinimu „Aliūra“ (vilioti, masinti).  Tarptautiniame žodžių žodyne žodis „Aliūra“ reiškia arklio šuolį ar bėgimą ristele. Kaip supratau vėliau, moterų genitalijoms  skirtas kremas buvo skirtas ne vien vilionėm. Jis,  gražia arklio ristele prabėgęs pro  pirmuosius “piramidžių statytojus” ir įmetęs  į jų kišenes visai nemenką sumelę (iš apmulkintų žmonių piniginių “piramidės” apačioje )-švęsdavo pergalę.

Apgauti žmonės

Stebuklingas kremas moterims, kurio dėka galima išsaugoti šeimą, ar prisivilioti geidžiamą vyrą, kainavo visai nedaug : pakuotė -180 JAV dolerių. Tačiau norint turėti biznį , reikėjo būtinai pirkti dvi pakuotes. Vieną pasilikti sau (reklamai), kitą- žiopliui ( piramidė turi augti). Įviliojęs į šį tinklą kitą žmogų,  gali gauti dividendus (bet tokių žioplių reikia surasti ne mažiau kaip šešis). Tai praktiškai beveik neįmanoma padaryti. Esu mačiusi, kaip sena močiutė, ašarodama dejavo ponui Vytautui, jog ji negalinti nei vieno kaimyno prišnekinti,  nes nei vienas tokios pinigų sumos neturintis.  Bet kokiu atveju „grietinę“ nugriebdavo esantys  „piramidžių“ viršūnėse. Vienas iš jų buvo pats Vytautas Baužinskas.

Magija

Kas nežino, jog pirmaisiais nepriklausomybės Lietuvoje metais į dienos šviesą išlysdavo visas „brudas“. Mano šeimai teko patirti apgaulę iš laivų savininkų, kurie privatizavę laivus registruodavo juos  kituose pasaulio uostuose, arba patys gyvendavo užsienio valstybėse. Kai vyras, atidirbęs du iš eilės reisus jūroje už darbą negavo nei menko skatiko – laivo kompanija paskelbė bankrotą (jūreiviams-špygą, gyvenkit kaip norit). Šiandieną jie visi ,kaip skėriai, sudarkę žmonių likimus išsislapstė, arba  „atgimė“ kitais pavidalais kenkti toliau. Kaip teko sužinoti iš spaudos puslapių, buvęs “Žvejų servisas” bendrovės savininkas kapitonas P.Riabko kartu su savo žmona pasirinkęs gyvenimą nuosavoje jachtoje  Karibų jūroje , mėgaujasi gamta  ir rašo knygas. Kažin, ar jam niekada nesisaspnuoja košmarai, kuriuos patyrė apgautos jūreivių šeimos? Nesu pranašė,tačiau tikiu grįžtančio bumerango tiesa.

Pergalvojusi  šią istoriją į kurią beveik pati (laiku susizgribau) buvau pakliuvusi, mąstau: žmonės, užsiimantis ne tuo kuo reikia,  gyvenime yra  nelaimingi.  Pamenu, vieną rytą atėjusi į ofisą ponią Zinaidą radau labai susikrimtusią. Ji pasiskundė, jog jos vyras ją vis patraukiantis per dantį: o kur gi jos žadėtieji milijonai?  Mačiau šios moters liūdnas akis. Zinaida jautė, jog esanti taip pat apgauta. Apgaudinėjant žmones, buvo naudojama ir magija.  Teko ir man pabuvoti viename Klaipėdos gyvenamųjų namų kvartale, kur vienos žymios Lietuvoje  rašytojos buvęs vyras (bioenergetikas)  „gydė“ naujai iškeptus „piramidinukus”.  Po jo pravesto energetikos  seanso, visada skambėdavo Vytauto mobilus telefonas. Vytautas skubėjo sužinoti, ar „žuvelė‘ jau įkibo į tinklą. Žuvų gaudymo varžybose darbavosi ir medikė.

Po mano straipsnio pasirodymo, mes išsiskyrėme.  Nežinau kaip susiklostė ponios Zinaidos gyvenimas. Nekaltinu nei vieno. Esu ne Dievas, tačiau iki šiol man gėda, kad savo žodžius neatsakingai buvau „išleidusi“ pas žmones, patikėjusiais sukčių sukurtomis pasakomis.

WP_000552

raizgalynė

Irena Valužė

Mirštančios gulbės giesmė

Gegužės 2-ąja,  savo namuose Miunchene, mirė pasaulio žmogus-baleto žvaigždė Maja Pliseckaja. Artimieji dar nepateikė žinios, kurioje Žemės vietoje atguls jos kūnas.

Šiandieną Lietuvoje švenčiama Motinos diena. Laimingi tie, kurie gali pasveikinti savo gimdytojas. Maja savo palikuonių neturėjo. Jos gyvenimas nebuvo skirtas motinystei. Labai dažnai pasaulio žmonės, norėdami įsitvirtinti tarp pačių galingiausiųjų, negali sau leisti tokios prabangos. Ne paslaptis, jog kiekviena motina, pagimdžiusi vaiką, iš savo gyvenimo išbraukia dešimt  gyvenimo metų. O jei vaikų turi ne vieną,ir tau juos auginti niekas nepadeda? Padarba motinystei!

Maja su savo vyru  kompozitoriumi Radijonu Sčedrinu turėjo savo namus ir Lietuvoje. Balta, moderni vila ant Strėvio ežero kranto, anot  dviejų iškilių asmenybių, buvo ta oazė, kurioje ilsėdavosi jų sielos ir gimdavo muzika.  Įsiavusi į botus ir apsivilkusi niekuo neišsiskiriančia nuo kitų žmonių palaidine , Maja mėgo pasivaiksčioti Trakų bei Vilniaus gatvėmis, ar pasėdėti savo kaimynės Marijonos sodyboje , besidžiaugiant jos sode užaugintomis  nasturtomis, jurginais, astromis. Tik sugalvojusi nuvykti į Operos ir baleto teatrą , ji pasitempdavo kaip styga ,ir jausdavosi atėjusi į savo pagrindinius namus : „Jei artistas palieka sceną, scena jo nepalieka“ (kn.  M.Pliseckaja:„Pikti trylikos dalių užrašai“).

Maja Pliseckaja,  būdama mergaitė, jau šoko sužeistiems kariams karo ligoninėje. Jos mama Rachilė Messer-Pliseckaja (nebyliojo teatro aktorė),  iškrakmolijusi marlę ir pasiuvusi   iš jos sceninę aprangą „Mirštančios gulbės“ šokiui, net nenutuokė,j og praeis kiek metų ir šis šokis jos vaikui atneš fantastinę šlovę  didžiausiose pasaulio scenose.  Šiandieną Majos Pliseckajos gulbė “suglaudė’  savo sparnus ir iškeliavo ten, iš kur niekas, niekada nebegrįžta…Žemėje pasiliko gulbės giesmė.Šlovė menininkui!

Lietuviai Majai Pliseckajai jaučia taip pat didelius sentimentus. Maskvos  Didžiojo teatro solistės, Romos  operos ir baleto teatro, Madrido teatro meno vadovės mama Rachilė Messer-Pliseckaja buvo gimusi Vilniuje, o kada Lietuva atgavo nepriklausomybę, viena iš pirmųjų Lietuvą pasveikino jos dukra- Maja Pliseckaja su savo ištikimiausiu gyvenimo draugu ( R.Sčedrinas rašė muziką tik savo mūzai) Radijonu Sčedrinu.  Praeis kiek laiko, ir baltoji vila Kozelniškėse (Trakų rajonas) apaugs prisiminimais apie  gulbę ,kažkada apsigyvenusią Strėvio ežero puikiose apylinkėse ir pasilikusia  čia amžinai.

WP_001364

apšviesta saulės

Irena Valužė

%d bloggers like this: