Liūdis

(viena gyvenimo istorija)

Liūdis (taip mes jį vadindavome) mūsų kieme buvo pasiutęs vaikis. Jei kaimynai skųsdavosi nuniokotu sodu- žinok, Liūdžio darbas, jei iš piniginės  dingo pinigai-irgi jo. Nuo blogo elgesio Liūdžio neatpratino nei   jo tėvo kareiviškas diržas, nei motinos klyksmas:“Onte, vaką užmuši“. Liūdis pasidarė „zaika“, bet savo „amato“ nemetė. Mums, kiemo vaikams, Liūdis buvo draugas. Jei iš tvarto paspruko mažas  paršelis ir nulėkė tiesiai į kopas- nė vienas  nepuldavęs  taip spėriai  jo vytis, kaip tai darė Liūdis.  Jei reikėjo iš ganyklos parvesti mūsų Margę- vėl prašydavome  jo.  Vieną dieną sužinojome, jog  mūsų Liūdį “pasodino”. Kiemas be  jo melagingų , „zbitkėm“ pateisinti  sugalvotų  istorijų, pasidarė labai tuščias. Liūdis buvo nuteistas už vagystę (kažką  buvo nugvelbęs iš poilsiautojų kambario). Atsėdėjęs gal kokius metus laiko, Liūdis sugrįžo. Dabar mažame pajūrio miestelyje Liūdžiui  ramiai gyventi nebebuvo jokių šansų. Vietiniai jam  prisegė “tiuriemščiko“ vardą. Ne kartą matydavau Liūdį sėdintį pamiškėje ant suolo ir galvą atrėmusį į pušies kamieną.  Liūdis buvo liūdnas.

Vieną dieną išvydau be galo linksmas ir laimingas Liūdžio akis. Kaip supratau iš jo vis labiau ir labiau užsikertančios šnektos, Liūdis buvo įsimylėjęs žydaitę. Mažutė, apvalaina, didelėmis, kiek išsišokusiomis akimis Palina nesipuikavo prigimtiniu grožiu, tačiau ji visada glostė Liūdį  mylinčios moters žvilgsniu.  Palina daug ką jam atleisdavo, arba  paprasčiausiai nekreipdavo dėmesio į jo kartais iki ašarų juokingą elgesį. Ji buvo protinga moteris.

Liūdis  apsigyveno sostinėje, siauroje  senamiesčio gatvelėje su labai keistu pavadinimu-“Mėsininkų “.  Senas namas su didžiuliu uždaru kiemu, kuriame pagrinde  gyveno žydų šeimos, buvo vienas iš dešimčių tokių pat kiemų  esančių Vilniaus senamiestyje. Nedideliame , be jokių patogumų būste ,gyveno ir Palinos  tėvai. Palinos motina buvo rūpestinga moteris. Nespėdavo Liūdis įžengti pro duris, kaip ši  skubėdavo  dengti stalą. Kartodama  vieną ir tą patį žodį-“kušai”, ragino žentą valgyti.  Kambaryje, atskirtame sienine spinta ,tylut tylutėliai sėdėdavęs Palinos tėvukas. Senolis, mirksėdamas savo žydromis  akimis ,rodės,  buvo visada ir viskuo  patenkintas.  Liūdis mylėjo ir gerbė žmonos senus tėvus. Palina dirbo  vienoje iš sostinės gamyklų pamainos vyresniąja, Liūdis – skaldė akmenys ankapiniams paminklams. Mažame sutuoktinių kambarėlyje vietos, maisto, geros nuotaikos ir nuoširdumo užtekdavo visiems, atėjusiems į jų namus. Draugų būryje Liūdis neatsisakydavęs išlenkti  vieną ar kitą taurelę. Jei kartais padaugindavo, tai išėjęs į  lauką mėgindavo saviems ir svetimiems paaiškinti  kas „Mėsininkų „ gatvėje yra vyriausias. Būdavo, atsistoja vidury gatvės , ir keiksnodamas praeivius reikalauja iš jų dokumento, įrodančio teisę  vaikčioti jo teritorija. Niekas šio gatvės “mikniaus” atamaniškų  gąsdinimų nebijojo , visiems sukeldavo nebent tik smagų juoką.  Namo gyventojai, geranoriškai atleidę  Liūdžiui  jo nenuspėjamas nuotaikų kaitas , vėl ieškodavo jo  kieme ,nes  be “Liudas” (taip vadino) pritarimo , niekas jų name nevykdavo. O  didelis ir erdvus kiemas, su ant virvių džiūstančiais skalbiniais,  dulkėtais kilimais, krūvomis suverstų malkų, nerakinamomis durimis ,pagalba vienas kitam gyveno įprastą ,kasdieninį gyvenimą. Liūdis tarp kaimynų buvo savas ir mylimas.

Į tėvų namus Liūdis labai retai sugrįždavęs,-nebent kam nors iškeliavus anapus (  artimieji nelabai jo ir pasigesdavo).  Jei kada ir parvažiuodavo, tai lakstydavo pajūriais kaip “sublūdęs”. Nei vienas nesuprasdavo, kodėl jis šitaip elgiasi. Namuose Liūdis  būdavo visiškai nekalbus. Mirus Liūdžio motinai, jam kas naktį  sapnuodavosi velionė. Artimiesiems sakydavęs, jog mama nori jį išsivesti. Iš tiesų, netrukus Liūdis sunkiai susirgo.  Porą mėnesių slaugiusi savo vyrą Palina nė minutės neatsitraukė nuo jo lovos; kai Liūdį pasišaukė Auksčiausias-visa „Mėsininkų“ gatvė susirinko į jo laidotuves. Žmonės gedėjo  dar labai jauno vyro, kuris prieš tris dešimtmečius, atvykęs pas juos iš mažo pajūrio miesto, atrado sename žydų name ramybę ir džiaugsmą.

Jei ne viena detalė- istorija apie Liūdį turėtų ir pasibaigti. Palina, palaidojusi vyrą, paliko vienut vienutėlė. Tėvai  buvo mirę, sutuoktiniai vaikų neturėjo. Palina nutarė išvažiuoti pas gimines, gyvenusius Izraelyje. Neužilgo moteris sugrįžo. Ji negalėjo „palikti“ Liūdžio  vieno.

Pabaigai

Liudvikas Paulauskas- mano pusbrolis.Aš džiaugiuosi, jog vieną vakarą atėjo mintis apie jį parašyti.Aš didžiuojuosi, jog turėjau tokį laisvą,originalų, teisingą, mielaširdingą ir truputį padykusį brolį. Dažnai mes, žmonės, užsidėdami kaukes vaidiname ne tuos vaidmenis, kuriuos mums gimstant dovanojo Kosmosas. Ačiū minčiai. Ji irgi atėjo iš ten.

WP_000248

gatvė

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: