Silva Pojuner:”Lietuvoje palikau meilę, svetur suradau gyvenimo džiaugsmą”

Silva Aniulytė – Pojuner, ištekėjusi už brito Piter’io Pojuner’io, Lietuvoje uždarė savo namų duris ir išvyko gyventi į Angliją.  Šiandieną moteris džiaugiasi gyvenimu svetur,  ir mano, jog gyvendama Lietuvoje ji  niekada nebūtų   galėjusi  realizuoti savo vaikų svajonių. Ji esanti laiminga mama.

Lietuviškos šaknys Anglijoje

Šilališkė Silva Aniulytė-Pojuner ,daugiau nei prieš trisdešimt metų gyveno  Palangoje,nedideliame pajūrio mieste.  Kaip ir visos mamos, rūpinosi šeima, augino du vaikus, ėjo į darbą. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, susipažino su britu Piter’iu Pojuner’iu.  Tuokart  jis buvo atvežęs  visą savo šeimą į Lietuvą, ieškodamas savo giminės šaknų. Jo seneliai buvo kilę iš Lietuvos, XVIII amžiuje palikę šalį, apsigyveno Didžiojoje Britanijoje. Ir šiandieną, devyniasdešimt keturių metų  amžiaus senjorė (Piter’io mama) gyvena Anglijoje. Šimtmečius skaičiuojančioje  britų giminės geneologinio medžio istorijoje  įrašytas ir Lietuvos vardas. Susėdusios kavinės lauko terasoje šnekamės apie ,atrodytų, visiškai paprastus dalykus: vaikus, šeimą, sėkmę. Jie būtų dar paprastesni, jei žmogus gyventų savo žemėje, kalbėtų savo kalba, jei nežinotų kiek pastangų ,energijos reikia įdėti tam, kad pamatytumei norimą rezultatą. Tad visų pirma  Silvos ir klausiu:” Kaip jautiesi gyvendama svetimoje šalyje? ”

Gera sugrįžti į namus

“Čia yra mano namai. Kai važiuoju į Lietuvą, mano širdis džiaugiasi, nes ten yra tavo  jūra, tavo medžiai, tavo žemė, kuria tu vaikštai ir kvėpuoji, tačiau yra visada  smagu sugrįžti ten, kur esi laukiamas ir laimingas. Juk namai yra ten, kur gyvena tavo šeima”,-pasakoja Silva. Jai , kaip ir visiems žmonėms,  atvykusiems gyventi į užsienį, pradžia nebuvo lengva: “Turi praeiti nemažas laiko tarpas (gal kokie ketveri metai) kol persilauži ir nebereikia taip „skaudžiai“   ilgėtis ir dažnai važiuoti į Lietuvą”. Prabėgo  septynioliką  gyvenimo metų, tačiau meilė gimtam kraštui neišnyko,anaiptol, moters  akyse iki šiol sužvilga  kibirkštėlė, kai ji ima britams  pasakoti apie savo šalį: “Noriu, kad  visi žmonės aplankytų Lietuvą ir  pamatytų tai ,ką mes turime”. Prisiminusi savo draugę Lizą, kurią  su vyru buvo kartą nusivežusi į Lietuvą, juokėsi, jog ši nebeduodanti jai ramybės , klausynėja  kada vėl galės  pamatyti  tą unikalų gamtos kampelį. Anot Silvos, kol žmonės nenuvažiuoja ir nepamato kaip ta „rusiška“ šalis gyvena, tol jie negali įsivaizduoti ,kokia graži Lietuva. Juk Lietuvos įvaizdis, kaip tie lašeliai, -vienas po kito susijungę  į visumą formuoja vientisą šalies vaizdą: „Kuo labiau mus pažins, nuo to tik Lietuvai bus geriau“,-įsitikinusi emigrantė.

Ko reikia kiekvienam vaikui

Silvos Pojuner  dvi dukros, gimusios Anglijoje ,savo vidumi jaučia ir didžiuojasi, jog yra  lietuvės,  mamai tai malonu matyti, tačiau ji puikiai supranta, kad mergaitės (septyniolikmetė Izabela ir keturiolikmetė Ieva) , gyvendamos  Anglijoje  priima  tos šalies kultūrą, papročius ir visa kita, ką duoda joms aplinka.  Pasak mamos, abi dukros humanitarės. Puikiai kalba  ir rašo angliškai, yra muzikalios. Izabela mokyklos orkestre groja fleita, Ieva- saksofonu, abi skambina pianinu. Vyresnioji  Izabela svajoja po metų, kai užbaigs koledžą, tęsti mokslus Kembridžo  universitete ( University of Cambridge). Ji norėtų studijuoti Tarptautinius santykius. Dabar dukra mokykloje studijuoja anglų kalbą, istoriją, politiką ir filosofiją.  Kaip gerą mokinę, Kembridžo universitetas  pakvietė Izabelą į  vasaros stovyklą. Tikėtina, jog netrukus išsipildys didžioji mergaitės svajonė. Ievutė, kuri tvirtai nusprendė būti aktore, šeštadieniais  lanko dramos studiją Exeter’io koledže. Londone,  įžymiam “West End” teatre, ji kas  vasarą važiuoja į stovyklą ,ir ten, pagal paruoštą programą, dalyvauja  dramos studijos užsiėmimuose. Užsiėmimai teatre – gana  brangus malonumas, ne kiekvienas gali tenai nuvykti, tačiau Silva galvoja, jog kiekviena mama turi turėti viziją, ko jos vaikui reikia.

Meilutis

Man norėjosi Silvos paklausti, ar sunku vaikams užsienyje tapti tuo, kuo jie nori būti?  Anot keturių vaikų mamos, viskam reikalingas darbas, susikoncentravimas ką darai  dabar ir kuo  nori būti ateityje. Ji mano, jog jos mergaičių sėkmė slypi  labai paprastoje formuluotėje : kiekvieną žmogui patikėtą darbą  reikia atlikti kruopsčiai ir iki galo. Nepasakytum, jog gražiai ir jaunatviškai atrodanti moteris yra jau močiutė. Norint atrodyti gražiai, reikia labai save mylėti ( Silva atskleidžia vieną iš grožio receptų). Penkerių metų  anūkas Kajus jai yra visas švelnumas. Kiekvieną rytą paskambinęs močiutei būtinai pasiteirauja kaip ji gyvenanti.  Silvos sūnus Mantas, vedęs  grupės ‘Mango” dainininkę Liną, gyvena taip pat Anglijoje. Marti Silvai esanti pati geriausia draugė. Jai ji gali patikėti savo paslaptis. Silva džiaugiasi  dėmesinga ir švelnia marčia ir tiki , jog anūkas, būdamas  muzikalus vaikas, būtinai dainuos. Klausiu, ar niekas jo darželyje neskriaudžia, juk jis yra užsienietis?  “Ne, Kajus puikiai kalba angliškai, yra populiarus, ypač tarp mergaičių.  Nepražus, mergaitės jį myli,“-  šypsosi meilučio  (taip vadina anūką) močiutė.  Sūnaus šeimai gerai sekasi. Mantas –dėmesingas vyras ir tėvas. Jis-šeimos ramstis.

Patenkinta įkūrusi verslą

Šiandieną Silva Pojuner, įkūrusi  užsienyje savo verslą, yra  tuo labai patenkinta. Jis jai suteikė privilegiją  turėti laisvą darbo grafiką.  „Dabar ,kaip niekada anksčiau, aš poilsiauju“,-sakė ji. O  mokykla, kurioje ji  ankščiau Lietuvoje  dirbo, jai iki šiol sukelia jaudulį ir švelnius prisiminimus. Mokykloje  Silva turėjo labai stiprų  darbo  kolektyvą. Su buvusiomis mokyklos draugėmis ji iki šiol bendrauja.  Darbas  mokykloje, bendravimas su vaikais, tėvais paliko gilų pėdsaką , ir ją, jauną moterį, formavo kaip stiprią asmenybę. Pasak buvusios pedagogės, baigus universitetą  žmogus netampa diplomuotu specialistu. Diplomuotu specialistu jis tampa tada, kada  įgauna darbo patirties. Palangiškiams ir draugams Siva Pojuner linki saulėtos vasaros, stiprybės ir laukti svečių, atvažiuojančių iš Anglijos.

Mamos pasididžiavimas

Silva Pojuner neneigia, jog  pats didžiausias  mamos pasididžiavimas-  vyriausia duktė – Indrė. Indrė Šerpytytė- fotogratė. Pastaruoju metu išėjo ne viena publikacija apie menininkės rengiamas fotografijų parodas Anglijoje, Lietuvoje ir pasaulio meno galerijose. Klausiu:” Kaip jautiesi tapusi garsenybės mama?”” Be jaudulio apie dukrą kalbėti negaliu,  akyse ima tvenktis ašaros. Visai neseniai buvau nuvažiavusi į Krokuvą, paskutinę Indrės surengtą parodą. Nesitikėjau ,kad iš paskos ją sekios žurnalistai, Lenkijos  bei kitų šalių televizijos, bus rengiamos konferencijos. Kalbėdama apie save, Indrė visada  pamini mane, močiutę, kurių  išgyvenimai davė pradžią jos kūrybiniams užmanymams. Rudenį, garsiame pasaulio muziejuje ,Indrė surengs savo darbų parodą. “Mono” muziejus Niujorke – garsesnis  už  “Tate Modern” muziejų Londone. Praėjusių metų lapkričio mėnesį  “Tate Modern” muziejuje Indrė   jau turėjo surengusi savo darbų parodą. Į parodą buvo atvykęs Lietuvos ambasadorius. Tačiau turėti galimybę savo darbus parodyti Niujorko “Mono” muziejuje – kiekvieno menininko svajonė. Tai bus didžiausias dukros pasiekimas”,-džiaugėsi mama.

Bus žymi fotografė

Kalbėdama apie pirmąją Indrės surengtą fotografijos parodą, Silva Pojuner prisimena, kaip  jos metu prie jos priėjusi Indrės mokytoja džiaugėsi talentinga jos dukra, sakė jai komplimentus ir pranašavo Indrei įžymios fotografės ateitį. Tuokart ji negalėjusi tuo patikėti, nors dukros darbas buvo labai gerai įvertintas , jis pelnė  daug prizų. Silvos įsitikinimu, dukra iki šiol didžiuojasi savo pirmąja fotografijos paroda. Ji buvo paskirta  tėvui (Albinas Šerpytis – Indrės tėtis,neseniai buvo žuvęs autoavarijoje).  Fotografijos meną Indrė Šerpytytė studijavo Exeter’io koledže,Braitono universitete(University of Brighton)  ir  Londono Karališkame menų koledže (London’s Royal College of Arts). Šiandieną ji jame ruošiasi doktarantūrai. Menininkę kviečia skaityti paskaitas  universitetuose, ji jau turi ir savo mokinių ratą. Visai neseniai Indrės Šerpytytės fotografijos paroda buvo eksponuota Kaune, prieš keletą metų – Vilniuje. Bet, kaip  mamai yra prisipažinusi pati dukra, jos kūryba Lietuvoje nesulaukia didesnio dėmesio.

Vaikas-Dievo dovana

Jei savam krašte pranašu nebūni, tai lietuvės paveikslų kolekcija susidomėjo ir  įsigijo Viktorijos ir Alberto muziejus Londone (Victoria & Albert Museum). O fotografijų ciklas (atskiras menininkės projektas) apie  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos aukas – susilaukė didžiulio dėmesio pasaulyje. Silvai labai patiko Deivido, Indrės vyro (meno kolekcionieriaus)  pasakyti žodžiai:’Tu statai paminklą Lietuvai”.  Anot Indrės  mamos, šis pasakymas tiksliausiai atspindi tai, ką daro jos vaikas .Tą vakarą mudvi dar ilgai kalbėjomės apie tai, jog mamos, atvažiavusios čia, į svetimą kraštą, sunkiai dirbančios fabrikuose, ar  kur kitur,  nusipelno  ne mažesnės pagarbos nei  tos, kurioms likimas pasisuko gal šiek tiek palankesne kryptimi. O  kiekvienas vaikas, kuriam Dievas dovanojo gyvenimą, yra unikalus. Svarbu nepražiopsoti palankiausio momento, kada sėkmė jam atveria duris. Su Silva Pojuner mane riša senos pažinties  saitai. Prieš dešimt metų Silva buvo ta moteris, kuri laikinai buvo priglaudusi mano šeimą Anglijoje. Kadangi esame mamos ir mūsų laikas žemėje visada limituotas- susitinkame tada, kai   tam jaučiame būtinybę,-taip, kaip šįkart.

IMG_3999IMG_7036

Silva Pojuner – laimingas žmogus

Irena Valužė

Laukiu atsiliepimų

Please log in using one of these methods to post your comment:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: