Grįžus į namus

(emigranto užrašai)

Atostogos  baigiasi. Lietuvoje lietus.  Tačiau jis man visai netrugdo.  Šiek tiek liūdna, jog lietuviai vis svetimesni ir svetimesni tampa vieni kitiems. Lietuvos miestai gražėja, puošiasi, o žmonių santykiai – sienos. Į jas  be atgarsio atsimuša ir subyra užuojauta, pagalba, meilė, pasiaukojimas, geras žodis… Kodėl mes tampame žvėrimis, turinčiais vienintelį tikslą-grobį?

Skriausk likimo nuskriaustą

Lietuvoje daug kalbama apie agresiją , karą Ukrainoje ir baimę, kad  ši šmėkla neaplenks ir mūsų mažos valstybės. Nežinau, ar gerai žmones gąsdinti, juk karo baisenybes dar mena seni žmonės. Jis neišsitrynė iš Žemės atminties, nes blogis, padarytas žmonijai ,visada turėjo ir turi grįžtamąją  galią. Jis toks pat, kaip nuoskaudos, kurias mums suteikė patys artimiausi žmonės; jie neturėjo ryžto prisipažinti ir ištarti tą magišką  žodį-atsiprašau, o mes- atleidžiu. Gyvulėdami visomis išgalėmis stengiamės įsikabinti į savo “guolį”, pasipuikuoti prieš kitus, mažiau turinčius galimybę tai padaryti. Lietuvoje jaučiasi maratonas siekiant geresnio gyvenimo sau; bet kokia kaina nugvelbiant turtą iš senų žmonių, invalidų, našlaičių, daugiavaikių šeimų,pagaliau pačios valstybės (giminių klanai valstybinėse įstaigose). Tad,jei nori  pralobti-skriausk likimo nuskriaustą.

Lietuva iš paukščio skrydžio

O ji, ta maža šalis, žiūrint iš paukščio skrydžio (pro lėktuvo iliuminatorių) ,dar žaliuoja (ačiū Dievui ,dar ne visi miškai iškirsti). Labai gaila, jog Palangos unikalus kvarcinis smėlis „nevispročių“ išsigalvojimais  sumaišytas su žvyru, kelia man vienintelį klausimą: ar tiems valdininkams, kurie priėmė šį bukaprotišką sprendimą, atleis jų vaikai ir vaikaičiai ?   Juk  asmeniui, už “projektą” gavusiam solidžią pinigų sumą , yra tikimybė  išgirsti  priekaištus ir iš savo atžalų? Barchatinis pajūrio smėlis, tūkstantį metų  po kojomis „dainavęs“ jų bočiams,  be pėdsakų dingti negali . Jis – mūsų tautos istorija. Dabar mūsų pliažai tampa žvyro ir smėlio mišiniu. Tokius pajūrius regiu gyvendama Didžiojoje Britanijoje. Svarstau:kas atsitiktų ,jei „Žaliųjų“ partija, turinti mažiausią atstovų skaičių Seime,  vieną dieną imtų ir  nepaklustų valdančiųjų daugumai priimant idiotiškus sprendimus ,ir nesiektų naudos sau. Juk Lietuva, apart savo gamtos, daugiau pasigirti beveik niekuo ir negali. Sunaikinę gamtą-prarasime Lietuvos vardą.

Tiesa-tai ne melas

Stebint publicistines laidas iš televizijos ekranų- šiaušiasi plaukai.  Keturiasdešimt euro centų skiriama vaikui, kuris lanko vaiko užimtumo dienos centrą. Už šiuos “grašius” reikia  vaiką pamaitinti . „Vaikas- ne miesto apšvietimas, kam jam skirti pinigus“,-sako Dienos centro  vadovė L.Dedmintienė. Iš tiesų, kam stengtis, juk iš šitų neklaužadų “vunderkindai” neišaugs,jie neturi turtingų tėvelių, kurie galėtų pasirūpinti jų pilnavertiškesniu gyvenimu ir išsilavinimu, o štai dėdėms ,sėdintiems įvairiose ministerijose ir besivažinėjantiems miesto  gatvėmis  , reikia  net po keturiasdešimt milijonų litų transporto išlaidoms (kurui). Tuo tarpu vaikų globos institucijai metams laiko skiriamas tik vienas milijonas litų. Už tuos pinigus reikia dar sutaupyti vaikų pramogoms ( autobusui ir t.t.).

Policija nepadeda

Nuskambėjus skandalui Švėkšnos Vaikų globos namuose, kada nepilnametės mergaitės buvo tvirkinamos „didelių“  dėdžių, susigriebta, jog vaikų namų auklėtinės laisvai galėjo išeiti už teritorijos ribų,  joms visoms reikėjo lūpdažių ,cigarečių ir alkoholio.  Švėkšnos namų globos direktorė kreipėsi į policiją pagalbos  net septyniolika kartų, ir jokio atgarsio. Kas tai? Korupcija ,kuriai jau sukako dvidešimt penkeri metai? Kada pagaliau baigsis asmenybės teroras? Kituose vaikų globos namuose nuskambėjo pedofilijos skandalas. Nejučia į galvą ateina baisi mintis:kokia pigi Lietuvoje nepilnamečių prostitucija! Pasak Vaikų globos namų auklėtojų, “Valstybei mes nerūpim“. „Suaugę vaikus palieka  numirti, o kai kas juos paima (TV programa „Valanda su Rūta“),-sako programos vedančioji R.Mikelkevičiūtė. Šeimos, kurios priima vaikus globai, taip pat ne išeitis,- sako Indrė Jakubaitytė – Lietuvos lengvosios atletikos čempionė. Jai likimas buvo lėmęs gyventi tokioje šeimynoje. Indrei pasisekė. Būdama tvirto charakterio-  ištrūko iš šio užburto rato. Mergaitė mano, jog  vaikai tokiose šeimose išnaudojami  kaip darbo jėga, o išėję iš jų- nežino kaip toliau gyventi.  Kur išeitis?- klausė programos vedėja  Rūta Milkevičiūtė. Lietuvoje yra devyniasdešimt septynios vaikų globos institucijos. Juose virš trijų tūkstančių Lietuvos vaikų. Per penkis metus tokių valstybės išlaikomų vaikų globos namų neturi likti nė vieno. Toks Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pasakymas. „Duok, Dieve“,-sako Rūta ir gailiai šypsosi…

Gal kas linksmesnio?

Nesu pesimistė. Noriu tikėti, jog Lietuvos vaikai ,išsibarstę po visa pasaulį, garbingai atstovaus mūsų tautą, o socialiai remtinais vaikais tinkamai pasirūpins valstybė. Juk vaikai-mūsų valstybės ateitis.  Palangoje, buvusioje Lenino aikštės vietoje , pradėjo veikti “dainuojantis” fontanas. Vienuoliktą valandą ryto, vandens čiurkšlės ,kartu su M.Mikutavičiaus daina ” Trys milijonai”, pradeda  savo vandens šokį . Jei nori išgirsti kitų dainų- įmesk į tam skirtą dėžutę penkis eurus.  Tačiau vakare  (nemokamai), kai  prie fontano suskamba S.Povilaičio “O,gražuole,Palanga” ,  į dainos taktą pradeda linguotis ir senas, ir jaunas, ir turtingas, ir benamis . Visiems linksma . Lietuvoje  žydi liepos, oras pritvinkęs nuostabaus vasaros aromato. Gaila ir man išvažiuoti . Norėtųsi kalbėti savo kalba, klausytis lietuviškų dainų,  mėgautis saulėtekiais ir saulėlydžiais savo krašte,  džiaugtis ir būti laiminga, tačiau vis kažkas mane traukia grįžti atgal… Gal, sakau, dar nenoriu pasiduoti visuotiniam sugyvulėjimo sindromui? Gal dar noriu jaustis saugi , sveika ir linksma? Klausimų daug, o atsakymas vienas: šiandieną , kartu su kitais lietuvaičiais, grįžau į namus. Sugrįžau su geriausiais jausmais Lietuvai, ir su skaudama širdimi  dėl jos dabarties. Dauguma žmonių nori matyti tik paradinį šalies veidą. Taip paprasčiau. Nesiginčysiu- tai kiekvieno asmeninis reikalas.  Valstybės dieną Palangoje ,J.Basanavičiaus gatvėje ,buvo ištiesta kilometro ilgio  trispalvė. Ji simbolizavo lietuvių vienybę visose pasaulio šalyse. Teko ir man pabuvoti šioje šventėje. Drystu teigti, jog vieniems  žmonėms ji kėlė   pasididžiavimą, kitiems- visišką abejingumą. Ir tai liūdina…

 

Naujos 2015.02.14 017

rūkas…

Irena Valužė

Gyvenimas- tai tik šiltas vasaros lietus

Šiandieną dangus apsiniaukęs be  jokios prošvaistės saulei išlįsti. Prieš keturiasdešimt vasarų, mano vestuvių dieną,  dangus buvo toks pat. Tuokart bobutės nepagailėjo man įvairių pranašysčių  :verksiu, būsiu turtinga, vaikai augs kaip grybai. Pranašystės pildėsi . Būta visko.  Tačiau šiandieną aš laiminga turėdama galimybę  kartu su savo vyru pasidžiaugti mudviejų gerais vaikais, marčia,  dviem žentais ir nuostabiomis anūkėmis. Prabėgus virtinei metų,  supranti, jog šiltas vasaros lietus  per tavo vestuves buvo ne kas kita, o tik  tavo pačios gyvenimas. Tu jame buvai. Tu pajautei jį  ir išgyvenai iki kaulo smegenų. Tu neturėjai teisės palūžti. Tu buvai moteris. Tu jame įrašei savo gyvenimo istoriją.

Praveriu duris į sodą. Žemė prisisotinusi drėgmės ir žiedų. Iškeliu rankas į dangų. Ant mano delnų  krinta dideli lietaus lašai. Nežinau, gal kam nors  jie  sukelia nerimą, baimę ar pyktį. Kiekvienam lyja skirtingai. Man , po keturiasdešimties  santuokos metų , lietus sukelia juoką .

Nuleidžiu rankas. Lietaus lašai, pasirinkę trumpiausią kelią  į namus,  nurieda mano rankų pirštais ir tėškiasi ant pilko sodo grindinio. Tik vienas vienintelis,  įveikęs  kūno raumenų pasipriešinimą,  įkaitęs iki raudonumo, pasislepia mano  rankovės klostėje. Nespėju jo sulaikyti. Nusišypsau ir uždarau lauko duris.Tegu dar  pabūna…

2014-11-04 22.24.20

dviese ant palangės…

Irena Valužė

%d bloggers like this: