Įveik save

Near September,-sako anglai. Greitai rugsėjo pirmoji,-patvirtiname mes, lietuviai. Ruduo mums visų pirma asocijuojasi su mokykla. O mokykla, kaip mums vienuolika metų kalė į galvą-  žinios, kurias ( vieniems daugiau, kitiems -iki „lemputės“) įsinešame į gyvenimą. Ir tik tada, kada tavo paties gyvenimas  atsijoja pelus nuo grūdų supranti, jog skambutis ,nuskambėjęs rugsėjo pirmąją – šventė, kuriai tu likai neabejingas.

Rugsėjis svetur

Anglijoje mokslo metai prasideda kiek vėliau (  rugsėjo pradžioje kiekviena mokymo įstaiga pasirenka  individualų  mokslo pradžios laiką). Gyvendama Didžiojoje Britanijoje dešimt metų , niekada nesu pastebėjusi priešmokyklinės  panikos, kuri jau vasaros viduryje užvaldo lietuvaičius (iš kur gauti pinigų mokykliniai aprangai, sąsiuviniams, knygoms, firminei kuprinei ir t.t.). Panika, prasidedanti masinėmis informavimo priemonėmis (televizija, radijas, laikraščiai) , vėliau persiduoda tėvams, seneliams ir ateina iki pačių kaltininkų-pirmokėlių. Esu ne kartą Lietuvoje stebėjusi vaikus, kurie tiesiogine šio žodžio prasme „drąsko“ tėvams akis, reikalaudami iš  jų finansiškai juos įsigyti neįmanomų pirkinių. Ką tokiu atveju daro gimdytojai ? Jie verčiasi per galvas, kad patenkintų savo atžalų norus. Tik  jau žymiai vėliau ,svarstome, kodėl   mūsų vaikuose tiek daug egoizmo, puikybės ir netolerantiškumo vienas kitam.  Ar nebūtų paprasčiau , kaip tai daroma kitose šalyse, jei mokyklose visi be išimties vilkėtų uniformas ( gera sovietinių metų praktika). Kai atvažiavau į Angliją ,  kartu su manimi atvyko ir penkiolikametė mano dukra. Iki šiandien negaliu patikėti tobula britška švietimo sistema (visus,pasiruošimo mokslo metams rūpesčius prisiima mokykla, o tėvams, kurių vaikai dar neturi šešiolikos metų,  valstybė moka pinigines išmokas). Pamenu, kai į mano banko sąskaitą pradėjo plaukti „nerealūs“ pinigai-gavau šoką. Kitą šoką gavau kai reikėjo tuos pinigus sugrąžinti. Šiandieną mano dukra gyvena savarankišką gyvenimą ir gerais žodžiais mini koledžą, kuriame ji gavo vidurinės mokyklos išsilavinimą. Didžiojoje Britanijoje  niekas nesureikšmina rugsėjo pirmosios. Skambutis mokyklose neskamba. Tam yra laikrodžiai ant mokytojų rankų.

Iš prisiminimų

Man ypač smagu prisiminti savo mokyklą ir tuos mokytojus, kurie pamokų metu niekada nesukeldavo vaikams streso. Jie nerašydavo „riebaus“ dvejeto su pasitenkinimu veide,  nesityčiodavo iš nemokšos ir negąsdindavo tėvais.  Prabėgus virtinei metų šiuos mokytojus menu su didžiule pagarba ( Palangos senosios gimnazijos mokytojai:nusipelnęs Lietuvos mokytojas J. Brindza, G.Palaitienė, A.Lazauskienė, G.Kundrotas, B.Paulauskienė  ir kt.). Dukra, baigusi du koledžus , niekada nebuvo pasiskundusi  mokytojais. Kas rytą pasiėmusi kuprinę, kurioje tik mano įdėta dėžutė su sumuštiniais, išeidavo į mokyklą. Ji nebėgo, kaip dariau aš, iš pamokų, ji nebijojo  kontrolinių darbų, nes juos mokykloje atlikdavo kiekvieną dieną (kiekvienai pamokai parengti mokymo programų testai). Dukra nesigėdydavo ateiti su tėvais į susirinkimą , nes kalba apie mokinį visada prasidėdavo  pagyromis ir noru jam padėti. Anglijos mokyklose vaikams pažymiai nerašomi. Pradinukams (vaikai į mokyklą ateina nuo penkerių metų)  už jų žinias dalinami lipdukai (lipdukus  gauna ir silpniau žinias įsisavinantys mokiniai) , o vyresnių klasių mokinių  žinios vertinamos atitinkamais lygiais. Kuo aukštesnis lygis- tuo  vėliau didesnės galimybės studijas tęsti universitete. Prabėgo daugiau nei du dešimtmečiai ,kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Ar kas nors pasikeitė Lietuvos mokslo ir švietimo sistemoje? Ar taip ir toliau galvosime, jog mūsų vaikai , baigę vidurinę mokyklą, yra „vunderkindai“,o “anie”  (kapitalistiniame pasaulyje) – bemoksliai? Stebėdama, kaip vyresnė dukra ruošiasi  egzaminams  viename iš Anglijos universitetų, galiu teigti, jog reikia išlieti daug prakaito,kol gauni pasirinktos specialybės diplomą. Suprantama, ne visi abiturientai gali rinktis mokslus svetimoje šalyje (užsienyje mokslas universitete kainuoja brangiai), ne visi tėveliai kartu su vaikais palieka savo šalį. Tiems, kas pasirinko studijas Lietuvoje,  prasidedantys mokslo metai taip pat didžiulis džiaugsmas. Jaunam žmogui atsiveria  puiki galimybė atrasti save ir savo gyvenimą.

Ar lengva atrasti save?

Kaip  gyvenimo pabaigoje sakė vienas jogos mokytojas,“ pažinau mirtį, gyvenimą, žemę, jos vandenis, bet nepažinau savęs“. Žiūrėdamas į Gango upę išminčius juto širdyje didžiulį džiaugsmą;  jo kūnas tapo ‚šiaudu‘ (niekam nebereikalingu balastu), todėl mirtį jis pasitiko kaip savo brolį. Pasiekti tai, ką gali jogos mokytojai Indijoje- skirta vienetams. Iki šių dienų pasaulis stebi šiuos fenomenalius žmones ir  negali įminti ,rodos,  visai paprasto dalyko :  kodėl   žmogui neužtenka  vieno gyvenimo, kad pažintų save iki galo?Prisiminusi dokumentinį filmą apie tikruosius jogos mokytojus (pasaulyje daug apsišaukėlių) ,peršasi mintis, jog  nušvitimą pasiekusieji yra tie, kurie visą save atidavė pažinimui. Aš nežinau kas yra joga (esu per menkas žmogus apie tai kalbėti), tačiau ,kai  (1937 metais) jogos kūnas lotoso poza  buvo patalpintas į dėžę ir užkastas smėlyje, o po keturiasdešimt parų  atidarius dėžę  jis „atgijo„ (iki šiol mokslininkai tam neranda atsakymo) – gauni šoką.  Vėlesniais metais keletas jogų pakartojo šį “išėjimo” ir  “sugrįžimo”  į kūną eksperimentą,(tik su žymiai mažesniu dienų skaičiumi). Įdomiausia tai, jog nušvitimą patyrusieji  visi iki vieno tvirtino: „Visą, ką gyvenime įveikei, bus reikalinga tik tau pačiam“. Ir tai šventa tiesa. Taigi, su Rugsėjo 1- aja!

Naujos 2015.02.14 080

laimikis…

Irena Valužė

Reginys akiai, ir nieko daugiau

Praėjusį šeštadienį Anglijos pietvakarinėje dalyje vyko grandiozinis aviacijos šou Dawlish‘o mieste.  Šventėje dalyvavo  aštuoni tūkstančiai žmonių. Mažas miestelis prie  jūros dundėjo nuo praskrendančių didžiulių  karinių lėktuvų, įspūdingai danguje besisukinėjančių sportinių lėktuvų, vorele vienas paskui kitą skrendančių malūnsparnių. Jūroje stovėję kateriai, jachtos , žvejų laivai , garsiais signalais sveikino šventės dalyvius.

Šventė

Žmonių minia stebėjusi šį įspūdingą reginį ,atrodo, linksmai leido laiką. Šalia jūros išsidėsčiusiuose restoranuose ir kavinėse buvo sausakimša. Žmonės, patogiai įsitaisę čia pat ant akmenų su vaikais  ir savo keturkojais augintiniais , užgniaužę kvapą stebėjo  virš jų  galvų praskrendančius lėktuvus, kurie ,atrodo, visai netikėtai atsiradę prie pat  vandens paviršiaus strėle šaudavo į dangų ,o  palikę baltų dūmų šleifą, pasislėpdavo viršum debesų. Ačiū Dievui, avio- šou Dawlish‘e baigėsi be jokių nelaimių. Štai, kitoje aviacijos šou šventėje, surengtoje netoli nuo  didžiulio  Anglijos miesto Braitono (Brighston) -baigėsi tragiškai. Lėktuvas, atlikdamas „akrobatinius“ triukus, nukrito ant judrios kelių magistralės. Pirminiais duomenimis žuvo  vienuolika žmonių.

Geriau ramybė

Stebėdama žmonių veidus  avio- šou Dawlish’e pastebėjau, jog dauguma  žmonių su pasitenkinimu stebi  karinius lėktuvų pasirodymus. Suprantamas dalykas: karinė technika – tai valstybės, kurioje  jie gyvena, galia, ir kiekvienas žmogus  savo žemėje nori jaustis saugus.

Esu pokario vaikas .  Labai gerai žinau, jog karo lėktuvai sėja mirtį. Dar labai gerai prisimenu savo  mamą, pasakojusią apie lėktuvą, kuris įsiveržęs į mūsų miestą, privertė mano visą šeimą slėptis specialiai tam miške iškastoje slėptuvėje. Karo metu  Palangoje numesta bomba ant pionierių stovyklos-nužudė daug  nekaltų vaikų.  Šiandieną pasaulyje taip pat  daug kas bėga nuo mirtį sėjančių mašinų  (emigrantų antplūdis  iš karo paliestų  pasaulio vietų).

Aviacija taikiems tikslams-pagalba žmogui ir gamtai. Šiandieną dega taiga. Ji- mūsų žemės plaučiai. Degančius miškų plotus (170.000 ha) padeda gesinti aviacija.  Sutinku-be taikios aviacijos neįsivaizduojame savo kasdieninio gyvenimo, tačiau man labiau patinka šou pasirodymai, kurie džiugina  ne tik akį, bet ir širdį.

2015-08-22 13.32.15

2015-08-22 13.35.30

Avio- šou  pasirodymas Dawlish’e

Irena Valužė

Kai paukštis žiūri tau į akis

Didžiojoje Britanijoje, eksperimento su balandžiais  metu buvo nustatyta, jog šie paukščiai atpažįsta žmonių veidus. Kažkurį laiką balandžius lesinę vieni ir tie patys žmonės užleido vietą kitiems ,o patys (palikę  atvirus veidus ir  aklinai uždengę kūnus) stebėjo paukščius, atsistoje atokiau nuo jų.   Rezultatas pranoko lūkesčius.  Visi paukščiai suskrido prie senesniųjų savo globėjų.  Palangos balandininkų klubo pirmininkas Reinoldas Liaudanskas šį mano pasakojimą patvirtino  savo pastebėjimais. Kai  jo augintiniai iš tolo jį pamatę pradeda linksmai burkuoti -”atpažįsta mane“,- nė nemirktelėjęs atsakė  daugiametis balandžių mylėtojas.

Praėjo keturi dešimtmečiai

Nuo to laiko, kai Reinoldui jo kaimynas Klaipėdos turguje nupirko du karvelius- praėjo keturi dešimtmečiai. Meilė paukščiams neišnyko, ji peraugo į  kasdieninę veiklą organizuojant   balandžių parodas, populiarinant  balandžių veisles Lietuvoje , dalinantis patirtimi  su savo kolegomis, dalyvaujant įvairiuose  renginiuose bei pristatant   plačiajai visuomenei parengtą knygos leidinį :  “Žmonės,Balandžiai,Palanga”.  Šiais metais Lietuvos balandžių augintojai buvo priimti į Tarptautinę balandžių federaciją. Anot Palangos balandininkų klubo vadovo, atsivėrė naujos galimybės populiarinti lietuviškas balandžių veisles.  Prieš dešimtmetį pradėjęs rinkti įvairią medžiagą apie šiuos unikalius paukščius, šiandieną jis džiaugiasi  surinkęs nemažą medžiagą apie šiuos paukščius. Jis džiaugiasi vis didėjančia savo balandžių  skulptūrėlių kolekcija. Skulptūrėles Reinoldui dažniausiai dovanoja draugai, sugrįžę iš tolimų kelionių.

Gyvenimo džiaugsmas

Gyvenimas duotas tam, kad jame paliktume savo pėdsaką. Anot Reinoldo, praėjo  dešimt metų nuo to momento, kai balandžių augintojai ,susibūrę į vienminčių klubą,  jautėsi esantys  tik savo pomėgio entuziastais. Dabar, galvoja Palangos balandžių klubo pirmininkas, atėjo metas Lietuvos balandininkams „išplaukti į platesnius vandenis‘. Apie šį begalinį norą liudija mudviejų susirašynėjimas:  „Ruošiuosi „Akropolyje“ Tarptautinių dekoratyvinių vištų ir dekoratyvinių balandžių parodai bei mano balandžių skulptūrėlių parodai“, “Paroda praėjo su dideliu susidomėjimu. Ją aplankė virš 13 tūkstančių žmonių.‘“ Šį šeštadienį Lietuvos ir Liepojos dekoratyvinių vištų ir balandžių paroda Liepojoje. Dalyvaus ir mūsų klubas‘, “Internete „Lietuvos ryto „straipsnis „Minias žmonių viliojo burkuojantys  balandžiai“, “2015 .05.16. Prancūzijoje, įvykusio kongreso metu, Lietuvos balandininkai priimti į Europos balandžių augintojų asociaciją. Tai istorinis žingsnis Lietuvos balandininkystėje“, ‘Mūsų klubo naujas tinklapis, kurį pristačiau Vokietijoje: www. Memeler .weebly. com“, “ Ką  tik grįžau iš Punsko. Trečia vieta už gražiausią balandį (Klaipėdos aukštaskraidis)  Lietuvos dekoratyvinių ir  veislinių paukščių parodoje“,-rašo Reinoldas Liaudanskas man,gyvenančiai toli nuo namų.

Jaustis laisvam

Esu ne kartą savo klasioko klausiusi: “Kam tau tie paukščiai? Juk jie tau neatneša materialinės naudos, daugiau tik išlaidas, geriau pasirūpintum savo buitimi. Balandinę turi pastatęs tvirtą, o pats gyveni  neapšiltintame sodo namelyje.“ Reinoldas, kiek sutrikęs nuo mano tiesmukiško klausimo ,kaltai nusišypso ir ,lyg klausdamas  pats savęs, atsako: “Nu, „jolki“, kaip  gi be jų?“ Tuo mudvieju kalba ir užsibaigia. Vartydama vokiečių rašytojo, Nobelio premijos laureato Hermano Hesės minčių rinkinį atradau žodžius,kurie gal būt atsakytų į mano klausimą : “Kai žmogus ieško, tada dažnai atsitinka, kad jo akys mato tik ieškomąjį dalyką, ir jis nieko kito neįstengia pastebėti ar suvokti, nes visą laiką galvoja tik apie ieškomą daiktą,-jis turi tikslą ir yra jo apsėstas. Ieškoti- tai turėti tikslą. Bet rasti- reiškia būti laisvam, atviram pojūčiams, neturėti jokio tikslo“ (H.Hesse ,“Skaitymai minutėms“). Iš tiesų, ar gali būti svarbiau nei laisvė žmogui ir paukščiui, ypač tada, kai jie žiūri vienas kitam į akis…

merkmale

Tinklalapio,pristatyto Vokietijoje, fragmentas

Irena Valužė

Augustinas Gricius:”Įpratęs būti genijumi’

Kada Palangoje, J.Basanavičiaus gatvėje susirinkusi didžiulė minia žmonių  ruošėsi išvynioti kilometro ilgio trispalvę, už kelių šimtų metrų,  Antano Mončio namuose-muziejuje, patys artimiausi Augustino Griciaus  draugai ,kolegos, šeimos nariai, miesto svečiai sveikino menininką , atidariusį   savo kūrybos darbų parodą.

Taigi-GUGA

Pristatydama menininką muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė kalbėjo, jog idėja surengti Augustino Griciaus  parodą buvo gimusi jau prieš metus laiko. Direktorė dėkinga Gricių šeimai,  ypač daktarei Laimai Griciūtei (daktarė  buvo „pašto karvelis‘, jungęs A.Mončio namus Paryžiuje ir jo artimuosius Lietuvoje), padėjus realizuoti šį projektą.  Šiltais plojimais pasitiktas Augustinas Gricius sakė, jog jam tvenkiasi gero jaudulio ir džiaugsmo ašaros (užsidėjęs klouno nosį, “verkia”…) Jei anksčiau jis jausdavęsis  kaip “šaldytuvas” (iš pažiūros baltas, blizga, ir nieko daugiau) ,tai šiandieną , dėka dviejų angelų, „išprievartavusių“ jį surengti šią parodą (draugo Rimio ir Loretos ) ,jaučiasi daug geriau: „Ko ne Čiurlionis, tik linksmesnis“,-  šmaikštavo GUGA ( taip jį vadina draugai ir artimieji).

Klounados meistras

Patys mažiausieji A.Griciaus parodos atidarymo dalyviai, žiūrėdami teatrą , rodomą medinėję “dėžutėje”, savo skardžiu juoku užgoždavo  ir patį solinizantą. Kaip paaiškėjo vėliau, tai  saviveiklinis“ Francijos“ teatras, kurį  autorius pristatė specialiai šiam renginiui. Šis teatras- naujas menininko projektas. Po parodos pristatymo, Augustinas Gricius pateko į draugų, kolegų ir giminaičių  „glėbį“.

Parodų salės stende  perskaičiau žodžius, kurie galbūt tiksliausiai apibūdino šio renginio idėją :„ Taip ,taip ,tai – GUGA,- gyvenimiško maskarado kūrėjas ir aktyvus jo dalyvis. Šiam gyvenimui buvo „pateiktas‘  ,kaip Augustinas Gricius- savo šmaikščiam seneliui atminti. Tokio plataus mosto menininką-režisierių,  aktorių ir scenarijų rašytoją- ne kasdien sutiksi. Pagrindinis visų mizanscenų motyvas yra meilė-,pradedant artimo savo, baigiant fantastiniam gyviui iš pasąmonės okeano, o gal skraidančiam arbatiniui,  o gal… taip sunkiai pasiekiamam, paslaptingam zuikių labirintui, o gal… muzikai, vizualiai besivyniojančiai daugumoje autoriaus kūrinių. Tapyba, piešinys pieštuku, kompiuteriu, akvarele ar spalvotu guašu, kad ir kokia ta darbų gausa bebūtų, visur atpažįstame GUGĄ- klounados meistrą, gyvenimo džiaugsmo stebėtoją ir skleidėją“.

Laiku ir vietoje

Vaikščiodama Antano Mončio namų parodų salėse išgyvenau labai keistą jausmą. Stebėdama drąsius Augustino Griciaus darbų potėpius pajutau, jog atsidūriau savo jaunystėje, kada  sėdėdama  jaukioje Vilniaus Parodų rūmų kavinėje  galėjau sutikti  impozantiškus vyrus: dailininkus Vytautą Šatą, Valdą Gurskį, Vytautą Kalinauską, Augustiną Savicką, Liudą Treigį, Vytautą Krasauską ir kt… Prabėgus virtinei metų galvoju, jog jau tada,   jų  piešiniai, tapyba,  grafikos bei scenografijos  darbai buvo atgimimas, kurio mes dar negalėjome suvokti. Laisvės dvasia jau  kvėpavo mums į nugaras.  Prieš keturis dešimtmečius jauni žmonės veržte verždavosi į menininkų  meką- Vilniaus Parodų rūmus, nes juose jie jausdavosi pakylėti virš sovietinės kasdienybės.  Šiandieną galvoju, jog  gyvenimas pats nusako kada ir kur turi viskas įvykti. O sveiko juoko, draugiško šaržo , fantazijos polėkio, saviironijos – be abejonės, mums visiems labai  trūksta.

2015-07-06 16.21.33

Augustinas Gricius parodos atidarymo metu  Antano Mončio namuose-muziejuje

Palanga, 2015 m. vasara

2015-07-06 16.06.172015-07-06 16.28.58

dailininkas GUGA

Irena Valužė

%d bloggers like this: